Prof. dr. Alvydas Jokubaitis. Lietuva kaip save ryjanti būtybė

Pranešimas skaitytas 2025 m. rugsėjo 4 d. Šiluvoje rengtoje nacionalinėje mokslinėje konferencijoje „Kaip nesunaikinti laisvės ir demokratijos: Šiluvos deklaraciją apmąstant“

Lietuvos ateitis priklauso nuo to, į ką lietuviai nori būti panašūs. Apaštalas Paulius siūlė „apsivilkti nauju žmogumi“ (Ef 4, 24). Nusivilkus sovietinį žmogų mums reikėjo apsivilkti naują žmogų. Paulius žinojo, kokį žmogų reikia apsivilkti – panašų į Dievo Sūnų ir augantį dvasiškai. Posovietinis lietuvis tapo buržujumi. Karlo Markso pastebėjimu, „subankrutavęs pirklys griebiasi skelbti evangeliją, o praturtėjęs evangelijos skelbėjas imasi prekybos sandėrių“.

Norint sukurti tautą ir išlaikyti valstybę būtinai reikia atsakyti į klausimą: „Į ką mes norime būti panašūs?“. Vos tik žmogus pamato nepažįstamą daiktą, iškart pradeda ieškoti panašumų. Viskas žmonių pasaulyje pagrįsta panašumais: su gyvūnais mes kalbamės kaip su žmonėmis, atominės bombos sprogimas mums panašus į grybą, kompiuterio dalis yra pelė, o mirtis vadinama ramybe. Tauta atsiranda supratus, į ką kartu norime ir į ką nenorime būti panašūs.  

Nacionalizmo teoretikas Benedictas Andersonas tautą vadina „įsivaizduojama politine bendruomene“. Jo nuomone, žmonės nepažįsta daugumos tautiečių ir juos sieja tik bendri vaizdiniai. Kitais žodžiais, tauta panaši į menininko vaizduotės kūrinį. Lietuva taip pat grindžiama įsivaizdavimais. Tai labai trapi medžiaga, jeigu dvasinį dalyką galima vadinti medžiaga. Dėl savivokos trapumo lietuviai nuolatos ne tik stato, bet ir griauna tautą. Tarkime, jie gimstamumo požiūriu iš lėto sensta, tačiau sau ir užsienio svečiams vaizduoja smarkius ir energingus. Neužtenka tautą įsivaizduoti, dar reikia netapti neadekvačios vaizduotės žmonėmis.     

Jau du amžius lietuviškos diskusijos apie tautos tapatumą formuojamos tuo pačiu netikusiu įsitikinimu. Manoma, kad Lietuva turi nekintamą tapatumą, panašiai kaip A=A. Deja, kiekviena nauja lietuvių karta nori peržengti prieš tai buvusios kartos tapatumą. Lietuvos tapatumas ilgesnėje laiko perspektyvoje sudarytas iš skirtumų, prieštaravimų ir nesutarimų. Dievas nustatė žmogaus prigimtį, tačiau pamiršo nustatyti lietuvio savitumą, kuris keičiasi su laiku.  

Žydų tauta save kildina iš Dievo, o lietuviai save atranda istorijoje, t.y. laikinume. Tik tapdami krikščionimis jie peržengia laikinumą. Žydai sako esantys Dievo išrinkta tauta, kurios Jis niekada nepalieka, net kai jie veikia prieš Jo įstatymus. Lietuvių dvasinis tapatumas lieka neaiškus. Dabar jų negalima vadinti net pagonimis, nes pagonys turi  dievus, o dabartiniai lietuviai yra agnostikai. Jie vis dar ieško atramos krikščionybėje, tačiau nėra ryžtingi ir nuoseklūs. Tiek sovietmečiu, tiek dabar lietuviai mano esantys istorijos kūrėjai. Tai nesusipratimas, nes istorija visada pergudrauja tautas ir priverčia pripažinti jos nevykusią vadybą.

Kadangi Lietuva atsirado iš save lietuviais vadinančių žmonių vaizduotės, ji keičiasi kartu su ja. XIX a. antroje ir XX a. pirmoje pusėje lietuvių tautinė savivoka nusistovėjo. Dabar ji panyra į naują neaiškumą. Jaunalietuviai nori išsivaduoti iš senojo tapatumo, tačiau neranda naujo. Jų kuriama Lietuva darosi panaši į iš svetur gautą šieną nuo ryto iki vakaro atrajojančią karvę. Jie skęsta istoriškume ir praranda sugebėjimą į pasaulį žvelgti neistoriškai, amžinybės požiūriu.    

Vieno Franzo Kafkos apsakymo herojus ryte prabudo pavirtęs vabalu. Dabartinė lietuvių kultūra pergyvena kažką panašaus. Vyrai tampa moterimis, moterys virsta vyrais, universitetai tampa fabrikais, fabrikantai valdo universitetus, bažnyčios tampa koncertų salėmis, o koncertų stadionuose klausytojai panašūs į ritualines apeigas atliekančius maldininkus. Kafkos žmogus vabalas įžengė į jaunosios lietuvių kartos savivoką. Prieš šimtą metų šis personažas atsirado austrų rašytojo vaizduotėje, o dabar tampa lietuvių tapatumo dalimi. Jaunoji lietuvių karta jaučia didelį malonumą šokiruodama savo tapatumo įsivaizdavimais.

Jeigu dabartinio dvasinio gyvenimo kontekste reikėtų sukurti tautą, kaip tai buvo padaryta XIX amžiuje, gali nepavykti. To laiko lietuviai turėjo amžinų dalykų suvokimą, o dabartiniai gyvena laikinumu. Jeigu Lietuvoje nebūtų buvę krikščionybės, dabartinėje Konstitucijoje tauta nebūtų vadinama suverenu, nes suvereno, arba viešpaties, sąvoka siekia teologiją. Norime ar nenorime, Lietuva laikosi tuo, ką religingi žmonės vadina ištikimybe tikėjimui.

Latvis savo išvaizda gali būti panašus į lietuvį, tačiau vos tik prabyla latviškai, suprantame esantys kitokie. Galima rasti tūkstančius lietuviams ir latviams bendrų bruožų, bet abi tautos ieško išskirtinumo. Tai moderniajam nacionalizmui būdingas principas ir kartu Achilo kulnas. Žvelgiant į dabartį, galima matyti, koks nepatikimas tautos tapatumo pagrindas yra istorija. Tai, kas vienai kartai atrodo kaip svarbiausias dalykas, kita gali padaryti mažai reikšmingu. Ten, kur viskas pasidaro laikiška ir lokalu, katalikybei sunku kalbėti apie kažką nekintamą.

Tai, kas vienu atžvilgiu žmones skiria, kitu juos jungia. Kai šiandien nenorima matyti skirtumo tarp vyro ir moters, akys nukreipiamos į panašumus. Anksčiau santuoka buvo grindžiama prigimtiniu vyro ir moters skirtingumu. Ši sena institucija buvo išimtinė heteroseksualių porų privilegija, kūno prigimtyje įtvirtintas faktas. Šiandien kai kurių žmonių vaizduotėje tai stipriai keičiasi. Lyties supratimas atskiriamas nuo prigimties ir kalbama apie „socialinę lytį“. Lytis tampa panaši į Pablo Picasso paveikslus ir Walt Disney vaikišką animaciją.

Šis lyties sampratos keitimasis neišvengiamai liečia tautiškumą. Lyčiai taikoma  panašumo samprata reikalauja peržiūrėti tautos supratimą. Lietuvis kokiu nors atžvilgiu yra panašus į portugalą, atvykėlis iš Afrikos į lietuvį, katalikas į musulmoną, vyras į moterį, Trumpas į Putiną.  Prieš šimtą ir daugiau metų, norėdamas sukurti savo valstybę, lietuvis turėjo glaustis prie lietuvio. Dabar įsigalioja Friedricho Nietzschės reikalavimas mylėti tolimą. Jo Zaratustros žodžiais, „O mano meilė toliausiam – ji reikalavimą štai tokį kelia: tu savo artimo nesigailėki“. Net niekada Nietzschės darbų neskaitę lietuviai šį reikalavimą dabar paverčia kasdienybe.

Dabartinė Lietuvos versija nuo ankstesnių versijų labiausiai skiriasi artimo ir tolimo supratimu. Krikščionybė mokė mylėti savo artimą. Dabartiniai jaunalietuviai būtinai nori mylėti tolimą. Šiuo atžvilgiu jie nori būti didesniais artimo meilės išpažintojais, negu krikščionys. Tačiau krikščionys žino, kad kiekvienas mums tolimas žmogus būtinai turi savo artimą. Jaunimas reikalauja visus vadinti artimais, panašiai kaip Sovietų Sąjunga reikalavo būti draugais. Lietuvos sieną nelegaliai kirtęs migrantas darosi didesnio rūpesčio objektas negu vietinis. Pasaulio be sienų norintys lietuviai pradeda nematyti migrantų naudojimo politiniais tikslais. Politika ir valstybės sienos verčiamos nusileisti jausmams, nesvarbu, kokie to padariniai.    

Į viską visuotinių principų akimis žiūrintis lietuvis negali mylėti Lietuvos, nes ši nėra visuotinė. Jis būtinai turi nutrinti visus nusistovėjusius atskaitos taškus, ir vabalu virtęs žmogus jam yra herojus. Žmonės turi teisę fantazuoti, ir ši fantazijų upė praranda krantus. Dabartinė jaunųjų vaizduotė nebeturi nieko virš savęs ir kėsinasi nustatinėti naują pasaulio tvarką. Franzas Kafka netikėtai jiems yra didesnis autoritetas, negu Valančius, Kudirka ir Basanavičius.

Tautos nemėgstantys lietuviai nori įrodyti, kad Lietuvoje gyvena šiaip žmonės, o ne lietuviai. Jie siūlo užmiršti lietuvius nuo kitų tautų skiriančius bruožus ir tapti niekatrosios giminės žmonėmis. Į ankstesnius tautos tapatumo ženklus dabar pradedama žiūrėti susvetimėjusiomis akimis. Daugiau negu šešis šimtus metų lietuviams artima katalikybė padaroma tolima, o katalikų kritikuotas lupikavimas ir skolinimas su palūkanomis tampa artimas.  

Moderniąją Lietuvą sukūręs nacionalizmas šiandien darosi panašus į savo uodegą ryjančią gyvatę Uroborą. Nacionalistai žadėjo naują kilnią kultūrą, tačiau iš tikrųjų padaugėjo cinizmo. Jie įgyvendino visuotinio švietimo revoliuciją, tačiau apsišvietę žmonės netapo doresni. Šiandien pagrindiniu tampa klausimas: „Ar įmanoma sugadinti šios save ryjančios gyvatės apetitą?“. Tai tolygu klausimui: „Kaip iš pašėlusios vaizduotės įmanoma sugrįžti į tikrovę?“. Kaip Don Kichotu tapusią tautą atpratinti nuo kovos su jos išsigalvotais vėjo malūnais?

Norint sugrįžti į realybę, pirmiausia reikia pripažinti, kad tam tikri dalykai nepriklauso nuo vaizduotės. Kiekvienam iš mūsų šeima yra arčiau nei valstybė, bendrapiliečiai arčiau nei atvykėliai iš svetur, katalikai arčiau nei budistai, bendradarbiai arčiau nei gatvės praeiviai, o mūsų vaikas arčiau nei jo klasiokai. Žmonės negali be artimo ir tolimo suvokimo. Buvimas namuose skiriasi nuo apsilankymo svečiuose, tėviškė nuo pravažiuotos vietovės, o tėvynė nuo gražiausių vaizdų.

Tauta neišvengiamai paklūsta artimo ir tolimo logikai. Burtis į tautą verčia ne vaizduotė, o už žmogų didesnė tvarka. Dievas padeda nepasiklysti vaizduotėje leisdamas atsirasti priešams. Ilgą laiką puoselėtas Europos Sąjungos pacifistinis įvaizdis išsisklaidė Ukrainos karo akivaizdoje. Europiečių gerais norais išgražintas pasaulis parodė savo kitokį veidą. Adomo ir Ievos sūnūs taip pat buvo broliškų jausmų žmonės, tačiau Kainas nužudė Abelį.

Visada ateina diena, kai dalykai pradeda nebepriklausyti nuo anksčiau beribe atrodžiusios vaizduotės. Netikėtai, ir to dažnai nesinori pripažinti, kažkas priverčia išgerti karčią taurę, atsibusti iš sapno, ragina suprasti, kad tikrovė yra tai, kas nuo mūsų nepriklauso. Dievas pakenčia nemalonius sugrįžimo į realybę kelius per karus, nelaimes ir baisų susipriešinimą. Tai padeda žmonėms surasti savo vietą pasaulyje, kurios jie neberanda dėl savo tuštybės.

Nacionalizmas turi neabejotinai gėdingų puslapių, tačiau į juos nesusiveda. Be nacionalizmo nebūtų dabartinės Lietuvos, demokratijos ir Europos Sąjungos. Be tautinio, nėra tarptautinio. Šeima, valstybė ir bažnyčia turi gėdingų puslapių, tačiau dėl to jų neatsisakoma. Tai tinka ir tautai. Jono Pauliaus II žodžiais, „Tauta ir valstybė išlieka nepakeičiamos tikrovės“. Popiežius sako, kad tauta įrašyta į žmogaus prigimtį ir yra natūrali, tačiau ne kaip gamtos objektas.

Nepripažinus tautos natūralumo žmogui, Lietuva kaip mitologinė gyvatė Uroboras gali save visiškai praryti. Kai zuikis gimsta su viena koja, tai nėra vien tik vaizduotės klaida. Ankstesni filosofai tai vadino gamtos klaida. Kai dabartinis jaunalietuvis įsivaizduoja esąs vabalas arba niekatrosios giminės atstovas, tai taip pat nėra vien tik vaizduotės klaida, bet liečia žmogaus prigimties suvokimą. Įsivaizduokite zuikį, kuris nebeskiria artimų ir tolimų, draugiškų ir pavojingų gyvūnų. Tai galioja ir orientaciją dvasiniame pasaulyje praradusiems žmonėms.

Tautai neužtenka būti į žmogų patenkančius įvykius atrajojančia karve. Tautinė valstybė yra viena iš tikėjimo formų. Tikėjimas Dievu visada numato pojūčiais ir stebiniais nepasiekiamą tikrovę. Jeigu nebūtų ankstesnių kartų lietuvių tikėjimo Dievu,  tauta būtų daug greičiau sunaikinta moderniojo reliatyvizmo. Šiandien valdo liberalai, rytoj konservatoriai, o poryt vabalai. Ten, kur viskas istoriška, – tinka bet kas, ir tai, ką pastato viena karta, kitos gali sugriauti.

Lietuvių tauta nėra tapati medinėms klumpėms, staltiesių raštams, didžkukuliams ir krepšinio kamuoliui. Bet kuri pagarbos verta tauta turi daug didesnių pretenzijų. Krikščionių Dievas reikalauja šventumo. Dabartinio reliatyvizmo kontekste šis reikalavimas skamba kaip akibrokštas. Tarkime, liberalai teisūs, ir lietuviai gali būti kuo nori, be kokios nors nustatytos tvarkos. Kas tada atsitinka su tauta? Vienu iš atsakymų gali būti dabartinės Jungtinės Amerikos Valstijos. Kaip sakė evangelistas Matas: „…Joks suskilęs miestas ar namas neišsilaikys“ (Mt 12, 25).

Evangelistas Matas nieko nežinojo apie Jungtines Amerikos Valstijas, todėl jį kol kas palikime ramybėje. Dėmesį atkreipia kitas dalykas. Mes save apgaudinėjame viską suvesdami į ekonomiką ir politiką. Problemos daug gilesnės. Bet kuri žmonių pastanga savo jėgomis valdyti istoriją pasmerkta žlugti. Tautai reikia ne tik laikinumo, bet ir sugebėjimo peržengti savo atsitiktinumą. Panašu, kad Markso kritikuoti buržujai, o Lietuvos atveju – miesčionys, to nesupranta. Jie nenori pripažinti, kad viskas priklauso nuo to, į kas mes norime būti panašūs. Labai skiriasi į Dievo Sūnų ir pievoje besiganantį gyvulį, Kristų ir Antikristą panaši norinti būti tauta.