Valdas Sutkus. Prancūzijoje riaušės: „vyriausybė sukūrė biudžetą Briuseliui, o ne prancūzams“
Prancūzijoje - masiniai protestai ir riaušės, pavadintos „Blokuokime viską“. Jos kilo kaip reakcija į vyriausybės biudžeto taupymo planus, ...
Prancūzijos parlamentas atleido iš pareigų ministrą pirmininką ir visą vyriausybę. „Jūs turėjote daug progų sudaryti biudžetą, kuris būtų naudingas prancūzams, o ne Briuseliui. Bet tą progą praleidote. Puslapis užverstas, dialogo laikas praėjo“ – kalbėjo vienas iš dešiniojo sparno partijos „Rassemblement National“ ( toliau RN ) lyderių S. Chenu. Į tai ministras pirmininkas atsakė, kad „jūs galite mane nuversti, bet negalite ištrinti realybės“. Jis turėjo omenyje tai, kad skylė valstybės biudžete vis tiek egzistuoja ir vyriausybės pakeitimu tos skylės užlopyti nepavyks. O realybė tokia, kad valstybė nebegali toliau panešti esamos išlaidų naštos ir neišvengiamai teks taupyti. Ir premjero Bayrou vyriausybė pasiūlė planą, kaip sutaupyti milijardus eurų: 7 milijardai iš pensijų ir socialinių išmokų fondo mažinimo, 5 milijardai iš sveikatos sistemos kompensacijų mažinimo, dar 5,5 milijardo – iš savivaldybių biudžetų sumažinimo. Ir dar panaikinti dvi šventines dienas, kad už tas atsiradusias papildomas darbo dienas į valstybės biudžetą patektų papildomų mokesčių. Bayrou vyriausybę parlamente nuosekliai rėmė tik prezidento Makrono centristinė, taip vadinama „prezidentinė dauguma“, kuri realiai, pagal turimų balsų skaičių, parlamente buvo mažuma ir vyriausybė galėjo išsilaikyti tik tol, kol visa (kairioji ir dešinioji) opozicija nesusivienijo prieš ją. Taigi, dėl prieštaringo biudžeto išlaidų mažinimo plano, norint išlikti, Bayrou reikėjo arba socialistų arba dešiniųjų paramos.
Dėl to, kad pinigų trūksta, sutaria visi: ir dešinieji iš RN, ir pagrindinis vyriausybės ramstis - Makrono centristai, ir socialistai. Tačiau siūlymai, kaip kamšyti biudžeto skyles, radikaliai išsiskyrė, dėl ko Bayrou vyriausybė ir sukėlė daugumos parlamento narių pyktį, pavirtusį jo atstatydinimu. Bayrou, prezidento Makrono savo laiku paskirtas premjeru kaip „kompromiso žmogus“, pasirinko taupyti taip, kad žmonės, kurie moka mokesčius ir laiko ant savo pečių visą valstybę, pasipiktino.
Socialistai pasiūlė savo biudžeto planą, tik labiau ne taupymo, o įplaukų didinimo. Kaip ir dera socialistams, jie pasiūlė padidinti mokesčius: atkurti anksčiau panaikintą turto mokestį nuo žmonių turimo kapitalo, įvesti papildomą mokestį turtingiesiems nuo tam tikros turto ribos, papildomus progresinius mokesčius didelėms pajamoms, panaikinti esamas mokesčių lengvatas verslui, skirtas didelių įmonių investiciniams projektams, įvesti akcijų pirkimo apmokestinimą, padidinti socialines įmokas, kurias moka įmonės už savo darbuotojus.
F. Bayrou atmetė socialistų kontrbiudžetą, nes, jo akimis, tai buvo pavojingas kelias. Jis manė, kad dideli mokesčiai turtingiesiems ir verslui tik paskatintų kapitalo bėgimą į užsienį, o kartu sumažintų investicijas ir darbo vietų kūrimą. Jis priminė, kad ankstesnio turto mokesčio rezultatas buvo to mokesčio mokėtojų išvykimas iš Prancūzijos į užsienį. Socialistų siūlomos papildomos įplaukos iš kovos su mokesčių slėpimu atrodė gražiai ant popieriaus, bet Bayrou laikė jas nepatikimomis, nes realiai sunkiai surenkamos. Bayrou logika buvo paprasta: trumpalaikės populistinės pajamos iš mokesčių didinimo kelia riziką pakenkti Prancūzijos investiciniam patikimumui, padidinti skolos aptarnavimo naštą ir pastūmėti šalį į recesiją.
Dešiniųjų iš RN požiūriu, taupyti taip pat reikia, bet ne dirbančių prancūzų ir pensininkų sąskaita, o ten, kur valstybė be reikalo švaisto pinigus, t.y. biurokratija, žaliojo kurso fantazijos, migrantų išlaikymas, įmokos į Briuselio fondus. Jie pateikė ir valstybinių agentūrų, kurias siūlo uždaryti, sąrašą – apie 80 institucijų, tarp jų visokiausios tyrimų ir monitoringo agentūros, ekologijos ir kovos su socialine nelygybe centrai. Sutaupymas čia siektų keletą milijardų. Jie sako, kad šios įstaigos tarnauja ne prancūzams, o valdininkijai, kad tai šiltnamiai, kuriuose klesti biurokratai, nekuriantys jokios pridėtinės vertės. Kitas siūlymas – panaikinti stipendijas užsienio studentams, nes „užsienio studentai – ne Prancūzijos biudžeto prioritetas“. Nemokamos medicinos paslaugos nelegaliems migrantams perkrauna šalies medicinos sistemą ir kainuoja virš milijardo, taigi, reikia panaikinti. Tas pats ir dėl pašalpų bei socialinių būstų ir kitų išlaidų migrantams. RN suskaičiavo, kad sumažinus išlaidas migrantų išlaikymui, galima sutaupyti bent 3-4 milijardus. Jų žvilgsnis į žaliąjį kursą dar griežtesnis. Lėšos dviračių takų tiesimui – neleistina prabanga, kai būtina taupyti. Subsidijos vėjo ir saulės energetikai – beprasmės, tegul rinka pati tvarkosi su tokiomis investicijomis, jei jos turi ekonominį pagrįstumą. Ir pagaliau – 5 milijardais mažiau įmokų į ES biudžetą, 2 milijardais mažiau pagalbai užsienio šalims.
Premjeras F. Bayrou atmetė ir dešiniųjų kotrbiudžetą. Dėl keleto priežasčių. Pirma, Bayrou visą savo politinį gyvenimą statė ant „europeizmo“ kortos. Todėl jam mažinti įmokas į ES – tai tarsi šventvagystė. Antra, jis bijojo prarasti socialistų paramą. Socialistai dar neseniai buvo derybų partneriai, bet vos tik Bayrou išdrįso paminėti „imigracijos invazijos poveikį“, jie pasipiktino, pasitraukė iš derybų ir pareiškė, kad su tokiu žmogumi prie vieno stalo nesės. Jei Bayrou būtų įvedęs RN siūlomus migrantų išmokų naikinimus, kairė būtų iškart jį sudraskiusi. Trečia, žaliasis kursas. Bayrou įsitikinęs, kad tai yra ne tik Prancūzijos, bet ir visos ES religija. Subsidijos kovai su klimatu – ne šiaip projektai, o Europos „tikėjimo išpažinimas“. Jei jis būtų pabandęs tą uždaryti, būtų pasmerktas Briuselyje. Pasmerkę būtų ir tie patys Prancūzijos socialistai, kurie save pristato kaip socialiai atsakingą, ekologišką politinę jėgą. Tad Bayrou nusprendė nelįsti į šitą daržą. Ir galiausiai – Bayrou dėl ideologinių priežasčių vengė „susitepti“ susitarimu su dešiniaisiais iš RN. Rezultatas – kairieji atsitraukė, dešinieji supyko, kad jų siūlymai ignoruojami, o žmonės išėjo į gatves.
Visi supranta: pinigų trūksta. Prancūzijos skola gniaužia kvapą, palūkanos ryja milijardus, skolinimasis tampa vis brangesnis. Klausimas tik vienas: kas mokės už krizę? Prezidentas Makronas paskyrė naują ministrą pirmininką, kitą centristą S.Lecornu, šį kartą jau savo partijos narį. Bet, kaip sakė jo pirmtakas, nepriklausomas centristas F.Bayrou, pakeitus vyriausybę, nuo to pinigų nepadaugėja.
Rašyti komentarą