Mykolas Krupavičius. Ištvermės vaidmuo studijose

Yra dvi lengvai pritaikomos, paprastos ir vaisingos darbo taisyklės, būtent:

Norėk nedaug,

Bet tai, ko nori, norėk visomis galiomis.

Mūsų prigimtis yra nepatvari ir kintanti. Geros valios mums netrūksta. Bet mums trūksta valios — savo darbą visuomet pradėti su pasiryžimu ir uolumu.

„Daugelis žmonių, kalba J. de Maistre, sugeba didelių pastangų parodyt, bet nesugeba ištesėt. O tas ištesėjimas, patvarumas yra. svarbus, labai svarbus dalykas.“ Tad aš duosiu, visą patarimų eilę, kaip galima darbo norą sustiprinti ir jį dirbti, su nepalaužiamu patvarumu.

Pasitikėk daugiau savo pastangomis, negu laime. Svarbiausia studijose ne gerai pradėt, bet gerai tęsti, kiekvieną dieną atnaujinti savo gerus pasiryžimus. Daugelis studijozų po gražių pastangų eilės, jas meta ir atsiduoda savo laimės malonei, kažkokiam aklam likimui, kuris juos turįs be darbų ir pastangų iš jų pusės privest prie siekiamo tikslo.

„Nieks labiau nesukliudo ir niekais nepaverčia mūsų sumanymų ir pradėtų darbų, kaip pasitikėjimas likimu“, kalba O’Rell. Netikėkite laime. Pakilkite ir savim pasitikėkite. Prasiskinkite kelią per visas kliūtis ir nesiduokite bet kieno iškreipiami iš to kelio, kuris veda į tikslą. Pasekite Švedų karalium Karoliu XII. Jis vieną kartą žiūrėdamas į žemėlapį ir nusižymėjęs naujas pavergtinas žemes, sušuko: „Jei man jas Dievas davė, kuris velnias iš manęs jas drįs atimti!“

„Talentas, kuris nėra klusnus charakterio tarnas, yra nenaudingas. Su charakteriu, kad ir be talento, jūs galite laimėti.  O jei jūs turite charakterio tarnyboje dar talentą, visas pasaulis prie jūsų kojų.“

Vienas anglas sugrįžęs iš kelionės po anglų kolonijas, parašė tokį laišką tam pačiam O’Rell’iui:

„Turiu sūnų. Jis yra jaunas, blaivus, inteligentingas, drąsus. Jo reikalams galiu duoti nedidelį kapitalą. Kaip tamsta nemanai, ar jis galėtų rasti laimę kolonijose?“

— „Gerbiamasai, atsakė jam Maks O’Rell, jaunas žmogus, kuris turi tiek privalumų, kuriuos tamsta man išskaičiavai, neturi reikalo važiuoti į kolonijas. Jis laimės visur, net ir savam krašte.“

Pastangų ištvermė — štai esminis dalykas. Jei norite laimėti, neikit numintais takais, kaip didžiuma daro, nesivaduokite mažiausio darbingumo principu, neieškokite kelių, kurie paliuosuotų jas nuo galvojimo, norėjimo ir darbo. Nuotaika ir pripuolamumas darbe vietos neprivalo turėti. Įpraskite prie pastangų, bet pastangų iš jūsų pusės palaikomų ir stiprinamų. Čia rasite pasisekimo ir laimėjimo šaltinį.

Kad išgautum iš proto visa, ką jis gali duoti, reik mokėt ir norėt jį naudoti. J. B. Dumas mėgdavo pasakoti tokį atsitikimą:

— „Vienas keleivis pamatė prie šulinio verkiantį vaiką, kuris guodėsi buvęs ištroškęs. Bet pamatęs jo rankose indą su virve paklausė: Kodėl gi nepasisemi vandens? Ar šulinys išdžiūvęs? — Ne, atsako vaikas, vandens yra, bet labai giliai. — Ne vanduo per giliai, bet tavo virvė per trumpa, neišmanėli. Susirask ilgesnę virvę ir atsigersi lig soties.“

Švento Izidoriaus yra klasiška istorija. Jam pasirodė, kad jo brolis Leandras, kuris jį mokė, esąs per daug reikalaująs ir per kietas, o dirbamas darbas — per sunkus; daug negalvodamas meta savo pamokas ir pabėga iš namų. Klaidžiodamas po laukus pailsęs atsisėda ant akmeninio šulinio rentinio. Besižvalgydamas pastebi ant vieno akmens gilią vagą. Susidomėjęs vaikas klausia atėjusios vandens moteries iš kur ta vaga yra atsiradusi. Klausiamoji moteris jam taip išaiškina: jei lašas po lašo krisdamas į tą pačią akmens vietą iškala įdubimą, tai juo labiau gali pratrinti vagą virvė, kuria žmonės semdami nuolatos vandenį brūžina akmenį toj pačioj vietoj. Vaikui tai buvo naujas šviesos spindulys. Jis pasiryžo dirbti, nepaisydamas jokių sunkumų ir nemalonumų ir tapo tų laikų šviesiausias Ispanijos žmogus.

Jei jūs lig šiol manėte, kad žymūs žmonės dirbdavę tik įkvėpimo valandomis, jūs klydote. Jie patys savo įkvėpimą pagrindė. Grindė gi jį visuomet tuo pačiu pradedamu darbu ir pastangomis, paverstomis sielos ir kūno įpročiu.

„Jei nori išsiugdyti rašymo talentą, kalba Doudan, reikia dirbti reguliariškai ir net tada, kai nejauti mažiausio patraukimo rašyti. Chateaubriand’as sakėsi, rašęs kasdien nustatytą valandų skaičių, nepaisydamas savo nuotaikos. Jis nugrimzdavo savo mintyse, ir, jo tvirtinimu, blogiausios nuotaikos metu visuomet nusitiesdavo tiesų darbui kelią. Kai laukiama įkvėpimo ar nuotaikos, jis ar visai neateina, ar ateina labai vėlai, o kai imiesi to kaip ir nenaudingo ir nedėkingo darbo ir tada, kai jo dirbti nenori, jis sužadina norą ir darbas eina sėkmingai: idėjos įgauna išbaigtų formų ir savo tikros spalvos.“

Barrés, pradėdamas bet kurį darbą, sutelkdavo visas savo dvasios jėgas. Vakare guldamas į lovą visuomet imdavosi paišelį ir popierio. Ir kai tik ateidavo prieš užmigsiant ar nakčia pabudus kokia nauja mintis, tuoj įrašydavo į paimtą popierį.  Esant parlamento posėdžiuos jis kiekvieną švystelėjusią naują mintį užsirašydavo ant laikraščio, ant kąsnelio popierio, ant laiško voko. Jis dažnai parsinešdavo iš savo pasivaikščiojimų po Paryžių, po Provansą, po Lotaringiją didelį idėjų rinkinį. Pasikalbėjimuose jam gimdavo daugybė idėjų, dažnai originalių ir pagaunančių, kuriomis stebėdavosi tų pasikalbėjimų dalyviai. Ir manyte nemanydavo, kad jo operuojama užsirašytomis idėjomis. „Tai mano dovana“ — sakydavo jis.

Sekite toliau patarimu: skubėkite iš lėto. Laimėjime talentas dažnai yra antraeilis veiksnys. Tai galima lengvai patirti skaitant didelių žmonių gyvenimus. Visi poetai, kalbėtojai, istorikai, filosofai, politikai pirmiausia buvo atkaklūs ir nenuilstą darbininkai, mažiau įveikiami nuovargio, negu nešikai ir juodadarbiai. Jie save eikvoja prie studijų, kaip tos lempos žibalas, kuri jiems kiauras naktis švietė darbą dirbant. Juos matė dirbant dvylika, keturiolika, šešiolika valandų per dieną visas metų eiles. Dar saulei netekėjus jie jau buvo ant kojų. Vieversėlio daina jų niekad lovoj nerado, ir, kai darbštūs šienpjoviai traukdavo į lankas, jie jau gerokai darbo būdavo nudirbę.

Štai ką rašo literatas kanadietis Artūras Buis: „Jau ilgą laiką buvau išsėdėjęs ant išversto medžio kamieno; tik štai staiga mano dėmesys buvo pažadintas kažkokio paslaptingo atkaklaus, patvaraus šlamesio, panašaus į įniršusią ataką. Įsiklausiau ir pažinau. Tai buvo medžio graužikas, kuris gyvena gražiausių medžių širdyse, juos graužia dieną ir naktį, kol nepragraužia perdėm; ir aš giliai susimąsčiau apie darbą tos vienišos būtybės, kuri dirba vienų viena, nieko nepaisydama, nepailsdama ir nenusimindama: kalinama storo ir kieto kamieno vidury visą savo gyvenimą ji ieško atkakliai kelio į šviesą, kaip visi tie, kurie gyvena ir kurie kvėpuoja. Aš galvojau apie ištvermės galybę, apie darbo magiškąją galią, sunkiai įkainojamą, sunkiai įstebimą, bet be atvangos kreipiamą į tą patį tikslą.“

Pati gamta čia mums duoda turtingą ir brangią pamoką, kuria mes turime pasinaudoti. Paskuba, nekantrumas, nervingumas darbe niekad neduoda gerų rezultatų. Gounod rašė Bizet’ui:

„Nesiskubinki! Visa ateis savo laiku. Pirmiausia ramybės, nes paskuba visa slopina. Dvasia susitraukia, suvysta ir toji paskuba dažniausiai patiekia rytdienai nepasitenkinimo, kuris verčia vakarykštį darbą iš naujo pradėti.“

Plutarchas apraudoja studijų skubotumą. „Aš pažįstu tėvų, kalba jis, kurie yra tikriausi savo vaikų priešai. Trokšdami matyti jų greitą pažangą jie taip apkrauja savo vaikus darbais, kurie juos prislegia, išeikvoja, pakerta viltis ir pagimdo studijų neapykantą.“

Šiandien Plutarchas rastų tą ydą dar labiau įsišaknijusią. Studijuojama su nervinga paskuba, kad tik greičiau baigtų su knygomis. Įsigalėjo manija visa sutrumpinti, suprastinti. Žaibo greitumu išeinamos programos. Kalbos išmokomos į 20, 15, net 12 pamokų. Mėginama pašalinti visi studijų sunkumai. Bet kas blogiau, studijozai išėję galvotrūkčiais mokyklos kursą mano pasiekę visų mokslų gilumos.

Voltaire’as į šešias dienas parašė savo tragediją Olympie. „Tai šešių dienų darbas“, parašė jis savo draugui, siųsdamas kartu su laišku tos tragedijos rankraštį. — „Autorius neturėtų ir septintą dieną ilsėtis“, atsakė draugas. — „Ir atgailoti už savo kūrinį“ — pridūrė Voltaire’as.

Nieko gero ir tobulo greit nepagaminama: tai prityrimo faktas. Geriausi vaisiai yra tie, kurie iš lėto noksta. „Laikas ir patvarumas šilkmedžio lapą šilku paverčia“, sako patarlė. Mokslo ir žinių įgijimas yra laiko darbas: reik mokėt laukti, tik, Dieve saugok, ne sudėjus rankas.

Taip, skubėkite iš lengvo. Įšėlusi banga, kuri audros greitumu puola, tik nedidelį žemės kiekį nusineša. „Atvirkščiai, kalba Payot, lėtas lietaus ir šalčio veikimas, beveik nepastebimoj kelionėj ledynai — plėšia akmenį po akmens, griauja uolų sienas ir neša su savim tą milžinišką grobį į klonius. Banga, kuri išlengvo plaukia uolotomis kalnų sienomis, neša su savim diena iš dienos smulkaus žvirgždo, o amžiams praslinkus ji palieka neįžiūrimo gylio prarajas milžinų kalnų kūne. Tas pats lygiai yra su žmogaus darbais; jie stumiami pirmyn ir įvykdomi palyginti nedidelėmis, bet nenutraukiamomis pastangomis. Ir kaip darbą atlikus pažvelgsi į jas, kaip jos proporcionaliai menkos atrodo atlikto darbo akivaizdoj.“

„Genijus — tai ilga kantrybė, pasakė Buffon’as. Ir tai jis pasakė iš savo patyrimo. „Aš savo studijoms praleisdavau dvylika, keturiolika valandų į dieną; tai buvo mano džiaugsmas ir smagumai. Tik po tokių darbų garbė ateina, bet ji visuomet ateina.“ Senatvėje jis galėjo pasakyti su nupelnytu pasididžiavimu: „Aš savo darbo kambary praleidau penkias dešimtis metų.“

Į dirbamą darbą visas pasinerki ir jį nutrauk tik dėl labai rimtų priežasčių. Geriausia priemonė laimėti mokslą yra sutelkti ilgam laikui visas savo dvasios galias į studijuojamąjį dalyką. Tam intensingam darbui dar reikalinga turėti aiškų ir tikslų planą, kuris valiai yra tas pats, kas „kraujui arterijos, kas medžiui jo gyslos, — tas kelias, kuris laiko gyvenimą ir neša visur, nepamesdamas nei vieno lašo.“

Thierry, sumanęs parašyti savo garsųjį veikalą Normandų Anglijos užkariavimas, ėmėsi darbo su drąsa ir pasiryžimu proporcingu jo sumanymo sunkumams:

„Žiemos šalčiais, kalba jis, aš dirbdavau ilgas valandas Richelieu gatvės šaltose kaip ledas galerijose; sušvitus vasaros saulei aš kasdien skubėjau iš Šventos Genevievos į Arsenalą, iš Arsenalo į Institutą, kurių bibliotekos mano išimtinai naudai buvo atdaros ir po penktos valandos vakaro. Dvasios pakilime, kuris mane paguosdavo, aš nežinojau, kas aplink manęs darėsi tuo metu, kai aš vartydavau knygų lapus ar rašydavausi iš jų ištraukas. Prie stalo, kur aš dirbau, žmonės sėsdavo ir nueidavo. Bibliotekos tarnautojai ir lankytojai siuvo į vieną ir kitą salės pusę — aš nieko negirdėjau, nieko nemačiau, aš mačiau tik tuos vaizdus, kuriuos prieš akis statė skaitymas.“

Littré, sumanęs parašyti savo enciklopediją, sutelkė tam darbui visus savo gabumus ir jėgas. Jis pradėjo tą darbą 62 savo amžiaus metais. O tas darbas reikalavo vienos kartos visų Akademijos narių mokslo ir žinių, nes ji nebuvo paprasta kalbos enciklopedija: ji apėmė kiekvieno žodžio istoriją, nomenklatūrą, definiciją, ištarimą, reikšmę, jo sinonimus, didžiųjų rašytojų jų vartotąją prasmę. Niekados vienas žmogus nebuvo atlikęs tokio darbo.  Tas darbas buvo pradėtas 1863 m., o 1878 m. jau pasirodė 4 jo tomai su 3000 puslapių ir 3 skiltimis kiekvienam puslapy. Pasiliko dar vienas 400 pusi, priedas. Ir tą priedą jis parengė nepaisant ligos, kuri jam gerokai kliudė dirbti.

De Mun papasakojo savo oratoriškų laimėjimų paslaptį.  Ta paslaptis — milžiniškai nenuilstamas darbas. „1874 m.  pavasaris, pasakoja jis savo knygoje Ma vocation sociale, atnešė man labai svarbių pareigų. Reikėjo dažnai kalbėti Paryžiuj ir provincijoj. Aš supratau, kad negalima viešai kalbėti vaduojantis tik širdies impulsu ir pasitenkinti improvizacija.

„Paštų gatvės namai, toli nuo triukšmo ir išsiblaškymo, buvo pasirinkti mano dvasios gimnastikos vieta. Aš ateidavau ten labai anksti ir keturias, penkias valandas dirbdavau su įniršimu: skaičiau, rašiau, žymėjau.

„Skaityti su paišeliu rankoje — tai pirmutinis kalbėtojo darbas. Po to — reikalinga kurti. Medžiaga kąsneliuose: kurį pasirinkt? Kaip sudėstyti? Idėjos dūkdamos skuba, veržiasi, atakuoja smegenis; kaip jas sutvarkyti? Koks iš to bus įspūdis? Ir tos grumtynės vyksta nakčia; tik štai netikėtai kaip saulės spindulys perskrosdamas tamsybes įkvėpimas pagauna, išblaško: ūkanas ir nušviečia klausimą. Kalba įgavo kūną, bet kūną vaizduotės sukurtą, kuris dar nesiduoda pagaunamas. Reik jį pagriebt, tvirtai apkabint ir laikyt kol tokiam dvasios svaiguly nepasireikš visoj savo aiškumoj vyriausioji mintis, spinduliuojanti, pasiekusi pačių aukštybių, į kurias tuoj reikės patraukti ir pagautąjį klausytoją. Tada tų milžiniškų pastangų įtemptais nervais kalbėtojas gali pasirodyti: jis yra pasirengęs.“

Aš noriu duoti dar gražių visų dvasinių pajėgų į studijuojamąjį klausimą sutelkimo pavyzdžių. Pasitenkinsiu trimis.

Kai 1892 m. lapkričio m. 27 d. buvo švenčiamos Pasteur’o sukaktuvės ministeris Karolius Dupny taip garbino tą garsųjį mokslininką ir didįjį kataliką:

„Įsigilinus į jūsų pasiektus rezultatus, pirmiausia krinta į akį ir stebina darbo privalumai, kantrybė, patvarumas, kuriais tie rezultatai pasiekti. Jūsų galybė — mokėjimas sutelkti visas mintis į studijuojamą dalyką ir užsispyrusiai jas ten laikyti ištisomis dienomis, mėnesiais, metais; ta vyriausioji galia, kuri spindi iš jūsų veido ir yra toji kūrybinė galybė, kurią busimosios kartos skaitys iš to medalio, kuriame menininkas užfiksavo su jūsų veido bruožais ir jūsų sielos charakteringas ypatybes.“

Dom Pitra prisimindamas savo studentišką entuziazmą atskleidė paslaptį, kokiu būdu jis tapo tų laikų didžiuoju mokslininku: „Mane dienos Paryžiuj prasidėdavo ketvirtą valandą ryto ir baigdavosi tuo pat metu.“ Tas garbingasai mokslininkas ir kardinolu tapęs tenkindavosi trumpu nakties pasilsiu ant kanapos ir dargi nenusirengęs.

Gericault pasiryžęs sukurti savo Medūzos plaustą suprato, kad tam darbui atlikti, reikalinga kokiam laikui visai nutraukti su pasauliu ryšius. Kokiu būdu? Jis pasirinko labai originališką priemonę: nusiskuto pusę galvos, vieną ūsą ir pusę barzdos. Ir tuomi užsidraudė bet kur išeiti tol, kol nuskustieji plaukai neataugs. O kai jie ataugo, geniališkas paveikslas buvo baigtas.

Nepasitikėkite tinginystės klastomis, kuri visokiais būdais gundo jus nutraukti pradėtąjį darbą, o tokių klastų daug ir lengvai joms pasiduodama. Sertillanges jas taip piešia. „Pritrūko rašant žodžio ir imamasi braižyti ant popierio lanko, gaištant laiką. Atsivožus enciklopediją sustojama prie vieno, kito, trečio nereikalingo dirbamam darbui žodžio. Krito akis ant kokio daikto einama prie jo ir praleidžiama 15-20 minučių. Draugas už sienos gyvenąs, ant stalo stovįs telefonas, atėjęs laikraštis — visa lengvai jus išveda iš kelio.“

Štai kitą vaizdą mums piešia Gache. Jis vaizduoja mums mokinius, kurie rengia savo pamokas ryt dienai tėvų namuos.  „Vienas atsisėdo, rašo Gache, parašė šešias eilutes ir bėga ugnį pečiuje pakurstyti, atlikęs šį „darbą“, gaudo katiną po kambarį; kitas skaitydamas žodyną niūniuoja dainelę; trečias skaito barškindamas pirštais į stalą ir supdamasis kėdėje. Tai vėl kitas rengdamas prancūzų kalbos pamoką pastebėjo musę ant lubų, seka atsidėjęs jos maršrutą ir medžioja ją mintimis. Ir tėvai prikiša mokytojui, kad blogus pažymius parašęs jo vaikams, kurie visą laiką prie knygų leidžią. Taip, prie knygų jie sėdi, bet laiką leidžia su musėmis, su katėmis. Pamokoms jie mažiausia; skiria laiko ir dėmesio! Pusės valandos darbas, bet darbas sukauptas, akylas, intensyvus daugiau reiškia ir yra naudingesnis negu ilgų valandų sėdėjimas prie knygos su išblaškytomis mintimis ir glušiškomis kelionėmis po viso pasaulio kraštus.“

Prityrimas įrodė, kad stipriausia pagunda, studijozui yra nutraukti dirbamą darbą ir imtis ar bet kurios, pramogos ar lengvesnio skaitymo. Kiekvienas žmogus yra reikalingas rekreacinio skaitymo. To ginčyti negalima.  Bet tam yra laikas. Neužbaigus darbo imtis lengvų, skaitymų — pavojinga pagunda. Ji ardo vidinę drausmę, demoralizuoja žmogų. Pradžioje, neįpratęs rimtai dirbti sunkiai pakelia rimtas studijas. O pasiduodamas toms pagundoms praranda studijavimo skonį ir reikalo supratimą. Studijos į šunkelius išeina. Pas tokį palaužtą studijozą neieškok gilumo ir rimtumo: jo dvasia — bergždžia dirva, kurią piktžolės apnyks«.  O jei diplomą įsigis — naudos iš jo nesulauks nieks; jis bus sunki kulbė prie gyvenimo kojų.

Ištvermingai laikykitės nustatytos tvarkos. Nepastoviems sunku šios taisyklės laikytis. Jų silpna valia neįstengia jų priversti sekti šiuo svarbiu patarimu. Jie jums ne pavyzdys. Nesekite jais. Kiekvieną dieną, tuo pačiu laiku tą patį darbą dirbkite. Darbas su pertraukomis ir šokinėjimais nuo vieno dalyko prie kito prie rimtų rezultatų neveda.

Lecanuet rašo, kad Montalembertas, turėdamas 13 metų amžiaus lankė paskaitas, rengiamas suaugusiems inteligentams, pav.: Gerųjų Studijų draugijos konferencijas (Societé des Bonnes Etudes), Berryer’o paskaitas, Rio konferencijas apie krikščioniškąjį meną ir kitas. Vėliau Rio taip rašė apie kalbamąjį jaunikaitį: „Kai aš jį sutikau pirmą kartą jis buvo 13 metų amžiaus, bet su juo pakalbėjęs aš buvau nustebęs jo per ankstyvomis žiniomis ir troškimu jų įsigyti dar daugiau.“ 15 metų Montalembertas rodė tikrai nepaprasto darbštumo. Knygas jis ryte rijo; atsidėjęs perrašinėjo gražiausius skaitomos knygos puslapius; apie kiekvieną skaitytą knygą rašydavosi savo pastabas, įvertinimą, įspūdžius. Kad neprarastų nei vienos minutės tuščiomis, jis turėjo išsidirbęs dienos darbų tvarką ir jos griežtai laikėsi. Štai jo, kaipo Šventos Barboros gimnazijos mokinio vienų metų dienos darbų tvarka.

4 val 30 m. keltis, praustis, apsirengti, pasimelsti. Kasdien nuo savo tualeto nutraukdavo 5 minutes ir jas pašvęsdavo Epikteto raštams versti.

Nuo 5 ligi 6 val. vieną dieną skirdavo Ksenofono filosofijai, kitą — Pfeffelio Vokietijos istorijai studijuoti.

Nuo 6 ligi 7 val 30 m. — trumpą laiką pavesdavo vienam bet" kuriam poetui skaityti, o paskui darydavo savo matematikos uždavinius.

Nuo 7 v. 30 m. ligi 8 vai. — pusryčiai ir pramogos su draugais!

Nuo 8 ligi 10 v. — matematikos pamokos su pusės valandos pertrauka.

Nuo 10 v. 30 m. ligi 12 v. 15 m. — fizikos pamokos.

Nuo 12 v. 45 m. ligi 2 vai. pietūs, trečiadieniais ir penktadieniais chemijos repeticijos, kitomis dienomis — liuoslaikis, leidžiamas su bet kuriuo draugu.

Nuo 2 v. ligi 4 v. 15 m. filosofijos pamokos.

Nuo 5 ligi 6 v. — filosofijos veikalų skaitymas.

Nuo 6 ligi 7 v. 30 m. — filosofijos pamokų rengimas. .

Nuo 7 v. 30 m. ligi 8 v. 30 m. — liuoslaikis ir studijų tęsimas savo kambary.

Nuo 8 v. 30 m. ligi 9 v. — vakarienė ir vakarinės maldos.

Nuo 9 v. ligi 10 v. — studijos savo kambary graikų ir lotynų poetų.

Nuo 10 ligi 11 v. — Vokietijos istorija Pfeffelio ar Šillerio skaitymas.

Šią programą jis sąžiningai ligi skrupulatiškumo sekė, nei kiek iš jos neiškrypdamas.

Štai kitas savo darbo programai ištikimybės pavyzdys. Didysis pianistas Henselt turėjo nepakankamai elastiškas ir lanksčias rankas. Reikėjo tas trūkumas pašalinti. Tuo būdu jis atlikdavo labai sąžiningai jam paskirtas pratybas — gimnastiką ir kitas priemones, kaip pav, mirkymą rankų karštam aliejuj. Ta savo ištikimybe darbo programai jis pasiekė nepaprastų rezultatų. Didžiausias tarp didžiųjų Liszt’as taip pasakė apie Henseltą: „Jeigu aš užsimanyčiau paskambinti savo fantaziją Lucija taip, kaip ją skambina Adolfas Henseltas, aš turėčiau mokytis ją skambinti trejus metus.“

Pasirašykite tad tikslią dienos darbų tvarką, būkite jai ištikimi ir po kiek laiko jūs patys su dideliu pasitenkinimu konstatuosite didelius tos ištikimybės vaisius.

Nepasiduokite mažų laimėjimų svaiguliui. Jei pavyks bet kurioj srity ar darbe laimėti, nemanykite jau tobulybės esate pasiekę ir turį teisės mesti darbą ar darbo intensyvumą sumažinti..  Tas mažas laimėjimas yra tik Apvaizdos paraginimas prie intensyvesnio darbo, padrąsinimas nugalėti naujus sunkumus ir kliūtis, kurias teks sutikti tolimesnėj savo darbų kelionėj. Nepakanka gerai pradėti ir gerai tęsti; reikia eiti ligi galo. Ten tik jus vainikas laukia.

Savo triumfališkoj kelionėj į Rymą kartaginiečiai turėjos nelaimės sustoti. Ir tas nelaimingas sustojimas niekais pavertė visus ligi šiol jų nenugalimo ginklo laimėjimus.

Tad kol jūsų tikslas visai nepasiektas, nesustokite. Excelsior! Visuomet aukštyn! Štai koks turi būti jūsų šūkis. Be to, niekad nežiūrėkite, kaip kiti elgiasi. Sekite savo aiškiais ir tvirtais, nepalaužiamais įsitikinimais. Bjaurėkitės tuo vidutiniškumu, kurį Heilo taip charakterizuoja: „Vidutiniškas žmogus, kalba jis, yra literatūros srity tai, kas socialinėj srity vadinama laimės favoritu, jos numylėtiniu. Lengvi laimėjimai — jam skirti. Jis eina kur aplinkybės veda, jis tyko progos, ir, kai jis laimėja, jis tampa, dar dešimt kartų vidutiniškesnis. Tuo gi tarpu aukštesnis žmogus jaučia savo jėgas vidiniai, ir jas ypatingai jaučia tuo metu, kai kiti jų nejaučia; vidutiniškas žmogus pasiekęs to manosi iš proto išėjęs ir pasitikėjimo savimi randa kitų jam kalbamuose komplimentuose; jo savigarba tą vidutiniškumą dar labiau didina.

Žymus menininkas Ingres neapsvaigo nuo pirmų laimėjimų. Jis savo kūrinius leisdavo viešumon tik sąžiningiausiai užbaigtus. To principo jis laikėsi net tada, kai jis gyveno sunkius bado, vargo ir šalčio laikus. „Aš esu nepalaužiamas ir neįstengiu prisiversti sukurti bet ką nepadoraus ar blogo skonio, nors tai kam nors ir patiktų.“ Daug laiko praslinkus nuo to pasakymo jis rašė Vėl: „Nei uždarbio noras negali mane priversti išleisti savo kūrinių be prideramo apdirbimo.“

Verrier žiūrėjo į savo laimėjimus kaipo į pažadinimą dirbti su didesniu intensyvumu, kaipo akstiną kilti aukščiau. Ir jis paliko milžiniškų darbų. Jo raštų apie dangaus mechaniką rinkinys sudarė didelio formato 14 storų tomų, kuriuos išleido observatorija. Jis patikrino ir iš naujo išstudijavo 48.000 žvaigždžių, kurias lietė Lagrange savo veikale Dangaus Istorija.  Jis parašė praeities ir ateities kometų istoriją. Jis perskaičiavo visų planetų judėjimus. Jo apskaičiavimai užėmė 12 tomų infolio. Jo apskaičiavimai siekia ligi 3850 metų. Reiškia, žmonija jo darbais šioj srity gali gyventi 1000 metų.

Kai turite kelias laisvas minutes nesakykite: neapsimoka darbo imtis. Jau esu kalbėjęs apie gerą laiko, kad ir trumpo sunaudojimą. Grįžtu prie to klausimo, nes noriu ištvermės ir ekonomijos klausimą paliesti.

„Kelios minutės pasiliko laisvo laiko — neapsimoka darbo imtis.“ Labai daug žmonių taip samprotauja. O kokių gražių rezultatų duoda tų „kelių minučių“ tikslus sunaudojimas!

Vienas studentas, turėdamas kasdien 3-4 minutes laisvo laiko, sunaudodavo jas žodynui Petit Larouse illustré skaityti. Ir po kelių metų jis galėdavo lažintis su savo draugais, kad jie nerasią savo knygose nei vieno žodžio, kurio reikšmės jis negalėtų išaiškint. Lažybas visuomet laimėdavo tas kruopštusis studentas.

Kitas studentas, turėdamas du laisvus į dieną penkminučius, panaudojo juos senoms kalboms studijuoti. Ir po dviejų metų buvo išmokęs „graikų ir lotynų kalbos šaknų daržą“ (knygų pavadinimas).

Vienas mano mokytojas, gyvendamas nuo mokyklos pusę kilometro atstumo, kelionę ten ir atgal panaudojo svetimoms kalboms mokytis. Rezultate — kelios išmoktos kalbos. Jis to naudingo papročio nemetė ir sulaukęs žilos senatvės.

Visiems yra žinoma Agnesseau istorija. Jo žmona niekad nepatiekdavo laiku pietų. Jam tekdavo kasdien jų laukti 15-20 minučių. Jis nusprendė tą laukimo laiką naudingai sunaudoti. Ir po penkiolikos metų jis paaukojo savo nepunktuališkai žmonai tris didelius mokslo darbo tomus. Tai buvo pietų laukimo laiko naudingo sunaudojimo vaisius.

Taisyklė: — neleiskite veltui ir trumpiausio turimo laisvo laiko. Jis gerai sunaudotas gražių vaisių duoda.

Naudokite tą laiką, Sertillanges patariami, parašytam raštui taisyti, savo dokumentams tvarkyti, išrašams iš knygų daryti, svetimos kalbos žodžiams mokytis, nesuprantamiems žodžiams žodyne susirasti ir t.t, ir t.t.

Kovokite su apgaulingo nuovargio įspūdžiu. Nuovargio įspūdis tai tinginystės klastingumo rūšis. Dėl jo jau buvau jus įspėjęs. Visi studijozai patiria dvasios ir kūno nuovargio ir negalavimo jausmo. Būkit energingi, nepasiduokite tos rūšies klastai. Vyriškai supurtyki! dvasią ir toji klasta nebesipainios jūsų kelionėj. Atvirkščiai, jei jūs jos pakuštu klausysite, tas reiškinys jus dažniau ir dažniau lankys ir jūs tikrai manysitės persidirbę. Aš duodu žodi tuo reikalu išsitarti Sertillanges’ui. „Ekskursijos pradžioj, rašo jis, dažnai pirmas kalniukas daugelį paalsina, ir toks nuovargis apima, kad nevienas norėtų grįžti atgal į savo pastogę. Bet pasipriešinki!: sąnariai išsities, raumenys išsitemps, kvėpavimas palengvės ir pajusite veiksmo džiaugsmo ir smagumo. Tas pats yra studijose. Nereikia pasiduoti pirmam jausmui; reik jam pasireiškus sužadinti, iššaukti energiją. Ir iš lengvo mechanizmas pradės dirbti normaliai, prisitaikins, o šlykščią apatiją išstums jaunatvės entuziazmas“.

Aš prie šio klausimo dar grįšiu, kai bus kalbama apie kovą su kliūtimis ir sunkumais. Nesiduokite bet kurio negalavimo parbloškiami; saugokite savivaldą, būkite patys savo valdovais. Prisiminus tuos nuostabius darbus, nudirbtus ligonių, bejėgių, invalidų, reikia rausti dėl savo silpnybės pasiduoti dažnai įsivaizduojamam nuovargiui.

Štai lapas iš garsaus istoriko Fustel de Coulanges gyvenimo. Jis serga sunkia nepagydoma liga. O tačiau jis dirba kasdien nekeisdamas savo darbų tvarkos nuo 8 v. ryto ligi 10 v. vakaro. Liga pasunkėjo. Jo artimieji susirūpinę jo gyvybe siūlo jam keisti darbo režimą. Jis nesutinka ir dirba kaip dirbęs. Dvi žiemas daktarų liepiamas jis važiuoja gydytis į Cannes ir į Arcachon. Bet ir į kurortą važiuodamas jis imasi savo knygas ir save užrašus. Ir kiekvieną kartą parsiveždavo iš ten užbaigtą knygą.

1889 m. balandžio m. jis grįžo iš pietų krašto. Visiems, neišskyrus ir paties ligonio buvo aišku, kad jo gyvenimo dienos suskaitytos. Jis apsigyvena kaime savo ūkely, atgula į lovą nesikeltinai ir... dirba kol beširdė mirtis neištrenkė iš jo rankų plunksnos ir knygos amžinai.

Nemeskite niekad to darbo metodo, kurio vaisingumą jūs esate patyrę. Dekartas padarė klaidą tvirtindamas, kad dvasios skirtumus sudarąs metodas: prityrimas įrodęs, kad esama dvasių nelygybės— jos skiriasi savo galiomis ir gyvumu. Bet yra neginčijama, kad mokslų pažanga yra tampriai surišta su jų metodais; yra tikra taip pat, kad stadijos be tvarkos „aptemdo prigimtąją šviesą ir apakina dvasią, ir, kas įpranta žygiuoti tamsumoj, tiek susilpnina savo akis, kad nebegali pakelti dienos šviesos“ (Dekartas).

Su blogu metodu dvasia nuovargį pasigamina ir dažnai save tuomi palaužia arba iškreipia. O kai tą metodą naudoja nuo kūdikystės dienų nelengva juo nusikratyti ir kitą pasiimti.

Jūs dabar neturite vargo su metodų ieškojimu. Jums visų reikiamų nurodymų duoda geri mokytojai ir nurodo kelius tikslui pasiekti. Bet nebūkite tų tarpe, kurie tiki, kad savo dvasios aukštumą ir tobulumą galima parodyti tik originalumu ir kitų patarimų neklausymu. Gyvenimo praktika įrodė, kad išmintingiausi ir inteligentiškiausi studijozai visuomet yra kartu klusniausi ir drausmingiausi.

Susiradę gerą metodą pasisavinkite jį, paverskite jį savo įpročiu, sekdami šiuo išmintingu de Bain’o patarimu: „Nedarykite išimčių tol, kol naujas įprotis nėra giliai suleidęs į jūsų gyvenimą savo šaknų. . .“

Jei esi impulsyvus, panaudok visas priemones savo charakteriui palaikyti. Impulsyvus tipas yra įspūdžių ir jausmų malonėj. Jis yra nepastovus. Jis neįstengia prisiversti prie rimto,, pastovaus, reikalingo pastangų darbo.

Išsiblaškėlis — nieku negeresnis už pirmąjį. Jam trūksta pastovumo, ištvermės. Jis panašus į tą italų komedijos Pantaloną, kuris ateina į sceną su dviem didžiuliais popierių prikimštais, portfeliais. „Ką tu turi po kairiąją ranka?“ klausia jo draugas.  „Įsakymus“ — atsako Pantalonas. „O ką turi po dešiniąją?“ —„Tu įsakymų atšaukimus“.

Kiti daugiau pasitiki metodu, negu darbu, ir kai tuoj gerų vaisių nesulaukia, tą metodą meta ir eina savo užgaidomis ir vaidentuve.

Neikite jų keliais, jaunieji draugai. Dirbkite savo darbą six užsispyrimu ir atkaklumu. Yra vienas geras atkaklumas, Jo vardas __ ištvermė. Inžinierius Claude savo paskaitose apie garsųjį amerikietį Taylorą, kuris sprendė vieną problemą dvidešimt penkerius metus, sako: „Ir kai ją pasiekė, nors ir dvidešimt penkerių metų kaina, jis padarė pervartą ligšiolaikiniam darbo mechanizme. Savo darbo vaisiais, kad ir nepigia kaina pasiektais, jis neturi teisės skųstis“.

Kitoj paskaitoj tas pats mokslininkas apie ištvermę taip kalba: „Naudinga priminti, kad vyriausia ieškotojų ir siekėjų savybė yra ištvermė, ta laukinė ištvermė, kuri yra užsispyrimo duktė ir atkaklumo sesuo“.

Stiprinkit savo drąsą malda ir siekiamojo tikslo vaizdu (vizija). Krikščionis studijozas neprivalo apleisti maldos. Jis turi melsti Dievo savo darbams palaimos. Daugiau, jis savo darbą turi paversti viena nuolatine malda.

Kiekvieno rytmečio jūsų pirmutinė mintis turi siekti Dangiškojo Tėvo sosto. Paveskit Jam savo širdį, paaukokit savo darbus, melskite Jo šviesos ir pagalbos. Padarykite tikėjimo aktą — tiesoj, vilties — dangiškojoj šviesoj ir dėl jau pažintos tiesos meilės aktą.

Ollé-Laprune dirbo visuomet tokia nuotaika. Mokslų Akademijoj jam reikėjo pasakyti kalba. Tos kalbos pasakymo išvakarėse į savo bloknotą jis įrašė tokius žodžius: „Aš praleisiu šį laiką susikaupęs, aš peržiūrėjau šią kalbą Tavo akivaizdoj, o mano Dieve; aš ją Tau pasakysiu, ir jei ji nusiseks, apgink mane nuo tuštybės, to nuodingojo griovėjo visa to, kas yra gera“.

Ateina drąsos sumenkėjimo ir energijos sumažėjimo momentai. Po maldos, kuri yra geriausia priemonė atsigaivinti ir susistiprinti, antra sėkminga priemonė yra gyvas pasistatymas prieš akis siekiamojo idealo, pasiektinų rezultatų ir tų priemonių, kuriomis lig šiol pasiekta teigiamų rezultatų.

Tos sunkios valandos ateis. Jos nei vieno žmogaus nepralenkia. Reikia būti prisirengusiam tą nelaukiamąjį svečią priimti. Bet kaip? Pirmiausia — jį pajutus — nenusigąsti. Antra, atmetus mandagumą į šalį, neskirkit jam laiko savo pastogėj, nekreipkit į jį dėmesio ir dar su didesne energija ir įkarščiu pasinerkite savo darbuose. Štai šitokiais atvejais labiausia tinka energingas ir griežtas pasisakymas „Aš noriu!“ štai šičia reik gerai suprast, kad tik tokio „noriu“, kuris niekad nesusilpnės, pagalba galima pasiekti ir sunkiausių tikslų; tik tokiu pasiryžimu apsišarvojus su įbestomis akimis į pasirinktąjį idealą, nuo kurio šviesos nublanksta ir lempos šviesa, su tuščių smagumų ir nereikalingų pramogų panieka, prieiti prie tos ribos, kurią sau esate pasižymėję.

Pagaliau nemeskite pradėtojo darbo tol, kol jo tobulai neužbaigsite. Jei jūs seksite šiuo patarimu, skirsite visoms savo studijoms, visiems darbams visą reikiamą rūpestingumą, energiją ir ištvermę, kol tas dalykas pasieks laukiamo galo, kol jis bus tobulai pabaigtas. Tad nuo šios valandos ugdykitės tokį įprotį: jis jus lydės visą jūsų gyvenimą ir suteiks pasibjaurėjimo sustojimu vidurkely ir pasitenkinimu neužbaigtais darbais.

Nieks tiek neįskaudina širdies, kiek gabus, galįs didelius darbus nudirbti jaunikaitis, kuris, tačiau, nė vieno darbo nebaigia.

„Vienas mano draugas, rašo vienas autorius, pakišo man visą pluoštą popierių. Tai buvo vieno mokyto vyro, kuris daugybe darbų buvo apsivertęs ir daug kuo rūpinosi, darbai, iš kurių dar nieko nebuvo paskelbta spaudoj. „Patyrinėk tuos lapus ir išspręsk ar verta juos duoti spaudai“, kalbėjo jis man duodamas juos. Peržiūrėjau. Mano atsakymas buvo — kategoriškas n e.  Toj lapų krūvoj buvo daug dalykų, bet nei vieno nebuvo užbaigto.  Štai puikus poemos fragmentas, bet tik didelio sumanymo menka įžangos pradžia. Štai gražus sonetas ,trūkstąs dviejų paskutinių eilučių. Štai astronomiškų išskaičiavimų sąsiuvinys. Išskaičiavimai išvesti griežta tvarka, teisingi, aiškūs, bet trūksta užbaigos. Čia vėl keliolika neužbaigtos filosofinės disertacijos lapų, istorijos studijos fragmentai. Visi darbai rodo autoriaus aukštą išsimokslinimą, darbštumą, pasišventimą, mokslo meilę, bet vieno jam trūko — ištvermės, be kurios nei vieno darbo neįstengė užbaigti“.

Tokių pavyzdžių gyvenimas duoda daug, deja, net per daug.  Bet jis mums duoda ir kitokių pavyzdžių. Daugelis žmonių siekia vieno savo tikslo per visą savo gyvenimą. Jų pavyzdys — tebūnie jūsų vadovu. Jų nepalaužiamos ištvermės jums linkiu.

Gamtininkas Adanson’as sumanė parašyti gamtos mokslų enciklopediją. Dvidešimt septyni stori tomai kalba apie būtybių santykius ir jų suskirstymą. Šimtas penkios dešimtys knygų apima keturias dešimtis tūkstančių veislių, surašytų alfabetiška tvarka. Visuotinis žodynas davė dviejų šimtų tūkstančių žodžių paaiškinimą. Jo rankraštis apėmė tarp kitko keturias dešimtis tūkstančių figūrų ir tris dešimtis tūkstančių fragmentų iš visų trijų gamtos sričių. Tokie buvo jo darbo rezultatai.

Moksliškasai Chevreul’io gyvenimas buvo stebėtinas vieningumas. Jo gyvenimas — tai puikus darbščios jaunatvės pavyzdys. „Žmogus, kalbėjo jis, turi save laikyti visą savo gyvenimą moksleiviu, nes jam tenka visą savo gyvenimą ieškoti būdų tapti išmintingesnių ir geresniu. Mes neprivalome niekad pamiršti, kad žmogus vienų vienas iš visų būtybių yra gavęs garbingą privilegiją tobulintis. Štai dėl ko aš iš visų mano titulų labiausia branginu studentų dekano titulą“.

Duhem trumpai prieš savo mirtį, kalbėdamas Bordeaux universiteto katalikams studentams, pasakė: „Studento titulas, aš manau, yra labiausia mano nusipelnytas, ir aš viliuos dar ilgą laiką jį pelnyti; nes. kai aš nustosiu buvęs studentas, aš nebegalėsiu daugiau nieko išmokti; tai bus man išsigimstančios senatvės ženklas“.

Tokiais pavyzdžiai sekite. Nesitenkinkit niekad tokiais savo darbais, kuriems trūksta tobulumo, kurio jūs galite jiems suteikti. Įsigiję tokį išganingą įprotį jaunatvėje, jūs jį išsaugosit visą gyvenimą; ir tuo būdu jūs pasieksite jaunatvėje pasirinkto idealo pilną realizavimą. Mirti dedant paskutinį akmenį savo išsvajotiems rūmams — tai didelė laimė ir didelis vilties motyvas. Tokia buvo mirtis palaimintojo Bedos. Kronika mums pasakoja, kad 735 metais antradienį prieš Kristaus į Dangų įžengimo šventę liga, kuri jį į kapus nuvarė,, pasunkėjo. Jis gi buvo dar sumanęs išversti, šv. Jono evangeliją. „Skubėkit, kalbėjo jis savo sekretoriams, nes Viešpats netrukus mane pašauks pas save“.

Ryt dieną jis dirbo senu savo papročiu visu jėgų įtempimu, nors jo jėgos buvo labai susilpnėjusios. Apie 9 vai. jo mokinys Wibert’as priėjęs prie ligonio lovos klausia: „Brangus mokytojau, dar trūksta vieno skyriaus iš tos knygos, kurią mums pradėjote diktuoti. Ar ne bus per sunku tęsti darbas? — Ne, atsakė šventasis, aš dar galiu kalbėti, bet skubinkis — imk plunksną ir stenkis rašyti greit . Dirbo ilgai. Pertraukos metu jis kalbėjosi ligi vakaro su savo namų vienuoliais. Vienuoliams išėjus iš kambario tas pats Wibert’as prisiartinęs prie ligonio pasakė: „Brangus mokytojau, liko dar keli sakiniai padiktuoti“, — Imk plunksną ir kuo skubiausiai rašyk, atsakė Beda.

Po kelių minučių sekretorius pabaigęs savo darbą sušuko: „Dabar jau pabaigta“ — „Taip, atsakė mirštąs Beda; visa išpildyta, reiškia visa baigta! Dabar pakelk mano svyrančią galvą ir atkreipk ją į bažnyčios pusę“.

Gulėdamas ant savo celės grindų, šventasai mokslininkas dar kartą pradėjo giedoti „Garbė Tėvui, ir Sūnui ir šventajai Dvasiai“. Ir šaukdamasis paskutinio Švenčiausiosios Trejybės dieviškojo asmens jis mirė ir nuėjo į dangų, kad ten užbaigtų ir kartotų per amžių amžius mirties piršto nutrauktą jo lūpose Švenčiausiosios Trejybės garbinimo giesmę.

Republikuota iš: „Ateitis“, 1932 m., nr. 5.