Atsisveikinimo žodžiai Vladui Terleckui

Rugsėjo 6 d. mirė ekonomistas, socialinių mokslų daktaras, Kovo 11-osios Akto signataras Vladas Terleckas. Tegul jo gyvenimą, darbus, principingą būdą primena kolegų, bičiulių, artimųjų žodžiai, pasakyti laidotuvių dieną ir minint 30 dienų po mirties.

 

Mokinių tęsiami darbai – geriausias paminklas

 

Atsisveikiname su Lietuvos Nepriklausomybės Akto signataru, vienu iškiliausių Lietuvos pinigų ir bankų mokslo specialistu, Lietuvos istorinės tiesos gynėju, valstybininku, dėjusiu pagrindus Lietuvos valstybės atkūrimui ir visas jėgas skyrusiu valstybingumo įtvirtinimui. Vis ryškiau suvokiame, kokios svarbios bus Lietuvai Vlado Terlecko paliktos gairės ateičiai.

 

Išėjo dar vienas Ignalinos krašto šviesuolis… Krivasalio kaime gimę broliai Antanas ir Vladas Terleckai jau tapo vienos šeimos legenda.

 

1958 ir 1959 m. Vladas stojo į aukštąją mokyklą, tačiau nebuvo priimtas nei į Vilniaus universitetą, nei į Vilniaus pedagoginį institutą, nors stojamuosius egzaminus išlaikė gerai. Priežastis – brolio Antano antisovietinė veikla ir kalinimas. 1959–1961 m. dirbo plėšiniuose Kazachstane, dorojo medieną Karelijoje, o Lietuvoje buvo durpyno darbininkas, geodezininkas, meistras prie rekonstruojamo Vilniaus oro uosto nusileidimo tako.

 

1961–1966 m. studijavo bankininkystę Vilniaus universiteto Ekonomikos fakultete. Po studijų metus dirbo SSRS valstybinio banko Vilniaus skyriuje. Nuo 1967 m. rudens iki išėjimo į pensiją 2000 m., 33 metus,  – Vilniaus universiteto Ekonomikos fakulteto Finansų ir kredito katedros vyr. dėstytojas. Dėstydamas studentams įterpdavo draudžiamų temų apie tarpukario Lietuvos ūkio laimėjimus ir apie nepriklausomos Lietuvos pinigų sistemą. Tyrė tarpukario Lietuvos pinigų ir bankininkystės istoriją.

 

1976 m. vasario 26 d. Leningrado (dabar – Sankt Peterburgas) Nikolajaus Voznesenskio finansų ekonomikos institute apgynė ekonomikos mokslų kandidato disertaciją „Atsiskaitymų negrynaisiais pinigais plėtra ir jų tobulinimo galimybės“.

 

Docento vardas Vladui suteiktas tik 1986 m. – praėjus 10 metų nuo disertacijos gynimo. Mat jis atsisakė paklusti universiteto vadovybės reikalavimui viešai pasmerkti kalinto brolio Antano veiklą arba bent paskelbti sovietinę tikrovę liaupsinantį straipsnį.

 

1989 m. Vladas įsitraukė į Lietuvos ekonomikos savarankiškumo pagrindų kūrimo darbus. Sąjūdžiui pavyko pasiekti, kad 1989 m. prie LSSR vyriausybės būtų sukurta ekonominių reformų komisija ir į ją pasitelktos geriausios tuometinių ekonomistų pajėgos. 1989 m. Vladas Terleckas Lietuvos SSR Ministrų Tarybos paskirtas vadovauti Lietuvos savarankiškos pinigų ir kredito sistemos kūrimo grupei. 1989–1996 m. tyrė Lietuvos pinigų bei kredito sistemų kūrimo problemas.

Abu broliai Terleckai buvo darbštūs, tvirtų įsitikinimų, tačiau skirtingi. Antanas – karštas ir garsiakalbis, o Vladas – santūresnis, labiau linkęs į apmąstymus ir tylą. Galbūt todėl Aukščiausiojoje Taryboje Vladas dažniau rinkosi dalykiškas diskusijas darbo grupėse, o ne kalbas plenarinių posėdžių salėje.

Vladas Terleckas buvo vienas iš pagrindinių Lietuvos pinigų sistemos kūrėjų, daug prisidėjo prie Lietuvos banko kūrimo. Kartu su signatarais Viliumi Baldišiumi, Audriumi Rudžiu ir Stasiu Kropu jis tvirtai gynė Lietuvos banko nepriklausomumą, lito įvedimo ekonominius, socialinius ir fiskalinius pagrindus.

Neretai susidurdavo su kitų signatarų pasipriešinimu – ypač tų, kurie menkiau suprato savarankiškos pinigų ir kredito sistemos svarbą. Būdavo, kad Vlado veide atsispindėdavo nusivylimas – ypač tuomet, kai populistiniai pasiūlymai nugalėdavo svarbius ekonominius argumentus. Jis tik tyliai ištardavo: „Neišmanėliai visada garsesni.“

Simboliška, kad Vladas Terleckas buvo išrinktas Vilniaus Pilies rinkimų apygardoje Nr. 1. Jis buvo Nr. 1 Lietuvos lito pagrindų kūrime ir Lietuvos banko steigime.

Vladas Terleckas nepriklausė jokioms politinėms organizacijoms ar partijoms.

Jo nueitą kelią įprasmina daugybė straipsnių ir knygų apie pinigų politiką, Lietuvos ekonominės minties istoriją. Vlado pradėtus darbus tęsia mokiniai ir tai yra pats kilniausias paminklas, kurį jis paliko Lietuvai.

Telydi Viešpaties šypsena Vladą Terlecką, o užuojauta tegul pasiekia jo šeimą, artimuosius bei bendraminčius.

Julius Sabatauskas

 

Jis buvo ten, kur reikėjo

Norėčiau pareikšti užuojautą visai sąmoningai visuomenei, kuri neteko labai tvirto kovotojo. Pats labai apgailestauju, kad didžiai gerbdamas Vladą Terlecką dėl jo laikysenos ypač svarbiais valstybei momentais ir taip pat dėl jo darbų, kai jisai stojo ginti tiesos apie Lietuvą ir garbės, – atrodė, kad vienas, nepaisydamas besiklostančių situacijų, – vis norėdavau ir (niekad to neįgyvendinau) susitikti ir pasikalbėti. Žinojau, kad mūsų pažiūros visai sutampa, gal šiaip esame panašūs. Jis man atrodė visai kitoks negu Antanas, kuris ėjo į viešumą, tartum ten jis ir turi būti, o Vladas Terleckas dirbo nuoseklų, tvirtą darbą kaip profesionalas – pinigų ir bankų specialistas, ir kaip patriotas Tėvynės gynėjas. Atėjo ten, kur reikėjo, ir buvo ten, kur reikėjo. Ir elgėsi, ir sakė tai, kas buvo reikalinga.

Ateidavo man į galvą, kad jis yra žmogus, kuris gali parašyti ir jau rašo apie skaudžiausią Lietuvos istorijos momentą – stribametį. Niekas neparašė ir kažin ar parašys. Jis būtų galėjęs parašyti, man taip atrodė, taip ir nesusiorganizavau pas jį nueiti ir jį pakalbinti, galbūt prikalbinti tam darbui, nežinau, ar jis dar turėjo sveikatos ir energijos. O gal dar turėjo. Bet dabar jau visa tai per vėlu, tiktai kalbu lyg pats su savimi. Atsisveikindamas su puikiu žmogumi, kurio mums visiems trūks. Tokių, tiesiai matančių, tiesiai kalbančių be galo trūksta. Sudie Tau, brangus bendražygi, tebus Tau lengva Lietuvos žemelė.

Vytautas Landsbergis

 

Tiesos žmogus, pažintas per tiesą

Kaip sudėliojo gal pats amžiną atilsį Vladas, o gal jo visi bičiuliai iš aukštybių, kad susitinkame šiandien, o ne rugsėjo 13-ąją… Nuoširdžiausia užuojauta velionio žmonai Reginai ir dukrai Jūratei  nuo Lietuvos laisvės kovų miško brolių draugijos ir Lietuvos politinių kalinių ir tremtinių sąjungos, taip pat ir nuo jos Šilalės filialo. Šiandien palydime į amžinuosius Dievo namus nepaprastą žmogų – šeimos tėvą, vyrą, mums pažįstamą kaip tiesos žmogų ir pažintą per tiesą. Jo išlydėtuvėse į amžinuosius namus dalyvauja ne tik čia susirinkusieji, bet ir tie, kurie jau laukė jo prie Dangaus vartų, tie, kurie mus kadaise supažindino. Mane su Vladu Terlecku suvedė jau seniai amžinybėje esanti atsiminimų apie baisųjį Trofimovską autorė gydytoja Dalia Grinkevičiūtė. Norėjau susipažinti su visais vertėjais, kurie jos knygą „Lietuviai prie Laptevų jūros“ išvertė į kitas pasaulio kalbas ir padėjo žiniai apie mūsų tremtinius sklisti po pasaulį. Buvo labai malonu per Vlado dukterį Jūratę susipažinti su Regina ir Vladu Terleckais. Jūratės tėvas Vladas Terleckas papasakojo, kad jis, daugybę kartų perskaitęs Dalios Grinkevičiūtės atsiminimus, vieną vakarą atėjęs į kambarį pas Jūratę, padavęs knygą ir pasakęs: „Tavo pareiga išversti ją į prancūzų kalbą.“

Terleckų šeima mūsų pažinta per amžiną atilsį Dalią Grinkevičiūtę, per amžiną atilsį Albiną Kentrą. Pasakodamas savo kaimo ir savo šeimos istoriją, Vladas gražiai pasakė: „Aš nepažinojau tų vyrų, kurie žuvo, bet aš pažinojau jų motinas, jaučiau jų skausmą, mačiau, kaip jos kenčia.“ 1997 m. jo šeimos iniciatyva ir lėšomis Krivasalio kaime atsirado labai gražus paminklas, kuriame įrašyti visų kaimynų, padėjusių galvas už Lietuvos laisvę, vardai. Jų buvo 21.

Terleckų šeima atvyko ir į Šilalės rajoną, į Laukuvą, ir ant senųjų kapinių vartų prikabino atminimo lentą, skirtą Vlado žmonos Reginos proseneliui, 1863-iųjų metų sukilimo dalyviui, knygnešiui, gydytojui, Kražių bažnyčios gynėjui Pranciškui Kučinskui, kuris, 20 metų slapstęsis, į Lietuvą grįžo su kitu vardu – Mykolo Naujoko, ir toliau dirbo Tėvynės labui.

O kiek Vlado Terlecko perskaityta straipsnių, kiek archyvuose surasta dokumentų, kad jie sugultų į knygas ir kad tos knygos būtų skaitomos! Šiandien prie tų Dangaus vartų išsirikiavo visa gausybė jo paminėtų Lietuvos didvyrių, jo gimtojo kaimo ir žmonos giminės žmonių, visa jo tėvų karta, gražiai Vlado Terlecko apibūdinta kaip nepaprasta, labai sunkiai išgyvenusi ir niekada nepraradusi žmogiškumo. Tegu Vlado Terlecko atminimas įpareigoja mus, pasiliekančius, būti tiesos ambasadoriais.

Liks ir jo nepaprastos meilės žmonai ir dukrai prisiminimas. Šiandien žmonai Reginai per Kazį Bradūną sakome: „Nes mums visada neramu, kaip ten susišauksim, kaip susieškosim, kur girios be aido, keleliai be vingių, vandenys be krantų.“ Ir tarsi ataidi amžiną atilsį Vlado žodžiai: „Nebijokit, nebijokit, ir susirasim, ir pasikalbėsim tėvelio soduos, kur girios be aido, keleliai be vingių, vandenys be krantų.“

Loreta Kalnikaitė

 

Lietuvai paaukotas gyvenimas

Štai ir atėjome, Vladai, į šį Vilniaus kalnelį. Toli nuo jo matyti – Krivasalis, žydinčių linų, ežerų ir dangaus mėliai, Ignalina, Tėvynė, tautos istorija, nūdiena, ateitis.

Ir gyvenimas. Lietuvai, jos laisvei, Nepriklausomybei paaukotas gyvenimas. Ačiū likimui, kad teko būti šalia, prisiliesti prie Vlado Terlecko veiklos ir asmenybės, į ją atsiremti, ja pasidžiaugti. Iš bendravimų šventoje mums plenarinių posėdžių salėje, už jos ribų jau daug vėliau – įspūdis, kaip svarbu buvo Vladui sakyti tiesą, moksliškai aprašyti ir pagrįsti esmę – iš širdies, su kažkokiu tik Jam būdingu skausmu.

Du broliai. Ugningas, temperamentingas, nenuspėjamas vyresnis – ir mažakalbis, santūrus, kruopštus, įnikęs į akademinius ir rašto darbus jaunesnis. Abu iš trobelės, skurdo ir vargo, abu ištikimi patriotizmui, lietuviškumui, idealui. Nesustoję pusiaukely, nesilankstę. Tėvų patriotų dori išauginti – tokie skirtingi, tokie panašūs, tokie mums brangūs. Lietuviai. Broliai. Valstybės vyrai.

Dėl brolio kalėjimų ir lagerių ilgus metus negalintis studijuoti, blaškomas ir persekiojamas, Vladas baigia ekonomikos studijas, ima dėstyti universitete, stengiasi supažindinti studentus su unikalia nepriklausomos Lietuvos finansų sistema, litu, lietuviškąja bankininkyste. Dešimt metų negauna docento vardo, tačiau niekas dėl jo griežtos bekompromisinės laikysenos net nedrįsta siūlyti, kad pasirašytų brolį ir jo bendražygius smerkiantį pareiškimą.

Garsinga optimistines prognozes dosniai dalijanti ekonomistų plejada – tik iškovojame Nepriklausomybę ir žaibiškai tampame ekonomiškai stiprūs, prasideda gyvenimas „kaip Švedijoj!“ – ir Vladas Terleckas, vienintelis, kuris mąsto ūkiškai, pragmatiškai, skaičiais ir mato realius sunkumus. Įžvalgesnis už visus optimistus, svajotojus, romantikus, vienintelis išdrįsęs pasakyti, kad drastiškas kainų pakėlimas ne laiku ir tik išprovokuos imperines jėgas bei jiems talkinančius kolaborantus: jis įspėja dėl tragiškojo Sausio, deja, drąsus balsas jau nieko negali pakeisti. Tuomet vėliau Aukščiausiojoje Taryboje, jausdamas, kaip neįsiklausoma į jo argumentus, bene vienintelis rašo atsistatydinimo pareiškimą: „… turiu tesėti rinkiminės kampanijos metu duotą pažadą atsisakyti deputato mandato, jeigu suabejosiu Respublikoje įgyvendinamos ekonominės politikos teisingumu, pagrįstumu ir nesugebėsiu jos įtakoti.“ Liko. Dėl nepabaigtų darbų liko.

Dvidešimt keturios knygos (dalis su bendraautoriais), daugiau kaip pusė tūkstančio mokslinių ir kitokio pobūdžio straipsnių – toks Vlado darbų aruodas. O kur dar, baigus darbą pirmajame parlamente, vadovavimas įvairioms darbo grupėms, vaisinga akademinė veikla…

Lito, bankininkystės istorija – ir argumentuotos įžvalgos, kokia Lietuva galėjo būti, jei ne aneksija, karas, okupacija. Anot kolegos ir Vlado Terlecko mokinio Viliaus Baldišiaus, be šių darbų „negalima suvokti nūdienos valstybės ekonominės, finansinės ir dvasinės-moralinės krizės priežasčių“. Tikrai – matyt, moksliniame Vlado palikime, Jo knygose slypi daugelis atsakymų. Dėl to ir kad – kaip sąžiningas istorikas – gilinosi į istorijos perrašinėjimus ir smaginimąsi Lietuvos atsilikimu, analizavo Lietuvos istorijos klastojimo ir niekinimo iššūkius, nevengė taiklių sarkastiškų apibūdinimų ir demaskavimų – tikras savo srities autoritetas, mokslininkas, deramai neįvertintas. Akademikas ir Profesorius iš didžiosios raidės ir pašaukimo. 

Tačiau net čia ar dar pakeliui į čia – mes juk dar jauni, Vladai! Mes tariame UŽ – už Lietuvą, už Nepriklausomybę, už tautos garbę ir sąžinę! Su Tavo gyvenimu, Tavimi, Tavo meile savo Tėvynei ir tautai, tikėdami nemirtingumu – žemai lenkiamės gyvenimo meilei Reginai ir dukrai Jūratei.

Romas Gudaitis

 

Tiltas tarp dviejų Lietuvų

Esu vienas Vlado Terlecko studentų, jau daugelį metų dirbu Lietuvos banke, kurio atkūrimo pamatus padėjo mano gerbiamas Mokytojas. Jis dar 1989 m. vadovavo Lietuvos pinigų sistemos atkūrimo grupei, paskui pats kurį laiką dirbo Lietuvos banke, yra daug rašęs ir kalbėjęs aktualiomis Lietuvos pinigų politikos temomis.

Vis dėlto esminis Mokytojo indėlis, mano galva, būtų jo mokinių galvose nutiestas tiltas tarp tarpukario Lietuvos ir dar tik būsimos atkurtos nepriklausomos Lietuvos.

Sovietmečio sąstingio metais Vilniaus universitete dėstydamas kapitalizmo bankininkystę ir pinigų politiką, Vladas Terleckas meistriškai įpindavo paskaitų apie tarpukario „buržuazinės“ Lietuvos pinigų sistemą. Čia jis pasinaudojo marksizmo metodologija, kuri akcentavo istorinės raidos svarbą, o tarpukario Lietuva buvo pasitelkiama kaip rinkos ekonomikos pavyzdys. Bet iš tiesų tai tapo Trojos arkliu prieš sovietmečio ideologiją.

Mums, sovietmečio studentams, autentiškos žinios apie tarpukario Lietuvą jau buvo rezistencijos forma, o Vlado Terlecko paskaitose mūsų laukė rimtos nepriklausomos Lietuvos ekonomikos studijos. Klausėmės šių paskaitų su didele nuostaba ir solidarumu. Pagrindinę mintį supratome be žodžių: turime prisiminti to laikotarpio Lietuvos valstybės laimėjimus, kad žinotume, į ką lygiuotis, jeigu ir mums atsirastų proga atkurti nepriklausomybę.

Ne mažiau svarbūs Vlado Terlecko nuopelnai moksliniams tarpukario Lietuvos bankininkystės ir pasipriešinimo okupacijai tyrimams. Visi, kas toliau tirs tarpukario Lietuvos istoriją, neišvengiamai nagrinės Jo įžvalgas ir kruopščiai susistemintus faktus.

Žinau, kad nepaprastai svarbus veiksnys, leidęs Vladui Terleckui būti tokiam produktyviam, tai jo šeima – žmona Regina ir dukra Jūratė. Visada būsime jums dėkingi.

Ilsėkis ramybėje, mielas Mokytojau.

Sigitas Šiaudinis

 

Drąsiai nešti tiesą

Labai džiaugiuosi, kad per pastaruosius keletą metų turėjau progų bent šiek tiek pažinti Vladą Terlecką – ne tik per jo istorijos knygų pristatymus, bet ir per pokalbius Marijos radijo laidose, kurie buvo įrašomi ir radijo studijoje, ir pas jį namie. Man padarė didelį įspūdį visų pirma jo kuklumas. Dukteriai Jūratei nebuvo lengva įkalbėti jį dalyvauti laidose. „Ką naujo aš galiu pasakyti?“ – klausdavo Vladas, o iš tikrųjų turėjo pasakyti labai daug ką. Nepamiršiu ir jo atsakomybės rengiantis toms laidoms. Mačiau, kaip jis jaudindavosi, kaip ruošdavosi kalbėti, atrodo, apie tokius gerai jam pačiam žinomus dalykus – kad ir apie Kovo 11-ąją. Buvo nuostabu jį kalbinti. Apmąstydamas būsimą interviu, turiu vaizdą, kurlink tas pokalbis turėtų krypti. Yra žmonių, kuriems sunku pritaikyti kokį nors formatą, o Vladas Terleckas lengvai pasiduodavo pokalbio vingiams ir pereidavo prie kitos temos.

Prisiminiau evangelisto Jono užrašytus Jėzaus žodžius: „Jūs pažinsite tiesą ir tiesa padarys jus laisvus.“ Pagalvojau: „Čia kaip tik apie velionį Vladą.“ Jis tarsi jautė, kas yra ta tiesa: tokie, atrodo, paprasti dalykai – gyventi dorai, sąžiningai, atlikti savo pareigą Tėvynei. Taip pat jautė, kad kaip tiesa be laisvės, taip ir laisvė be tiesos negali egzistuoti. Kaip yra sakęs šventasis popiežius Jonas Paulius II: „Laisvė tiesoje.“ Iš Vlado Terlecko pasakojimų sklido tiesa apie žmogų, apie visuomenę ir valstybę, galų gale apie mūsų visų istoriją, į kurią jis pastaruoju metu buvo paniręs ir tiek daug šioje srityje nuveikė.

Tiesa ir laisvė turbūt negalėtų gyvuoti be drąsos. Dažnai suprantame, kur yra tiesa, bet trūksta drąsos parodyti ją kitiems. Manau, kad velionio Vlado gyvenimas ir buvo ta drąsa liudyti tiesą. Juk ir Sausio 13-osios naktį jis išbuvo Aukščiausiojoje Taryboje – ne taip, kaip kai kurie kiti signatarai. Tam irgi reikėjo drąsos.

Neakivaizdžiai su Vladu Terlecku susipažinau studijuodamas Vilniaus universiteto Teisės fakultete. Ten mums kartais vykdavo bendros paskaitos kartu su ekonomistais. Vienas studentas kartą man pasakė: „Mūsų fakultete du patys mylimiausi ir populiariausi dėstytojai – tai Kęstutis Glaveckas ir Vladas Terleckas.“ Glaveckas mėgdavo pasakoti anekdotus, o Terleckas eidavo į gilumą, rūpestingai rengdavosi paskaitoms.

Vladas buvo labai įsigilinęs į tarpukario Lietuvos ekonominę sistemą, jis kūrė planus, kaip išsaugoti Lietuvos banką, stiprią Lietuvos valiutą. Man buvo naujiena,  kad jis pradėjo rašyti istorijos knygas apie mūsų partizaninį pasipriešinimą. Tik paskui, klausydamasis, ką pasakojo jį artimiau pažinoję žmonės, supratau, kad tuo metu jam buvo labai sunku ir skaudu: viskas, ką jis sukūrė, prisidėdamas prie nacionalinės valiutos atsiradimo, po gero dešimtmečio tapo nebeaktualu. Vladui tai buvo didžiulis smūgis. Jis jautėsi nereikalingas, pamirštas, tarsi iš kito pasaulio, o jo veikla nebevertinama. Ir tada Vladas atrado save naujoje srityje. Ieškodamas pagrindinių, svarbiausių, nepajudinamų vertybių, jis atsigręžė į mūsų pokario pasipriešinimo istoriją.

Prisimenant Vladą, pirmiausia ateina mintis apie lietuvišką kaimą. Krivasalis, Ignalinos rajonas, Aukštaitija… Filmo „Pareiga tiesai“ kadruose jį matome plaukiojantį ežere, o paskui sėdintį mažoje trobelėje. Ir galvoju: maža trobelė, pokario vargo vaikai ir štai kokie iš jų užaugo milžinai – Antanas, Vladas. Beveik neįmanoma kalbėti apie vieną brolį, nepaminint kito. Nors ir, kaip pasakojama, jie buvę skirtingo charakterio, man jie panašūs savo užsispyrimu ir atsidavimu. Kaip nuostabu, kad tarpukario Lietuvos kaimas išaugino tokių gabių žmonių! Deja, daug jų pokaryje žuvo, išėję partizanauti… Dabar visuomenės sankloda yra visiškai kitokia, ir mums reikia galvoti, kaip auginti tokius žmones labai pasikeitusiame pasaulyje.

Turbūt nenuostabu, kad taip susiklostė likimas ir Vladas buvo tarp tų parlamentarų, kurie Kovo 11-ąją paskelbė Lietuvos Nepriklausomybę. Parlamentaro darbas, lito ir Lietuvos banko kūrimas – iš dabartinės perspektyvos žvelgiant, tai buvo svarbiausias jo visuomeninio pilietinio gyvenimo etapas. Sunkus, kupinas įtampos. Man rodos, kad viskas, ką Vladas dirbo paskui, buvo įkvėpta noro tęsti paskutinio XX a. dešimtmečio pradžios veiklą.

Broliai Vladas, Jonas, Antanas Terleckai labai mylėjo savo tėvus. Vladą Terlecką pažinau per jo dukterį Jūratę. Nežinau, ar esu matęs dukterį, kuri taip mylėtų savo tėvą ir kuri taip atiduotų visą save, visą savo gyvenimą formuotų tarsi augdama iš tėvo šaknų. Tokio Vlado Terlecko – socialinių mokslų daktaro, signataro, istoriko – nebūtume turėję be jo žmonos Reginos, be dukters Jūratės.

Pabaigoje dar noriu paminėti, kad Vladą Terlecką kitomis akimis pamatyti padėjo Nijolė Sadūnaitė. Kai jis pradėjo rašyti knygas apie partizanus, man atrodė: ką dar naujo šia tema galima pasakyti? Keletą kartų atėjęs į knygų pristatymus, pajutau jo dvasią, jo norą perduoti tą informaciją kitiems, ypač jaunajai kartai. O sesuo Nijolė man leido pajusti Vlado, kaip didelio žmogaus, vienišumą. Tu gyveni šioje žemėje, bet tarsi nebesi jos gyventojas. Tu kalbi visai kita kalba, tavo vidinis matymas, gyvenimo naratyvas visiškai kitoks. Vladas tai jautė ir patyrė. Jo knygos apie partizanus buvo pastanga naujai save įprasminti. Manau, kad jam labai gražiai pavyko. O jo vienišumas – didelio žmogaus, praaugusio savo metą, niekada neišdavusio nei Tėvynės, nei tiesos, lemtis.

Mums brangus Vladas Terleckas jau gali kartu su apaštalu sakyti: „Iškovojau gerą kovą, baigiau bėgimą“, o mes toliau pasiliekame tęsti tos kovos ir nešti tiesą su drąsa, eidami Jo pramintu taku.

Vaidotas Vaičaitis