Paulius Kruopis. Prisikėlę „Devynbėdžiai“ kviečia keltis ir mus

Legendinis režisierius Juozas Miltinis atvykęs į Panevėžį Sovietų Sąjungos okupacijos metais ir čia įkūręs garsųjį teatrą pavertė šį miestą Lietuvos kultūros forpostu, aukščiausio lygio menininkų kalve. Į Miltinio teatrą žmonės plaukte plaukė ne tik pasižiūrėti šedevro vardo vertų spektaklių, bet ir pasisemti laisvų, komunistinės ideologijos nesuterštų ir prieš okupaciją nukreiptų idėjų. Nereikia pamiršti, kad ne vien teatre, bet ir kine, taip pat grožinėje literatūroje anuomet pasirodydavo nepriklausomos Lietuvos valstybės pėdsakus menančių kūrinių. Šie bylodami apie lietuvių tautos okupaciją, liudydami valstybės pavergimo faktą saugojo nuo galutinio istorinės bei politinės sąmonės ištrynimo. 

Būtent tokio tipo meno kūriniu reikėtų laikyti ir miuziklą „Devynbėdžiai“, kuris buvo pastatytas 1974 metais pagal Kazio Sajos parašytą pjesę. Vaclovo Blėdžio (kaip žinoma, su Miltinio pagalba) režisuotas muzikinis spektaklis ilgai rodytas žiūrovams ir buvo vertinamas ne tik kaip ezopiška kalba atskleidžiantis Lietuvos okupaciją, bet ir teigiantis viltingą ateitį. Atrodytų, kad atkūrus Nepriklausomybę „tarybiniai“ vaidinimai turėtų netekti reikšmės bei nekelti susidomėjimo – juk, kaip plačiai deklaruojama, gyvename laisvoje šalyje nevaržomoje visuomenėje. Tačiau ar tai tikrai yra tiesa? Vis didesnes galias įgaunančios Europos Sąjungos ir vis sparčiau suverenitetą prarandančios Lietuvos valstybės kontekste po 40-ties metų atgaivinti „Devynbėdžiai“, akivaizdu, nėra praradę aktualumo. Jie ir vėl kviečia susimąstyti – kokia tikroji mūsų tautos ir valstybės padėtis šiandieniame pasaulyje.

Jaunosios kartos spektaklis

Atgaivintas spektaklis ypatingas tuo, kad visi vaidinimo atlikėjai yra jauni žmonės, nepriklausomoje Lietuvoje gimusi ir brendusi karta – nuo režisieriaus iki aktorių trupės bei gyvai grojančių muzikantų. Pažymėtina, kad spektaklio režisierius Marius Meilūnas yra to paties IV-tojo kurso studentas kaip ir visi spektaklyje vaidinantys aktoriai, todėl tai dvigubas išbandymas visam spektaklio kolektyvui, su kuriuo šie jauni žmonės susitvarkė tikrai šauniai.

Žiūrėdami į sceną žiūrovai galėjo pastebėti nemažai praėjusių laikų simbolių, susijusių su komunizmo „atvykimu“ į Nemuno kraštą, bei modernių įvaizdžių, atliepiančių šiandienos aktualijas. Populiariosios muzikos nuotrupos, ryškūs, spalvingi drabužiai, modernūs šokių judesiai leido aiškiai suprasti, kad visų pirma bus kalbama ne apie praeitį, o apie dabartį. Visgi pagrindinė pjesės idėja leidžia sėkmingai susieti praeitį su dabartimi: istorija prasideda pasakojimu apie Devynbėdžių kaimą, kur žmonės gyvena be pono, tačiau su demokratiškai išrinktu seniūnu Daunoru (akt. Dovydas Laukys), turi laisvą jaunuolį Skalną (akt. Tauras Junevičius) bei išmintingą senolį Aleliumą (akt. Anupras Jucius). Kaimas nėra itin turtingas, bet ir neskurstantis, nesama moralės pakrikimo ženklų, o žmonės gali laisvai bei drąsiai dainuoti savas dainas. Panašu į Vasario 16-osios Lietuvą? O į Kovo 11-osios?

Tačiau šiai palaimingai tvarkai nėra lemta ilgai tęstis, ji pradeda žlugti vos tik į kaimą įžengia kapitonas Rudabarzdis (akt. Andrius Gaučas) bei pasiūlo įsigyti veržlų galingą jautį Klemensą (akt. Povilas Adomaitis). Mainais į jautį Rudabarzdis paprašo atiduoti jaunąjį Skalną. Nors išmintingas senolio Aleliumo žodis kaimo gyventojams sulaiko nuo sprendimo išmainyti žmogų į gyvulį (jautis įgyjamas už bendrus kaimiečių pinigus), tačiau pats faktas, kad materialiai gausesnio gyvenimo perspektyva didžiąją kaimo gyventojų dalį priverčia suabejoti nelygstama žmogaus verte aiškiai byloja apie bręstančias kaimo nelaimes.

Ir iš tiesų: naujai įsigytas buivolas Klemensas – materialiai gausesnio kaimo viltis – iš pradžių buvęs gana nuolankus, nereiškęs didesnių pretenzijų netrukus pradeda kelti savąją galvą vis aukščiau, jo reikalavimai didėja sulig kiekviena diena. Pirminis reikalavimas netrukdyti jaučio ramybės (vėliau – nedainuoti, garsiai nekalbėti) galiausiai, sakytume, išvirsta ir į savarankiško mąstymo draudimo reikalavimą. Sukuriama kone totalinė kaimo žmonių kontrolė, kurios įvedimą nužymi I-sios dalies pabaigos žodžiai: „atėjo nauji laikai“.

„Naujųjų laikų“ permainos

Taigi kokie tie „nauji laikai”? Uždrausta daina ir scenoje užkalti muzikantai, žvelgiant iš istorinės perspektyvos, galėtų susisieti su Lietuvos partizanais, valstybės ir tautos laisvės šaukliais iš bunkerių, kurių gausybė buvo sunaikinta, „užkalta“ okupacinės jėgos. Tačiau pastatymas, kaip ir minėta, pirmiausia orientuotas į dabartį, tad ką toks sceninis veiksmas liudija, jei jį siejame su šiandiena? Į ką jis mus ragina atkreipti dėmesį? Ar tik ne į laisvo žodžio problemą? Nutildymas, išstūmimas iš diskurso – ar tai nėra gana aiški aliuzija į laisvos ir objektyvios žiniasklaidos neturėjimą? Tikra tiesa, kad šiandienos Lietuvoje nebėra partizanų, nebėra bunkerių, bet tai jokiu būdu nereiškia, kad nebėra ir jėgų, grasančių Devynbėdžių išlikimui. Taip pat, kaip nereiškia ir to, jog nebesama žmonių, kurie tai įžvelgtų ir kritikuotų, ragintų nepasiduoti, neišduoti savos tapatybės, nesileisti tildomiems. Tokių žmonių atžvilgiu taikoma ta pati – „užkalimo” – technika, tik šįkart pirmiausia siekiama „užkalti” ne juos pačius, o jų kalbą per jos marginalizavimą. 

Be kita ko, tyla taip reikalinga jaučiui, yra ir perkama. Scena, kurioje seniūnas Daunoras mėto monetas taip siekdamas įrodyti jaučio Klemenso „teikiamą naudingumą”, taigi ir „gerumą”, nepaisant to, kad kaimas yra paverstas totalinės kontrolės zona, vėlgi leidžia susieti praeitį su dabartimi. Pakanka prisiminti, kad tiek sovietinės okupacijos metais, tiek šiandieninio vis labiau įsibėgėjančio eurointegracijos proceso kontekste, galime išgirsti balsų – pirmiausia iš vietinių valdančiųjų pusės – raginančių patylėti, nesišiaušti, kad tik nebūtų atimamos vadinamosios „paramos” – anuomet rubliais, o dabar eurais. Tad turbūt nesuklysime klausimą „kas mes be jaučio Klemenso?” sutapatindami su klausimais „kas mes be Maskvos?” arba „kas mes be Briuselio?”.

Akivaizdžiausiai nesutikimo paklusti tokiai keliaklupsčiaujančiai valdžiai problema atsiskleidžia, kuomet galiausiai yra pasiryžtama nudobti šį, kaimo bendruomenės laisve mintantį, jautį ir kada šio simbolinio veiksmo įvykdytojas Skalnas yra pasiunčiamas į teismą. Vėlgi belieka klausti: ar neprimena Daunoro siekis pasiųsti Skalną į katorgą, į mirtį, sąmoningo jaunosios kartos naikinimo? Sovietmečiu tūkstančiai jaunų žmonių žuvo partizaniniame kare ar buvo ištremti į lagerius, o šiandien – priverčiami išvažiuoti iš savo Tėvynės, tiesa, vaizduojant tai kaip didžiausią jų laisvę. Kodėl jauni žmonės emigruoja ir negrįžta, kodėl prarandame ištisą jaunąją kartą – tai klausimai, kurie mūsų valdžiai rūpi panašiai tiek, kiek Daunorui rūpi Skalno likimas...    

 

O kas jei ne jaunimas yra laisvės šauklys ir viltis, sujungiantis praeitį su dabartimi ir ateitimi? Todėl būtent jaunuoliui Skalnui, neparsidavusiam, išdrįsusiam pasipriešinti, širdyje išlaikiusiam idealizmą senasis išminčius Aleliumas – tradicinės moralės įkūnytojas – vaidinimui artėjant link atomazgos šaukia „Dainuok!“, kas, akivaizdu, yra raginimas ir toliau nepasiduoti, likti drąsiu, tęsti pradėtą kovą už laisvę. Tokiems žygdarbiams, kuriuos galėtume pavadinti egzistenciniais, spektaklio sumanytojai ir atlikėjai, ko gero, norėjo pakviesti ne tik Skalną, tačiau ir visą jaunąją kartą, kuri Skalno personaže dar atpažįsta save. Spektaklio pabaiga kiekvienam žiūrovui suteiks progą susimąstyti: ar mes šiandien darome ką nors, kad išlaikytume savo valstybės ir kartu savo pačių savarankiškumą, kad būtume iš tiesų laisvi? O galbūt, kaip nemaža dalis Devynbėdžių, sutinkame nuosaikiai keliauti į „šviesesnį rytojų” net nesuvokdami kas tas „šviesesnis rytojus” yra ir kas mūsų jame iš tiesų laukia? 

Muzikos, šokių ir aktorių šou

Aptarus spektaklio idėjinį turinį ir jį įvertinus labai palankiai, pabaigai norėtųsi tarti keletą žodžių apie patį spektaklio atlikimą ir jo atlikėjus. Pirmiausia pagirti norėtųsi už sprendimą naujajame amplua atgaivinti senas dainas, turinčias ritmingas žiūrovams vietoje nustygti neleidžiančias melodijas bei pasižyminčias darniu, gražių balsų skambesiu. Tikrų gyvų muzikos instrumentų garsas neabejotinai įpūtė tikro miuziklo atmosferos dvasią, kuri subtiliai derėjo su scenoje vykusiu veiksmu, dialogais. 

Vertinant aktorių vaidybą privalu pagirti D. Laukį, Godą Simonaitytę (vaidino Daunoro motiną, Daunorienę), A. Gaučą, P. Adomaitį, A. Jucių, kurie tikrai nusipelno papildomų aplodismentų. Savo ruožtu iš herojaus Skalno galima išpešti tikrai daugiau, kadangi šis veikėjas yra pagrindinis Gėrio atstovas vaidinime – jis turi būti kaip niekas kitas drąsus, stiprus ir ryžtingas, o to T. Junevičiaus sukurtame vaidmenyje galima buvo pasigesti. Kita vertus, galbūt toks ir buvo kūrėjų sumanymas? Juk dažnai jaunystę lydi ne tik idealizmas, bet ir abejonė... Reikia pasakyti, kad visi likę aktoriai, kurie nebuvo paminėti, taip pat tikri savo srities profesionalai ir be jokios abejonės nusipelno didžiosios dalies tų gausių plojimų, kurie lydėjo „Devynbėdžių” krikštą scenoje. 

Straipsnio autoriaus manymu, šio miuziklo pastatymas gali būti laikomas geriausiu – nors ir ne programiniu – įvykiu šių metų Lietuvos kultūros sostinėje. Spektaklis, be kita ko, puikiai primena, jog šios valstybės ir šios tautos gyvybės šaltinis yra čia pat – savoje kultūroje ir jos puoselėjime, o ne kitų kultūrų pamėgdžiojime. Įvertinant pirmąjį jaunųjų blyną kaip tikrai neprisvilusį, norėtųsi tikėti, jog profesionaliai išugdytas talentingo režisieriaus bei aktorių kolektyvas suteiks šiandien kaip niekada anksčiau reikalingos energijos ir naujų idėjų Juozo Miltinio dramos teatrui. O mus, žiūrovus – tiek Panevėžio, tiek visos Lietuvos – ir toliau maloniai stebins ne tik artistiškais, bet ir gilius apmąstymus teikiančiais spektakliais.