Doc. dr. Darius Alekna. Fantastinis apsakymas „valstybės užvaldymas rinkimų būdu“

Lietuvoje liberalios demokratijos gerbėjai mėgsta mokslinės fantastikos žanrą. Neseniai skaitėme jų parašytą apysaką „Lietuva 2050“. Šiandien vienos vieno klausimo partijos statytinio ES parlamente „iniciatyva“ (suprask, lėšomis) galime pasimėgauti to paties žanro apsakymu „Politinio Lietuvos „užgrobimo“ rizikos ir scenarijai“ (parašė dr. prof. Tomas Janeliūnas), padabintu paantrašte „Analitinė studija“. Jei pagrindinė anos apysakos gija buvo liberalų svajonės apie jiems patinkantį režimą Lietuvoje, tai šis apsakymas yra propagandinis kūrinėlis, kurio esminė mintis gana paprasta: valdžios svertus būtina grąžinti „Jungtinei liberalų partijai“ (TS-LKD ir Liberalų sąjūdžiui), antraip „valstybę užvaldžius rinkimų būdu“ (p. 25),  Lietuvą pavergs Rusija, iš kurios „Lietuva sulaukia vis naujų sąlygų ir […] jas palaipsniui priima“ (p. 21).

Kadangi apsakymas „mokslinis“, jame mėginama remtis sociologijos ir politologijos mokslais. Be to, visas pasakojimas konstruojamas tarsi tikra mokslinė analizė: pirma dėstomos sąlygos, paskui aptariami tikėtini veiksniai ir, pagaliau, pateikiama prognozė. Tik kad santykis tarp šių trijų dalių gerokai sutrikęs – labai jau maža sąlygų dalis atsispindi veiksnių struktūroje, o nurodyti veiksniai veda prie visai kitokio rezultato, nei siūloma prognozė, nors, greta fantastinių, esama ir visai teisingų sąlygų. Kai kurias iš jų aptarkime.

 

Požiūris į sovietinę praeitį 

Pirmąjį šio amžiaus dešimtmetį sociologai pastebėjo, kad, prognozuojant rinkėjų pasirinkimus ir vertinant politines šalies institucijas, lemiamas veiksnys yra žmonių požiūris į vadinamąjį sovietmetį (t.y. okupacijos laikotarpį). Štai 2012 m. sovietmetį palankiai vertinę apie 40 proc. Lietuvos gyventojų (p. 8). Apsakymo autorius, sekdamas paskui tyrėjus, šiai grupei priskiria visas įmanomas nuodėmes liberaliajai demokratijai: ji ir prorusiška, ir tiki „sąmokslo teorijomis“, ir prieš skiepus, ir nepasitiki  „politinėmis institucijomis, kariuomene, tarptautinėmis organizacijomis“ (p. 9). Tik štai koks nesklandumas: ši grupė nuolat mažėja, ir 2023 m. ją tesudarė jau tik 15 proc. Lietuvos gyventojų (p. 8). Žinoma, kad rinkimuose dalyvauja pusė šalies gyventojų. Apsakymo autorius neužduoda klausimo, kokia sovietmečio nostalgistų dalis ateina į rinkimus. Pusė? Daugiau? Mažiau? Jei tiesa, kad sovietmečio gerbėjai  mažiau patenkinti demokratijos veikimu Lietuvoje, tektų spėti, kad balsuoja veikiau mažesnė jų dalis, nei vidutiniškai, vadinasi, kokie 5 proc. Bet net jei ir didesnė, vis tiek tektų pripažinti, kad šiandienos Lietuvos rinkėjų nuostatas ši menkstanti grupė veikia labai mažai. Dar daugiau: pasakojimo autorius aprauda jau ir Lietuvoje stebimus „demokratijos atsitraukimo“ ženklus. Suprask, kad anksčiau, kai sovietmečio nostalgistų buvo daugiau, buvo daugiau ir liberaliosios demokratijos. O štai dabar, kai jų gerokai sumažėjo – demokratija traukiasi. Manau, pakankamai pasakyta, kad suprastume: nepasitenkinimas liberalios demokratijos veikimu – naujas, į sovietinę patirtį nesuvedamas reiškinys.

 

Rusijos „didžioji strategija“

Ji leidžia „plėsti Rusijos imperinę įtaką, vykdyti tiesioginę ar užmaskuotą agresiją, perimti mažesnių valstybių politinę darbotvarkę ir valią priešintis pro-rusiškai pasaulėžiūrai“ (p. 2). Taip, Rusija, tarsi koks demonas, yra visur, visose pasaulio ir Europos šalyse ir, žinoma, visų pirma Lietuvoje. Ji kiaurai persmelkusi socialinius tinklus, didelę dalį visuomenės, o šiandien, jei tikėtume kai kuriais FB propagandistais, ir Seimo. Kita vertus, matome, kaip tie patys liberalieji demokratai nuolatos tyčiojasi ir juokiasi iš Rusijos, esą ji nesugeba to, nemoka ano, o čia jau visai dugną pasiekusi. Protinga būtų vieną kartą nuspręsti, ar toji Rusija tikrai – blogio genijus, ar nevykėlis, ir atitinkamai tvarkyti savo vertinimus ir veiksmus.

Aptariamo fantastinio apsakymo autorius į Rusiją, atrodo, žiūri labai rimtai: nuo vienintelės „teisingos“ Jungtinės liberalų partijos (ir mes pažaiskime autoriaus siūlomą hipotetinių vardų žaidimą)  nusigręžusi Lietuva iškart pasiduos: „Galimos Rusijos grėsmės akivaizdoje Lietuvoje iškyla nauja populistinė asmenybė, kuri skelbia, jog būtina nutraukti Lietuvos politinį chaosą ir stabilumas bei taika yra svarbiausias prioritetas […]. Nevengdamas atkartoti rusiškos propagandos teiginių, bet kartu ir gąsdindamas būsimu karu su Rusija, šis kandidatas teigia, kad vienintelis gali užtikrinti susitarimą su Rusija, priimdamas kai kurias Kremliaus sąlygas […]. Jo ir jį remiančios partijos populiarumas žaibiškai auga – didelė dalis rinkėjų mato tai kaip vienintelį sprendimą įstrigusioje politinėje krizėje“ (p. 20). Bet ar pateikiamoje „analitinėje studijoje“ yra tokią galimybę rodančių duomenų?

 

Autorius tvirtina, kad „Lietuvos visuomenė jau turi išsiugdžiusi tam tikrą atsparumą autoritarinių sistemų naratyvams […]. Tačiau šis „imunitetas“ dar yra trapus“ (p. 10). Kuo grindžiamas toks teiginys? Manipuliatyviais apklausos klausimais. Pavyzdžiui, klausiama, ar „Rusijai taikomos sankcijos daugiau kenkia Vakarams, nei pačiai Rusijai“? Teigiamai atsako 39 proc. respondentų. Bet ar ne tą patį sako ir karščiausi Ukrainos šalininkai, kviečiantys verčiau ginkluoti Ukrainą, o ne žaisti bedantėmis sankcijomis? Arba: daugiau nei 30 proc. pritaria teiginiui, jog „NATO plėtra skatina Rusiją ginti savo interesus visomis priemonėmis“ (p. 10). Ar protinga apsimetinėti, kad NATO plėtra niekaip neveikia imperinių ir revanšistinių Rusijos interesų? Tai kam Lietuva stojo į šį karinį aljansą, jei ne siekdama apsisaugoti nuo Rusijos, ištrūkti iš jos įtakos zonos? Kaip kreivai reikėtų matyti pasaulį, kad į tokį klausimą atsakytum „ne“.

Vienintelis klausimas, tikrai galintis parodyti Rusijos minkštosios galios mastą Lietuvoje, skamba taip: ar sutinkate, kad „Rusija gina tradicines vertybes pasaulyje“. Ir čia Lietuvos visuomenės atsakymas aiškus: „visiškai pritaria“ 3,7 proc., „greičiau pritaria“ dar 5,5, tad iš viso 9,2 proc. Primenu, kad 2021 metų duomenimis, 15 proc. Lietuvos gyventojų buvo nelietuviai, dabar jų turėtų būti dar daugiau.

Šiuo savo svarstymu nenoriu pasakyti, kad Lietuvoje nėra jėgų, kurios siektų visuomenę nuteikti palankiai Rusijai. Jų tikrai yra. Tik Rusijos įtakos neturėtume pervertinti. Seni, šilto ir šalto matę disidentai vėlyvaisiais okupacijos laikais jaunuosius mokydavę nepervertinti KGB galios ir įtakos: pačiai šiai organizacijai, kaip ir šiandienos Rusijai, naudinga kurti nenugalimos, neįveikiamos, viską žinančios ir viską kontroliuojančios galios pasakojimą. Iš tikrųjų tai buvusi tokia pati biurokratinė sovietinė įstaiga, kaip ir visos kitos. Nereikia jos pervertinti, nereikia ir nuvertinti. Lygiai tas pat galioja ir Rusijai. Jos galios perdėjimas žalingas visų pirma mums patiems: užuot ėmęsi konkrečių mūsų pačių gyvenimo problemų, rimtai jas svarstę ir griebęsi veiksmų, sąmoningai ar ne paniką keliančių veikėjų esame skatinami jas priskirti Rusijos įtakai, o tuomet jau jų kaip ir nebereikia spręsti, gana interneto platybėse kovoti su baisiąja Kremliaus  propaganda.

 

Nusivylimas liberalų demokratija

Tai pasaulinis reiškinys, tą žino ir skaitomo fantastinio apsakymo autorius. Kalbėdamas apie kitas šalis, jis nemini sovietmečio nostalgijos ar Rusijos įtakos. Čia pastabos rimtesnės. Pavyzdžiui, „nebėra ryškaus politinio konflikto tarp politinių ideologijų (kairės ir dešinės, liberalų ir konservatorių)“ (p. 4), o konfliktas, kaip „socialistinio realizmo“ literatūroje, tik tarp gero ir geresnio, pavyzdžiui, katrie suteiks daugiau privilegijų seksualinių mažumų organizacijoms. Taip pat „socialinių poreikių nepatenkinimas, demokratinių sistemų negebėjimas […] pateisinti lūkesčius“, „nepasitikėjimas tradicinėmis elitų partijomis“ (p. 6–7). Autorius pastebi tautų nenorą išsižadėti savo šalies suvereniteto, atsisakyti kultūrinio tapatumo, ką verčia daryti liberalų stumiama LGBT propaganda ir skatinama imigracija, mato ekonominį nepasitenkinimą. Visos šios aplinkybės veikia ir Lietuvą, ir būtent jos, o ne sovietmečio nostalgija ar Rusijos ranka kelia nerimą visuomenėje ir verčia ieškoti kelių, kaip išsivaduoti iš liberaliosios demokratijos diktatūros. Apsakymo autorius gausiai naudojasi duomenimis iš M. Jastramskio kuriamo „Demokratijos tvarumo barometro 2024“.

Tame „Barometre“ rasime daug duomenų, prikišamai rodančių, kad Lietuvos žmonės prastai sutaria su „Jungtinės liberalų partijos“ valdoma Lietuvos valstybe: tik 25,7 proc. sutinka, kad „Lietuvos teisėsauga efektyviai kovoja su korupcija“, kad „Lietuvos valdžios institucijos tinkamai atstovauja visuomenės interesams (27, 2 proc.), kad „Lietuvos piliečiams sudaromos galimybės įsitraukti į sprendimų priėmimo procesą“ (27, 8 proc.). Taip, daugiau kaip pusė gyventojų pripažįsta, kad „Paprastas žmogus Lietuvoje niekam nerūpi“ (51,4 proc.), kad „Lietuvos valdžia dirba sau ir stambaus verslo interesams“ (59, 7 proc.) (p. 10), kad „Valstybė turėtų didinti mokesčius didesnes pajamas gaunantiems gyventojams, kad galėtų išplėsti socialinę paramą ir paslaugas“ (53, 2 proc.) (p. 22). Aptariamos analizės autorius tokių duomenų nepasitelkia, jais nesiremia, mat tuomet tektų klausiamai pažiūrėti į pačią liberaliąją demokratiją, jos skelbėjus ir vykdytojus. Tik vienas iš išraiškingų „Barometro“ skaičių pakartotas ir šiame apsakyme: 49,5 proc. gyventojų nepritaria homoseksualų teisės tuoktis sulyginimui su  vyro ir moters santuoka, ir toks nepritarimas nuo 2022 m. išaugo 5 proc. (p. 12). Ne, čia ne liberaliosios demokratijos propaguotojai prievartauja Lietuvos visuomenę, – ginantis nuo savo niekdarysčių tiesiog daug paprasčiau pulti socialdemokratus, linčiuoti Žemaitaitį ir visur matyti Kremliaus klastą…

 

Baisusis scenarijus X

Tad ko gi taip bijo liberaliosios demokratijos gynėjas Lietuvos šmeižimo organizatoriaus „iniciatyva“ parengtoje „analitinėje studijoje“? Bijo rinkimų, nes juos vėl gali laimėti „ne tie“. Anot jo baimių, 2028 m. rinkimus galėtų laimėti hipotetinė Radikalių Partijų Sąjunga, kurios politinis siekis būtų „perkurti Konstituciją, atsisakyti balsavimų už partijų sąrašus ir sustiprinti Prezidento galias“ (p. 16).

Visuotinės liberalizmo bažnyčios apaštalai įsitikinę, kad Tauta, valstybės suverenas, neturėtų drįsti net pagalvoti apie demokratinius valdymo schemos pokyčius. Tuo tarpu autorius toliau baugina: laimėjusi hipotetinė Radikalių Partijų Sąjunga siektų „paskirti lojalius vykdytojus“ teisėsaugos ir saugumo institucijose (tarsi būtų pasaulyje valstybė, kur, rinkimus laimėjusi partija skirtų nelojalius vykdytojus), visuomeninį transliuotoją LRT pertvarkytų „taip, kad taptų faktiniu naujosios valdžios sprendimų proklamuotoju“ (p. 17; atpažįstame lozungą iš šiandieninių politinių kovų). Toliau galime išgirsti ir šios „analitinės studijos“ užsakovo balsą: būtų, „naudojantis Prezidento galiomis, vykdoma teismų reforma ir keičiamas teisėjų korpusas teisėjais skiriant pagal lojalumą, o ne kvalifikaciją“ (prisiminkime ne vieną Žalimo invektyvą prieš teisėjus, kurių sprendimai šiam veikėjui neįtiko); pagaliau, dėmesio, būtų „siekiama pakeisti Konstitucinio teismo sudėtį ir užsitikrinti, jog įstatymai, net ir neatitinkantys Konstitucijos, nebūtų tokiais pripažįstami Konstituciniame teisme“ (p. 17). Čia ypatingai gražus teiginys, nes atvirai pripažįstama, kad KT sprendimai priklauso ne nuo pagarbos visuomenės sutartį ir Tautos valią išreiškiančiai Konstitucijai ir gebėjimo ją analizuoti, bet nuo KT sudėties.

O gal autorius ir teisus, nes jau šiandien KT sudėtis tokia, kad neatitinkančiais Konstitucijos skelbiami net Seimo nepriimti ir tik pateikimo stadiją praėję įstatymų projektai. Kita vertus, pamėginkime įsivaizduoti, kas galėtų paskelbti, kad KT konstituciniu pripažino nekonstitucinį įstatymą: kas tas Aukštybių Teisėjas? Taip, nesuklydote, ir vėl Žalimas, kuris (ir mes pažaiskime galimų scenarijų žaidimą) po to galėtų kreiptis į kokį nors Neklaidingojo Liberalizmo Aljansą, kuris tuo metu jau būtų įsitvirtinęs Maskvoje (juk ne veltui jau šiandien taip globojama vadinamoji demokratinė rusų opozicija), prašydamas į Lietuvą įvesti karines pajėgas ir nuversti tautos nekenčiamą neliberalų (antiimigracinį, homofobišką, pronatalistinį, etc.) Radikalių Partijų Sąjungos režimą. Režimas, kuris vykdytų reformas „ilguoju laikotarpiu pavojingas valstybės ekonomikai ar saugumui (pvz., didelės išmokos už vaikus, pensijų reikšmingas padidinimas, griežti sprendimai prieš tos pačios lyties santuokas, migracijos ribojimas ir pan.)“ (p. 19), išties nusipelno kuo greitesnio sunaikinimo pasitelkus visas priemones.

 

Netikėta išvada

Ar įmanomas toks baisusis scenarijus X? Sakyčiau, įmanomas. Tik prie jo veda ne autoriaus nurodytos prielaidos, bet dabartinės Lietuvos vidaus politikos veiksniai. Ir jo rezultatas galėtų būti ne kokio nors Aukštaitaičio (p. 16), o meistriškai poziciją į opoziciją iškeisti mokančio Skvernelaičio diktatūra. Tiesa, jo ir jo šalininkų programa būtų veikiau centristinė, su didele doze dabartinio liberalizmo. Vertybių pasirinkimo prasme šis menamas Skvernelaitis būtų veikiau oportunistas ir pritartų tam, kas reikiamu metu duotų daugiau politinės galios. Toks veikėjas kuo geriausiai atitiktų piešiamo scenarijaus sąlygas:

1. „Didelis nusivylimas dabartine Vyriausybe ir bendra politine situacija“ (p. 17). Mūsų Skvernelaitis, pasikinkęs visą opoziciją, nuolatos kurstytų tokį nusivylimą džiaugdamasis, kad dvi didžiosios politinės jėgos – Jungtinė liberalų partija ir socialdemokratai – naikina vieni kitus kovodami prieš jo konkurentus socialdemokratus ir Nemuno aušrą.
2. „Antisisteminių jėgų ir politikų susivienijimas“. Skvernelaičio ir jo partijos antisistemiškumas dar nebūtų pasimiršęs – ar seniai Vilniaus burbulas linčiavo Barbauskį ir jo policininką Skvernelaitį? Kita vertus, kalba eina apie elektoratą: Jungtinė liberalų partija jau seniai pasiekė galimą savo rinkėjų ribą ir nebeturi iš ko jų dauginti. Tačiau su kairiąja puse ilgai flirtavęs Skvernelaitis sėkmingai atiminėja rinkėjų simpatijas iš socialdemokratų, valstiečių ir Nemuno Aušros, ką, parodo ir nuolatinės rinkėjų apklausos. Savo nuostatomis jų visų elektoratai labai artimi ir panašūs. Skvernelaitis tikrai nebijo išankstinių rinkimų.
3. „Populistinės figūros iškilimas“ (p. 18). Skvernelaitis – stipri ir charizmatiška politinė figūra, jokia kita partija, išskyrus NA, tokios neturi. Jis, panašiai kaip kadaise Karbauskis, paskui Nausėda, o dabar Žemaitaitis, leidžiasi keliauti per visą Lietuvą, aplankydamas kiekvieną miestą ir kiekvieną kaimą ir šitaip dar labiau išaugina savo populiarumą.
4. „Ekonominės situacijos prastėjimas“. Jei prastėjimo ir nėra, tinkamai valdoma žiniasklaida (todėl žūtbūt reikia išsaugoti LRT valdymą) gali nesunkiai sukurti jo vaizdinį. Tuo tarpu kadaise buvęs sėkmingu premjeru Skvernelaitis primins senus gerus greito augimo laikus. Lygiai tas pat ir su „išorinio netikrumo ir grėsmės atmosfera“. Ir čia ryžtingas ir kietas buvęs generalinis komisaras ir vidaus reikalų ministras Skvernelaitis ryškiais pareiškimais išsiskiria iš kitų politikų.

Jei jau rašome fantastinius apsakymus, tai maniškis gal net perdėm realistinis.

 

 

Šaltinis: Laisvos visuomenės institutas