Mindaugas Kubilius. Demokratijos pagrindai ir ateitis: „ ... ir tamsa jos neužgožė“ (Jn1,5)
1. Ganydami bandas, piemenėliai Šiluvos laukuose išvydo regėjimą – ant akmens pasirodė Švč. Mergelė Marija, laikydama kūdikį Jėzų. Ji stovėj...
Visi žinome šią istoriją. Bet prie ko čia šiuolaikinė demokratija, jos prigimtis ir ateitis? Šiuo pranešimu teigiu, kad žmogaus troškimas vertai garbinti savo Dievą Kūrėją nusako pačią demokratijos prigimtį; o Šiluvoje, Lurde, Fatimoje apsireiškusios mūsų dangiškos Motinos byla tiesia demokratijai viltingą ateitį.
2. Pradėsiu nuo keliamo klausimo aktualumą pagrindžiančios prielaidos: mūsų civilizacijoje įsivyravusi gerovės samprata, pagrindžianti ir šiandieninį pilietinio sambūvio būdą - šiuolaikinę liberaliąją demokratiją, yra netvari. Dėmesio! Tai - ne abstrakti tezė. Anaiptol. Tai - stebima tikrovė.
Dabar daug kalbama apie liberalios demokratijos silpnėjimo požymius, priežastis. Atrodo, net pagalvoti nedrįstame, kad mūsų gerovės pasaulio ir pasaulėvaizdžio tvarka galėtų būti netvari. Netikėdami jokio kito „geresnio pasaulio“ alternatyva, viduje be atogrąžos įsiteikinėjame, kad - viskas gerai. Viliamės, kad laikinai užplūdusios negerovės it rūstūs audros debesys, žiūrėk, tuoj praslinks, ir vėl nušvis džiugai nerūpestinga gerovės saulutė. Tačiau tai – saviapgaulė. Nes išorinės, o ir vidinės grėsmės nerimastingai dauginasi, o kartu persekioja vis giliau į sielą įsigraužiantis pojūtis savojo pasaulio nesaugumu ir netvarumu. Suprantama. Socialiniai ir geopolitiniai virsmai tokie spartūs, kad nespėjame nei pokyčio masto suvokti, nei romiai apsvarstyti, kur link tie virsmai verčiasi. Bet jau nujaučiame ... kažką ... tarsi neišvengiama – liberaliąją demokratiją krečia priešmirtinės konvulsijos. Šiandien ši ponia lyg iš trūkinėjančių lopų surėdyta, beprasme betiksle gerove besisvaiginanti ir puikybe vis atsirūgojanti, vis dar agresyvi, tačiau JAU leisgyvė šmėkla.
3. Bet kuo gi grindžiamas toks, sakyčiau, įžūlokas teiginys apie globaliai vyraujančios gerovės degradaciją? Kas plačioms vartotojų masėms galėtų būti negerai, kai, atrodo, masiškai tikima atvirkščiai: „viska yra ir bus gerai“. Išties nuostabą kelia kvailystės mastas ... tiek giliai įsišaknijo mumyse aklas pasitikėjimas ir tikėjimas palaimingai tvariu vartotojo gyvenimu ir vis progresuojančia visuotine gerove!
Visgi įveikime savyje šį neprotingą vartotojo tikėjimą ir stokime į akistatą su vis labiau nerimastinga tikrove. Štai prieš akis, mūsų Europos kieme, piktdžiugišku žiaurumu liepsnoja karas. Gal gi tai suglumins naivuolius ir privers suklusti? Tik pamanyk, pasirodo, pasaulio negerovių istorija nepasibaigė sulig liberaliosios demokratijos po Šaltojo Karo globaliu triumfu ir gerovės rojaus visai žmonijai palaimos įsivyravimu?! Galbūt kitokia - nei tikėjomės - vada besiskleidžianti mūsų istorija užduos ir rimtą giluminių priežasčių bei patikimų atsakymų tikrumo siekiantį klausimą: kodėl progresyvios gerovės terpėje apskritai šis karas kilo?
Rusijos ir kitų Rytų tironų remiama agresija prieš Ukrainą yra vedina viešai deklaruoto ir ilgai sovietmečiu, o ir po blogio imperijos (beja, tik išoriškai įtikinamos) griūties siekto tikslo – pavergti Senąjį žemyną, išdildant tūkstantmečių bėgyje brandintos tapatybės ir, deja, pastarųjų šimtmečių bėgyje degraduojančios moralinės tvarkos likučius, sykiu negrįžtamai sunaikinant ir pačią laisvų piliečių savivaldą ... o ir pačią prigimtiniu asmens orumu grindžiamą Laisvę. Taigi, giluminė liepsnojančio karo Europoje priežastis – tai agresoriaus strateginis įsitikinimas lemtinga Vakarų visuomenėse silpnėjimo progresija.
O gal agresorius teisus? Ar ne mūsų pačių progresyvi savigriova kurpia visuomenę, kuri, anot amerikiečių socialinio psichologo Jonathan Haidt ir jo tyrimus pristatančios itin populiarios knygos „Nerimo karta“, siekia gyvuoti nuo bet kokios blogos patirties užsklęstame savam pasaulyje? „Blogieji“ įspūdžiai eliminuojami kaip ne-gerovė ir kaip ... ne-tikrovė. Taip pučiasi akistatai su tikrove vis mažiau įgalių žmonių socialiniai burbulai, kurių įtakoje psichika degraduoja, ir žmogus (panaudosiu skambų lotynišką žodį ‚debilis‘ - silpnas) debilėja kartu su visa socialine-politine erdve. „Kodėl gi tokios silpnųjų visuomenės nepriglobti į sutelkta galia didingo ir įkvepiančiomis prasmėmis turtingo stipriojo globą“, pagalvojo sau Tėtušis - raudonas, geltonas, o gal ir ... oranžinis?
4. Todėl, idant sužinotume, kokia ateitis spalvotų tėtušių mums jau paruošta; o gal, visgi, ateitis, į kurią norėtume mes patys, išlikę Laisvieji, ateiti, turėtume pirmiausia suprasti: kas su mumis šiame pasaulyje vyksta? Tad metodiškai klausiame: kokie veiksniai apskritai lėmė gerovės vartotojų visuomenės vystymosi progresiją? Pasiremkime vietiniu Šiluvos, o ir globaliu autoritetu, kuris XVII a. pradžioje šioje šventoje vietoje nusakė, matyt, visą esmę: [...] „čia buvo garbinamas mano Sūnus, o dabar - ariama ir sėjama“.
Tezė. Katalikiškojo ir protestantiškoje garbinimo skirtis grindžiasi skirtinga antropologija - skirtinga žmogaus prigimties ir prigimtinės gerovės samprata. Ši skirtis Europos istorijos bėgyje kildino vidinį civilizacijos konfliktą, kuris šiuo metu pasireiškia liberalios demokratijos krize ir perspektyviu žlugimu, kartu sudarant naujas religines, kultūrines ir socialines prielaidas autentiškosios prigimties sampratos bei pastarajai deramos gerovės, oraus bendrabūvio, vadinasi ir demokratijos autentiškąja forma atgimimui.
5. Nagrinėdami išsikeltą klausimą, pirmiausiai turėtume išskleisti pamatinį, t.y. teologinį, prigimtinės gerovės dėmenį, kuris, savo ruožtu, apsprendžia šį civilizacinį konfliktą lemiančią antropologinę skirtį. Tad klausiame: kas yra tikrasis, arba autentiškasis, Dievo garbinimas ir kaip jis siejasi su žmogaus prigimtimi ir jos tikslinga sklaida, taigi, gerove?
Konfesiškai išpažįstamo prigimties Kūrėjo samprata iš esmės nulemia toje konfesijoje puoselėjamą prigimties ir, todėl, žmogaus gerovės supratimą. Skirtingai skirtingų teologinių sampratų įtikslinama prigimtis lemia netapatų jos išganymo, vadinasi, ir šiapusinės gerovės siekimą. Šios skirtys kildina konfliktą ne tik tarp religinių bendruomenių, bet ir religijos legitimuojamų politinių režimų. Juk, galų gale, pasaulio galia visada yra linkusi sau kurptis ją remiančią religiją. Vidinis civilizacinis konfliktas, kurį nusako žymioji Augsburgo religinės taikos (1555 a.) formulė - cuius regio, eius religio [kieno valdžia, to ir religija] – iki šiol drasko Vakarų savimonę ir įskelia karus, ypač paaštrėjusius XX - XXI amžiuose sulig sau galią kaupiančių nacionalistinių, komunistinių ir liberalistinių pseudo-religijų siausmu.
Mums, ieškantiems Kelio į Tiesa ir Laisve tikrą ateitį, ypač domina nūdieną maitojantys poslinkiai, būtent: kaip aptariamoji skirtis lemia progresyvios gerovės pasaulėžiūros, ir liberalios (jau ‚pseudo‘ tapusios) demokratijos krizę? Be abejonės, atsakas į šią domę reikalauja itin solidaus pagrindimo, atsiremiančio į išsamią istorinę, teologinę, filosofinę ir aktualią sociologinę analizę bei pastarąją apibendrinančią perspektyvą. Itin glaustai pabandysiu šį pagrindą atskleisti.
6. Bendriausia filosofine prasme, Dievo garbinimas yra sukurtosios prigimties stotas Kūrėjo akivaizdoje. Iš teologinio atžvilgio, pagal Dievo paveikslą ir panašumą (Pr 1,26) sukurtoji būtybė prigimtimi tiesiasi būti - Kūrėjo Tiesa. Tai reiškia pripažinimą Kūrėjo kaip savos gyvasties pagrindo ir to pagrindo įgyvendinimą savosios gyvasties sklaida. Iš čia kyla pirminės Kūrėjos duoties, arba prigimtinės malonės, tiesa: imago Dei yra capax Dei. Tai yra, Kūrėją atspindinti prigimtis yra įgali būti Dievui iškiliausiu būdu, būtent, kilminguoju ir besąlygiškuoju atsidavimu. Tai yra biblinėje tradicijoje įtvirtinta prigimtinio garbinimo esmė.
Tuo tarpu Kristaus Apreiškimo šviesoje Įsikūnijusio Dievo malonė iškelia žmogaus prigimtį į nesukurtosios malonės aukštumas, t.y. dalyvavimą pačio Dievo Švč. Trejybės prigimtyje (2 Pt 1,4) per Įsikūnijusio mumyse - sakramentinį - gyvenimą. Dievo prigimties mums duotis atsiveria Sūnaus atsidavimu ir kartu dėkojimu Tėvui už savosios, o kartu ir viseto esatį (nes „per Jį visa yra atsiradę“ [Jn 1,3]). Šis Amžinasis dėkojimas, Eucharistija, prigimtinės nuodėmės sužeistame pasaulyje įvyksta peržengiant mirties niekingumą sykiu Sūnaus Nukryžiavimu atskleidžiant Gailestingąją Tėvo Meilę visai kūrinijai. Eucharistijos slėpinyje žmogaus prigimtis esti pašventinama, idant vertai suglustų su Dievo prigimtimi. Sūnaus atpirktieji ir išrinktieji tampa Tėvo Meilės karalystę paveldinčiais įsūniais (Gal 4,6-7); karalystę, kur jau viešpatauja Šv. Dvasios pašvęstoji žmogaus prigimtis - mūsų Motina Nekaltai Pradėtoji Mergelė Marija. Apaštalų perduota Kūrėjo Tiesa ir Jo garbinimas - tai Amžinasis Sūnaus ir Jame pašventintųjų įsūnių dėkojimas ir kartu atsidavimas Tėvui, siekiant paveldėti pažadėtosios Amžinybės gėrybes. Kūrėjas sukūrė ir įtikslina žmogaus prigimtį ne šiapusiniam, bet anapusiniam gerovės kaupimui.
Nėra didesnės gerovės ne TAI, ką priimame ir gauname per Sūnaus Auką, būtent, Tėvo Meilę ir Amžinąjį gyvenimą Jo artumoje. Autentiškoji prigimtis yra ne mano gyvenimas sau, bet mano AŠ jo Meilės Aukoje numarinimas ir JO, ne mano, gyvenimas manyje. „Kas neima savo kryžiaus ir neseka paskui mane – tas nevertas manęs. Kas išsaugo savo gyvybę, praras ją, o kas praranda savo gyvybę dėl manęs – atras ją“ (Mt 10,38-39). Dalyvavimą Viešpaties Aukoje sudabartinantis Apaštalinis Tikėjimas (neįtikėtinai!) būtent nusimarinimu steigia autentiškosios, t.y. be nuodėmės pradėtosios, gerovės pamatus. Ši gerovė kaupiasi mirštant Dvasioje ir tampant dvasios žmogumi, naujuoju Adomu ir Amžinasties gėrybių paveldėtoju (Rom 5,12-21).
Štai šiame gyvenimo iš mirties teigime slypi civilizacinio konflikto esmė. Tūlam žmogui toks savojo AŠ nekentimas ir savęs praradimas - nepriimtinas. Priešingai, Jis trokšta šio gyvenimo stvertis nepaliaujamai kaupdamas gėrybes, o ne SAVO gyvenimą marindamas vardan juntama patirtimi neapčiuopiamos perspektyvos. Prigimtinė nuodėmė įkalino amžinąją sielą savos tariamos viešpatystės teigimo kalėjime.
Tūlam žemiečiui anapusinės gerovės žemiškosios gerovės kaina nereikia. Ypač gerovės susiniekinant – per prigimtį perkeičiantį dalyvavimą - Kryžiaus Aukoje. Išganymo palaimą žemietis tenori matuotis šiapusinių gėrybių kaupu. Todėl jis sau ir susikurpia tokią Dievo idėją, kuri pateisintų sau įsipatogintas prigimties sampratas, gerbūvio normas ir bendrabūvio režimus. Prigimtinės nuodėmės nulemtas iškrypimas ir, todėl, nutolimo nuo Tiesos aklumas lėmė Apaštalų tradicijos išsižadėjimo įvairaus protesto formomis iki mūsų laikų tragediją. Turiu omeny ne tik XVI a. Reformos judėjimą, bet ir XX a. kilusį Apaštalinio tikėjimo sukasdieninimo (itališkai - aggiornamento) ir pritaikymo vartotojų skoniams vajų pačioje Katalikų bažnyčioje. Atsitolindamas nuo Kryžiaus Aukos ir Eucharistijos tikrumo, patį Dievą „supakuodamas“ į protingą sąvoką bei perkeldamas į ne itin įpareigojančią intelektualią ar miglotai simbolinę plotmę, protestantizmas plačiąja prasme iš esmės klaidingai tvirtina nuodėmės lauke sau kaupiamą šiapusinę gerovę kaip pačio Dievo palaimos tarsi „įkūnijimą“. Itin apibendrintai tariant, prieš Tiesą protestuojanti krikščionija ir jos palaikomas šiuolaikinis vartotojas iš esmės gyvena be Dievo, kuris, iš tiesų, nėra jokia samprata, bet atsiduodančios Meilės šventumu visa kurianti ir marinančiai skausmingai visa perkeičianti tikrovė.
7. Dabar apibrėžkime, kas yra ta 500 metų bėgyje Vakaruose išsievoliucionavusi gerovės be Dievo samprata.
Pirma. Kūrėjo steigiančiojo autoriteto nepripažįstantis žmogus yra pasmerktas tvirtinti savęs steigties galią kaip absoliučią teisę būti ir gyventi - kaip jis nori. Remiantis šiuo individualios sau ir kitiems viešpatystės principu, žmogaus norai konvertuojasi į augančia progresiją diversifikuojamas žmogaus teises be jokios visuotinai pilietiškai pagrįstos legitimacijos. Socialinė grupė ar, tiesiog, individas tampa teisės šaltiniu sau pačiam ir kitiems sulig turimos galios mastu. Todėl teisių infliacijos normalizacija šiuolaikinėje visuomenėje tampa agresyvių socialinių grupių savęs teigimo socialinėje erdvėje priemone. Visa tai atveda į minios despotiją ir, neišvengiamai, politinį šarlatanizmą, taigi, ir demokratijos kaip savivaldos formos degradaciją.
Antra. Kūrėjo steigiančiojo autoriteto nepripažįstantis žmogus savo būtiškąją nepriklausomybę ir patį gerovės kurpimą remia aklu pasitikėjimu vadinamuoju Progresu. Šis tikėjimas remiasi klaidingu įsitikinimu, jog žinojimo bei technologinio pažanga perspektyviai eliminuos gyvasties stoką ir bet kokį trūkumą, taigi, suręs žmogui išbaigtą gerovę – tarsi palaimingą ir ilgaamę būtovę. Štai naujausia pasiūla žemiškosios palaimos link žengiantiems žemiečiams: dirbtinio intelekto modeliuojamas genofondas kildins itin sveiką drūtą tvarinį, per neuroimplantus išmaniai džiuginamą virtualiomis patirtimis. Naujasis tvėrinys nebepatirs nei stokos, nei netikrumo ar nerimo. Gera žinia: kartu su kadaise liūdinusia stoka išnyks pats poreikis mąstyti. Numanoma ir progresyvi Naujojo tvarinio įtaka socialinei – politinei terpei: progreso galia nušvitintų ir tik džiugiu pasitenkinimu tarpstančių, todėl, savivaldai neįgalių vartotojų sambrūzdžiu pasirūpins visagalis ir visamatis algoritmas, aišku, valdomas kokio rūpestingo Tėtušio tvirta rankele.
Trečia. Žmogaus be Dievo gerovės steigtis reikalauja gėrybių kaupties galimybių. Modernybė kildino dvejas sistemas.
Pirmoji - iš protestantizmo etikos dvėsenos kilęs kapitalizmas ir liberalizmas siūlo gėrybių kaupties neribotumą. Tad laimės kiekio kaupimo pažadas tampa individualios ir liberalios ‚moralinės‘ tvarkos pagrindu: esu tiek, kiek, kaupdamas sau gėrybes, laimingai išgyvenu sotį.
Tuo tarpu visuomeninė terpė individui tetarnauja kaip gėrybių kaupties galimybių laukas. Kūrėjo artimo meilės bendrystėje ir bendrajame gėryje gyvuoti sukurta žmonija šią tiesą ir gėrį pakeičia laimės kiekių mainų rinka – individui naudingu tarsi „bendruoju gėriu“. Neribojamo godumo vedini, vadinasi, ir iš prigimtinių riboklių išlaisvintieji „laisvieji“ atidžiai seka, kad laimės kaupimo patirčių niekaip netrikdytų prigimties roda ir dora gyvuojantys ... Laisvieji. Ilgainiui, neriboto ir vis naujų gėrybių išrasties labui pasitelkiant išmaniąsias technologijas (kurios labiau nei tūlas vienišas žmogelis geba sukurpti ir patiekti žmonijai didžiausią laimės kiekį), pats žmogelis tetampa tik „laimingu“ sisteminiu vartotoju, kurio valdymu užsiima išmanusis sistemos Valdytojas. Prigimtis ir Laisvė šioje vartojimo sistemoje – nenaudingi ir nebeatpažįstami kintamieji.
Antroji - marksistinė - sistema žmogų įstato į visišką sistemos, pristatomos anam kaip jam skirto neriboto „bendrojo gėrio“ įkūnijimą, priklausomybę. Sistemos galią ir vergo „moralę“ įstatantis „bendrasis gėris“ eliminuoja prigimtinės kaupties būtinybę, t.y. nuosavybę, tuo būdu tarsi išsprendžiant prigimtinę stokos bėdą. Tokioje sistemoje žmogus irgi verčiamas tapti laimingu bendrojo labo, kuris jam ir nepriklauso, vartotoju. Jo individualiu labu pasirūpina bendrų gėrybių kaupo nominalių „dalininkų“ valdymo sistema, kurios viršūnėje dvelkia pati „bendrąją gėrį“ įgalinanti ikona ir galios šaltinis - gerasis ir akylasis Tėtušis ... su tvirta rankele.
Šiandien tampa akivaizdu, kad revoliucingai protingo išmislo (suprask – „filosofijų“) ir jų sukeltų revoliucijų nukaldintos gerovės be Dievo sistemos – tiek komunistinių Rytų, tiek ir jau iškreiptai demokratinių Vakarų – degraduoja ta pačia sisteminės vienvaldystės kryptimi, kur prigimčiai būtiną - tiek asmeniškai, tiek bendruomeniškai išgyvenamą gėrį – ima tiekti išimtinai sisteminės galios šaltinis. Prigimties ir jos gerovė samprata tampa ideologiškai ir privalomai įstatoma bei, aišku, valdoma sau galią kaupiančios despotijos. Būdama galios sankaupa despotija susikurpia ideologiją, arba prasmingą naratyvą, kurio tikslas – įsigalinimo viltimi įsisavinti nuo prigimtinio silpnumo, t.y. gyvasties stokos, kenčiantį žmogelį. Priklausymas despotijos tariamai prasmingam ir viltingam pasauliui (pvz., „rusų pasauliui“) suteikia apgaulų gyvasties tvarumo pojūtį. O sumaniai projektuojama ideologinė isterija (pvz., LGBTQ+) įgalina gyvenimo prasmės iliuziją.
Taigi, tiek moderniųjų marksistinės, tiek ir liberalios gerovės sistemų ašis – pasitenkinimo siekiantis vartotojas, kurio pasirinkimų paketą įgalina sisteminė Galia. Iš tiesų, žmogus be Dievo tampa žmogumi be pasirinkimo. Belaisviu ir TIK laimingu vargšeliu.
Kūrėją atmetanti gerovės samprata kildina sisteminio vartotojų despotijas, kurios, (kaip šiandien stebime ir stebimės) būdamos globaliais galios ir rinkos mainais susijusios bei vienas kitą palaikančios, tvers tol, kol nesužlugs pati prieš prigimtį protestuojanti ydinga gerovės samprata. Bet ar ji žlunga?!
Štai tamsiausios valandos prieš aušrą vertas klausimas: būti, ar nebūti mums - laisviems?
8. Šis būtiškasis klausimas manyje ilgesingai šaukėsi apšvietos, kai, Šiluvos deklaracijos sumanytojų prašymu, rymojau ties šio dokumento pamatais. Ir atsakymas nušvito: laikas skelbti aušrą! Vis amžių bėgyje amžinojo išlikimo instinktu prabundančios prigimties ir Kūrėjo šviesos nušvintančios žmogaus sąmonė bodisi iliuzinės, todėl ir netvarios gerovės pažadų ir stiebiasi savo gyvasties sklaidą remti tvariais Kūrėjo įdiegtais prigimties pamatais. Štai tokia ta nepergalėta prigimties Tiesa ir iš jos kylančios gerovės prasmė. Šiluvos deklaracijos esmė - teigti pačio žmogiškumo ir kartu išliekantį Vakarų civilizacijos pamatą: „Kiekvienas žmogus trokšta būti laimingas. Kūrėjas dovanojo mums protu ir laisvės galia pažymėtą prigimtį, kurią esame kviečiami išskleisti geriausiu būdu.“ (Šiluvos deklaracijos citata).
Gera žinia yra ta, kad domėjimasis civilizacijos pamatais šiandien sugrįžta kaip tvarios ir prasme sklidinos gerovės kūrimo aktualija. Arba, ūkiškai tariant, kaip išgyvenimo ir įsiprasminimo instinktų vedinų Vakarų vartotojų besikeičiančių poreikių paklausa. Šiluvos deklaracija – tai ne tikinčiųjų bendruomenės paskutinio oraus, bet pralaiminčio mūšio prieš bedieviškų liberalmarksistinių ordų antplūdį šauksmas. Ne. Tai – Tiesa ori ir vienintelė pergalingai perspektyvi pozicija. Leviatanas jau dvėsta, nors vis dar agresyviai spardosi, vis bandydamas baimės ūkais užtemdyti jau švintančią Nekaltai Pradėtosios viešpatystės pergalę. Šios užtikrintos vilties vedini įžvelkime išlaisvėjančią prigimtį ir laisvų žmonių sambūvio autentišką ir kartu istoriškai kilmingą prigimtį ir ateitį.
9. Taigi klauskime toliau: jeigu teigiame, kad vartotojiška gerovės samprata ir karu progresyvioji antropologija žlunga, tai kas būtų ta naujoji alternatyva – naujoji gerovės samprata? Kuo ji grindžiasi? Ir kaip tai praktiškai įsigyvendintų?
Grįžimo prie prigimtinių ir kartu civilizacinių pamatų kelias nebus nei lengvas, nei greitas. Eilinis Europos valstybių vadovų posėdis rytoj malda neprasidės. Seminarijos ir vienuolijos poryt pašaukimas neprisipildys. Visiems vartotojams, jų tarpe ir religinio dvasingumo šiuolaikinėje Vakarų bergždžioje (nes vis reformuojamoje ir neaiškioje dvasioje vis „atsinaujinančioje“) krikščionijoje bus sunku atsikratyti lengvabūdiškų „šventinių“ įpročių ir sugrįžti prie autentiškųjų prigimties ir Tikėjimo pamatų. Ir štai viltingas „laiko ženklas“ iš netikėto kampo: atsidūrėme pozityvios vartotojų elgesio kismo dinamikos procese. Nes gyvastis, kokiame ūke ji beklejotų, vis ieško vilties ir prasmės; o šis pasaulis, net ir tariamai „sudvasintas“ ir kažkuo tikėti vartotojams pritaikytas, jos nesuteikia.
Išskirčiau tris atpažįstamus ir aptariamus gerovės sampratos krizės požymius:
(i) vartojimą ištiko prasmės stokos ir, todėl, naujų vartojimo patirčių projekcijų stagnacija, sykiu kildinanti naujų autentiškesnių patirčių poreikį (Paprastai tariant, visko daug, ir vis tas pats, ir niekas nieko tokio naujo neatneša: „Kas buvo, tas vėl bus; kas padaryta, tas vėl bus daroma. Nieko naujo nėra po saule.“ [Koh 1,9]);
(ii) nesaugumo įprastai užtikrintoje gerovės erdvėje išgyvenimas kildina saugumo, atrandamo tradicinėse gyvenimo formose, poreikį;
(iii) technologinis nuovargis ir nusivylimas naujovių galia vis naujai gluminti, ypač, vis tų pačių nepasotinamų iššūkių akivaizdoje verčia ieškoti ... o ko gi tikėtis iš tiesų? Net nūdienos didžiosios naujovės - dirbtinio intelekto - sintezuojama produkcija nebesirodo patrauklesnė nei įstabioji žmogaus kūryba. Tūlas vartotojas godoja vis autentiškesnių patirčių, kartu instinktyviai tvirtindamasis tvariomis būvio formomis ir tradicinėmis vertybėmis: šeima, bendruomenė, tauta, tėvynė, Dievas. Štai taip, nelauktai, į pavargusią vartotojo sielą pamažu įslenka ir autentiškosios laisvės pojūtis. Beje, jau stebime, kaip tradicinių vertybių sugrįžimas sparčiai tampa politine valiuta, kurios tuoj ir stveriasi politiniai šarlatanai. Visgi ilgalaikėje šio pokyčio perspektyvoje tai – laikina apraiška. Ne apgavikų pasiūla, o pačių vertybių paklausos dinamika įrodo, kad į socialinę erdvę jau ima kaltis prigimtinės laisvės ir naujosios gerovės sampratos daigai, kas neišvengiamai subrandins ir patikimą politinę pasiūlą.
Naujoji gerovės samprata nėra revoliucinga. Ji nenubraukia žmonijos pažangos. Atvirkščiai, išsilaisvina kūrybingai prigimties plėtrai. Bet, atmesdama prieš Kūrėjo valią ir tikrovę protestuojantį aklą pasitikėjimą Progresu, pasiūlo prigimčiai darnų prasmens dėmenį, būtent - Kūrėjo esaties pripažinimu ir išpažinimu, kūrybinga pažanga ir, aišku, viltinga prasme turtingą, gražų, nes prigimties orumu įgalų gyvenimą.
Šis prigimties tikslingumu remiamas prasmės dėmuo pirmiausia pripažįsta žmogaus, sukurto pagal Kūrėjo paveikslą ir panašumą orumą - būtent, amžinąją sielą ir jos nemarios gyvasties šiame ir Amžinajame gyvenime sklaidą. Ši viltis yra Kūrėjo dovanotos Laisvės pamatas. Lygia greta - sulig Kūrėjo kaip visos esaties pagrindo pripažinimu - į socialinį ir politinį gyvenimą sugrįžta Gėrio ir Blogio skirties pajauta. Pastarosios prielaidos sutelkia laisvų žmonių sambūvio pamatą, taigi, demokratijos autentiškąją ir klasikine prasme atgimimą.
10. Štai tokiu būdu Kūrėjo kildinta prigimtis įgauna naują aušros galimybę - vėl sužydėti visa sava dieviška grože ir didybe, sykiu šiandien užbaigiant mūsų civilizaciją ir demokratijas draskantį pseudo religijų karą prieš žmogaus prigimtį. Dėka prasmingų duočių patirties savajai prigimčiai ir jos Kūrėjui dėmesingas tampantis, tagi, Tiesoje laisvėjantis žemietis iš Vakarų vėl tampa įgalus telktis į laisve ir atsakomybe savivaldžių žmogų bendriją bendrojo gėrio pagrindu. Vakarų demokratija sužiba nauja viltis. Ir tai jau nebe liberali, tariamai savivaldžių vergų-vartotojų demokratija. Tai - Kūrėjo Tiesoje besiskleidžiančios prigimties, būtent, dorybe grįsta demokratija.
Dorybė yra tiesi prigimties sklaida, būvis tiesoje, išlaisvinantis ir įgalinantis gyvastį tarpti prigimtiniu, taigi, tikslingu būdu. Be dorybės laisvė ir laisvųjų savivalda bendrojo gėrio pagrindu yra neįmanoma. Mes pamiršome, kad laisvė ir laisvųjų bendrabūvis, taigi, demokratijos kilmė ir jos išliekanti prigimtis yra ne kas kita, o pats iš sielos gelmės nenumaldomai trykštantis Amžinybės troškimas. Turbūt šiandien tai skamba keistai ir netgi nepriimtinai. Ir visgi tai – istorinė tiesa.
Vakarų politinės demokratijos steigėjai Antikos graikai orių ristūnų galią (gr. aristos - kratia) laikė dievybės pasireiškimu. Šioji dorybe reiškiama bei kovoje įrodoma galia po mirties laidavo ne šešėlinį būvį užmaršties karalijoje, bet amžiną šlovę dievų paunksmėje. Drąsiai stodamas į kovą už bendrąjį labą, tūlas pilietis įrodinėdavo turįs savyje dieviškos galios ir garbės kaupą, todėl ir esąs dievų gyvenimo, o kartu ir ilgaamžės žmonių atminties vertas didžiavyris. Būtent šiuo dieviškosios galios kaupu aristokratai pasidalino su tautiečiais (gr. demos) ir kartu steigė demokratiją - Kūrėjo vienijančią prigimtimi ir savitu tapatumu tarpstantį bendrabūvį. Mes užmiršome šį šventąjį demokratijos pagrindą - Kūrėjo dovanotą Oriųjų galią - DORYBĘ.
Tik panašumą į Kūrėją savyje išskleidę orūs ristūnai, šviesos kariai, tegali kurti valia ir protu pažangių, dorybės stotu galingų ir tarpusavyje lygiateisių - nes Kūrėjuje išsitiesinusių - žmonių Bendrabūvį. Tai ir yra vienintelė mūsų civilizacijos išeitis ir ateitis.
Privalu ryžtingai atsitokėti: nuo šešėlinių gerovės kurpinių išsiblaivyti, iš marumo kalėjimo ir saviapgaulios „laisvės“ išsivaduoti. Privalu šiandien, kai esame karingų ordų jau apsiausti, tačiau vis dar aptingę, uoliai imtis ieškoti savos civilizacijos fundacinio akto, idant, kaip tas Šiluvos senolis, praregėtume ir savo vidinio šventojo Miesto sienas apsaugotume nuo buko ir žiauraus gaivalo.
11. Apibendrinu. Šiuolaikinė gerovės samprata ir pastarosios kildinta liberalioji demokratija yra faktiškai netvari ir antropologiškai neperspektyvi. Tai lemia dabar Vakarų visuomenėse jau sukilusį judėjimą, siekiantį atstatyti tapatybinius ir moralinius Vakarų civilizacijos pamatus. Šio judėjimo akstinas - autentiškosios (nes prigimtinės) laisvės išgyvenimas, įgalinantis gerovės sampratos perkeitimą amžinuoju prasmeniu – būti ir kurti pagal Kūrėjo paveikslą ir panašumą; vadinasi, šiapusybėje skleistis kaip Kūrėjo bendrai – bendrakūrėjai - tarpusavyje į orų bendrabūvį besitelkiantys ir prasmingu gerbūviu besidalinantys. Tai reiškia - iš kilnios prigimties kylančios Oriųjų demokratiją tapsmą.
12. O ką mums, katalikams, šiandien tokio gero nuveikus? Pagrindinis virsmo veiksnys – civilizacijos vertybių kraičio, kurį išlaiko ir ištikimai perduoda Apaštalinė tradicija, ištikimas puoselėjimas ir išskleidimas galingu visą Kristuje atnaujinančiu Tikėjimu, Dievo Motinos tikėjimu.
Tad belieka pasidrąsinti Dievo Motinos žodžiais: lai čia Šiluvos žemėje, Lietuvoje ir Europoje būna amžiais garbinimas mano Sūnus. Tikėkime ir garbinkime Jį taip, kaip Dievo Motina, kuri ištikimai – skausmų kalavijų veriama – stovi prie Sūnaus Kryžiaus. Juk tik Jo Sūnaus Aukos išgyvenimu perplėšiama pasaulio puikybės ir apgaulios „gerovės“ drabužis, o į sielą nuo Kryžiaus iš Tėvo širdies gelmės įteka prikelianti gailestingosios Meilės galia. Tad mūsų dangiškosios Motinos pavyzdžiu apsikabinkime Kryžių ir mes - kaip kad Kauno Bazilikos centriniame altoriuje jį mylinčiai glaudžia Marija Magdalietė. Lyg įskiepytos į Gyvasties alyvmedį šakelės tapkime vėl vaisingi Dievo garbei ir mūsų pačių sielų išganymo labui. Šiandien privalu vėl kantriai mokytis dalyvauti sudabartinamoje Sūnaus Aukoje ir džiuginti Viešpatį Jo prigimties vertu garbinimu ir pasiaukojančia meile. Tik taip Tamsa, kuri negali Šviesos užgožti, atsitraukia (Jn 1,5). Tik taip suspindi Dievo dovanota prigimtis ir Dvasios laisvė žmoguje. Drąsos, mažoji kaimene, „aš nugalėjau pasaulį“ (Jn 16, 33).
Rašyti komentarą