Valdas Sutkus. Kultūrinis marksizmas (IV). Frankfurto mokykla: revoliucija per psichologiją (1923–1960)

Kartu su italų komunisto Antonio Gramsci darbais marksizmas žengė į naują epochą. Jis išsivadavo iš pirminio Markso postulato, kad viską lemia vien tik ekonomika ir perėjo prie kultūros kaip pagrindinės kovos arenos. Gramsci teigė, kad valdžia remiasi ne tik jėga, bet ir žmonių pritarimu jos veiksmams – tuo, ką jis pavadino „kultūros hegemonija“. Ši mintis tapo takeliu, vedusiu tiesiai į Frankfurto mokyklą. Ji parodė, kad marksistinė revoliucija, nepavykusi Vakarų šalių fabrikuose, gali būti tęsiama universitetų auditorijose, spaudoje ir meno galerijose.

Teorija apie „kultūros hegemoniją“  kilo iš įsitikinimo, jog kapitalizmas nėra tik ekonominė (ūkinė, turtinė ) sistema, bet ir formuoja mąstymą, moralę ir žmogaus tapatybę. Todėl kova prieš kapitalizmą turi būti kova prieš visą kultūrinį kapitalizmo audinį. Štai kur slypi Frankfurto mokyklos revoliucinis užtaisas: ji siekė jau nebe pertvarkyti žmonių ekonominius santykius, o perdirbti patį žmogų.

Gramsci darė išvadą, kad Vakaruose revoliucija negali vykti ginkluotu perversmu pašalinant esamą valdžią, kaip Rusijoje, nes čia egzistuoja išvystyta civilizacinė struktūra ir pilietinė visuomenė: Bažnyčia, šeima, universitetai, spauda, kultūra. Būtent jie sudaro visuomenės stuburą, kurį reikia ne nulaužti jėga, o sulenkti pertvarkymu iš vidaus. Frankfurto mąstytojai šią schemą perėmė ir išplėtė - pasiūlė transformaciją, kurios būdas – ne tiesmuka agitacija, o pasaulėžiūros reforma. Taip gimė kultūrinio marksizmo idėjinė architektūra.

Tarpukario Vokietijoje ši idėja rado itin palankią dirvą. Pirmojo pasaulinio karo pralaimėjimas, Veimaro Respublikos politinis chaosas, spartus Bažnyčios stūmimas iš viešojo gyvenimo ir socialinė atskirtis sukūrė aplinką, kurioje senosios vertybės atrodė praradusios galią. Tradicinės institucijos – Bažnyčia, šeima, net universitetas – nebesugebėjo suteikti moralinės atramos. Marksizmo kalba tapo patraukli intelektualams, ieškantiems naujos pasaulio prasmės. Jie manė, kad klasikinės religijos vietą gali užimti „mokslinė pasaulėžiūra“, kuri žadėjo suteikti žmogui tai, ko, jų manymu, nebesuteikė tikėjimas – objektyvų gėrio ir blogio paaiškinimą, istorijos kryptį ir moralinį pateisinimą kovai. Taip marksizmas pamažu iš ekonominės teorijos apie proletariato ir buržuazijos kovą dėl turto padalijimo virto laisvamanišku išganymo pažadu – naująja religija be Dievo, bet su pranašais, dogmomis ir žadamu rojumi žemėje.

Pirmasis šią idėją suvokė ir institucionalizavo vokiečių kilmės marksistas Feliksas Weilis, kuris 1923 metais įkūrė Socialinių tyrimų institutą Frankfurte prie Maino. Jis panaudojo šeimos kapitalą, uždirbtą iš prekybos grūdais, kad sukurtų idėjų laboratoriją, skirtą marksizmo atnaujinimui. Weilį rėmė Karlas Korschas – vienas pirmųjų, mėginusių marksizmą sujungti su filosofine analize. Taip gimė Frankfurto mokykla – idėjų erdvė, jungianti įvairių sričių mąstytojus: Maxą Horkheimerį, Theodorą Adorno, Herbertą Marcuse, Erichą Fromą ir kitus. Dauguma jų buvo žydų kilmės, todėl jautėsi atstumti nacionalistinėje Vokietijos visuomenėje. Ši marginalumo patirtis skatino ieškoti teorinės sistemos, kuri paaiškintų priespaudą ne tik ekonomikoje, bet ir visuomenės kultūroje, žmogaus sieloje. Jie save laikė „mokslinio socializmo“ atstovais - Markso paveldėtojais, siekiančiais išsaugoti jo idėjas pasaulyje, kuriame revoliucijos matrosų šūviai jau nutilo.

Veimaro laikotarpis buvo intelektualinio vakuumo metas. Kairieji ieškojo naujo autoriteto po bolševikinio tipo revoliucijų žlugimo Vakarų Europoje, dešinieji siekė grįžti prie romantizuotos tautinės tapatybės, o visuomenė blaškėsi tarp šių polių. Frankfurto mokykla pasiūlė naują kelią: ne nacionalinį ir ne bolševikinį, bet „mokslinį“, išlaisvinantį žmogų iš visų priklausomybių – nuo religijos iki šeimos ir kultūros tradicijos. Tai tapo dvasinės terapijos projektu: nebe „klasės“ išlaisvinimu, o „asmenybės“ išlaisvinimu.

Nuo pat pradžių instituto veikla buvo politiškai angažuota. Nors formaliai ji vadinta sociologine, tikrasis tikslas buvo sukurti naują marksistinės revoliucijos teoriją, pritaikytą Vakarų visuomenei. Frankfurto instituto direktorius Horkheimeris 1937-aisiais paskelbė programinį straipsnį „Tradicinė ir kritinė teorija“, tapusį visos kritinės teorijos pamatiniu tekstu. Jis atskyrė „tradicinę teoriją“ (neutralų mokslą, kuris tik tiria ir aprašo pasaulį) nuo „kritinės teorijos“ (mokslo, kuris siekia pasaulį pakeisti). Tai buvo tiesioginis Markso teiginio atgarsis, jog „filosofai tik aiškina pasaulį, nors svarbiausia yra jį pakeisti.“

Frankfurto mokykla atmetė smurtinį sovietinį Lenino stiliaus marksizmą, bet ne patį marksizmą. Ji laikė save marksizmo reformuotoja – siekė atkurti revoliucijos dvasią be bolševikinio brutalumo. Ginkluoto perversmo vietą užėmė kova dėl kultūros. Klasių santykių ( „engėjų“ ir „engiamųjų“ ) analizė buvo išplėsta iki visų žmogaus gyvenimo sričių – religijos, šeimos, moralės, kalbos, meno. Tai buvo Gramsci „kultūros hegemonijos“ tęsinys, tik papildytas psichologiniu matmeniu.

Šiame posūkyje itin svarbi buvo sintezė su Froidu. Frankfurto mokyklos mąstytojai perėmė iš psichoanalizės mintį, kad žmogaus elgesį lemia ne tik socialinė padėtis, bet ir pasąmoninės jėgos. Jie teigė, kad kapitalistinė santvarka pavergia ne tik žmogaus kūną, bet ir psichiką – įdiegia priklausomybės poreikį ir baimę būti savarankiškam. Šitaip marksizmas pirmą kartą įgijo psichologinį matmenį: ekonominė priespauda buvo papildyta dvasine priespauda, o socialinė analizė – psichoanalizės instrumentais.

Froido teorija buvo laikoma raktu, galinčiu atverti žmogaus priklausomybių mechanizmus. Tuo tarpu Frommas teigė, kad modernus žmogus „bėga nuo laisvės“. Bijodamas atsakomybės, jis pats pasirenka konformizmą, prisitaikymą prie sistemos. Marcuse piešė „vienmačio žmogaus“ paveikslą – vartotoją, kuriam sistema tiekia ne tik prekes, bet ir troškimus. Horkheimeris ir Adorno veikale „Apšvietos dialektika“ rašė, kad racionalumas virto pavergimo įrankiu: modernus racionalumas, kuris turėjo išvaduoti žmogų iš prietarų, virto techniniu racionalumu – mąstymo forma, kurioje viskas vertinama pagal naudingumą, kontrolę ir efektyvumą. Žmogus, siekdamas viešpatauti gamtai, pradėjo taikyti tuos pačius valdžios principus ir kitam žmogui, o galiausiai – pats sau. Taip racionalumas tapo pavergimo įrankiu. Iš šios analizės išsirutuliojo „kultūros industrijos“ sąvoka – masinės pramogos, reklama ir standartizuota pramogų gamyba ne tik kuria turinį, bet ir formuoja paklusnumą sistemai.

Frankfurto mąstytojai tvirtino, kad žmogus tapo  kapitalistinės sistemos įkaitu  – jis tiki, kad pats renkasi, nors realiai renkasi tik iš to, ką sistema jam leidžia rinktis. Toks požiūris naikino klasikinę atsakomybės sampratą: žmogus nebėra morali ir atsakinga būtybė, o tik istorinių struktūrų produktas. Šitaip ideologinė analizė pavertė žmogų objektu – tyrimo ir poveikio medžiaga, nebe asmeniu. Taip gimė naujas autoritarizmo tipas – intelektualinis. Jis ne šaudo, o „aiškina“. Jis ne griauna bažnyčias buldozeriais, o keičia kalbą, kuria žmogus meldžiasi.

Šios idėjos, pateiktos kaip humanistinė kapitalizmo kritika, iš tikrųjų reiškė, kad žmogaus dvasinis gyvenimas tapo politinės kovos lauku. Tai buvo radikalus posūkis. Jei Marksas teigė, kad ekonominė bazė formuoja kultūrinį „antstatą“, tai vėlesni marksistai ėmė manyti, kad pats „antstatas“ – žmogaus sąmonė ir kultūra – formuoja visuomenės ekonominę raidą. Kova, kuri vyko gatvėse ir fabrikuose, persikėlė į žmonių galvas – iš klasių kovos fronto į sąmonės mūšį. Frankfurto mokyklos mąstytojai manė, kad kapitalizmas pavojingas todėl, kad dabar jau pavergia troškimus, kadangi XX a. kapitalizmas jau nebėra toks, kokį aprašė Marksas. Vietoj atviros priespaudos atsirado pavergimas per malonumą, komfortą ir vartojimą. Darbininkas nebe kovoja, o pats noriai įsitraukia į sistemą, kuri jį ramina reklama, paperka pramogomis ir suvilioja „lengvos laimės“ pažadu.

Kai 1933 metais į valdžią Vokietijoje atėjo Hitleris, institutą naciai uždarė. Dauguma narių pabėgo į Jungtines Valstijas. Ten, Niujorke, prie Kolumbijos universiteto, institutas atgimė nauju pavidalu. Paradoksalu, bet marksistinė mokykla įsitvirtino pačioje kapitalizmo širdyje. Čia jos nariai galėjo stebėti brandų kapitalizmą iš vidaus – efektyvią, vartotojišką, bet, jų akimis, dvasiškai tuščią sistemą. Šis patirtis kėlė naujus klausimus: kaip išlaisvinti žmogų, kuris pats jau nebejaučia, kad yra pavergtas kapitalistinės sistemos ? Kaip sukelti maištą ir revoliuciją, kai visi sotūs, patenkinti ir nesijaučia esą išnaudojami? Atsakymo paieškos paskatino teorijų perversmą: revoliucija turi vykti ne gatvėse, o sąmonėje.

Pabėgę nuo totalitarizmo, Frankfurto mokyklos ideologai atsidūrė demokratijos širdyje, bet ne kaip jos gynėjai, o veikiau kaip jos kritikai.  Būtent čia jų idėjos virto kultūriniu projektu, kurio pasekmes Vakarai jaučia iki šiol. Ne tik Europoje, bet ir Amerikoje jie neberado to Markso aprašyto kovingojo proletariato, o tik patogiai gyvenančią vidurinės klasės žmonių masę. Tad revoliuciją perkėlė ten, kur ji jiems atrodė vis dar įmanoma – į žmogaus sąmonę.

Frankfurto mokykla suvokė, kad klasikinis marksizmas pralaimėjo, nes žmogus Vakaruose faktiškai nebesijautė „išnaudojamuoju“. Bendrasis gerovės augimas, vartotojiška kultūra, kino ir pramogų industrija, asmens laisvės pojūtis atėmė iš revoliucijos moralinį pagrindą ir motyvą. Todėl jų uždavinys tapo ne ekonominis, o psichologinis: parodyti, kad net turtingoje visuomenėje žmogus vis tiek yra pavergtas ir išnaudojamas. Kapitalizmas, jų manymu, įsiskverbė į patį žmogaus vidų – pavergė jo sąmonę, troškimus, net sapnus. Tai buvo naujai išrasta vergovės forma: nematoma, bet visur esanti.

Vakarų demokratijų sėkmė marksistams atrodė pavojinga. Iš pirmo žvilgsnio atrodė, kad išlaisvino žmogų iš skurdo ir prievartos, tačiau, anot Horkheimerio ir Adorno, būtent ši gerovė slėpė naują pavergimo mechanizmą – nebe ekonominį, o psichologinį. Masinė kultūra, reklama ir pramogų industrija pavertė laisvę iliuzija: žmogus manė esąs laisvas rinktis, nors jo norai jau buvo sukurti sistemos. Tokia demokratija, jų požiūriu, ne panaikino išnaudojimą, o tik užmaskavo jį buitiniu komfortu ir pasirinkimo regimybe. Tokiu būdu žmogus pasijuto laimingas, o tai – didžiausia kliūtis revoliucijai. Tokia laimė, anot marksistų, buvo „klaidinga sąmonė“ – iliuzinis sutarimas su sistema, kuri  tyliai pavergia per malonumą.

Kai nėra bado, reikia surasti kitą „kančios“ formą, kad revoliucija išliktų aktuali. Taip gimė idėja, kad žmogus priespaudoje gyvena ne dėl nepritekliaus, o dėl to, jog jo norai, moralė ir tapatybė gaminami kapitalistinės sistemos. Frankfurto mokyklos mąstytojai perėjo prie moralės analizės. Jie aiškino, kad tradicinės institucijos – šeima, Bažnyčia, tauta – palaiko sistemą, kurią reikia išardyti. Fromas teigė, kad šeima formuoja paklusnumo įpročius, todėl ji – autoritarizmo „mikromodelis“. Adorno rašė, kad religija ugdo kaltę, kuri verčia žmogų taikstytis su neteisybe. Marcuse kritikavo tautinį solidarumą kaip kolektyvinės agresijos formą. Visi šie argumentai jungėsi į bendrą tezės grandinę: jei nori išlaisvinti žmogų, turi išardyti tradicines jo tapatybės atramas.

Toks projektas, nors ir skelbtas humanistiniu, iš esmės buvo psichologinės inžinerijos eksperimentas. Jis ne kvietė žmogų prisiimti atsakomybę, o išmokė jį matyti save kaip aplinkybių ( kapitalistinės sistemos ) auką. Tai ir buvo psichologinės revoliucijos esmė – kaltės jausmą pakeitė kaltinimo refleksas – žmogus nebenori būti atsakingas, jis nori būti teisus. Kaltas visada yra kas nors kitas: sistema, tradicija, autoritetas.

Žmogus, išlaisvintas iš visko, neteko pagrindo, ant kurio išvis galėtų stovėti. Taip gimė tuščias, bet „emancipuotas“ individas, kuriuo vėliau taip patogiai manipuliavo naujieji ideologai. Tokie individai paprastai ir vadinami „edukuotais kvailiais“.

Amerikoje Frankfurto instituto veikla įgavo formalią akademinę išraišką. Jie pradėjo dėstyti Kolumbijos, Harvardo, Berklio universitetuose, tyrinėti „modernios visuomenės patologijas“ ir rašyti straipsnius. Tačiau už akademinių formuluočių slypėjo aiški kryptis – perkelti marksistinį „engiamųjų“ ir „engėjų“ nuožmios kovos pasaulėvaizdį į Vakarų intelektualinę kultūrą. Kritinė teorija tapo naująja marksizmo kalba: vietoj „buržuazijos“ atsirado „sistema“, vietoj „proletariato“ – „engiamos grupės“, o vietoj „revoliucijos“ – „kultūrinė pertvarka“. Marcuse pastebėjo, kad kapitalizmas ne kovoja su savo priešais, o juos integruoja: pavergia per malonumus ir materialinį komfortą.  Marcuse darė išvadą, kad tikras išsilaisvinimas gali prasidėti tik tada, kai žmogus atmeta viską, kas jam iki tol atrodė savaime suprantama – šeimą, moralę, tikėjimą, tėvynę. Šios mintys tapo ideologiniu pagrindu 1968-ųjų maištams, kurie jau buvo Frankfurto dvasios triumfas.

Frankfurto mokyklos ideologai tapo naujojo elito pranašais: jie siekė revoliucijos nebe per smurtą, o per kalbą, per ugdymą, per „kritišką mąstymą“. Universitetai virto fabrikais, štampuojančiais naujus terminus: „diskriminacija“, „seksizmas“, „homofobija“, „mikroagresija“, „tapatybės politika“. Iš naujų sąvokų kalvės gimė nauja moralės tvarka – kas greičiau ir smarkiau įsižeidžia, tas ir teisus. Tokiu būdu marksistinė pasaulėžiūra perėjo į kultūros kodus. Ji tapo filtru, per kurį vertinamas kiekvienas reiškinys.

Paradoksalu, bet šis mąstymas, gimęs iš noro kovoti su totalitarizmu, pats sukūrė naują intelektualinę diktatūrą. Kas nepritaria „kritinei teorijai“, laikomas neišsilavinusiu, konservatyviu pavojingu reakcionieriumi: tokiu kroksais avinčiu stuobriu kaimiečiu su dūmijančiu senu dyzeliniu automobiliu, kalbant šiandienos terminais. Vakarų akademinėje bedruomenėje atsirado naujas „pažangos tribunolas“, kuriame tiesos vertė priklauso ne nuo argumentų, o nuo jų ideologinio tono. Tai ir yra modernus totalitarizmas – tylus ir minkštas, bet visur įsiskverbiantis.

Frankfurto mokyklos įtaka išplito ne tik universitetuose. Ji formavo žiniasklaidos kalbą, meną, švietimo programas. Klasikinės vertybės ėmė atrodyti pasenusios, o moralinė tapatybė – įtartina. „Kritinis žvilgsnis“ tapo nauju dogmatizmu, kurio esmė – niekuo netikėti ir viską perdaryti naujai. Šitaip gimė dvasinė neutralizacija: kai viskas yra „interpretacija“, nebelieka nieko, dėl ko būtų prasminga gyventi ir ką ginant būtų verta mirti.

Frankfurto mokyklos poveikis buvo dvejopas. Pirmiausia ji sunaikino pasitikėjimą tradicijos verte, paversdama ją psichologinės priespaudos simboliu. Antra – ji įtvirtino naują taisyklę: tiesos nebėra, yra tik nuomonės. Kiekvienas susikonstruoja savo moralę, kaip išsiverda kavą – pagal skonį, o gėrio ir blogio skirtis priklauso nuo socialinės pozicijos. Tai išmušė pagrindą iš Vakarų civilizacijos moralinio stuburo: kai amžinosios vertybės tampa laikinais socialiniais konstruktais, nebelieka nei kaltės, nei atsakomybės, tik begalinė analizė be išvadų.

Frankfurto mokykla teigė, kad „laisvė“ kapitalizme yra ribota ir apgaulinga, nes žmogus renkasi tik iš sistemos siūlomų variantų. Bet būtent ši laisvės koncepcija atvedė į priešingą rezultatą – į prievartinę „laisvės“ normą. Šiandien kiekvienas privalo būti „laisvas“ nuo tradicijos, tikėjimo, lytinės tapatybės, tautos. Kas tuo suabejoja, laikomas atsilikusiu ir turi būti perauklėtas. Tokiu būdu išlaisvinimas virto prievarta būti progresyviu, o kritinis mąstymas – draudimu mąstyti kitaip, negu nustatyta.

Pokariu Frankfurto mokyklos teorijos išsiskleidė akademinėje aplinkoje, kurioje reikėjo moralinio naratyvo po karo siaubo. Jos pasiūlė patogų receptą: kaltė – kolektyvinė, atgaila – nuolatinė, išgelbėjimas – per socialinį jautrumą. Tai buvo ne krikščioniška, o pasaulietinė atgailos forma, kuri suvešėjo ypač Vokietijoje ir Jungtinėse Valstijose. Iš jos gimė „politinio korektiškumo“ etika, kurioje svarbu ne tiesos sakymas, o pastangos neįžeisti. Kaltė tapo kultūrine valiuta, o aukos statusas – privilegija. Tai – psichologinė struktūra, kurią Frankfurto mokykla ne tik aprašė, bet ir įtvirtino.

Ilgainiui šis modelis išplito į socialinius mokslus, švietimą ir kultūrą. Iš jo išaugo „social justice“           ( socialinio teisingumo ) ideologija, kuri šiandien valdo universitetus ir viešąją kalbą. Tas „socialinis teisingumas“ tapo teisingumu be tiesos – tik su šūkiu, kad visi turi būti vienodi - politiškai perskirstyti pagal rasę, kilmę, lytinę tapatybę ar panašius kriterijus. Frankfurto teorijos išugdė naują žmogaus tipą, naują „engiamąjį“ – nuolatinį kaltintoją aktyvistą, kuris jaučiasi morališkai pranašesnis, nes kovoja prieš „sistemą“. Bet ši sistema paradoksaliai yra jam reikalinga – be jos jis neturi tapatybės. Tai užburtas ratas, kuriame „kova prieš priespaudą“ tapo nauja priespaudos forma.

Šiame kontekste aiškiai matyti, kad Frankfurto mokykla buvo ne šiaip akademinė kryptis, o sąmoningas bandymas reanimuoti marksizmą – tik kitomis priemonėmis. Kai Lenino ir Stalino bolševizmas žlugo dėl ekonominio neefektyvumo, kultūrinis marksizmas perėmė iniciatyvą. Jis perprogramuoja vertybes. Jis įneša vidun marksistinę revoliuciją ne per išlaužtas duris, o per orą, kuriuo žmogus kvėpuoja. Jo sėkmės paslaptis – subtilumas: vietoj smurtinės prievartos – psichologinis spaudimas, vietoj kalėjimo – socialinė gėda ir „atšaukimas“ ( cancel ), vietoj kompartijos sekretoriaus moralizavimų – akademinė kalba.

Šitaip Frankfurto mokykla sukūrė dvasinės kovos technologiją. Jos žala ne vien ideologinė – ji civilizacinė. Nes kai kultūra ima griauti save pačią, tuomet civilizacija iš vidaus praranda gebėjimą gintis. Šiandien matome  padarinius: tautos bijo savo istorijos, universitetai bijo tiesos, o individas bijo būti tvirtas. Tai ir yra psichologinė revoliucija, kurią pradėjo Frankfurto mokykla – revoliucija be kraujo, bet su pasekmėmis, kurios gali būti dar gilesnės už fizinį smurtą.