Javier Villamor. Faktų patikrinimas: Europa vis dar perka Rusijos energiją

Nors ES pereina prie amerikietiškų SGD [suskystintų gamtinių dujų], šis perėjimas atsineša su savimi didesnes kainas ir saugaus tiekimo užtikrinimo problemomas.

Europa teigia, kad ji atsisakė Rusijos energijos, tačiau 2025 m. duomenys rodo ką kita: Europos Sąjunga toliau importuoja dujas iš Rusijos – visų pirma SGD forma – ir dalį naftos dėl išimčių, taikomų „Družba“ dujotiekiui. Liepos mėnesį penki didžiausi pirkėjai Rusijos tiekėjams pervedė 1,100 mlrd. eurų; daugiau nei du trečdaliai buvo dujos, gabenamos per „TurkStream“ arba SGD  tanklaivius. Sąrašo viršuje buvo Vengrija (485 mln. eurų), po jos – Prancūzija (239 mln. eurų, visi SGD), Slovakija (169 mln. eurų), Belgija (102 mln. eurų) ir Ispanija (66 mln. eurų). Mėnesį anksčiau ES mastu bendra suma buvo 1,470 mln. eurų. 

Europos Komisija nori iki 2027 m. pabaigos visiškai panaikinti Rusijos dujų, naftos ir branduolinių medžiagų importą, kurio poveikis pasimatys nuo 2028 m. sausio 1 d. Vis dėlto realūs srautai ir ilgalaikės sutartys rodo, kad „atsijungimas“ bus laipsniškas. Gegužės 6 d. pateiktame plane nustatoma bendra sistema, o birželio 17 d. teisės akto projekte numatomi griežtesni reguliavimo reikalavimai, siekiant iki 2025 m. pabaigos apriboti net ir rusiškų SGD pirkimus bei sumažinti „spot“ pirkimus. 

Pokytis susijęs ne tik su tiekėju, bet ir su modeliu: mažiau dujų iš dujotiekio, daugiau SGD. Ir čia kyla kainos problema. JAV SGD – perėjimo centrinis elementas – paprastai yra brangesnis už Rusijos dujotiekio dujas, o tam tikrais momentais – ir už dalį Rusijos SGD, kurios pasiekia Europą. Viešose diskusijose buvo minimi iki 40 % skirtumai, kurie labai priklauso nuo rinkos sąlygų, maršruto ir sutarties.

Eurostato duomenys patvirtina naują pusiausvyrą. 2025 m. pirmąjį ketvirtį JAV buvo didžiausias ES SGD tiekėjas (50,7 %), o Rusija užėmė antrąją vietą (17 %). Dujotiekių dujų srityje pirmavo Norvegija (52,6 %), aplenkusi Alžyrą (19,4 %) ir Rusiją (11,1 %). Rusijos naftos dalis sumažėjo nuo 27 % iki karo iki maždaug 3 % 2024 m., tuo tarpu, Rusijos anglis yra uždrausta nuo 2022 m.

Suskystintų gamtinių dujų žemėlapis atskleidžia vartus ir inerciją, kurie apsunkina išėjimo iš rinkos grafiką. Prancūzija (Dunkirkas) ir Belgija (Zeebrugge) veikia kaip įvežimo ir reeksporto mazgai į Vokietiją ir Nyderlandus; Ispanija išlaiko pirkimus, kurie yra mažesni nei 2024 m., rekordiniu Rusijos suskystintų gamtinių dujų metus Europoje, o Nyderlandai atrodo kaip reguliarus gavėjas.

Rusijos nafta įvežama daugiausia per pietinę „Družbos“ atšaką ir transportuojama į Vengriją ir Slovakiją. „TurkStream“, vienintelis vis dar veikiantis didelis tiesioginis maršrutas, lemia tiekimą Centrinei Europai: po birželio mėnesį atliktų techninės priežiūros darbų liepos mėnesį srautai atsigavo, o tai rodo, kad priklausomybė neišnyko.

2025 m. padėtis skirtingose šalyse yra nevienoda. Vengrija ir Slovakija perdirba Rusijos naftą per „Družbą“, o Budapeštas yra didžiausias mėnesio mokėtojas. Prancūzija dabar yra didžiausia Rusijos SGD vartai, o dalis jo reeksportuojama į Šiaurės Europą. Belgija veikia kaip logistikos centras, kurio perkrovimo sutartys yra tikrinamos pagal naujas taisykles. Ispanija sumažino savo priklausomybę nuo Rusijos SGD, palyginti su 2024 m., o Jungtinės Valstijos padidino savo, kaip tiekėjo, dalį. Nyderlandai ir Vokietija rodo ribotą tiesioginę priklausomybę, bet gauna rusų molekules per reeksportą ir regioninius mainus.

Komisijos teisinė inžinerija – ne tik politiniai šūkiai – apima geresnį kilmės atsekamumą, siekiant užkirsti kelią neaiškiems mišiniams, draudimą sudaryti „spot“ sutartis dėl rusiškų dujų 2025 m. pabaigoje, apribojimus partneriams iš Rusijos naudotis Europos SGD infrastruktūra ir, svarbiausia, teisinį pagrindą, leidžiantį paketą patvirtinti kvalifikuota balsų dauguma. Toks modelis leidžia išvengti vienos šalies veto ir yra labai svarbus, atsižvelgiant į Budapešto ir Bratislavos pasipriešinimą.

Smulkiu šriftu parašyta, kad šis perėjimas ateina su išlaidomis ir rizika. SGD didesnės kainos, palyginti su dujotiekiu tiekiamomis dujomis, gali padidinti namų ūkių tarifus ir pramonės sąnaudas, o ilgalaikės išdujinimo ir tiekimo sutartys prekybininkus ir terminalus įpareigoja dar gerokai metų sekančiame dešimtmetyje. Net jei įstatymas bus patvirtintas 2025 m., Rusijos SGD dalis mažės palaipsniui, o ne per naktį.

Briuselis tvirtina, kad Europa „negrįš“ prie rusiškų dujų ir kad jas pakeis JAV dujos. Tačiau iki 2027 m. Briuselyje vyraus nebe klausimas, iš ko Europa perka dujas, o klausimas, už kokią kainą: jei SGD priemoka, kartais siekianti beveik 40 % palyginti su rusiškomis dujomis, taps nuolatinė, ES įgytų politinę autonomiją, tačiau tai kainuotų didesnį spaudimą pramonei ir namų ūkiams.

Šaltinis: https://europeanconservative.com/articles/analysis/europe-energy-russia-us-gas-lng-price-premium-supply-routes-insecurity/