Alfonsas Vaišvila. Konstitucinis Teismas: tarp legalios ir kontrabandinės teisėkūros (I)

Piliečių teisė į teisingą teismą įgyvendinama ne tik pagal tekstinę rašytinių teisės normų prasmę,...


Piliečių teisė į teisingą teismą įgyvendinama ne tik pagal tekstinę rašytinių teisės normų prasmę, bet ir pagal tą prasmę, kurią, aiškindami teisės normas, joms suteikia teismai. Kadangi teismų, ypač konstitucinių, išaiškinimai yra visuotinai privalomi net ir parlamentams, vertybinė teisėjų orientacija, kuri materializuojasi teisės normų aiškinimu, šiandien darosi svarbesnė už parlamentarų, filosofų, sociologų ar net pačios tautos orientaciją: pagal kokias vertybes privalo gyventi šiuolaikinė Vakarų (taip pat ir Lietuvos) visuomenė, imasi spręsti teismai. Kadangi nėra suformuluotos bent principinės taisyklės, kaip reikėtų aiškinti konstitucinius ir kitus teisės aktus, konstituciniai teismai įgyja teisę gana laisvai juos interpretuoti, nelegaliai plėsdami savo kompetenciją. Konstitucijos aiškinimą paversdami faktiniu jos kūrimu (papildymu), pažeisdami valdžių padalijimo principą, jie tampa niekieno nekontroliuojamomis institucijomis. 

Tai kelia susirūpinimą, kad gali veikti tokia konstitucija, kurios neaprobavo nei piliečiai, nei jų demokratiškai išrinkti atstovai. Šios grėsmės suvokimas aktualizuoja poreikį reglamentuoti patį teisės normų aiškinimo procesą, kad Konstitucijos aiškinimas nevirstų kontrabandiniu jos kūrimu, nebūtų sudaromos prielaidos vienai, piliečių nerinktai ir niekieno nekontroliuojamai institucijai iškelti save virš Konstitucijos ir suverenių tautos galių.

Šiame straipsnyje, pasitelkiant Lietuvos Konstitucinio Teismo praktikos analizę, siekiama pagrįsti ir suformuluoti bent kai kuriuos teisės normų aiškinimo taisyklių principus.

Teisė į teisingą teismą savikritiškumo stokos ir aktyvaus konstitucionalizmo sąlygomis

Teisė į teisingą ir nešališką teismą yra ypač svarbi dėl keleto priežasčių. Pirma, teisinėje valstybėje paskutinį, lemiamą ir visuotinai privalomą žodį visuose piliečių ginčuose tiek tarpusavyje, tiek su valstybės institucijomis ir pačia valstybe taria teismas. Antra, ši piliečių teisė yra glaudžiai susijusi ne tik su konkretaus asmens siekiu civilizuotomis priemonėmis apginti pažeistą savo teisę, bet ir su pačios teisės viršenybės praktiniu įgyvendinimu valstybėje, nes ką kiekvienu konkrečiu atveju reiškia teisė, irgi nusprendžia teismas. Taigi teisėjų, ypač Konstitucinio Teismo narių, vertybinė orientacija išskirtinai svarbi, nes jiems suteikta monopolinė teisė aiškinti Konstituciją, Europos Sąjungos teisę, jos santykį su nacionalinių valstybių konstitucijomis ir su kitais teisės aktais. KT išaiškinimai privalomi parlamentams, bendrosios kompetencijos teismams, o per tai – ir ištisoms valstybėms, tautoms. Vadinasi, kokiomis vertybėmis privalo remtis šiuolaikinė Vakarų visuomenė, žino ir sprendžia būtent teismai. Neatsitiktinai anglų teisininkas Alecas Stone’as Sweetas knygoje „Teismų valdoma visuomenė“ [1] teigia, kad Europos politiką lemia jau ne parlamentai, nes naujasis konstitucionalizmas įstatymų leidybą griežtai siekia palenkti konstitucijų reikalavimams pagal tai, kaip tuos reikalavimus supranta konstituciniai teismai.

Tačiau yra ir kita medalio pusė: „spręsdamas bylą teisėjas turi žinoti, kad ir jis pats gali būti teisiamas“ (Philo citata), tą daro visuomenė, kurią valdyti per Konstitucijos ir kitų teisės aktų aiškinimą jis mano turintis teisę. Vadinasi, kaip teismams sekasi vykdyti šią ypatingą misiją, negali spręsti niekas kitas, išskyrus piliečius, nes būtent jų atžvilgiu vykdomas teisingumas, būtent jie realiai patiria visas teisingumo vykdymo, Konstitucijos ir kitų teisės aktų aiškinimo dorybes ir ydas. Piliečių nuomonė, kaip kriterijus teismų veiklai vertinti, suprantama, nėra laisva nuo subjektyvumo, kuris dar labiau padidėja individualistinės ideologijos ir žmogaus teisių (asmeninės naudos) absoliutinimo sąlygomis, kai itin pabrėžiamos asmens teisės, jas menkai siejant arba išvis jų nesiejant su pareigomis ir atsakomybe. Tokia visuomenė vis labiau praranda savikritiškumą, vengia pripažinti savo kaltę ir klaidas, atitinkamai didėja socialinis agresyvumas ir susipriešinimas. Dauguma kalinčiųjų Lukiškėse laiko save nekaltais arba neteisingai nuteistais. Vadinasi, dėl tų „nekaltų“ asmenų įkalinimo „kalti“ teisėjai. Taip mąsto ne vien kaliniai. Štai vienas Seimo narys internete prieš rinkimus išplatino savo autobiografiją, kurioje rašė: „Konkurentams sufabrikavus bylą, 1997 m. buvau nuteistas laisvės atėmimu.“ Teismas čia laikomas bylos „sufabrikavimo“ bendrininku, įvykdžiusiu baudžiamąjį nusižengimą teisingumui (BK 34 skyrius). Vyriausioji rinkimų komisija tokią autobiografiją priėmė kaip oficialų dokumentą, o jos autorių įregistravo kandidatu į Seimo narius. 

Kitu atveju už korupcinį nusikaltimą nuteistas asmuo pasigamina ir įsisega ženklelį „Teistas už gerus darbus“, t. y. irgi viešai skelbia, kad teismas padarė baudžiamąjį nusižengimą teisingumui. Vilniaus miesto 1-asis apylinkės teismas, tarsi pripažindamas savo „kaltę“, šio asmens teistumą panaikino prieš laiką. Iš šio konteksto nelinkęs iškristi ir Konstitucinis Teismas. Antai Europos Žmogaus Teisių Teismas 2011 m. sausio 6 d. konstatavo, kad Lietuvos Konstitucinis Teismas, 2004 m. gegužės 25 d. nutarimu iš asmens, apkaltos būdu nušalinto nuo pareigų, visam laikui atimdamas teisę balotiruotis į pareigybes, reikalaujančias prisiekti valstybei, pažeidė Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos I protokolo 3 straipsnį. KT atsisakė pripažinti šioje byloje suklydęs ir užuot atsiradusių naujų aplinkybių pagrindu peržiūrėjęs minėtą savo nutarimą, 2011 m. sausio 10  d. pareiškė: „vienintelis būdas pašalinti šį nesuderinamumą – priimti atitinkamas Konstitucijos pataisas“ [2]. Kitaip sakant, savo klaidą jis perkėlė Konstitucijos kūrėjams, tarsi tai jų klaidai ištaisyti reikia priimti Konstitucijos pataisas, nors pačioje Konstitucijoje apie apkaltos būdu nušalintų asmenų teisių suvaržymus nėra nė užuominos.

Tai rodo, kad tam tikra visuomenės ir valstybės pareigūnų dalis serga sunkia savikritikos stokos ir neklystamumo liga, trukdančia siekti profesinės ir dorinės pažangos, teisėtumo ir socialinės santarvės.

Būtent šiame sociologiniame teisės įgyvendinimo lygmenyje ir susiduriama su piliečių nuomonėmis apie galimai neįgyvendintą jų teisę į teisingą ir nešališką teismą, apie teismų priimtų sprendimų argumentus, kaip ne visada atitinkančius teisinio argumentavimo principus, kartu atsiranda pagrindas įtarinėjimams dėl galimos neteisinės įtakos teisėjų sprendimams. Teismai visuomenės kritiką jų atžvilgiu laiko nepagrįsta, esą ji pernelyg subjektyvi, rodanti teisės ir teismų veiklos neišmanymą. Kyla klausimas, ar toks dažnas piliečių ir teisėjų nesusikalbėjimas tikrai atsiranda dėl paprasčiausio žmonių subjektyvumo, savanaudiškumo, teisinių dalykų neišmanymo, ar visa tai turi ir objektyvų pagrindą?

Šiame straipsnyje norėčiau atkreipti dėmesį ne tiek į bendrosios kompetencijos teismų, kiek į Konstitucinio Teismo kai kuriuos nutarimus, pasiaiškinti, kiek jo naudojami argumentai gali skatinti arba išsklaidyti minėtą visuomenės įtarumą. Šiuo požiūriu kalbėti apie Konstitucinio Teismo praktiką yra svarbiau negu apie bendrosios kompetencijos teismus – KT nutarimai, jų argumentacija yra strategiškai reikšmingi visam teisiniam politiniam Lietuvos gyvenimui, pačiai teisės sampratai, nes tampa privalomi tiek įstatymų leidybai, tiek visai teismų praktikai. Tuo būdu įtvirtinamos visuomenės vertybės arba atvirkščiai – šimtmečius puoselėtos vertybės netenka iki tol turėtos konstitucinės apsaugos (kaip atsitiko su santuokine šeima). Be to, KT nutarimų priėmimo maniera, daugiau ar mažiau laisvas požiūris į rašytinį Konstitucijos tekstą duoda pavyzdį taip elgtis visai teismų sistemai. Nors sakoma, kad KT yra „specialusis teismas“ (aš linkęs jo išvis nelaikyti teismu, apie tai ne kartą esu rašęs [3]), bet Konstitucija jį įvardija kaip teismą, KT įstatymas – kaip „teisminę instituciją“, o ir jis pats savo 2006 m. birželio 6 d. nutarimu nedviprasmiškai pasivadino „teismu, vykdančiu konstitucinį teisingumą“, taigi turime teisę ir jam kelti tokius pačius reikalavimus kaip teismams apskritai, vertinti jo veiklą, remdamiesi ta pačia piliečių teise į teisingą, nešališką teismą, ir klausti, ar KT, aiškindamas Konstituciją, visada remiasi teisiniais argumentais, ar neviršija jam suteiktų įgaliojimų, ar jo nutarimams niekada nedaro įtakos neteisiniai argumentai?

Konstitucinio Teismo veikla visuomenės požiūriu

Šį klausimą aktualizuoja pastaruoju metu ypač suaktyvėjusi KT kritika vis tuo pačiu klausimu: ar aiškindamas Konstituciją, jis neviršija savo kompetencijos? Štai Seimo narys teisininkas Mantas Adomėnas, vertindamas KT 2011 m. rugsėjo 28 d. nutarimą, legalizavusį „kitas šeimos formas“, klausia: „kas įvyksta, jei grupelė žmonių niekam už savo sprendimus neatskaitinga […] imasi ne aiškinti, o papildyti Konstituciją, t. y. faktiškai keisti jos turinį“? [4] Kitas Seimo narys prof. Povilas Gylys KT 2014 m. vasario 26 d. nutarimą sveikatos apsaugos klausimu pavadino „konstituciniu perversmu sveikatos srityje“, „eiliniu niekieno nerinktų žmonių grupės bandymu vogčiomis keisti Konstituciją“, o patį KT apkaltino, kad jis veikia „nevalstybiškai“.[5] Prof. Vytautas Daujotis internete šiemet pavasarį paskelbė du straipsnius, kuriuose minėtus KT nutarimus vertina kaip „laipsniškai įvykdytą valstybės perversmą“, aukščiausios valstybinės valdžios uzurpavimą, o KT veiklą atskirais atvejais vadina antikonstitucine. Tautininkų sąjunga viešai pareiškė: KT 2014 m. vasario 27 d. sprendimas, kad klausimą dėl asmenvardžių rašymo pasuose nelietuviškais rašmenimis turi išspręsti kalbininkai, sudaro „teisines prielaidas politikams daryti spaudimą Valstybinei kalbos komisijai, kad ši teiktų konstitucinį lietuvių kalbos statusą paneigiančius siūlymus“, patį KT pavadino „politinių grupių užsakymo vykdytoju“.

Tarp kritikų galima išskirti teisės daktarę, Nepriklausomybės Akto signatarę, advokatę Zitą Šličytę, kuri, kritikuodama KT pretenziją „papildyti Konstituciją“, 2014-01-29 teigė: „toks Konstitucinis Teismas, koks jis dabar yra, išvis nereikalingas Lietuvai“.[6] Seimo narė Aurelija Stancikienė ėmėsi iniciatyvos įgyvendinti šią idėją, pareiškusi, kad „paskutiniais KT nutarimais pažeidžiama Lietuvos Respublikos demokratinė santvarka ir pamatinė mūsų Konstitucijos nuostata, kad valstybės suverenitetas priklauso Tautai, o ne valdžiai ir juo labiau – ne Konstituciniam Teismui“.[7] Panaikinti KT žadėjo net kai kurie kandidatai į Prezidento postą, įrašę tai savo rinkiminėse programose. „KT seniai virto politine institucija, kuri, prisidengusi Konstitucija, priima sprendimus, būtinus politikų grupuotėms“, – teigia Tomas Viluckas straipsnyje „Konstitucinio teismo diktatūra“ (2014-01-29).

Nesvarbu, kaip vertinsime šią iš visuomenės kylančią KT kritiką, aišku viena: pagrindinė nūdienos KT problema – tai Konstitucijos aiškinimo ribos. Kaip toli galima nukrypti nuo tekstinės Konstitucijos normų prasmės ir nepažeisti konstitucinio teisėtumo? Tai ypač svarbu teisės į teisingą teismą atžvilgiu, nes piliečiai savo teisių apsaugą pirmiausia sieja su rašytinių Konstitucijos normų prasme. Konstitucijos viršenybė jiems pirmiausia reiškia rašytinės Konstitucijos viršenybę, nes už tokią Konstituciją jie balsavo referendume, rašytinės Konstitucijos prioritetas jiems padeda suprasti ir įvertinti KT veiklą, o kartu ir savo teisių apsaugos realumą.


Nuorodos:

[1] Alec Stone Sweet, Governing With Judges: Constitutional Politics in Europa. Oxford University Press, 2000.
[2] Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo pareiškimas „Dėl Europos Žmogaus Teisių Teismo 2011 m. sausio 6 d. sprendimo įgyvendinimo“, 2011 m. sausio 10 d. 
[3] Alfonsas Vaišvila, „Demokratija ir teisė tapatumo požiūriu“, In: Teisė ir demokratija. Demokratija Lietuvoje: tarp Vakarų ir Rytų (1990–2007). Vilnius, 2009, p. 117–120; Alfonsas Vaišvila, Teisinis personalizmas; teorija ir metodas. V., 2010, p. 96–99. Ši mintis pagaliau keliama ir Seime. Parlamentarė Aurelija Stancikienė nuostatą, kad KT nėra teismas, grindžia šiuo faktu:
Konvencijos 35 str. nurodo, kad EŽTT gali imtis nagrinėti bylą tik tada, kai pagal visuotinai pripažintus tarptautinės teisės principus išnaudotos visos valstybinės vidaus teisinės gynybos priemonės. Lietuvos Konstitucinis Teismas šioje vidaus teisės gynybos sistemoje kaip teismas nedalyvauja. Vadinasi, teisminių institucijų tarptautinio pripažinimo požiūriu KT nepriskiriamas Lietuvos teismų sistemai, t. y. nėra teismas. Aurelija Stancikienė, „Konstitucinė krizė“, 2014-04-15. 
[4] Mantas Adomėnas, „Konstituciniai Trojos arkliai“, 2011-10-03. 
[5] Povilas Gylys, „Konstitucinis perversmas: sveikatos apsauga“ (2014 m. vasario 27 d.). 
[6] Zita Šličytė, „Niekas negali nurodyti Tautai“, 2014-01-29. 
[7] Aurelija Stancikienė, „Konstitucinė krizė“, 2014-04-15. 


„Kultūros barai“, 2014 metai, nr. 7–8

Susiję straipsniai

Politika 4343095202459966233

Rašyti komentarą

emo-but-icon

item