Vosylius Sezemanas. Tautinės kultūros klausimu

Tautiškos kultūros klausimas dabar beveik visur aktualus; ypač tuose kraštuose, kurie pasiekę politinės nepriklausomybės po didžiojo karo ir rusų revoliucijos. Ir beveik visi pripažįsta tautiškumo teigiamą vertę bei reikšmę. Net socialdemokratų tarpe, kurie anksčiau visiškai neigė šitą principą, laikydami jį didele kliūtimi, trukdančią visų tautų suartėjimą ir solidarumą, vis daugiau įsigali nuomonė pripažinti, kad pats tautiškumas, kiek jis suprantamas tinkamu būdu ne prieštarauja žmoniškumui ir žmoniškos kultūros visuotinumui (universalumui). Priešingai, žmoniškumas, būdamas bendru abstrakčiu pradmenimi, sugeba įsikūnyti gyvenime ir pareikšti savo reikšmingumą, kūrybinę galią, vien prisitaikindamas prie žmonijos realios prigimties ir prie konkrečių jos istorinio buvimo aplinkybių; kitaip sakant, žmoniškumas gali įsigyventi tiktai individualizavimosi arba konkretizavimosi keliu. Tas konkretus principas kuris įvykdo šitą individualizavimosi procesą, yra tautiškumas. Jisai suteikia žmoniškumui kiekvienos tautos ribose tam tikrą ypatingą ir savotišką (vienintelę savo rūšimi) išraišką. Ir tiktai apsivaisinęs tautos bei rasės savybėmis ir kitų konkrečių faktorių įtaka žmoniškumas pasidaro iš tikrųjų kūrybine jėga, sugebančia varyti toliau visos kultūros plėtotę ir tobulėjimą.

Bet pripažinus tautiškumo vertę ir pasiryžus kurti ir ugdyti pagrįstą juo kultūrą, reikia visų pirma tiksliai išsiaiškinti jo prasmę ir galiojimo (vaisingo pritaikinimo) sąlygas. Tautiškumo klausimu dabar daug rašoma, galbūt, ne per daug. Vienok peržvelgus skirtą jam literatūrą, tenka, deja, pripažinti, kad ji dažniausiai mažai mums tepadeda šią problemą giliau ir tiksliau suvokti. Koks gi turi būti tas kelias, kurs galėtų mus privesti prie gilesnio ir tikslesnio jos supratimo? Svarbiausias dalykas, rodos, mums, yra tas, kad tautiškumo pradmuo būtų imamas ir nagrinėjamas iš tikrųjų konkrečiai. Konkretiškumas - tai svarbiausias reikalavimas, kurį turi pa-tenkinti kiekviena filosofija, kiekviena pasaulėžvalga, kurį turi patenkinti kiekviena filosofija, kiekviena pasaulėžiūra, kuri stengiasi įsigyti praktiškos reikšmės ir taikydama savo principus tikrovei, žadinti kultūros plėtojimąsi ir pažangą. Mūsų amžius (laikas), pasižymėdamas griežtai realiniu nusistatymu, itin brangina konkretiškumą, nes jis nuvokia, nors ir instinktyviškai, koks pavojus slepiasi abstrakčiuosiuose moksluose, kurie imasi taisyti ir tobulinti gyvenimą, neatsižvelgdami į jo konkrečias savybes bei aplinkybes. Imant abstraktiškai, net vertingiausias pradmuo gali pavirsti neigiama vertybe. Su šiuo faktu turi skaitytis kiekvienas, kam rimtai rūpi tautiškumo klestėjimas ir skleidimasis. Ir tautiškumo principas, atitrūkęs nuo gyvatos konkrečios visybės, neišvengiamai išsigimsta ir pasidaro faktoriumi, neigiamai veikiančiu kultūros raidą.

Paaiškinsim šitą bendrą mintį kiek smulkiau.

Visų pirma kyla klausimas: ar gyvos tautos tautiškumas yra kažkas užbaigta ir griežtai apibrėžta, kad galima būtų jį tiksliai nusakyti, nurodant tam tikrą apribotų bruožų ir savitumų visumą. Jei taip būtų, tai tautiškumas pareitų tiktai nuo praeities, ir tautiška kultūra turėtų sekti vien senovės pavyzdžiu. Tautiškumo principo funkcija būtų grynai konservatyvi: beliktų rūpintis tik tuo, kad kultūrinių vertybių (gėrybių) lobynas, praeities sukurtas ir surinktas, išliktų bei išsilaikytų ir toliau. Be abejo, kultūros raida bei plėtra reikalauja, kad įsigytas kultūrinis turtas (meno, žinojimo, religijos, socialinio gyvenimo srityje) neišnyktų ir būtų sunaudojamas tinkamu būdu Bet antra vertus, visiškai aišku: jei tautiškumo vaidmuo kultūroj pasibaigtų tokia konservatyviška funkcija, tai tikra kūryba kultūros dirvoje nustotų buvusi. Esamoji karta turėtų tenkintis paveldėtos iš protėvių buities apsaugojimu ir atgaminimu tradicijos nustatytų formų visose kultūros srityse. Tiesa, tokioj radikalioje būtyje vargu ar kas imtųsi ginti šitą pažiūrą. Tačiau, šiaip ar taip, - jai pritaria visi, kurie linkę žiūrėti, pav., į liaudies meną arba į kaimiečių kalbą kaip į normą, kurios turi laikytis esamojo laiko menas ir literatūra. Liaudies menas ir liaudies kalba susiformavo ir susikristalizavo tokioj aplinkoj ir tokiose aplinkybėse, kurios didžiausia savo dalimi jau paliovė buvusios. Jose atsispindi tokia buitis ir toks požiūris į gyvenimą ir aplinkinį pasaulį, kuris, tiesą pasakius, priklauso praeičiai ir pamažėle nyksta, nes nebeatitinka dabarties interesų reikalų, bei reikalavimų. Žinoma, tai nereiškia, kad visai šioji liaudies kūryba nustojo vertės. Tai brangiausia medžiaga, arba tiksliau -  potencija, kuri turi būti mūsų laikų kartos pasisavinta ir tinkamu būdu sunaudota. Bet jokiu būdu jai negali būti priskirtas rikiuojamos normos vaidmuo. Priešingai, menas ir literatūra patenka į dirbtinį primityviškumą, nepajėgiantį sukurti nieko tikrai nauja bei vertinga. Arba pasiduodami bevaisėms romantizmo svajonėms, išleidžiam iš akių aktualius gyvenimo uždavinius ir pripažįstam, pasistatom idealu tai, kas nebegyva ir turi žūti. Bet dar daugiau. Tiktai dabarčiai tarpininkaujant, pati praeitis pasidaro prieinama mūsų supratimui. Vien tik atsidavę esamojo gyvenimo ritmui ir pasiėmę jo ypatingą vyksmo būdą, mes įgaunam tą jautrumą, kuris mums leidžia surasti praeityje tai, kas sugeba iš naujo atgyti ir išsiskleisti dabarties aplinkybėse. Bet dabartis, kiek ji aktuali, rodo ateitį, ir dabarties uždaviniai ir siekimai (tendencijos) gali būti įgyvendinti tik ateityje. Todėl jinai niekuomet nėra griežtai ir vienareikšmiai apibrėžta (apribota), joje glūdi daugelis galimybių, iš kurių kiekviena gali būti šiaip ar taip įvykdyta. Kuri tai bus, pareina nuo paties subjekto, pačios tautos valios ir pasiryžimo. Iš to aišku, kad ne tik tauta, bet ir jos tautiškumas (tautiškas savumas) yra kažkas, kas tampa, kinta ir rutuliojasi. O šis tapimo bei rutuliojimosi procesas pareina ne tik nuo laukujų aplinkybių, nuo istorinės situacijos, bet pirmučiausia nuo pačios tautos, jos dvasinės energijos ir intelektualinio savarankiškumo. Pati tauta kala savo gyvenimo būdą bei stilių ir savo idealus ir įgyvendindama juos, kuria bei formuoja savo tautišką kultūrą. Štai kodėl dažniausia negalima iš anksto numatyti, kuri meno, literatūros, socialinės santvarkos forma arba pakraipa atitinka tautiškos kultūros dvasią, o kuri ne. Šitą klausimą paprastai išsisprendžia tolesnė kultūros plėtra; tiktai iš jos paaiškės, ar duotoji kultūros forma arba linkmė gali organiškai suaugti su tautiškos kultūros visuma ir pasidaryti esmingu josios momentu. Vienok praeities pervertinimas ir kyląs iš jo romantizmas ne vienintelis pavojus, kuris gresia tikrai tautiškai kultūrai. Didelės svarbos jai yra klausimas: koks turi būti jos santykis su kitomis kultūromis? Ypatingą aktualumą jisai įgauna toms tautoms, kurių kultūra tebėra jauna ir tiktai pradeda reikštis. Ar ji galės apsaugoti ir išlaikyti savo savarankiškumą, susidurdama su senesnių tautų jau subrendusia ir susiformavusia kultūra? Galbūt, jaunai tautai geriu bent savo kultūros aušroje šiek tiek atsiskirt nuo kitų tautų ir suvaržyti kultūrinį su jomis bendravimą? Bet iš kokio šaltino bus tada maitinamos tautos dvasinės jėgos, iš kur ji pasisems tos vidinės energijos, kurios reikalauja kultūrinės kūrybos procesas? Iš savo praeities istorinių tradicijų, iš liaudies buities ir gyvenimo būdo? Tatai reikštų pasiduoti romantizmo pagundai ir dar  blogiau: tai pasmerktų tautišką kultūrą užkliūti bergždžiame ir smulkmeniškame provincializme, kurs neišvengiamai siaurina intelektualinį akiratį, silpnina dvasinį budrumą ir leidžia tenkintis, net didžiuotis menkiausiais rezultatais. O su provinciališku pasipūtimu glaudžiai susiję kitų tautų nesupratimas, bei panika, aklas ne tolerantiškumas ir  siauraprotis šovinizmas. Tautos kultūrinio brendimo procese taip pat, kaip ir paskiros asmenybės plėtotėj, svarbiausias momentas yra savimonės atsiradimas, paties savęs pažinimas. Bet pažinti save galima tiktai santykiaujant su kitais ir juos pažįstant. Todėl ir tautiška kultūra beaugdama negali apsieiti jokiu būdu be svetimų kultūrų įtakos. Susipažindama su kitų tautų gyvenimu, kūrimo ir mąstymo būdu, pasisavindama tai, kas svetimoj kultūroj vertinga bei reikšminga, jinai įsisąmonina savuosius ypatumus bei sugebėjimus, išmoksta teisingai vertinti savo potencijas bei galias ir naudotis jomis tinkamu būdu. Svetimos kultūros įtaka - kol ji ne išsigimusi - pati nėra nei kenksminga, nei pavojinga. Ji pasidaro pavojinga tik tuo atveju, jei ji persiima mechanišku būdu ir tuo pačiu pavirsta grynai išorine civilizacija. Bet pasisavinti svetimą kultūrą reiškia ne pamėgdžiojant pakliūti jos vergovėn, bet užvaldyti josios šaltinius ir taip perdirbti jąją, kad ji pasidarytų neatskiriamu tautiškos dvasios momentu. Vadinasi, tai, ar svetimos kultūros įtaka išeina tautos naudai ar nenaudai, pareina pirmučiausia nuo pačios tautos ir tų pastangų, kurias ji prideda kultūriniam darbui. Kas bijo svetimos kultūros įtakos, tas nesitiki savo jėgomis ir pripažįsta esąs per silpnas jai pritaikinti prie savo prigimties savybių. Bet kokiu atveju vargu ar pajėgs sukurti originalią ir tikrai vertingą universališkos reikšmės tautišką kultūrą. Studijuodami paskirų tautų kultūrinę raidą, mes stebim beveik visur tą patį procesą. Kiekviena nauja savotiška kultūra rutuliojasi veikiama kitos jau subrendusios kultūros. Pradžioje dominuoja ši pastaroji. Bet asimiliacijos procesui vykstant, jauna kultūra pamažėle stiprėja ir pareikšdama savo galias, taip perdirba ir performuoja tai, ką buvo pasisavinusi, kad sukuria naują, savą kultūros stilių. Beveik visos reikšmingiausios Vakarų Europos kultūrinės epochos buvo apvaisintos senovės Graikų (pav., Romėnų, viduramžių, Renesanso, prancūzų klasicizmo, neohumanizmo) kultūros. Tas pats galima pasakyti ir apie paskirų menininkų arba mąstytojų kūrybą. Pav., A. Puškinas patyrė labai gilią prancūzų literatūros ir kalbos įtaką. Jo stiliuje galima surasti nemažai galicizmų. Ir prancūzų esprit atsispindi įsakmiai jo mąstymo ir suvokimo būde. Vis dėlto, arba, gal būt, kaip tik dėl to, jis pasidarė rusų klasinės kalbos ir poezijos įkūrėju. Tikrais originalumas, kad pabustų, dažniausia reikalingas išorinių jėgų veikimo. Kovodamas su jomis ir subordinuodamas jas sau, jisai randa (įsisąmonina) patį save.

Pagaliau nereikia užmiršti dar vienos svarbios aplinkybės: nors kultūra ir pačios tautos kuriama, vis dėlto jos augimas ir plėtra yra savo esme organiškas procesas, priklausąs savo ypatingo dėsningumo bei ritmo. Todėl jis tesiduoda reguliuojamas bei rikiuojamas pagal tam tikrą iš anksto numatytą planą ir tai tik tiek, kiek tatai neprieštarauja jo vidinei sąrangai. Negalima jam įpiršti bet kokią linkmę arba pagreitinti jo vyksmą savo nuožiūra. Kiekvienas mėginimas jį ištisai racionalizuoti niekuomet nepavyksta ir net veda prie priešingų rezultatų: kultūros paviršutiniškumo ir dirbtinumo, tautiškumo falsifikavimo. Tai, ką visų pirma reikia stengtis siekti, yra ne kultūros tautiškumas, bet jos gilumas. Tiktai gilinantis į kultūrinį darbą, pabunda ir stiprėja žmogaus ir tautos kūrybinės jėgos. Gili kultūra tuo pačiu yra organiška. O organiška kultūra negali būti ne tautiška. Tikras tautiškumas nesuderinamas nei su formališkumu nei su veidmainyste. Toks menininkas, kurio kūryboj aiškiausiai ir tobuliausiai atsispindi lietuvių tautos dvasia ir savitumas, yra, be abejo, Čiurlionis. Tačiau jo kūrybos sumanymai ir siekimai grynai meniško pobūdžio, ir tos idėjos, kurias jis įkūnijo savo veikaluose, pasižymi anttautiniu universalumu. Jojo tautiškumo gilumas (kilnumas), kuriuo mes gėrimės, kyla iš tų nepaprastų kūrybinių pastangų, kurias jis padėdavo savo sumanymams išreikšti spalvų ir linijų kalba. Kas iš tikrųjų reikšminga bei žymu, bręsta ir klesti tyloje. Tautiškos kultūros labui daug svarbiau gilinti kultūrinį darbą ir kelti (tobulinti) jo kokybę, negu puošti išoriniais tautiškumo ženklais. Kas bus atsakingas, jei tauta vieną dieną išvys susikurtoj naujoj kultūroj ne savo idealų atvaizdą, bet iškreiptą ir susuktą veidą?

 

Republikuota iš: „Akademikas“ 1934 m., nr. 15