Simonas Kaunelis. Pasitinkant Kalėdas su islamu

(Dave Braneck/Courthouse News)

Europos miestai ruošiasi gražiausioms metų šventėms, žiba eglės, spindi kalėdinės dekoracijos, šurmuliuoja šventiniai turgeliai. Dar prieš porą dešimtmečių prie šio sakinio nereikėtų nieko pridėti, jis būtų pilnai pakankamas mūsų žemyno šventinei atmosferai apibūdinti. Tačiau šiandien gyvename kitais laikais, galima sakyti - kitoje Europoje. Po masinio imigrantų antplūdžio Europos veidas pasikeitė neatpažįstamai - kadaise ramybės ir jaukumo kupinas advento laikotarpis apkartintas baimės prieskonio. Po šiurpinančių islamistų išpuolių daugelyje didžiųjų vakarų miestų Kalėdines muges šiandien juosia betono blokų sienos, specialios užkardos, aplink patruliuoja gausios ginkluotos policijos pajėgos. Šis skaudus pokytis turi vardą, tai - islamizmas.

Lietuvoje vis dar esama tų, kuriems šis pokytis atrodo tolimas, svetimas ar tų, kurie suvis neigia jo reikšmę. Pažvelkime iš arčiau.

Šiemet vėl sugriežtinta kalėdinių mugių apsauga įkvėpta kraupaus praėjusių metų išpuolio, kai Magdeburge islamistas automobiliu rėžėsi į minią, atimdamas gyvybes šešiems žmonėms ir sužeisdamas dar 300. Tai ne vienetinis atvejis. Vos prieš keletą dienų Vokietijos saugumo tarnybos areštavo grupuotę islamistų, kurie, kaip įtariama, planavo išpuolį Dingolfingo regione, Bavarijoje. Keliomis dienomis anksčiau, gruodžio 12-ąją, Vokietijos Herfordo miestelyje penkliolikmetis irakietis buvo areštuotas po to, kai peiliu užpuolė ir sunkiai sužalojo šešiolikmetį vaikiną. 2017 m. šeši vyrai areštuoti dėl bandymo įvykdyti teroro aktą Berlyno Kalėdų mugėje. 2023 m. Vokietijos policija užkirto kelią dar dviems planuotiems išpuoliams kalėdinėse mugėse.

Ši problema jokiu būdu neapsiriboja Vokietija, 2018 m. Strasbūre islamistas šaukdamas „Alahu akbar!“ (liet. Alachas yra didis) kalėdinėje mugėje sušaudė penkis žmones ir sužeidė dar dvylika. 2014 m. tas pats šūkis skambėjo Dižone kai į minią įlėkęs automobilis sužeidė 13 žmonių. Tais pačiais metais Nanto mieste minią taranavęs baltas furgonas sužeidė dar dešimtį. Panašius atvejus galima vardinti ilgai.

Žinoma, analizuojant konkrečius atvejus galima ginčytis, kiek ir kada smurto proveržius lėmė islamizmas, o kiek – psichiniai sutrikimai ar panašūs veiksniai. Tačiau šiame kontekste svarbu atsakyti į kitą, gerokai platesnį klausimą: kodėl tokio pobūdžio išpuoliai ir jų užkardymui skirtos prevencinės priemonės sistemingai matomos būtent tose Europos šalyse, kurios per pastaruosius dešimtmečius priėmė masinę imigraciją iš trečiojo pasaulio regionų, bet beveik niekada šalyse, kurios tokio masto imigracijos nepatyrė?

Pagrįstas saugumo poreikis kartu reiškia, jog drastiškai kyla kalėdinių mugių ir panašių renginių organizavimo kainos. Vokietijoje tradicinių renginių, tokių kaip kalėdinės mugės organizatoriai skelbia, jog išlaidos apsaugai išaugo vidutiniškai 44 proc. Berlynas išleido 200 tūkst. eurų vien kalėdinės mugės apsaugai skirto personalo samdymui, Dresdenas išleido virš 2 mln. eurų savo kalėdinių mugių apsaugai, o Magdeburgas - 250 tūkst. eurų. Dėl drastiškai išaugusių saugumo kaštų keletas Vokietijos miestų jau pareiškė atsisakantys kalėdinių mugių.

Tačiau padidintos apsaugos priemonės, kurios neginčytinai reikalingos, nesutrukdo islamistams rasti būdų kaip paniekinti Kristaus laukimo šventes ir jas švenčiančią civilizaciją. Šiemet Erbacho miestelyje, Vokietijoje jaunuolių gauja įsiveržė į kalėdinę mugę laužydami dekoracijas, į veidą talžydami aptvare laikomus asilus, o galiausiai - nusišlapindami protestantų bažnyčios viduje. Prie Milano kalėdinės mugės islamistai triukšmavo, leido garsią muziką, kuria sąmoningai siekė sugadinti šventės atmosferą. Panašius vaizdus buvo galima išvysti Magdeburge, Berlyne, Tulūzoje ir kituose Europos miestuose.

Reikia pripažinti, kad tokio lygio nepagarba mūsų civilizacijai įsigali didele dalimi todėl, kad nesutinka realaus pasipriešinimo. Priešingai - Europa sistemingai siekia tapti vis „įtraukesne“, vis labiau „dekolonizuotis“. Pavyzdžiui Briuselio centre esančioje prakartėlėje visi Bibliniai veikėjai pavaizduoti be veidų, tikriau, jų veidų vietoje - margo audinio gabalai. Tačiau, žinoma, net ir toks išsityčiojimas iš savo kultūros nenuramino vietos islamistų, kurie nukirto ir pavogė kūdikėlio Jėzaus galvą. Kitas pavyzdys - Portsmuto mieste, Anglijoje, kur miesto taryba išplatino reikalavimą miesto gyventojams nukabinti prie jų namų kabančias lemputes ir kalėdinius vainikus, atsisakantiems tai daryti grasinta baudomis. Prie panašių atvejų priskirti būtų galima ir Berlyno „Kalėdų dekolonizacijos“ turą. 

Žinoma, islamizmo kova prieš mūsų civilizaciją jokia forma neapsiriboja Kalėdų laikotarpiu ir prakartėlių niekinimu, islamistai terorizuoja nekaltus žmones ir ne šventiniu laikotarpiu, išties, kaip pažymi „European Conservative“, visoje Europoje pastebimas islamo ekstremizmo augimas, plečiasi Hamas grupuočių tinklas. Jų pateikiama statistika apie Vokietiją šokiruoja:

„Vokietijos pareigūnai apskaičiavo, kad šalyje gyvena 32 500 žmonių, kuriuos galima priskirti užsienio ekstremistams, daugelis jų yra susiję su „Hamas“. 

2024 m. Vokietijoje užfiksuota daugiau nei 1 500 Islamu motyvuotų nusikaltimų, o Austrija pranešė apie 41,5 % išaugusį tokių nusikaltimų skaičių, pabrėžiama, kad ekstremistai vis labiau matomi internete ir viešose erdvėse. Ypač taikomasi į jaunimą, ekstremistai išnaudoja kultūrinius ir socialinius kanalus, kad užsitikrintų naują sekėjų kartą.“

Reikia paminėti, kad islamizmas jokia forma nėra naujas priešas. Ta jėga, kuri kadaise apgulė Europos sienas, ginkluota kalavijais ir patrankomis, galbūt buvo užsnūdusi, bet nepranyko. Jau prieš šimtmetį anglų rašytojas, istorikas ir publicistas Hillaire Belloc įžvelgė pavojų iliuzijos, kurios šiandien karštlygiškai įsikibusi laikosi Europa:

„Milijonai šiuolaikinių baltosios civilizacijos, t.y Europos ir Amerikos civilizacijos, žmonių visiškai pamiršo apie islamą. Jie niekada su juo nesusidūrė. Jiems mintis, kad islamas nyksta ir kad tai tėra svetima religija, jiems neturinti jokios reikšmės, atrodo savaime supratama. Iš tiesų tai yra galingiausias ir atkakliausias mūsų civilizacijos priešas, kuris bet kuriuo metu ateityje gali tapti tokia pat didele grėsme, kokia buvo praeityje.“

Vienintelis svarbus klausimas šiame kontekste - kada susiprasime? Kiek dar įrodymų reikės kol suvoksime, kad multikultūralizmo eksperimentas neveikia? Kiek dar nekalto kraujo turės būti pralieta? Artėjant Šv. Kalėdoms tegaliu išreikšti viltį, kad savivoka mūsų žemyną aplankytų anksčiau, ne vėliau, taipogi, kad būtinas šios problemos sprendimas būtų civilizuotas ir taikus.