Laima Valterienė. Neatsakyti klausimai apie reprodukcinės sveikatos įstatymą

Reprodukcinės sveikatos įstatymo projektas pastaraisiais mėnesiais sukėlė nemenką visuomenės susirūpinimą bei daug neatsakytų klausimų. Nepaisant to, jog Lietuvoje įteisintas abortų reguliavimas lyginant su kitomis Europos šalimis yra vienas liberalesnių, viešumoje šis projektas yra pristatomas kaip būtina moterų teisių užtikrinimo ir socialinės atskirties mažinimo priemonė. Būtų gerai, jei naujasis įstatymas tikrai atitiktų deklaruojamas vertybes, tačiau iš esmės jis tik padėtų pamatus nekontroliuojamai abortų industrijai bei suteiktų teisę bausti įvairias medicinos įstaigas už „reprodukcinių teisių“ neužtikrinimą.

„Reprodukcinės sveikatos“ ir „reprodukcinių teisių“ sąvokos yra nustatytos Pasaulio sveikatos organizacijos, todėl nenuostabu, jog pats įstatymo projektas atrodo kaip tiesioginis naujausių PSO direktyvų dėl abortų įgyvendinimas. Tiesa, lietuviškame projekte vis dar išlieka dabartiniai abortų apribojimai ir sąlygos, tačiau taip pat akivaizdžiai iškyla ir vadovaujantis PSO vaidmuo, pagal kurį, vykdant nėščiosios pageidavimą, reikalaujama nedelsiant nutraukti nėštumą bet kurioje jo stadijoje iki pat gimdymo momento.

Svarbu suprasti, ką reiškia naujame įstatyme deklaruojama teisė į abortą ir reprodukcinę sveikatą, todėl verta įsigilinti į pagrindines PSO gairių nuostatas ir jų vidinius prieštaravimus bei kitus teisinius ir vertybinius projekto aspektus, kurie vėliau gali išryškėti kaip įstatyminis Trojos arklys.

Pagal PSO leksikoną, kuriuo yra paremtos šios gairės, smerktinas yra net delsimas, galintis sukelti nėščiajai distresą. Rekomendacijoje, nukreiptoje prieš abortus ribojančius įstatymus ir kitus teisės aktus, teigiama, jog abortas turėtų būti prieinamas tada, „kai kūdikio išnešiojimas iki numatyto termino sukeltų didelį skausmą ar kančią moteriai, mergaitei ar kitam nėščiam asmeniui“.

Čia kalbama apie skausmą, remiantis PSO nustatytu sveikatos apibrėžimu, kuri yra „visiškos fizinės, psichinės ir socialinės gerovės būsena, o ne vien ligos ar negalios nebuvimas“. O psichinė sveikata yra „gerovės būsena, kai kiekvienas žmogus realizuoja savo potencialą, gali susidoroti su įprastu gyvenimo stresu, produktyviai ir vaisingai dirbti, bei gali prisidėti prie savo bendruomenės gerovės“.

Tokiu būdu „teisė nebūti kankinamam, nepatirti žiauraus, nežmoniško ir žeminančio elgesio“ yra siejama su teise į abortą dėl išgyvenamų psichologinių sunkumų: „reikalavimas moterims tęsti nėštumą, kuris sukelia dideles kančias, pažeidžia daugelį žmogaus teisių. Valstybės privalo peržiūrėti šiuos įstatymus, kad jie atitiktų tarptautinę teisę žmogaus teisių srityje“. Ispanijoje ir Jungtinėje Karalystėje šimtai tūkstančių abortų yra padaromi dėl „grėsmės psichinei sveikatai“. Netgi adaptacijos sutrikimai, susiję su naujo gyvenimo vaidmens prisiėmimu, Lenkijoje naudojami kaip pretekstas pasidaryti abortą. Pasak šalies psichiatrų, kurie priešinasi tokiai praktikai, abortas negali būti laikomas terapine priemone psichiatrijoje.

PSO savo dokumente pripažįsta, kad „valstybės privalo užtikrinti, jog informuotas sutikimas būtų duodamas laisva valia, veiksmingai apsaugotas ir pagrįstas visapusiška aukštos kokybės, tikslios ir prieinamos informacijos teikimu“. Bet toliau teigiama, kad moters teisės pažeidžiamos, jei abortas atidedamas, siekiant užtikrinti pacientės informuotumą ar suteikti laiko apmąstymams. Sveikatos priežiūros darbuotojų pareiga yra daryti abortą nedelsiant, vos gavus prašymą. Nėra kito pasirinkimo, nes atsisakymas arba atidėjimas, pavyzdžiui, dėl konsultacijos poreikio, gali sukelti stresą nėščiajai. Tačiau jei praktikuojantys gydytojai atsisako konsultuoti nėščią moterį, jie paneigia informuoto sutikimo principą, kuris yra šiuolaikinės medicinos etinis pagrindas ir tarptautiniu mastu pripažinta žmogaus teisė.

Gairėse taip pat aptariamas draudimas medicinos personalui atsisakyti daryti abortą dėl sąžinės įsitikinimų. Taigi, peršasi išvada, jog medicinos personalo teisės yra mažiau gerbtinos, negu pacientų. Jeigu laikome, kad „stresas“ yra neteisėta žala, nuo kurios nėščioji moteris turi būti ginama žmogaus teisių, tai lygiai taip pat derėtų įvertinti stresą, kurį patiria žmogus, veikdamas prieš savo sąžinę.

Taip pat dokumente yra faktiškai paneigiamos tėvų teisės ir pareigos rūpintis savo nepilnamečių vaikų sveikata ir gerove. Praktikuojantys gydytojai privalės laikytis konfidencialumo, jei nepilnametė norės daryti abortą be tėvų žinios: „valstybės privalo imtis veiksmingų priemonių, kad trečiosios šalys (pvz., tėvai, sutuoktinis, sveikatos priežiūros institucija) negalėtų pakenkti asmens teisei į lytinę ir reprodukcinę sveikatą.“ „Rekomenduoti, kad abortas būtų prieinamas moters, mergaitės ar kito nėščio asmens prašymu be jokio kito asmens, įstaigos ar institucijos leidimo.“

Gairėse taipogi niekur neapibrėžiama sąvoka „žmogus“. Vienintelės žmogaus teisės dokumente ­- nėščios moters teisės. Negimusio vaiko teisės niekur neminimos, kadangi, jei „nėštumo audiniui“ būtų priskiriamas žmogiškumas, moters-vaisiaus santykyje turėtų figūruoti du asmenys (t. y. dvi potencialios aukos), kas reikštų, jog teisinis pagrindimas reikalautų vienam jų priskirti prioritetą prieš kitą. Tokiu atveju tektų perrašyti visą žmogaus teisių deklaraciją.

Gairėse nei viename iš 120 puslapių nenaudojamas terminas „vaikas“, kas jau savaime yra žygdarbis, rašant vadovą apie abortus. „Nėštumo audinys“ dažniausiai naudojamas aprašant gimdoje augančią masę: „su nėštumo audiniu turi būti elgiamasi kaip ir su kita biologine medžiaga, jei tik žmogus nėra išreiškęs noro, kad su juo būtų elgiamasi kitaip“. Tačiau, kai vaisius gimsta 28 savaitę, PSO jį laiko pilnateisiu žmogumi. Rekomendacijoje dėl neišnešiotų ir mažo svorio naujagimių kalbama, kaip palaikyti tokių naujagimių sveikatą ir gerovę: „Rūpinimasis neišnešiotais ir mažo svorio naujagimiais laikomas globaliu prioritetu.“ Nuosekliai nesutariama, ar aborto „produktas“ yra nėštumo audinys, ar globalus prioritetas. Pagal nutylėjimą laikoma, kad siekimas nutraukti nėštumą keičia buvusio žmogaus statusą į netinkamą.

Kaip PSO gairės skatina nekontroliuojamą abortų industriją, galime matyti iš FIGO (Tarptautinės ginekologijos ir akušerijos federacijos) veiklos ataskaitos, kuri pasirodė š. m. balandžio mėn. Dėl FIGO ir jos filialų Lotynų Amerikoje, Afrikoje ir Europoje vykdomos abortų propagavimo politikos, šios nevyriausybinės organizacijos finansavimas JAV mokesčių mokėtojų pinigais buvo nutrauktas. FIGO skatina abortus per ginekologų, akušerių ir medicinos personalo asociacijas. Nustatyta, kad FIGO daro spaudimą sudaryti neribotas galimybes atlikti abortus, kad moterys ir mergaitės turėtų galimybę jį greitai atlikti pagal pareikalavimą, net vėlyvoje nėštumo stadijoje. Moksline organizacija save pristatanti organizaciją iš tikrųjų užsiima politine propaganda, spausdama vyriausybes dekriminalizuoti abortus. FIGO skelbia abortą pagrindine žmogaus teise, bet teisę atsisakyti nutraukti nėštumą dėl sąžinės įsitikinimų siūlo apriboti. Organizacija apmoko savo nares - asociacijas ir sąjungininkus ginti abortų legalizavimą, integruojant jį į „seksualinių ir reprodukcinių teisių“ (SRHR), moterų įgalinimo ir lyčių lygybės naratyvą. FIGO ne tik propaguoja abortus visame pasaulyje, bet ir pati gamina abortus sukeliančius vaistus. Ji kuria tarptautinius projektus, rengia abortų metodų naudojimo gaires bei skatina abortų praktiką per telemediciną. Skatinami abortai ne sveikatos priežiūros įstaigose, taikant savarankišką gydymąsi, t. y. vadinamąjį „namų abortą“. Reprodukcinės sveikatos įstatymo projekte minima sąvoka „grįsta mokslu“ reiškia būtent naujausias aborto technologijas ir kontraceptinius medikamentus. Tokiu būdu galime pagrįstai įtarti interesų konfliktą, kuris kyla, kai tam tikri socialiniai ir politiniai veikimo būdai pasirodo susiję su finansine nauda. Lietuvos akušerių ginekologų draugija yra FIGO narė ir nors nepalaiko dabartinės įstatymo projekto redakcijos, tačiau neabejotinai patirs spaudimą laikytis panašios politikos ateityje.

Reprodukcinės sveikatos įstatymas gali sukelti ir kitų teisinių bei vertybinių iššūkių. Viena jų - praplečiama „lyčių lygybės“ sąvoka, priskaitant prie biologinių lyčių „lytines tapatybes“. Norint garantuoti joms vienodas teises su biologine lytimi, atsiranda problemos visose srityse, kur visuomenė privalo jas užtikrinti. Pvz. Didžiojoje Britanijoje 2018 m. Škotijos moterų organizacija (FWS) teismo prašė išaiškinti „moters“ sąvoką įstatyme, pagal kurį 50% valstybės valdymo postų privalo užimti moterys. Kadangi „moterimis“ buvo laikomos ir translytės moterys, turinčios lyties sertifikatą, Aukščiausiasis teismas priėmė istorinį išaiškinimą, pagal kurį sąvoka „moteris“ privalės apimti tik biologinę lytį. Tai reiškia, kad translytės moterys nebegalės naudotis moteriškomis erdvėmis ar išskirtinėmis teisėmis užimti valdančiųjų postų.

Kita smarkiai neraminanti aplinkybė yra ta, jog Reprodukcinės sveikatos įstatyme yra nurodoma įgyvendinti lytinį švietimą pagal PSO standartus  visose ugdymo įstaigose, o tai faktiškai reiškia radikalų vaikų seksualizavimą bei skatinimą ieškoti savo „lytinės tapatybės“. 4 metų vaikai turi būti mokomi kaip save seksualiai stimuliuoti, 6 metų sužinoti, kaip duodamas sutikimas seksui, o 9 metų - kaip išgyvenama pirmoji seksualinė patirtis ir orgazmas. Mažylius iki 4 metų reikės skatinti „suvokti savo lytinę tapatybę“ bei užtikrinti „teisę šią tapatybę tyrinėti“. Taigi, PSO lytinio švietimo standartai rekomenduoja mokytis seksualinio pasitenkinimo dar tinkamai neišmokus kalbėti. Įstatymu įteisinus lytinį švietimą pagal PSO standartus, jis taptų privalomu, o mokymo įstaigos taptų baudžiamos už jo nevykdymą, nepaisant to, jog Konstitucija garantuoja tėvų laisvę auklėti vaikus pagal savo įsitikinimus.

Verta paminėti ir tai, jog reprodukcinės sveikatos įstatymo projekto teisinis pagrindas - nėštumo nutraukimas - kaip „žmogaus teisė“ nėra įtrauktas į jokią privalomą tarptautinę sutartį, skirtingai nei teisė į gyvybę ar į sąžinės laisvę. Taigi, naujas teisės aktas apribotų žmogaus gyvybės teisinę apsaugą ir būtų antikonstitucinis nuo pat pradžių, nes prieštarautų gydytojų bei visų piliečių, nenorinčių savo mokesčiais finansuoti abortų pramonę, sąžinės laisvei. Žmogaus gyvybė yra konstitucinė vertybė ir Lietuvoje jai turi būti taikoma teisinė apsauga nuo pat apvaisinimo momento. Priėmus įstatymą, paneigiantį Konstitucijoje tiesiogiai išreikštą gyvybės teisinės apsaugos principą, atvirai būtų pažeistas konstitucinis teisinės valstybės principas.

Apibendrinant, Reprodukcinės sveikatos įstatymas atrodo kaip viena iš didėjančio teisinio chaoso apraiškų, kurio galimų pasekmių įstatymo teikėjai nebuvo pilnai įvertinę. Tokie teisės aktai ne tik kelia grėsmę konstitucinėms vertybėms, bet ir silpnina visuomenės pasitikėjimą teisine sistema. Todėl svarbu, kad bet kokie pokyčiai reprodukcinės sveikatos srityje būtų derinami su Konstitucija ir būtų pagrįsti tiek medicinos, tiek etikos principais, užtikrinant tikrą, o ne ideologizuotą žmogaus teisių apsaugą.