Valdas Sutkus. O tuo metu Amerikoje

Amerikos didmiesčiuose pavojingiau, nei Ukrainoje. Nuo karo pabėgusi ukrainietė nužudyta JAV

Rugpjūčio pabaigoje Šarlotės mieste, Šiaurės Karolinos valstijoje  traukinyje nužudyta 23 metų ukrainietė karo pabėgėlė Iryna Zarutska. Ji 2022 metais, karo pradžioje pabėgo iš Kyjivo, tikėdamasi, kad Amerikoje ras saugumą. Tačiau atsitiko skaudus paradoksas: Irynos istorija tapo iliustracija, jog karo zonoje Ukrainoje šiandien gyventi saugiau, nei Šarlotėje ar kituose dempartijos progresyvistų valdomuose JAV miestuose, kur kasmet nužudoma keliskart daugiau žmonių, nei Ukrainos miestuose žūsta nuo karo veiksmų ir kriminalinių nusikaltimų kartu sudėjus.

Iryna įlipo į traukinį vilkėdama picerijos uniformą, ką tik baigusi darbą. Po kelių minučių šalia sėdėjęs nusikaltėlis recidyvistas Decarlos Brownas be jokios aiškios priežasties peiliu smogė jai į kaklą. Mergina mirė vietoje. Nusikaltėlis turėjo ilgą smurtinių nusikaltimų istoriją, tačiau dėl progresyvios teisėtvarkos liberalumo ir švelnių bausmių jis buvo laisvėje. Tai klasikinis pavyzdys, kai sistema, vadovaudamasi ideologija apie „antrąsias galimybes“, „sisteminį rasizmą“ ir „empatiją benamiams“, palieka visuomenę akistatoje su nusikaltėliu maniaku.

Šarlotės miesto merė, demokratė Vi Lyles, tragediją pavadino „beprasmiška ir tragiška netektimi“. Tačiau, pasak jos,  „tie, kurie neturi stogo virš galvos, dažniau patys patiria nusikaltimus, o ne juos įvykdo.“ Merė nieko nepasakė apie pagalbą žuvusiosios šeimai. Tik padėkojo žiniasklaidai už tai, kad ši „santūriai reagavo“ į šį atsitikimą. Iš esmės merės komentarai buvo apie „socialinių tarnybų darbo spragas“ ir „užuojautą ligoniams“. „Mes niekada neišspręsime tokių problemų vien tik areštais“, – sakė Lyles. Taigi, vėl ta pati progresyvistų dainelė: kaltas ne recidyvistas, o visuomenė, kuri juo nesirūpino. Tikrosios aukos – tik banali statistika. Progresyvūs ir socialiai jautrūs miestiečiai - šios merės rinkėjai nedelsiant paskelbė „GoFundMe“ platformoje internetinę aukų rinkimo kampaniją, skirtą žudikui maniakui paremti. Aukų rinkimo puslapyje buvo teigiama, kad Decarlos Brownas - nusikaltėlis recidyvistas, kuris buvo suimtas ir paleistas 14 kartų – yra tokia pat auka kaip ir jo nužudyta Iryna Zarutska.  „Renkame pinigus, kad padėtume padengti Decarlos Browno teisinės pagalbos išlaidas. Bet kokia pagalba padeda kovoti su rasizmu ir šališkumu mūsų tautos atžvilgiu. Dėkojame už pagalbą kovojant su korumpuotu naratyvu“, – rašė lėšų rinkėjas. Kitas aukų rinkimo aktyvistas teigė, kad pagalba Brownui taip pat padėtų „kovoti su rasizmu ir prietarais prieš mūsų tautą“. Argumentas dėl rasizmo – įprasta taktika, nes  Decarlos Brownas  yra juodaodis.

Šis atvejis iliustruoja šiurpią realybę. Statistika rodo, jog Kyjive  karo metu, skaičiuojant šimtui tūkstančių gyventojų, ( įskaitant tiek ir žuvusius nuo karo veiksmų, tiek ir nužudytus kriminalinių nusikaltėlių ) , žuvo maždaug 7 ar 8  žmonės per metus, o Šarlotėje per metus šimtui tūkstančių gyventojų tenka apie 13 nužudymų, t.y. beveik dvigubai daugiau. Demokratų seniai valdomoje Čikagoje šis skaičius siekia 22 žmogžudystes šimtui tūkstančių gyventojų. Dar blogiau Baltimorėje, kur šis skaičius siekia 35.  Skaičiai yra kartais didesni nei Kyjive, nors pastarasis kas savaitę patiria raketų ir dronų atakas. Statistika aiški: karo zonoje Ukrainoje saugiau, nei daugelyje demokratų valdomų JAV miestų.

Visus 10 pačių pavojingiausių JAV miestų valdo demokratai, kurie nuosekliai mažina policijos galias, švelnina bausmes ir nusikaltėlius laiko „sistemos aukomis“. Tiesa, kai kurie iš šių miestų visgi  yra respublikoniškose valstijose, tačiau JAV valdymo sistema sutvarkyta taip, kad miesto meras ir savivaldybės taryba skiria policijos vadovą, nustato policijos finansavimą, savarankiškai vykdo mieste visą nusikalstamumo kontrolę. Miestuose veikiantys prokurorai ir teisėjai yra išrinkti miesto gyventojų – tai yra, tų pačių progresyvių rinkėjų, kurie išrenka demokratų partijos atstovus merais ir miestų tarybų nariais. O ta jų išrinkta valdžia aiškina, kad „nusikaltėlius reikia suprasti“, kad „socialinė atskirtis juos stumia į nusikalstamumą“. 

Šiuo atveju charakteringa ir progresyviosios žiniasklaidos reakcija į įvykį. Ją galima palyginti su reakcija į garsiojo George Floydo mirtį. Tada, 2020 metais juodaodį nusikaltėlį recidyvistą dėl neatsargumo sulaikymo metu nužudė baltasis policininkas, o Šarlotės atveju niekuo nenusikaltusią jauną merginą šaltakraujiškai peiliu papjovė juodaodis nusikaltėlis recidyvistas. Dėl G.Floydo visoje šalyje buvo sukeltos riaušės, o dabar dėl baltaodės merginos nužudymo – tyla. Straipsnių apie smurto prieš moteris problematiką nerašo nei „New York Times“, nei Washington post“. Kontrastas tarp to, kaip progresyvi žiniasklaida reagavo į George Floydo mirtį ir kaip nutylėjo Zarutskos tragediją, dar kartą patvirtina dvigubus standartus. Floydo mirtis buvo nušviesta šimtais straipsnių. „New York Times“ vien per pirmas dvi savaites paskelbė dešimtis rašinių – nuo detalių įvykio kronikų iki esė apie „amerikietišką rasizmą“. „New York Times“ ir „Washington Post“ bei kitų panašių pastangomis Floydas tapo globaliu „rasizmo aukos“ simboliu, kuriam pastatyti paminklai. „Washington Post“  net sukūrė specialų ciklą  „George Floyd’s America“ – šešių dalių dokumentinį projektą, kuriame pasakojama, „kaip sisteminis rasizmas suformavo Floydo gyvenimą ir nulėmė jo likimą“. O apie Irynos Zarutskos nužudymą tie patys leidiniai neparašė nieko. Kodėl? Todėl, kad ši istorija netinka progresyvios ideologijos naratyvui: žudikas buvo juodaodis recidyvistas, o auka – baltaodė mergina, karo pabėgėlė. Tokios istorijos negalima panaudoti „sisteminio rasizmo“ mitui ir „woke“ ideologijai palaikyti, todėl ji paprasčiausiai nutylima.

Šis selektyvus požiūris akivaizdus ir kituose pavyzdžiuose. Štai, kad ir nesena nelegalaus migranto iš Salvadoro, nusikaltėlio Kilmaro Ábrego Garcijos istorija. Garcia, turėjęs problemų dėl įstatymų pažeidimų ir netgi mušęs savo žmoną, šiemet kovo mėnesį buvo deportuotas į Salvadorą. Tačiau demokratų senatoriai ir kongresmenai ėmėsi energingos kampanijos, kad jis būtų grąžintas atgal į JAV. Vienas senatorių net asmeniškai vyko į Salvadorą ginti to Garcijos „žmogaus teisių“. Ir demokratų pastangomis šis nusikaltėlis buvo sugrąžintas į JAV.  Vietoje to, kad rūpintųsi savo šalies gyventojų saugumu, demokratų politikai savo energiją skiria tam, kad nusikaltėliui būtų užtikrinta teisė likti Amerikoje. Šis pavyzdys parodo absurdą: ne visuomenė, o nusikaltėlis tampa politikų globos objektu. Tai iliustracija, kaip progresyvūs politikai rūpinasi nusikaltėliais labiau, nei įstatymus gerbiančiais piliečiais. Ta pati logika matoma visur. Kai narkomanas apiplėšia senutę San Franciske, demokratų politikai kalba apie „sveikatos paslaugų trūkumą“. Kai gaujos šaudosi Čikagoje, demokratas meras kaltina „istorinį rasizmą“. Kai recidyvistas peiliu nuduria merginą Šarlotėje, miesto merė šneka apie „socialinės priežiūros spragas“. Visa tai – schema, kurioje nusikaltėlis niekada nėra kaltas, nes dėl jo nusikaltimų kaltinama to nusikaltėlio gerove per mažai besirūpinusi visuomenė. Kai politikai savo prioritetu laiko ne visuomenės saugumą, o rūpestį nusikaltėlių „teisėmis“, visuomenė tampa nesaugi. Kai merai, kaip Vi Lyles, kalba ne apie policijos stiprinimą, o apie „empatiją benamiams“, traukinyje sėdinti mergina tampa lengvu taikiniu recidyvistui su peiliu. 

Kyjivas – miestas, kurį atakuoja rusų raketos, kurio gyventojai nuolat slepiasi požeminėse slėptuvėse, šiandien turi mažesnį žmonių žūčių skaičių,  nei daugelis Amerikos miestų. Tai nėra tik statistika. Tai diagnozė. Ideologija, kuri renkasi ginti nusikaltėlius, o ne saugoti aukas, galiausiai ima griauti pačią civilizacijos esmę.