Marius Parčiauskas. Pamąstymai keliaujant (II)

Tęsiu pamąstymus keliaujant. Šįkart - kiek techniškiau, su daugiau skaičių ir ilgiau.

Ar žinote, kodėl lietuvius taip prajuokino Vyriausybės sprendimas laikinai sumažinti traukinių bilietų kainas pabrangus degalams? Šiaip tas žingsnis savaime gal ir nebūtų juokingas. Juoką jis sukėlė todėl, kad lietuviai yra pripratę gyventi be traukinių. Mes ne tik kad nesame jūrinė valstybė, mes nesame ir sausumos viešojo transporto valstybė. Geležinkelių tinklas Lietuvoje praktiškai neegzistuoja. Na, tų geležinkelio linijų yra, bet kaip pamatysit iš toliau pateikiamų skaičių, geležinkelių tankis Lietuvoje yra vienas mažiausių Europoje. Taip pat Lietuva yra tarp paskutinių valstybių Europoje pagal traukinių greitį. Ir to logiška išvada - traukiniais besinaudojančių gyventojų dalis Lietuvoje taip pat yra viena mažiausių Europoje. Galiausiai, šitame kontekste galima visai kitaip pažvelgti į regionų atskirtį ir į skambias deklaracijas gaivinti regionus.

Žvelgiant į visas Europos šalis per geležinkelio tankio rodiklį, Lietuva yra dugne. Pirmauja tokios šalys kaip Šveicarija, Čekija, Belgija, Vokietija, kur geležinkelių tankis siekia 110-130 m vienam kvadratiniam kilometrui šalies teritorijos. Taip pat gerai išvystytas geležinkelių tinklas yra Vengrijoje (81 m), Slovakijoje (74 m), Austrijoje (68 m), Lenkijoje (64 m), mažiau - Slovėnijoje (60 m), Italijoje (57 m), dar mažiau - Kroatijoje (47 m), Rumunijoje (45 m), Prancūzijoje (43 m). Ir galiausiai yra paskutinė grupė, kurioje yra ir Lietuva: Ispanija (32 m), Lietuva (30 m), Latvija (29 m), Portugalija (28 m), Estija (27 m). Dar žemiau yra Graikija, Norvegija, Suomija, Švedija, bet tai susiję su šių šalių geografine specifika ir joms geležinkelių tinklas didelėje jų teritorijos dalyje tiesiog neaktualus. Todėl galima sakyti, kad esame visiškame dugne net neturėdami kalnų, salų ir kitų nepalankių geografinių veiksnių. Dar daugiau - esame itin mažo geležinkelių tankio valstybė, nors itin didelė Lietuvos gyventojų dalis gyvena kaimiškose vietovėse ir mažesniuose miestuose. O tai yra geriausia regioninės atskirties iliustracija.

Bet geležinkelių tankis parodo tikrai ne viską. Labai svarbu ir traukinių greitis. Ir pagal vidutinį maksimalų traukinių greitį Lietuva yra 17 vietoje iš 25 Europos šalių. Čia pirmauja Ispanija, Prancūzija, Švedija, Italija. Ispanijoje net 19% geležinkelių tinklo sudaro greitieji traukiniai, galintys važiuoti didesniu nei 240 km/h greičiu. Lietuvą nors ir nedaug, bet pagal šį rodiklį lenkia Lenkija, Latvija ir Estija. Maždaug 70% Lietuvos traukinių gali važiuoti <160 km/val greičiu, apie 30% - <80 km/val greičiu. Greitųjų traukinių neturime. Italijoje nuo Neapolio iki Milano (~750 km) traukiniu galima nuvažiuoti per 4 val. 30 min. Lietuvoje kelionė traukiniu nuo Vilniaus iki Klaipėdos (~300 km) trunka praktiškai tiek pat - 4 val. 15 min. Žinoma, tokių greitųjų traukinių kaip Japonijoje mes ir neturėsim, tai per brangu, bet užtektų ir to, kas dabar daroma su Rail Baltica, kur traukiniai galės važiuoti iki 249 km/val. Be to, suprantu, kad tam reikalingas rusiškos vėžės keitimas, bet tai vienaip ar kitaip reikalinga ir saugumo požiūriu.

Ir galiausiai - Lietuva yra priešpaskutinė Europos Sąjungoje pagal traukiniais besinaudojančių keleivių procentą. Lenkiame tik Graikiją - salų valstybę, kur geležinkelių tankis dėl šios priežasties vienas mažiausių Europoje. Pirmauja Liuksemburgas, Danija, Vokietija, Austrija, kur traukiniais naudojasi apie 10 kartų didesnis procentas gyventojų nei Lietuvoje. Mus gerokai - net kelis kartus - lenkia Lenkija, Latvija ir Estija.

Gerai, dabar kodėl mums apskritai turėtų būti aktuali geležinkelių plėtra? Ogi todėl, kad Lietuvoje jau daug metų deklaruojamas siekis gaivinti regionus, bet praktiškai šios deklaracijos nevirsta jokiais veiksmais. Išskyrus paskatą įsigyti pirmą būstą regionuose, bet ta paskata priimta jau seniai, o vėliau jokių ryžtingesnių sprendimų nebematom. Ir nors jaučiama tam tikras reiškinys, kai jaunos šeimos vėl kuriasi kaimuose ar nedideliuose miestuose, vis tik blogų tendencijų tai dar toli gražu neapvertė.

Teigiu, kad vienas efektyviausių sprendimų galėtų ir turėtų būti būtent geležinkelių plėtra, apjungiant ne tik didmiesčius, bet ir mažesnius miestus tiek su didmiesčiais, tiek tarpusavyje. Pavyzdžiui, Aukštaitijoje prieigos prie geležinkelio neturi didžioji dalis rajonų centrų: Molėtai, Ukmergė, Utena, Anykščiai (neskaitant siauruko, kas yra labiau pramoga), Zarasai, Biržai, Pasvalys, Širvintos, Kupiškis, Rokiškis, Pakruojis. Apskritai, jeigu pažvelgsime į geležinkelių žemėlapį Lietuvoje, pamatysime, kad geležinkelio linijos Lietuvoje išdėstytos ne voratinklio, o linijiniu principu, t. y. jos nėra išsišakojusios taip, kad tarpusavyje apjungtų rajonų centrus, o tiesiog ilgos linijos eina nuo taško A į tašką B. Taip, pavyzdžiui, geležinkelio linija eina iš Vilniaus pro Pabradę, Švenčionėlius, Ignaliną, Visaginą, Dūkštą, Turmantą į Latviją, bet ši linija net nesujungia Švenčionėlių su to rajono centru Švenčionimis arba nesujungia Zarasų rajono miestelio Turmanto su Zarasais. Bet svarbiausia - tarpusavyje nesujungti dauguma Rytų Aukštaitijos miestų: Utena-Molėtai-Anykščiai-Panevėžys-Širvintos-Ukmergė-Ignalina-Švenčionys.

Dabar pagalvokim, kokia yra esminė priežastis, kodėl lietuviai migruoja į didmiesčius, nors apklausos rodo, jog dauguma lietuvių norėtų gyventi mažesniame mieste, jeigu turėtų tokią galimybę? Akivaizdu, kad ta priežastis yra darbo vietų, ypač geriau apmokamų darbo vietų regionuose trūkumas. Ir čia toks vienas pavyzdys. Štai, Arvydas Paukštys, vedamas meilės savo gimtajam kraštui, Molėtuose pastatė Teltonikos gamyklą, kuri ilgainiui turėtų įdarbinti apie 500 žmonių. Molėtų rajonui, kuriame gyvena vos 16 tūkst. gyventojų, tai yra dešimtmečių įvykis. Bet kartu akivaizdu, kad vien Molėtų rajone nebus tiek kvalifikuotų darbuotojų, jog patenkintų šį poreikį. Į Teltonikos gamyklą dirbti darbuotojai vyksta ne tik iš Molėtų, bet ir iš Vilniaus, Ukmergės, Utenos ir kitų aplinkinių rajonų.

Apie ką galvoja verslas, planuodamas statyti tokio lygio ir dydžio gamyklą? Vienas svarbiausių dalykų - ar pavyks pritraukti darbuotojų toje vietovėje, kur statoma gamykla. Jeigu Vilniuje tuos 500 darbuotojų būtų galima rasti per trumpą laiką, tai Molėtuose tai daroma etapais - pradžioje įdarbinta apie 200, vėliau palaipsniui darbuotojų skaičius didinamas. Dalis vilniečių galiausiai nusprendžia nusėsti ir savo gyvenimą toliau kurti Molėtuose. Bet procesas tikrai sudėtingas ir ilgas. Kadangi Molėtuose nėra tokios kvalifikacijos darbuotojų, siūlomos jų apmokymo programos Vilniuje, dengiamos įmonės lėšomis. Žodžiu, tai nemažas vargas ir investicijos, rodančios Paukščio atsidavimą gimtajam kraštui. Racionaliai mąstant, tokią gamyklą visada labiau apsimokės statyti didmiestyje.

Ką čia spręstų normalus traukinių tinklas? Pavyzdžiui, Molėtuose gyvenančio žmogaus darbo paieškos prasiplėstų į Uteną, Ukmergę, Širvintas, Ignaliną, Pabradę, Švenčionis ir tą patį Vilnių. Būtų galima labai patogiai gyventi viename mieste, o dirbti kitame. Tai įmanoma ir dabar, bet tik per labai didelius vargus ir tai beveik niekada netampa ilgalaikiu sprendimu šeimai. Antra, stambios įmonės turėtų didesnę paskatą kurtis regionuose, nes vertinant darbo rinką, jau imtis būtų ne tik tas vienas mažas miestas, bet ir visi aplinkiniai miestai, kas bendrai sudėjus jau būtų tas pats, kas kurtis kokiuose Šiauliuose.

Ar tai būtų brangi investicija? Taip, bet kai esi Europos uodegoje, norint daugiau ar mažiau normalios padėties tenka investuoti daugiau. Be to, turiu omeny ilgą laikotarpį ir ilgalaikį tikslą. Kokia mūsų strategija - ar susitaikom su regionų sunykimu ir tapimu dviejų-trijų miestų valstybe, ar vis tik laikom regionų atgaivinimą vienu iš prioritetų ir elgiamės atitinkamai, išskirstydami investicijas per laiką? Nes tam, kad atgaivintume regionus, reikia tikrai ne finansinių paskatų, o būtent darbo vietų. Lietuvių nereikia skatinti gyventi mažesniuose miestuose, jie to patys nori. Jiems reikia sudaryti tokias sąlygas, kad gyvenimas mažesniame mieste apskritai būtų įmanomas, t. y. kad žmogus ten galėtų susirasti neblogai apmokamą darbą, atitinkantį jo profesiją.

Mano manymu, Lietuva turi išlikti valstybe su plačiu geografiniu gyventojų pasiskirstymų ir tai būtų daug geriau tiek valstybei, tiek jos gyventojams, mums visiems. Bet apie tai kitą kartą.