Vytautas Rubavičius. Ar tankai ir divizija padidins Lietuvos saugumą?

Šitaip iš pirmo žvilgsnio kvailai klausdamas noriu paskatinti skaitytojus savo atsakymais išskleisti įvairias kvailumo plotmes. Juk atsakyma...

Šitaip iš pirmo žvilgsnio kvailai klausdamas noriu paskatinti skaitytojus savo atsakymais išskleisti įvairias kvailumo plotmes. Juk atsakymas visiems tarsi savaime aiškus – padidins, ir dar kaip padidins. Daugiau armijos, daugiau ginkluotės, tad daugiau ryšių su NATO sąjungininkais. Ypač Vokietija, kurios auksinė brigada turėtų įsilieti į ateityje švytinčią diviziją. Vis dėlto klausiame – ar tokia ginkluotė ir tokio tipo kariuomenė tinkamiausia kuo greitesnei saugumo sienai statyti? Esminis mūsų saugumo tikslas yra – kuo greičiau ir kuo veiksmingesnę. 

Pradėkime nuo bendresnių pasvarstymų apie Rusijos galimos agresijos pobūdį. Gera žinia ta, kad šiuo metu jau nebesigirdi mūsų didžiųjų parlamentinių profesionalių patriotų paistalų apie tai, kad mus „apgins 5 NATO straipsnis“. Patys savaime sutarčių straipsniai nieko negina. Būtini aiškūs aukščiausio lygio politikų apsisprendimai ir jų įgyvendinimui paruošti planai su visa reikalinga ginkluote ir logistika.  Regime, kaip lėtai keičiasi NATO planuotojų mąstymas. Dar visai neseniai buvo puse lūpų aiškinama, kad Rusijos agresijos atveju NATO pajėgos greitai išvaduoja agresoriaus užimtą teritoriją. Tokiu atveju Lietuva ar kitos Baltijos šalys jau niekada nebeatsigautų, nes būtų visiškai sunaikintos ir nuniokotos. Ne tik agresoriaus greitai, pasiremiant Ukrainoje įgyta patirtimi, atliktos Bučos pobūdžio apvalymo operacijos, bet ir teritorijos išlaisvinimo mūšių, kuriuose, tikėtina, dalyvautų ir aviacijos remiamos tankų pajėgos. Imta suvokti, kad toks apgynimo scenarijus mums, o sykiu visam Rytiniam NATO flangui, yra mirtinai pavojingas. Dar ir tuo atžvilgiu, kad savaip skatina Rusiją trumpam tą flangą „papurtyti“, nes atsakas gerokai vėluos. Tokiame scenarijuje ir viena para yra pernelyg ilgas laikas deramam atsakui. O juk Rusija atvirai savo geopolitiką grindžia buvusių sovietinių teritorijų susigrąžinimu. Šitai yra jos ilgalaikio geopolitinio mechanizmo veikimo vektorius. Dera suvokti, kad Rusijos okupacinė agresija būtų visokeriopai naikinanti – kad nebeliktų tautos, valstybingumo subjekto. Tautų naikinimo patirtį ordiškoji Moskovija turi sukaupusi didžiulę.

Visokių pasvarstymų girdime apie Rusijos agresyvius planus ir naujas grėsmes Baltijos šalims bei Lietuvai. Džiaugiamės didžiausiais per kelis dešimtmečius ilgalaikiais NATO manevrais, apimančiais didžiulę teritoriją. Juose išbandomi įvairūs Rusijos atgrasymo ir galimo atsako jai scenarijai. Mums svarbiausia būtų patiems suvokti esminį dalyką – kas laikoma NATO šalies užpuolimu, į kurį NATO atsako visa galia. Kas būtų laikoma Lietuvos užpuolimu? Klausimas nėra retorinis, nes užpuolimo apibrėžtį nėra lengva nusakyti. Net ir gilinantis į dabar vykstančių didžių manevrų aprašymus nepaaiškėja, į kokį užpuolimo scenarijų atsakoma ar nuo kokio imamasi atgrasyti. Apibrėžties būtinumas -- ypač atsižvelgiant į galimų hibridinių provokacijų bei diversijų įvairovę. Įdomu tai, kad užpuolimo apibrėžties tema nesvarstoma nei politikų, nei kariškių.  Paprasčiausiai apeinama, tarsi užpuolimas būtų savaime aiškus dalykas. Tačiau kai tiesiai paklausi, kaip galėtų jį nusakyti, tai nieko ir neišgirsti. Pamokomas yra kenčiančios Rusijos agresiją Ukrainos pavyzdys. Net Rusijai atplėšus Donbasą ir Krymą, ši šalis nebuvo įvardijama kaip užpuolusi Ukrainą, kaip karinė agresorė, pažeidusi JT Chartiją. Europos Sąjungos „atsakas“ buvo kartu su Rusija Ukrainai užnerta savižudiškų Minsko susitarimų kilpa, turėjusi galutinai įtraukti Ukrainą į Kremliaus glėbį. Nieko gero nežadėjo ir pirmosios 2022-ųjų užpuolimo dienos: Vakarai jau buvo susitaikę su Rusijos trumpalaikės operacijos sėkme, tad Volodymyrui Zelenskiui ir jo aplinkai buvo pasiūlytas lėktuvas pasitraukti. Prisiminkime ir tų metų rudens galimybes ukrainiečiams perlaužti karo eigą – jiems nebuvo pateikta reikalinga ginkluotė ir amunicija, tad Rusija gavo gyvybiškai būtiną progą apsikasti ir sukaupti rezervus. Kitaip tariant, Vakarai sustabdė ukrainiečių puolimą. Kaina – dešimčių tūkstančių ukrainiečių karių žūtis ir besitęsianti Rusijos agresija.

Užpuolimo apibrėžtis svarbi kaip esminis gynybos algoritmas, pajungiantis atsakų algoritmus.  Kas. kaip ir kokiais ginklais atsako į tos ar kitos apimties užpuolimą. Šiuo atžvilgiu svarbu įsivaizduoti ir kariniuose „žaidimuose“ patikrinti įvairias užpuolimų versijas. Kokie labiausiai tikėtini? Vieni jų visiškai aiškūs – tai Rusijos ir Baltarusijos bendrų karinių manevrų „Zapad“ scenarijai. Juose aiškiai nusakyti galimos agresijos metmenys, tikslai ir priemonės. Neabejotina, kad Ukrainos užpuolimo patirtis paskatino sugalvoti naujų hibridinio poveikio versijų. Tie galimos agresijos scenarijai kaip tik ir galėtų mums būti pagrindas atsakant į klausimą – kokios kariuomenės ir kokios ginkluotės mums pirmiausia reikia, atsižvelgiant į Ukrainos pasipriešinimo patirtį. Mums reikalinga ne apskritai didelė kariuomenė ar didelė „ugnies galia“, o specialūs daliniai ir ginkluotė, neleidžianti agresoriui įsiveržti į Lietuvą. Mūsų nacionalinio saugumo nuostata turėtų būti labai aiški – „apginame Lietuvos žemės, oro ir vandenų sienas“. Tada jau galima svarstyti ne tik ko mums reikia tokiai nuostatai įgyvendinti, bet ir kokios pajėgos pirmiausia mums būtinos stiprinant šalies apsaugą.  

Rūpinamės kariuomenės gerinimu, jos apginklavimu, statome naujus karinius miestelius, kuriame infrastruktūrą bei logistiką būsimam vokiečių brigados įsikūrimui. Visi tie dalykai neabejotinai reikalingi. Tačiau tai tarsi savaime aiški rutina. Šiuo metu svaigstama tankų dalinio vaizdiniu – didžiausias pirkinys, tiksiantis prie vokiečių brigados. Vokiški „Leopardai“. Naujausi. Tačiau jei mes savo strategiją grindžiame šalies apgynimu, tai gynybos požiūriu tankai yra, sakyčiau, beverčiai, tik labai brangūs. Kviečiu skaitytojus mane kritikuoti ir kaip kitaip koneveikti. Nesu kariškis, rašau tik savo sveiku laikomo proto pagalba. Na, ir neabejotinai pasitelkęs Ukrainos karo eigos apmąstymais grindžiamą vaizduotę. Tankai yra geras taikinys gana pigiai prieštankinei ginkluotei. Jie naikinami dronais ir prieštankinėmis nešiojamomis raketomis. Ką jau kalbėti apie minų laukus. Jiems reikalinga brangi aviacijos ir radioelektronikos priedanga, brangi aptarnavimo logistikos sistema. Sienoms ginti veiksmingiausia inžinerinė prieštankinė įranga ir priešakiniai minų laukai, už kurių jau prasiveržusius medžioja mobilūs specialieji padaliniai. Tankų bazės yra geriausi taikiniai. Ypač mažoje šalyje. Ar tankais galime apginti, pavyzdžiui, Vilnių, nuo nežinia iš kur atklydusios sparnuotosios raketos? O mūsų SGD terminalą bei uostą? Niekaip. Tiesa, Vilniaus apsauga jau susirūpinta. Tačiau pagalvokime – kiek laiko praėjo nuo Rusijos agresijos, kurią laikome ir mums labai pavojinga. Nejau neįmanoma įsivaizduoti hibridinių scenarijų su atklydusiomis sparnuotosiomis ar kokiomis kitokiomis raketomis? Lenkai jau ne tik įsivaizduoja, bet ir patyrė tokių esant. Tik kažkodėl nedrįso paskutinės numušti. Ar dar nepajėgūs, ar įsakyta -- neeskaluoti“? O ką darytume mes, tokiai raketai įvykdžius užduotį, ir Rusijai ėmus aiškinti, kad ji nieko nežinanti, neva raketa buvusi paleista pačių NATO manevrų dalyvių. Galėtų ir prisidengti „technologine klaida“, įveldama į nesibaigiančias diplomatines „diskusijas“.  Ar toks įvykis būtų laikomas užpuolimu? Drįsčiau manyti – jokiu būdu.  

Suprantama, kad su valstybės kariniais pirkimais  susijusius žmones svaigina sąmatų dydis – milijardų jūra. Tačiau vieša paslaptis, kad pačiomis korumpuočiausiomis visose šalyse laikomos karinės ministerijos – didžiausi pirkimai visiško slaptumo sąlygomis. Prieš kurį laiką už šimtus milijonų pirkome nurašytas fregatas, kurias patys ir supjaustėme. Tad ko mums pirmiausia reikėtų? Svarbiausia apsaugos priemonė – oro gynyba. Mums kuo greičiau reikia oro gynybos ginkluotės. Juk pašonėje turime puolamuosius raketinius Rusijos dalinius. Tai brangu, tačiau veiksminga. Ukrainos karo pamokos. Kitas baras – radioelektroninė karyba. Tračias baras – specialios paskirties mobilūs, naujausias karines technologijas įvaldę daliniai. Specialieji – įvairioms karinių pajėgų ginkluotės rūšims naikinti. Taip pat ir gyvajai jėgai, žvalgybiniams diversiniams padaliniams. Kaip tik diversantai gali būti įvairių hibridinių „įvykių“ kūrėjai. Ypač didmiesčiuose. Neabejokime, kad tokių esama tarp įvairiausių atvykėlių iš Rusijos ir Baltarusijos, o gal ir iš kitų šalių. Juk Rusija verbuoja žmones ne tik arabų šalyse, bet ir Nepale. 

Ukrainiečiai jau imasi gaminti autonomiškus dronus – jie patys ieško vertingiausių naikinimo objektų. Įvairios paskirties dronai tampa vis svarbesniu ginklu. Išmaniųjų gamyba rodo, kad kariavime pasitelkiamas vadinamasis Dirbtinis intelektas, kuriam perleidžiama teisė priimti prendimą žudyti žmones. Beje, tai jau buvo išbandyta prieš kelerius metus Libijoje. Rusija taip pat stengiasi šioje srityje neatsilikti. Mums šitai būtina turėti galvoje, labai aiškiai suvokiant, kad svarbiausia yra ne šalies apsaugai skiriamų lėšų apimtis, džiaugsmas dėl didėjančio gynybai skiriamo BVP procento, o tų lėšų panaudojimas. Prasilenkiantis su grėsmių pobūdžiu jų panaudojimas ne stiprins mūsų saugumą, o silpnins. Ne tik kaip papildomos išlaidos ar skola, bet ir kaip ne ten nukreipiama kūrybinė bei darbinė žmonių galia. 

Tad metas bent keliais žodžiais pakalbėti ir apie sumanymą steigti diviziją. Neabejotinai būtina didinti kariuomenę, tačiau vėlgi klausimas – kokios pajėgos turėtų būti jos pagrindas, atsižvelgiant į Ukrainos karo pamokas ir hibridinių grėsmių pobūdį. Ką girdime viešojoje erdvėje? Politikų. vyriausiųjų patarėjų bei kariškių svarstymus apie būtinumą sukomplektuoti diviziją. Kitaip tariant, visų galvose jau glūdi tam tikra nusistovėjusi divizijos schema.  Pulkai, brigados, batalionai. Čia svarbiausia divizijos nomenklatūra, tad ir mąstymas nomenklatūrinis. Užprogramuotas. Tačiau tai sena programa. Galėtume svarstyti, ar toks mąstymas tinka mažos šalies gynybai, kai ją užpuolus nenumatoma jokių fronto, juolab ilgalaikio linijų. Gal mums tereikia brigadų, galinčių greitai įsijungti į naujas karines struktūras? O gal dar mažesnių mobilesnių, santykiškai savarankiškesnių padalinių? Aiškinama, kad mūsų divizijai teksią įsijungti į NATO armijos struktūras, kuriose svarbus divizijų lygmuo. Tačiau turime atsižvelgti ir į kintantį požiūrį į armijų formavimą, iškeliant specialiųjų pajėgų svarbą. Juolab kad jokia NATO armija nėra kuriama įsiveržti į Rusiją. Rusija turi didelį geopolitinį pranašumą: ji pati savo geopolitiką grindžia kaimyninių šalių užėmimu, o jos priešininke įvardijama NATO, tiksliau, amerikiečių generalitetas, niekada net negalvojo įsiveržti į Rusiją, nes pernelyg didelė teritorija: niekaip neįmanoma užimti anei užėmus kokią dalį valdyti. O gal mums reikėtų bendro lankstaus brigadų pobūdžio Baltijos šalių junginio? Svarstymai apie divizijos kūrimą savaip įkalina mus tolimoje ateityje, tad trukdo sukaupti jėgas šiandienos grėsmėms ir atsakams į jas suvokti, o mažesnius junginius būtina formuoti jau dabar, tačiau aiškiai žinant – kokius.   


Susiję

Vytautas Rubavičius 1078354084955544956
item