Dovilas Petkus. Proginis konservatizmas: kaip Valdas Benkunskas sienas „atrado“

Vos prieš kelis mėnesius baimių dėl imigrantų liepęs nekurstyti ir sostinės atvirumą visiems akcentavęs Vilniaus meras Valdas Benkunskas Katedros aikštėje paskelbė rinksiantis parašus už imigracijos griežtinimą. Staiga praregėjęs meras išvydo mieste potencialiai augantį nusikalstamumą, imigrantų getus, aptarnavimo ne valstybine kalba problemas ir apsigalvojo dėl mečečių statybų. Nors dar vakar kalbėjo visai kitu tonu, šiandien jis atrado, kad Lietuva turi sienas ir ragina imtis kontrolės. Kas nutiko?

V. Benkunsko nušvitimas tapo ne išimtimi, o taisyklės iliustracija. Kai problema tampa akivaizdi ir nebeįmanoma jos ignoruoti, gimsta griežtesnė retorika. Tačiau ar tai yra politinis principas? Jeigu politinis sprendimas pasirodo tik tada, kai spaudžia realybė, jis nėra ideologinis – tai politinis oportunizmas. Panašiai, kaip Kazimiero Starkevičiaus atgailavimas dėl kyšių ir aptemusio proto.

Šiuolaikinėje politikoje būtent imigracijos politikos griežtinimas dažniausiai apibrėžia politinę dešinę ir konservatyvumą. Tačiau to neišeina pasakyti apie Lietuvos konservatorius. Net ir po Lauryno Kasčiūno išrinkimo pirmininku TS-LKD nėra nei nuosekliai konservatyvūs, nei nuosekliai liberalūs – jie yra situaciniai. Arba proginiai. Kad ir kiek būtų kalbama apie „posūkį dešinėn“.

Migracijos klausimu tai ypač akivaizdu. Kol problema buvo „tolima“, šioje partijoje dominavo atvirumo ir tolerancijos, ne sienų ideologija. Kai ji išaugo į visiems plika akimi pastebimas bėdas – atsirado „tvarkos“ kalba.

TS-LKD jau ne pirmus metus demonstruoja būtent tokį modelį: vertybės lankstomos priklausomai nuo politinės situacijos. Vieną dieną – globalizmas, rytoj – nacionalizmas. Tai nėra ideologija. Tai rinkiminė taktika.

Praėjusios kadencijos metu imigracijos reikalavimus sumažinę ir jų viliojimo kampanijas egzotiškiausiose pasaulio vietose finansavusi Ingridos Šimonytės Vyriausybė ilgą laiką dangstėsi ukrainiečiais. Per 160 tūkst. papildomų migrantų per savo kadenciją įsileidusi Vyriausybė juos kritikavusius asmenis bandė gėdinti, neva sakydami, kad migrantų skaičiai Lietuvoje augo vien Ukrainos pabėgėlių dėka, o TS-LKD migracijos politiką kritikuojantys esą neužjaučia karo aukų.

Tačiau realybė buvo visai kitokia. Daugumą visų atvykėlių sudarė migrantai iš Baltarusijos ir Vidurio Azijos, todėl bandymas prisidengti ukrainiečiais tebuvo jautraus karo pabėgėlių klausimo išnaudojimas, maskuojant tikrąją migracinę padėtį šalyje ir tildant oponentus.

Siekiai mokyti kalbos – manipuliacija rinkėjais

Nors L. Kasčiūnas giria mero iniciatyvą ir teigia, kad šios tikslas yra mokyti imigrantus lietuvių kalbos, pasirodo, tokios pagyros tėra manipuliavimas rinkėjais.

Kas mero plane išdėstyta konkrečiai? Atsivertę siūlomą Valdo Benkunsko planą migrantų integracijai, matome aiškiai deklaruotus prioritetus. Iš kiek daugiau nei 4 mln. eurų tik 1,4 mln. šiame plane skirta kalbos mokymui. 2,1 mln. čia skiriama psichologinei pagalbai. Dar daugiau nei 116 tūkst. bus skirta vietinių gyventojų tolerancijos ir atvirumo mokymams. Paprastai tariant, mes būsime raginami prisitaikyti prie migrantų, bet ne atvirkščiai.

Dar daugiau, net ir kalbant apie tą dalį, kuri bus paskirta mokymams, reikia pabrėžti, kad meras migrantams kelia ne reikalavimus, o dalina paslaugas. Už mūsų pinigus. Pamatęs, kad migrantai nesimoko lietuvių kalbos, jis siūlo savivaldybės finansuojamus kalbos kursus iš mūsų kišenės. Tai absurdas. Lietuva neturėtų mokėti už darbo migrantų kursus. Už darbo migrantų kursus turi mokėti juos pakvietę darbdaviai. Atsiveži pigesnį, nuolankesnį arba tiesiog tau būtiną darbuotoją, įsitrauk į kaštus jo kalbos kursus. Tai neturi tapti papildoma našta Lietuvos piliečiams.

Migracijos politika nėra reklaminė kampanija. Tai ilgalaikis, jautrus ir valstybės saugumui esminis klausimas. Jei jis sprendžiamas epizodiškai, pasekmės bus epizodiškai skausmingos ir nuolat pasikartojančios.

Taip, kaip yra Malmėje, Briuselyje ar Paryžiuje – miestuose, kurie pripildyti policijai neįžengiamų kitataučių getų, o šalia didingos istorijos nešioja išprievartavimų sostinių „titulus“ (2023 m. duomenys).

Vilniaus meras anaiptol nėra toks bejėgis, kaip jį bandoma vaizduoti ir susizgribti dėl sostinėje augančios migrantų grėsmės turėjo kur kas anksčiau. Sostinės meras politinėje tradicijoje Lietuvoje laikomas ketvirtu politiku pagal rangą valstybėje, dar daugiau, jis yra įtakingas vienos didžiausių partijų narys. Todėl toks proginis požiūrio į migrantus pasikeitimas signalizuoja ne tai, kad meras kažko negali, bet tai, kad konservatorių meras nenori galėti.

Praėjusios kadencijos valdančiųjų sukeltą migracijos problemą bandoma spręsti viešųjų ryšių triukais. Dabartiniai jų siūlomi planai problemų nespręs. Jeigu šiandien išties norime padėti Lietuvai ir ypač sostinei – būtina radikaliai mažinti ekonominių migrantų kvotas, užkirsti kelią darbo vizų pratęsinėjimui ir atmesti bet kokius Briuselio reikalavimus stabdyti neteisėtų migrantų atstūmimo taktiką pasienyje. Tai būtų nelengvas, tačiau šaliai gyvybiškai svarbus sprendimas, kurio tikslus diktuotų ne politikos sezonai, o tautos interesas gyventi saugiai

 

Šaltinis: lrt.lt