Sovietinių laikų Kijevo paminklas "Tėvynė" iš Maskvos primesto imperinio simbolio pagaliau virsta patriotiškos ir besipriešinančio...
Sovietinių laikų Kijevo paminklas "Tėvynė" iš Maskvos primesto imperinio simbolio pagaliau virsta patriotiškos ir besipriešinančios Motinos Ukrainos simboliu.
Nekenčiau jos, kai pirmą kartą ją pamačiau. Tai buvo 1989 metais. Tikrai ne "meilės iš pirmo žvilgsnio" atvejis.
Ji buvo ten kiekvieną kartą, kai lankiausi. Negalėjau jos nematyti. Vietiniams pasakodavau, kokia šlykšti ši mergina, kaip net žvilgsnis į ją sukelia manyje atavistinį įniršį ir kaip ji turi išeiti. Tačiau ji liko ten, kur buvo.
Kalbu, žinoma, apie didįjį Ukrainos matriarchalinį simbolį ir žymų orientyrą - Tėvynės paminklą.
Išskyrus kelis senbuvius, nostalgiškai murmančius apie "senus gerus laikus", dauguma žmonių sutiko su manimi, bet neturėjo jokių planų ją pašalinti. Tada jie turėjo kitų prioritetų, pavyzdžiui, grąžinti Ukrainai jos teisėtą vietą Europoje. Tik po to, kai 2014 m. vasarį Rusijos prezidento Vladimiro Putino legionai neteisėtai užgrobė Krymą ir užpuolė Rytų Ukrainą, visuomenės nuomonė ėmė keistis.
Tada, 2022 m. vasario 24 d. Rusijai pradėjus genocidinę kampaniją prieš Ukrainą, žmonės iš tiesų pradėjo matyti dalykus kitaip. Nors jų dėmesys ir toliau sutelktas į gynybą nuo to paties seno priešo, ukrainiečiai pagaliau kažką daro su šia gana didinga ir nesenstančia dama.
Viena vertus, vykstantys pokyčiai gali atrodyti gana ne laiku - nereikalingas blaškymasis ir išlaidos, kai vyksta karas. Tačiau taip nėra. Kažką reikėjo daryti, ir tai veikiau pertvarka, o ne pasmerkimas, o tai iš tikrųjų yra gerai.
Pertvarka
Jos pertvarka pradėta tik prieš kelias dienas, nors idėją 2018 m. pasiūlė mano kolega ir draugas daktaras Volodymyras Viatrovič. Būdamas Ukrainos nacionalinės atminties instituto direktorius, jis pritarė 2015 m. balandį Ukrainos parlamento patvirtintam sprendimui, kuriuo buvo siekiama toliau vykdyti Ukrainos dekomunizaciją. Siekdamas paskatinti šį gražų tikslą, jis pasiūlė paminklą pertvarkyti.
62 metrų aukščio statula, pastatyta ant pakylos, puikuojasi virš šalies sostinės - moteris iš nerūdijančio plieno, laikanti kardą ir skydą su SSRS simboliu - serpu ir plaktuku. 1981 m. Sovietų Sąjungos komunistų partijos generalinio sekretoriaus Leonido Brežnevo atidengta sovietinė vilioklė nuo to laiko gadina Kijevo miestovaizdį.
Pagaliau ji sulaukė taip reikalingo pertvarkymo. Jos naujoji išvaizda bus baigta iki rugpjūčio 24 d., kai bus minima Ukrainos nepriklausomybės diena. Žinoma, teisinga Ukrainos kova prieš Rusijos imperializmą iki to laiko nesibaigs, tačiau šis konfliktas, tapęs tikru nepriklausomybės karu, baigsis Rusijos jungo nusimetimu, nepriklausomai nuo to, kurią dieną bus pasiekta pergalė mūšio lauke.
Be to, ukrainiečių ginklų sėkmė visiems primins, kad ukrainiečiai nėra rusai, niekada nebuvo ir nebus. Nuo šiol ukrainiečių tūkstantmečio vaikai ir jų įpėdiniai, kurių dauguma niekada negyveno sovietinėje aplinkoje, susitarė, kaip turėtų būti reprezentuojama jų tėvynė.
Nepasidavę aklai aistrai, kurią kėlė minios, apkeliavusios Vakarus ir pasirinktinai niokojusios paminklus, įžeidžiančius jų pervargusią psichiką, labiau mąstantys Ukrainos piliečiai pakeitė į juos žvelgiančio koloso paskirtį.
Jie suprato, kad tai galima padaryti nedidele korekcija, nereikalaujančia nieko daugiau, kaip tik pašalinti iš skydo stigmatizuojantį komunistinių laikų plaktuką ir serpantą ir pakeisti jį Ukrainos nacionaliniu simboliu - trizubu. Po šios paprastos pataisos dabar vyksta imperinės relikvijos pertvarkymo darbai, suteikiant jai patriotiškai ukrainietišką ir sveikesnį identitetą.
Taigi, Tėvynės paminklas, kadaise buvęs tik priminimas apie Ukrainos pavergimą Maskvos vyrų rankomis, buvo perkurtas į gerą moterį, ginančią savo vaikus nuo visų priešų ir pagerbiančią atminimą tų, kurie kiekvienoje kartoje aukojosi dėl Ukrainos nepriklausomybės.
Nei sužalota, nei ištrinta, ji tapo tikslinga emblema - ukrainiečių tautos pranašu. Ji netgi gavo naują vardą. Nuo šiol ji bus vadinama Motina Ukraina.
Po Ukrainos pergalės prieš Rusiją grįšiu į Kijevą. Vienas pirmųjų dalykų, kuriuos tuomet padarysiu, bus apsilankymas pas Motiną Ukrainą, kad dar kartą į ją pažvelgčiau. Šį kartą esu tikras, kad tai bus meilė iš pirmo žvilgsnio.
4 komentarai
"serpu ir plaktuku" - gal kūju ir pjautuvu? :)
Kaip sakydavo seni tarybiniai akademikai, gyvenimas muša raktu. Taip ir įsivaizduoji tokį tepaluotą rusakalbį proletarą, vardu Gyvenimas, kuris dideliu veržlių raktu muša inteligentišką buržuazinį nacionalistą, užsigeidusį taisyklingos lietuvių kalbos. Prieš drg. Gyvenimą lygūs visi.
> Skaitytojas, 2023-08-09 20:24
AČIŪ, kad priminėt! Taip, žizn' bjot kliučiom , ir vis per galvą...
Deja, lietuviškas žodis „tarybiniai" čia netinka, nes bolševikinės „tarybos" visiškai neatitiko turinio, kuris sudėtas į lietuvišką žodį. Tokiais atvejais vartojamas svetimžodis - sovietai, sovietų, sovietinis ir pan. Drg. gyvenimas... Ir sugalvok tu man. Smagu!
Suprantu, ką turite galvoje apie žodį „sovietinis“. Sovietų valdžią, kariauną, politinės policijos įstaigas ir pan. vadinčiau tik sovietinėmis. Tas žodis tiksliai išreiškia svetimumą ir panieką, lyg stebėtum kokį egzotišką nuodingą šliužą. Bet kaip pavadinti naivokus lietuvius diedukus, kurie toje tvarkoje gyveno ir nejučia ja išsitepė, įgijo jos įpročių ir rusiškų posakių, gavo tos valdžios titulus, bet vis dėlto nėra labai blogi ir, jei būtų gyvenę kitoje eroje, būtų buvę visai padorūs diedukai? Taigi juos sušvelnintai pavadinau tarybiniais. Trumpai tariant, man atrodo, kad sovietiniai yra šlykštūs okupantai, o tarybiniai yra savi naivūs diedeliai. Skonio dakykas, žinoma.
Rašyti komentarą