Bronius Makauskas. Apie Vilnijos lietuvių skaičių ir jų gyvenimo realijas Lenkijos okupacijos laikmečiu (II dalis)

Lietuvių mokslo draugijos valdyba. Sėdi iš kairės: Povilas Karazija – knygininkas, Marcelinas Šikšnys – pirmininkas, Danielius Alseika – iždininkas, Stovi iš kairės: Adomas Juškevičius, Stasys Matjošaitis – sekretorius, Bronius Untulis ir Jurgis Šlapelis – abu vicepirmininkai. 1931 m. – J. Cicėnas, Vilnius tarp audrų, Vilnius, 2010, įklija

Straipsnis originaliai publikuotas voruta.lt

Prof. Dr. Bronius Makauskas, lietuvių istorikas, Lenkijos lietuvių visuomenės veikėjas

Įdomus, vertas gilesnių studijų reiškinys buvo platesnis Vilnijos gyventojų lietuvių tautybės atsiskleidimas Lietuvai susigrąžinus Vilnių.

Kodėl lietuvių atsiminimuose dominuoja represijos? Susidaro įspūdis, kad jie turėjo nuolat ginti lietuvybę?

Prie to vedė valstybinių organų represyvi politika, elgsena akivaizdžiai, kaip okupuotame krašte. Dominavo antilietuviška administracijos laikysena, tokia pat propaganda spaudoje, dalies dvasininkų šovinistinis pasireiškimas. Šie veiksmai padrąsindavo ne vien nusikalstamus veiksnius „rodyti kumščio patriotizmą“, ypač Vilniuje – prieš Vasario 16 d. lietuvių butų ar įstaigų langų daužymas buvo kasmetinis scenarijus. O kokios scenos, nukreiptos prieš lietuvius vyko visos Lenkijos gatvėse, ypatingai Vilniuje, ultimatumo Lietuvai išvakarėse?! Užtenka peržvelgti to meto Lenkijos spaudą.

„Lietuviams kaimuose charakteringas vadinamų „kluonų teatro“, kultūrinių vakarų organizavimas buvo apipintas visa trukdžių sistema. Nuo renginio datos ir valandų suderinimo su storastos įstaiga iki statomo kūrinio vertimo į lenkų kalbą, jo aprobavimo, atsakingo už „renginio tvarką“ ir organizavimą asmens aprobavimo. Maža to, vieną kartą aprobuotas vertimas negaliojo pakartotinai. Už visus sėkmingus ar atmestus prašymus ir leidimus reikėjo sumokėti iš anksto žyminį mokestį. Tokie ribojimai nebuvo taikomi lenkų bendruomenėms taigi buvo jie atgrasymo, varginimo, prevencinio ir represyvaus pobūdžio.“

Tamsia naktimi gaubė dviejų pasienio zonų gyventojus lietuvius varžantis režimas (be teisės laikyti šunis, balandžius, užtemdytais langais vakarais, jaunimo renginių draudimas ir gyventojų judėjimo varžymas tik iki 17 val. vasarą bei iki 16 val. žiemą. Specialūs leidimai taikomi buvo išvykimui ir atvykimui į pirmąją ir antrąją pasienio zoną. Norintiems detaliau sužinoti apie lietuviams taikomas restrikcijas, verta susipažinti su Vilniaus vaivados plk. Ludwik’o Bocianski’o¹ veiksmų lietuvių tautinės mažumos atžvilgiu planu ir jo vykdymu. Be to, lietuviai negalėjo Lenkijos valstybėje dirbti jėgos struktūrose, užsienio tarnyboje, gaisrininkų, geležinkeliečių, pašto, administracijos srityse, aukštojo švietimo srityje.

Lietuviams kaimuose charakteringas vadinamų „kluonų teatro“, kultūrinių vakarų organizavimas buvo apipintas visa trukdžių sistema. Nuo renginio datos ir valandų suderinimo su storastos įstaiga iki statomo kūrinio vertimo į lenkų kalbą, jo aprobavimo, atsakingo už „renginio tvarką“ ir organizavimą asmens aprobavimo. Maža to, vieną kartą aprobuotas vertimas negaliojo pakartotinai. Už visus sėkmingus ar atmestus prašymus ir leidimus reikėjo sumokėti iš anksto žyminį mokestį. Tokie ribojimai nebuvo taikomi lenkų bendruomenėms taigi buvo jie atgrasymo, varginimo, prevencinio ir represyvaus pobūdžio.

Besidomintiems, o ir padėties supratimui būtina supažindinti jaunąją kartą tiek su teminėmis monografijomis, tiek su publikacijomis, atspindinčiomis Vilnijos lietuvių būklę: „Vilniaus Golgotos“ serija, Juozo Maceikos, Petro Čėsnulio, Jeronimo Cicėno, Vinco Martinkėno, Rapolo Mackonio, Vytauto Sinicos, Gintauto Eremino ir kt. autorių publikacijomis.

Švietimo srityje ypatingai vargino mokytojų kvalifikacijų (jie ženkliai viršydavo reikalavimus, taikomus lenkų tautybės mokytojams) bei taip vadinamo moralumo liudijimų reikalavimai. Aktyviems lietuviams buvo taikomas nuosavybės teisių suspendavimas (nei pirkti nei parduoti nekilnojamo turto), viešieji atgrasantys areštai aktyvistų, ypač lietuviškų renginių metu, žurnalistų kalinimai, mokytojų persekiojimai, baudos, atleidimai iš darbo be teisės dirbti mokyklose, nebent lenkiškose.

1927 m., darant politinį spaudimą Lietuvai dėl santykių užmezgimo, Suvalkų apskrities 28 lietuviams ūkininkams nepriklausomybės kovų savanoriams iškelta buvo byla už „tėvynės išdavimą“, kurioje prokurorai reikalavo mirties bausmės! Tenka pastebėti, kad nei Lenkija nei Lietuva vykstant nepriklausomybės kovoms, neturėjo pripažintų sienų tame Suvalkų krašte (sic!).

Tipiškas sąmoningų ūkininkų varginimas pasireikšdavo mokesčių kėlimu, žemės klasifikacijos keitimu į daugiau apmokestintą kategoriją, pvz. į 2-3, kai iš tikro buvo 4-5 klasės (t. y. menkavertė žemė, pvz. smėlynai).

Kokia buvo lietuviškų mokyklų padėtis Vilniaus krašte tarpukariu

Valstybės politika riboti privačių lietuviškų mokyklų kūrimą susilaukė visuotino tėvų boikoto net mokant baudas už moksleivių valstybinės mokyklos nelankymą. Vilniaus ir Švenčionių „Rytas“ liaudies mokyklų 1923 m. turėjo 134. Tuomet jas imta riboti ir steigti dvikalbes, o ketvirto dešimtmečio pradžioje jau siekti vien lenkiškų valstybinių su lietuvių kalba (dažnai fiktyviai), kaip dalyku.

„Iš lietuvių mokytojų reikalauta buvo aukštesnio cenzo, negu iš lenkiškų viešųjų mokyklų kadrų. Neturint savos mokytojų seminarijos, tai buvo stiprus stabdys lietuvių švietimui. Griežtesni reikalavimai buvo taikomi steigiant mokyklas ar skaityklas (pastato tinkamumas, priešgaisrinės sąlygos) mokiniams valstybinės administracijos leidimai stoti į gimnaziją vad. moralės pažymėjimai bei tautybės paliudijimai pagal tik valstybinei administracijai „žinomus“ kriterijus.“

Juozo Kairiūkščio vadovaujama „Lietuvių mokytojų seminarija“, veikusi keletą metų, buvo 1927 m. uždaryta, spėjusi išleisti vos vieną laidą diplomuotų mokytojų. Tik nuo 1925 m. Vytauto Didžiojo gimnazija gavo teisę savo abiturientams stoti į Vilniaus Universitetą. Tačiau ta teisė, atsižvelgiant į praktiškai taikomus suvaržymus, buvo arčiau numerus clausus. V. D. G. visą veiklos laikotarpį vadovavo žymus pedagogas Marcelinas Šikšnys.

Didėjant represijoms, iki 1934 m. liko vos 15 pradinių lietuviškų privačių mokyklų ir V. D. G. Tačiau iki to laiko įspūdingai išaugo mažiau kontroliuojamos privačios skaityklos (de facto slaptos mokyklos). Čia sėkmės atveju rasdavo darbą iš mokyklų atleisti mokytojai, dažniausiai kaip skaityklos vedėjai ar šeimos mokytojai.

Iš lietuvių mokytojų reikalauta buvo aukštesnio cenzo, negu iš lenkiškų viešųjų mokyklų kadrų. Neturint savos mokytojų seminarijos, tai buvo stiprus stabdys lietuvių švietimui. Griežtesni reikalavimai buvo taikomi steigiant mokyklas ar skaityklas (pastato tinkamumas, priešgaisrinės sąlygos) mokiniams valstybinės administracijos leidimai stoti į gimnaziją vad. moralės pažymėjimai bei tautybės paliudijimai pagal tik valstybinei administracijai „žinomus“ kriterijus.

Kadangi Lenkijos pusė kruopščiai kontroliavo ir griežtai baudė už vadovėlių ir knygų bei spaudos, neturinčios leidimo (LVLK buvo teikiami kasmetiniai minimalūs apibrėžti leidimai) iš Lietuvos naudojimą ir platinimą, išsivystė savotiška XX a. lietuviška knygnešystė. Tuo tarpu Lietuva dėl leidinių iš Lenkijos taikė gan liberalią politiką. Anot VRM Spaudos skyriaus viršininko Mykolo Žilinsko žodžių, lenkų knygyno Kaune „Stella“ savininkui K. Urniažui (1933 m. ): „…Stebiuosi, kad būtent šiais laikais lenkai suka galvą dėl tokių menkniekių. Galiausiai jūs geriausiai žinote, kad mes netrukdome jums atsisiųsti knygas ir kad galite jų atsisiųsti nors vagonais“². K. Urniažas patvirtino lenkų „korespondentui“ Lietuvoje T. Katelbach’ui, kad iš tiesų lenkiškas knygas Lietuvos cenzūra įsileidžia be jokių sunkumų. M. Žilinskui atrodė, kad ši sritis yra tik „menkniekis“, o lenkams tai buvo svarbus veiksnys Vilnijos lietuvių nutautinimo politikoje. Beje, daug ko iš lenkų veiksmų „nesupranta“ ir nūdienos politikai.

Jeigu anksčiau dar buvo galima viltis valdininkų vienokio ar kitokio individualiais atvejais palankumo, tai „manevravimo“ galimybės baigėsi 1934 m. Lenkijos U. R. M. ministro plk. Juzefui (Józef) Beck’o nurodymu Vilniaus vaivadai plk. Ludwik’ui Bocianski’ui represijomis užgniaužti lietuviškų organizacijų ir švietimo įstaigų veiklą – kaip priemonę priversti Lietuvą diplomatiniams santykiams užmegzti ir prie progos užtvenkti kelią lietuvių saviraiškai. Plačiau žr. Vilniaus vaivados L. Bocianski’o „Administracinės valdžios priemonės prieš Lenkijos lietuvių mažumą ir ateities planai šiuo klausimu“³. Lietuvai ultimatumą priėmus, nurodyta buvo blokuoti lietuvių veiklą sudarant tačiau įspūdį, kad naujos ar atkuriamos veiklos galimybės tėra „svarstymo stadijoje“. Kadangi L. Bocianski’o, o iš tikro – vyriausybės nuspręsta veikla turi Lietuvoje gausią literatūrą, jos čia neaptarinėsiu.

„Katelbach’as ir Mackevič‘ius pasisakė už tai, kad „Kurier Wilenski“ skelbtų piktesnius straipsnius apie lenkų padėtį Lietuvoje. Katelbach’ui buvo pavesta apdoroti propagandinę medžiagą apie lenkų padėtį Lietuvoje. Vl. J. Zaleski’s privalėjo perduoti atitinkamus nurodymus spaudos centrui Vilniuje.“⁷

Tuo tarpu dirvą Lenkijos žvalgomiesiems ir politinės įtakos veiksmams Lietuvoje plačiai atvėrė „žurnalistai“ (iš tikro Lenkijos kariuomenės Vyr. štabo II skyriaus pareigūnas Tadeusz’as Katelbach’as ir agentas Leon’as Stachurski’s), aprūpinti dosniom sumom pinigų ir Varšuvos instrukcijom, privalėjo paveikti Lietuvos kultūrinį ir politinį elitą, santykių su Lenkija užmezgimo linkme bei užblokuoti lenkų Lietuvoje „broliavimasi su lietuviais“⁴. Lenkijoje svarbiausias signalas lietuvių veiklos uždraudimui buvo LVLK pirmininko Konstantino Stašio sulaikymas 1936 m. spalio 8 d. Gdanske, po to dar sekė kelios jo bylos ir du įkalinimai, kratos lietuvių organizacijų ir individualiai veikėjų namuose, bylos, baudos ir t. t.

1936 m. rugpjūčio 22 d. Varšuvoje URM Rytų skyriuje, įvyko speciali konferencija, kurioje dalyvavę T. Katelbach’as⁵ ir Česlav’as Mackievič’ius⁶, „atstovaudami lenkų interesams Lietuvoje“, prašė „…pradėti Lenkijoje plačią spaudos akciją apie lenkų persekiojimą Lietuvoje…“. Jie įvardijo labiausiai Lietuvos lenkų skaitomos Lenkijos spaudos pavadinimus, tame tarpe Vilniaus lenkiškus spaudos titulus. Katelbach’as ir Mackevič’ius pasisakė už tai, kad „Kurier Wilenski“ skelbtų piktesnius straipsnius apie lenkų padėtį Lietuvoje. Katelbach’ui buvo pavesta apdoroti propagandinę medžiagą apie lenkų padėtį Lietuvoje. Vl. J. Zaleski’s privalėjo perduoti atitinkamus nurodymus spaudos centrui Vilniuje.⁷.

Trumpai apie lietuvišką spaudą

1919–20 m. Vilniuje ėjo nereguliarus dienraštis „Nepriklausomoji Lietuva“ Mykolo Biržiškos redaguojamas.

Katalikiškos krypties savaitraštis „Aušra“ kun. Juozo Stankevičiaus redaguojamas ėjo trumpai, jį pratęsė savaitraštis „Vilniaus garsas“, redaguojamas kun. Kristupo Čibiro.

LVLK turėjo trumpalaikius organus lenkų kalba „Głos Litwy“ M. Biržiškos red. bei jo tęsinį „Echo Litwy“, red. Andriaus Rondomanskio, Viktoro Biržiškos ir kt.

Be jų nereguliarus „Nasz ziemia“ katalikiškai visuomenei redaguojamas kun. dr M. Stankevičiaus ir „Litwa“ (iki 1922 m.) red. Paulius Sipavičius.

Katalikiškas „Kelias“, redaguojamas kun. prof. Petro Kraujelio, kun. Vinco Zajančkausko, R. Mackonio.

„Dirva“ – red. kun. M. Stankevičius, Lietuvių ūkio draugijos organas, 1928 m. apsijungęs su „Vilniaus Rytojum“, kuris nuo 1928 m. iki 1937 m. buvo katalikiškas  iliustruotas politikos, visuomenės ir literatūros laikraštis, ėjęs Vilniuje, LVLK organas pradžioje – savaitinis, vėliau dvisavaitinis, uždarytas 1937 m. Išėjo 874 numerių.

„Vilniaus aidas“ 1926 m. 3 kartus savaitei, skirtas inteligentams. Red. Povilas Karazija, R. Mackonis jie stengėsi palaikyti LVLK kryptį. „Vilniaus šviesa“ kairuoliškas „Kultūros“ draugijos organas.

„Jaunimo draugas“ katalikiškas Vilniaus krašto jaunimo mėnesinis žurnalas, ėjęs 1926–37 Vilniuje (1937 savaitraštis). 1939 05–09 vietoj jo ėjo savaitraštis „Jaunimo kelias“.

„Vilniaus varpas“ – katalikiškos krypties. Leido ir redagavo Marija Žukauskaitė. Faktinis red. buvo kun. Petras Kraujelis. Uždarytas lenkų valdžios 1931 m. Išėjo 39 nr. Ėjo kartą per mėnesį.

Nuo 1933 m. buvo leidžiamas lietuviškas kultūros žurnalas „Lietuviškas baras“, Vilniaus Lietuvių studentų sąjungos visuomenininkų iliustruotas kultūros žurnalas. Leidėjas Motiejus Kraužlys, redagavo Vytautas Umbrasas, Vincas Martinkėnas ir Petras Viščinis. Ėjo 4 kartus per metus su pertraukomis dėl valdžios draudimų. Išėjo 38 numeriai, leistas 1933–39 Vilniuje.

Krikščionių – demokratų krypties spaudai vadovavo kun. Kristupas Čibiras bei kun. Petras Kraujelis.

Tautininkų – Motiejus Kraužlys, Rapolas Mackonis ir. kt.

Liaudininkų – Danielius Alseika, Povilas Karazija ir kt.

Kairuojančių literatūriniai vienkartiniai leidiniai red. Jono Karoso ir kt. Bendradarbiavo: Juozas Kėkštas, Ona Miciūtė, Aldona Liobytė, Albinas Žukauskas, Vladas Drėma, Antanas Karužas, Vlada Rusokaitė, Valerija Čepulytė, Mykolė Krinickaitė. Išleista „Varsnos“, „Versmė“, Vingis“ ir kt.

1939 m. po trumpo liberalėjimo periodo pasirodė savaitraštis „Vilniaus žodis“ – Vilniaus krašto lietuvių politikos, visuomenės ir literatūros laikraštis, 1929–39 ėjęs Vilniuje. Leistas vietoje laikraščio „Vilniaus šviesa“ (1928–29). Aptarinėjo kultūros, švietimo, socialinius klausimus, ragino saugoti lietuvių tradicijas, kultūrą, kalbą, spausdino lietuvių rašytojų kūrinius, straipsnius apie Lietuvos istoriją.

Oficialiai leido ir redagavo J. Murinas (1929–30), A. Birinčikas (1930–31), J. Latvys (1931–38), faktiškai redagavo D. Alseika, A. Krinickas, V. Žilėnas (1938–39 ir oficialiai).

1939 m. gegužės 17 d. vietoje uždaryto „Jaunimo draugo“ pasirodė Augustino Buroko leidžiamas ir redaguojamas savaitraštis „Jaunimo kelias“. Išėjo 18 numerių. Rūpinosi lietuvybės išsaugojimu Vilniaus krašte, rašė apie jaunimo problemas, švietimą, religiją, kultūrą, spausdino jaunųjų kūrybą. Savaitraščio benndradarbiai : K. Braziulis, A. Gustaitis, A. Griškevičius, M. Galdikienė,  Stasys Misiūnas, R. Miliauskas, V. Kviklys, V. Kuolaitis,  K. Pukėnas, R. Stankūnas, P. Šimaitis. 

„Vilniaus aušra“ buvo kun. Vincento Taškūno redaguojamas ir leidžiamas, iš tikro kaip Katalikų akcijos referentūros Vilniaus arkivyskupijos žurnalas, skirtas Vilniaus krašto lietuvių katalikams. 1932–39 ėjęs Vilniuje. 1932–36 leistas kartą, 1937–38 – du kartus per mėnesį, 1938–39 – savaitraštis. Gvildeno religijos, kultūros, švietimo temas, aiškino šv. Rašto tiesas, rašė apie katalikiškų organizacijų veiklą. Išėjo 161 numeris.

Tokia spaudos įvairovė buvo įmanoma dėl finansinės paramos iš Lietuvos ir užsienio lietuvių, ypatingai iš JAV. Tačiau, prevencinė spaudos cenzūra, persekiojimas redaktorių finansinėmis ir kalinimo priemonėmis (sugalvotas atsakas – sėdėjimo redaktoriai), spaudos prenumeratorių persekiojimas administracinėmis baudomis, „moralumo liudijimų“ neišdavimas buvo spaudos palaikymui be galo sunki našta ir reikalavo didelės angažuotės.

Pagrindinės lietuvių organizacijos ir jų lyderiai

Lietuvių. „Ryto“ švietimo draugija – kun. prof. Petras Kraujelis, kun. Kristupas Čibiras, kun. J. Steponavičius.

Švenčionių Lietuvių „Ryto“ draugija – dr. Antanas Rymas.

Lietuvių labdarybės draugija Vilniuje – kun. Pranas Bieliauskas.

Lietuvių mokytojų sąjunga – inž. Jonas Jankauskas.

Lietuvių „Kultūros“ draugja – Danielius Alseika.

Vilniaus lietuvių „Šv. Kazimiero“ jaunimui auklėti ir globoti draugja – kun. dr. Antanas Viskantas.

Lietuvių mokslo draugija – kun. dr. Antanas Viskantas (po Jono Basanavičiaus).

Lietuvių ūkio draugija – Vilniuje, Antanas Krutulis, Švenčionyse – Motiejus Kraužlys.

Lietuvių sporto Klubas Vilniuje – Pranas Žižmaras, Br. Untulis.

Bažnyčios vaidmuo lenkinime

Tame procese neigiamai išgarsėjo arkivyskupas Romualdas Jalbžikovskis (Romuald Jałbrzykowski) bei dalis Vilniaus arkidiecezijos kurijos dvasiškių bei arkidiecezijos klebonų. Iš 464 Vilniaus arkivyskupijos kunigų buvo apie 20 procentų lietuvių. Lenkijos URM duomenimis, parapijose su lietuvių kalba dirbo 53 kunigai lietuviai. Ypatingai buvo stengiamasi riboti patarnavimus lietuvių kalba ir kunigų lietuvių skaičių aktyviai besireiškiančiose bendruomenėse. Lietuviai kunigai kilnojami dažnai buvo iš lietuviškų parapijų į slaviškas. Tai vyskupo Jalbžikovski’ui vadovaujant Vilniaus arkidiecezijai ir kooperuojant su valstybine administracija – apgailėtini veiklos rezultatai.

Literatūra

1. L. Bocianski’s savo gimtinėje mieste ir savivaldybėje Pleszew’e (Poznanės vaiv.) 2025 m. susilaukė pagerbimo. Naujai statomai gatvei suteiktas jo vardas.

2. Tadeusz Katelbach: Atvirai ir slaptai apie Lietuvos politiką,  T. 1. Atvirai. T. 2. Slaptai : Lietuvos nacionalinė Martyno Mažvydo biblioteka, Vilnius,1923, p.50-51.

3. Gintautas Ereminas, Lenkijos valdžios polonizacijos politika lietuvių tautinės mažumos atžvilgiu (1935–1939 m.) „Genocidas ir rezistencija“ 2015 m. Nr. 1(37)

4. B. Makauskas, Vilnijos … op.cit., p. 200-206.

5. Sunkiai suprantama yra prof. Andriaus Vaišnio , o gal prof. Marek’o Jabłonowski’o iniciatyva (jis gi parinko dokumentus publikacijai) Vilniuje išleisti dvitomę publikaciją išbalinančia šnipo ir diversanto veiklą prieš Lietuvą nepravedant jo visos veiklos egzegezės. Žr. T. Katelbach: Atvirai ir slaptai …op.cit.

6. Czesław’as Mackiewicz’ius Lenkų švietimo ir kultūros draugijos „Pochodnia“ ( Deglas) vadovas (1924–1940) Tai buvo svarbiausia Lietuvos lenkų organizacija su centru Kaune.

7. AAN, MSZ, T. 7292. Władysław J. Zaleski, Departament Konsularny . E. II, Naczelnik Wydziału Polaków Za Granicą ( Konsulinio departamento E. II, Užsienio lenkų skyriaus viršininkas).