Vytautas Sinica. Šimonytės akyse - tautos baimė

Skirkite 0,6 proc. GPM Nacionaliniam susivienijimui ir 1,2 proc Pro Patria sambūriui. Parama partijai yra atskira nuo 1,2 proc., kuriuos galima skirti visuomeninėms organizacijoms.

LRT kalbina kandidatus į Prezidento postą ir Šimonytė nuosekliai tęsia TS-LKD jau bent dešimtmetį vystomą liniją, jog reikia bijoti tautos, mat ši gali priimti negerų sprendimų. Kadaise tą tautos baimės vėliavą kėlė Juknevičienė, dabar kelia Šimonytė. Kadaise (2013 metais) buvo argumentuojama tuo, kad Rusijos įtaka paveiktų referendumų rezultatus. Dabar, kai visuomenė akivaizdžiai susitelkusi prieš Kremliaus agresiją, taip paistyti nebeišeina, tad bandoma kitaip. Skaitome: 

– Ar Lietuvoje reikėtų sumažinti kartelę referendumo organizavimui? - klausia LRT.

– „Ne, esama kartelė ir referendumo organizavimo taisyklės, manau, atitinka protingumo kriterijus, rimtos pilietinės iniciatyvos ar pasiūlymai keisti Konstitucijos tam tikrus punktus visuomet ras tuos žmones, kuriems tai svarbu. Todėl žemesnės kartelės nereikia. Jos mažinimas leistų įvairiems politiniams oportunistams iškelti nišinius arba skaldančius politinius klausimus ir iš to siekti sau matomumo. Be to, sudažnėję referendumai dėl menkiausių dalykų diskredituotų patį referendumo institutą, kai vėliau reikėtų spręsti rimtus politinius klausimus kaip Lietuvos pilietybės išsaugojimas,“ – atsako Šimonytė. 

Kaip labai ji klysta. Pirma, Lietuvoje yra objektyviai aukšta referendumo kartelė lyginant su kitomis ES šalimis. Antra, ta kartelė dar paaugo Lietuvoje kone milijonu sumažėjus žmonių (emigravę beveik nebalsuoja, negali pasirašyti už referendumus). Trečia, žmonės prigąsdinti, kad referendumai vis tiek nepavyks ir neįvyks. Ir tai tiesa – per visą nepriklausomybės istoriją ne Seimui, o patiems piliečiams inicijuoti referendumą savo parašais yra pavykę vos kartą, dėl žemės pardavimo. Tada Seimas jo datą paskyrė atskirai nuo rinkimų, vidury vasaros, ir jis neįvyko dėl mažo aktyvumo. Bet nesunku suprasti, kad klausimas Lietuvoje yra ne, kaip dažnai ir lengvai būtų inicijuojami referendumai. Klausimas kitas: ar juos apskritai įmanoma inicijuoti. 

TS-LKD pozicija tvirta – piliečiams referendumų inicijuoti negalima. Nes jie gali pasiūlyti tautai balsuoti dėl dalykų, kurie neatitiks valdžios linijos. Spręsti juk privalo valdžia, ne tauta. Bet pasakyti, kad Kremlius sumanipuliuos tauta, kažkaip nebeišeina. Todėl dabar gąsdinama tuo, kad lengvesni (norėta pasakyti „įmanomi“) referendumai leistų oportunistams kelti skaldančius, bet nereikšmingus klausimus. Kas galėtų būti tie skaldantys, bet nerimti klausimai, neverti referendumo? 

Spėlioti netenka, nes turime konkrečius faktus. Šią kadenciją Seime „stumiant“ partnerystės įteisinimą buvo kilusi diskusija dėl referendumo šeimai apibrėžti. Būtų labai teisingas veiksmas, pritarčiau tokiam referendumui su Seimo rinkimais. TS-LKD skubiai priėmė oficialų sprendimą, savo atstovams Seime draudžiantį pasirašyti už tokį referendumą. Tauta negali spręsti dėl šeimos sampratos, nes iš apklausų gerai žinoma, kad nuspręstų „neteisingai“ – už vyro ir moters, o ne dviejų vyrų šeimą. Todėl tai esąs „nerimtas, tautą skaldantis klausimas“. 

Kokie dar klausimai skaldantys, bet ne rimti, tad neverti referendumo? Irgi nespėliokime. Šimonytė pernai viešai įvardijo svarbiausius savo kadencijos darbus ir tarp jų buvo, taigi vienu svarbiausių laikomas, LLRA reikalavimo rašyti pasuose nevalstybine kalba išpildymas. Gali skambėti keistai, bet pačiai Šimonytei tai buvo vienas svarbiausių klausimų. Dėl jo ir kalbos komisiją prievartavo, grasino jos panaikinimu, ir Konstitucinį Teismą privertė galutinai prarasti garbę ir išaiškinti, kad nevalstybine kalba rašyti galima, nors prieš tai mažiausiai triskart jis pats buvo nusprendęs, kad negalima. Bet ko tikrai negalima, tai tokiu – valstybinės kalbos – klausimu paklausti tautos. Nes apklausos aiškiai rodė, kad pritariančių tokiam veiksmui vos dvidešimt keli procentai. Taigi skandantis, nerimtas klausimas. 

Šimonytė kaip ir visa TS-LKD bijo tautos, kad ši priims „neprogresyvius“, Europos Komisijai nepatiksiančius sprendimus. Tą reikia įsidėmėti. Tas jau nebeslapstoma po Rusijos įtakos grėsme, dabar tiesiai ir atvirai bijoma mūsų pačių „nebrandumo“. 

Tačiau iš tiesų referendumo kartelės klausimas yra antraeilis, kad ir kaip keistai tai skambėtų. Lietuvoje referendumo institutas yra apskritai neutralizuotas. 2014 metų liepą Konstitucinis Teismas po tos baisios pamokos, kai tautai pavyko inicijuoti vienintelį referendumą savo rankomis, išaiškino, kad Seimas gali atmesti bet kokią referendumo iniciatyvą net ir po parašų surinkimo, jeigu nutars, kad siūloma pataisa prieštarauja Konstitucijai. Nors Konstitucijos pataisos ir yra tiesiogiai skirtos pakeisti Konstituciją, taigi jai prieštaraujančios. Nors anksčiau (1994 metais) tas pats Konstitucinis Teismas buvo išaiškinęs visiškai priešingai – kad tautos valia yra Konstitucijos šaltinis ir tauta nevaržoma keisti Konstitucija, kaip matys tinkama. 

Šiandien referendumai nebevyksta. Kelis metus gyvenome apskritai be referendumo įstatymo. Praėjusią vasarą patyliukais praėjo situacija, kai pati rinkimų komisija atmetė paraišką inicijuoti referendumą dėl civilinės sąjungos įstatymo (taigi partnerystės) atmetimo. Paaiškinta, kad nenumatyta galimybė kištis į Seime svarstomus įstatymus. Tą kartą apsiribota procedūriniu aiškinimu, bet lieka atviras klausimas, ar referendumas kad ir tuo pačiu šeimos klausimu būtų leistas. Pavyzdžiui, Dainius Žalimas tvirtina, kad tokie referendumai negalimi, nes – dėmesio – prieštarauja europinėms vertybėms, kurias Lietuvos Konstitucija privalo atitikti. 

Gal kas nors ir konkrečiai dėl to galėtų paklausti premjerės? Būtų vertinga. 

Lietuvai gana būti valdomai žmonių ir partijų, bijančių pačios tautos ir darančių viską, kad ši kuo mažiau galėtų įsitraukti į valstybės valdymą. Neatsitiktinai didžiosios partijos pilietiškumą supranta tik kaip dalyvavimą rinkimuose ir kuo pasyvesnį stebėjimą tarp rinkimų. Nes, kaip sakė premjerė klasikė, „jeigu nepatinka, po keturių metų išsirinksite kitus“. Tai ir yra visos teisės, kurias mums siūlo palikti. 

Šiemet turime progą taip ir padaryti. Išsirinkti kitus. Ir vienintelė alternatyva TS-LKD rinkėjams, kuriems nepatiko, yra Nacionalinis susivienijimas. Vienintelė aiškiai už gynybos stiprinimą, lietuvišką Lietuvą ir konservatyvias vertybes kovojanti partija. Niekas negali sukelti pokyčių, tik jūs patys. Pirma proga tam bus birželio 9 dieną Europos Parlamento rinkimuose. Nepraleiskite. 

Politinė reklama.