Kun. Nerijus Pipiras, prof. Donatas Stakišaitis. In memoriam Ramunei Jurkuvienei

Liepos 8 d. (šeštadienį) vyko iškilios visuomenininkės ir katalikų veikėjos Ramunės Butkevičiūtės – Jurkuvienės ketvirtinės, 12 val. buvo au...

Liepos 8 d. (šeštadienį) vyko iškilios visuomenininkės ir katalikų veikėjos Ramunės Butkevičiūtės – Jurkuvienės ketvirtinės, 12 val. buvo aukojamos Šv. Mišios Kauno Mažojoje Kristaus Prisikėlimo bažnyčioje, o po jų keliaujama prie jos kapo Eigulių kapinėse.

Šia proga skelbiame kun. Nerijaus Pipiro ir velionės bendražygio prof. Donato Stakišaičio atsisveikinimo žodžius per R. Jurkuvienės laidotuves.

Kunigo Nerijaus Pipiro žodis laidojant doc. dr. Ramunę Jurkuvienę

Švenčiame skaudžią ir trapią valandą. Atrodo, tuomet, kai pats gražiausias vasaros šypsnis, kai žemė dabinasi nuostabiausiais žiedais, tenka atsisveikinti. Visada netikėtai, skausmingai ir jautrai. Atrodo, tikrai šiandien daug kas baigiasi. Tam tikra epocha, be kurios indėlio į mūsų visų gyvenimus, istorija atrodys kiek padrikiau ir skurdžiau.

Visgi atsisveikiname su žmogumi, kuriam girdėtoji Evangelijos ištrauka reiškė gyvenimo programą. Labai subtilią ir unikalią. Kaip deguonis, Ramunės gyslomis tekėjo nuo pirmųjų atodūsių įdiegta meilė Tėvynei ir žmogui. Meilė, kuria ji tiesiog gyveno ir dalijosi su visais. Visgi šiandieną stebimės tais nuostabiais gyvenimo horizontais, už kuriuos atėjome tiesiog padėkoti.

Prisimename Ramunę, kaip tą, kuri nebijojo tiesos. Prisimename kaip tą, kuri vaikišku išradingumu mokėjo pagelbėti pogrindžio tiesos apaštalams. Prisimename ir kaip tą, kuri kantriai ėjo savo pašaukimo keliu, per vargus gaudama gydytojos diplomą. Kaip tą, kuri nepabūgo paprastų žmonių, ir, gavusi paskyrimą į atokų, nederlingų žemių Aukštaitijos kampelį, gebėjo džiaugtis paprastų žmonių šviesa. O tam juk tikrai reikia ir išmonės, ir meno.

Atrodo, jog šiandien atsiveria tuštuma toje bazilikos ir šios, jos vaikystės bažnytėlės pusėje, kurioje iki pat paskutinių savo gyvenimo akimirkų ji tiesiog buvo. Tyliai. Paprastai ir tik taip, kaip moka mamos. Lyg ir norisi klausti, kam reikėjo tos tylos? Ir čia pat slypi atsakymas – jos reikia, kad išbūtum už savuosius. O savieji jai – visi. Visa Lietuva. Tokia, kokia yra būtent dabar. Tokia, kokiai reikalinga krikščioniška šeimos samprata ir politika. Tokia, kokiai galima būti tiesiog mama. Be išskaičiavimo, tačiau su be galo didele širdimi.

Vieno paskutinių Ramunės straipsnių pavadinime, ko gero, sąmoningai buvo paliktas klausimas o kas toliau? Rodos tikrai jis turėtų drebinti, neraminti, palikti tuštumą. Kaip bus su ateitim, kokia bus šeima, kai už jos sampratą kovojančių rankų mažėja. Ir vis dėl to šiandien norisi sakyti – viskas bus gerai. Ramunė nesudės rankų ir ten, amžinybėje. Rankų, skirtų maldai. Tokiai, kokią visada moka tik mamos. Ir rankų, kurios skirtos užtarti mus.

Žemėje pasirinkusi palaiminimus kaip programą, tebūna jų šviesa apšviesta. Poetas Vytautas Mačernis rašė: „Tu sakei: „Per žemę mes praeinam Tik vienąsyk, tai būkime tvirti! Kieno gyvenimas bus panašus į sodrią dainą, Tas nesutirps mirty.“ Amen.

Prof. Donato Stakišaičio žodis Ramunei Butkevičiūtei – Jurkuvienei prie kapo duobės 

Penktadienį ryte gavau Ramunės sūnaus Vytauto žinutę: „Ką tik pas Viešpatį iškeliavo Mamytė“. Pajutau, kad skruostais pradėjo riedėti ašaros. Seniai man taip buvo…

Žinojau, kad Ramunė serga toli pažengusia sunkia nepagydoma liga. Pradžioje buvo nutarusi, kad gydytis gal neverta. Bet artimųjų rūpesčiu, prašymu pamėginti gydytis, sutiko. Taip laimėjo keletą mėnesių ilgiau pabuvimo kartu su savo brangiais artimaisiais, bendražygiais.

Su Ramune susipažinome 1974 metų rudenį Viduklėje pas kun. Alfonsą Svarinską. Buvome pirmakursiai, išvežti Žemaitijon dirbti į kolūkius. Ir taip sutapo, kad iš skirtingų vietų sekmadienį atvykome pas mylimą kunigą. Susitikome pas jį prie pietų stalo ir, kaip vėliau prisiminėme, – abu vienas kito labai išsigandome.
Išsiaiškinome, kad kunigas Alfonsas Svarinskas ir Ramunės Tėtė gydytojas Povilas Butkevičius – Komijos Intos, Abezės 10-ties metų konclagerių draugai, kun. Svarinskas – Ramunę pakrikštino, o aš su kunigu pažįstami nuo jo tarnystės Igliaukoje laikų. Kunigo akivaizdoje supratome, kad galime pasitikėti vienas kitu. Tačiau susitikdami institute prie kitų pasitikdavome vienas kitą tik šypsena ir akies mirktelėjimu…
Ramunė nuo pat vaikystės buvo pažymėta „antitarybinės“ ženklu. Tėčiui, grįžus iš įkalinimo Mordovijoje, dėl KGB persekiojimo šeima dažnai keisdavo gyvenamąją vietą. Ramunė nebuvo ateistinių spaliukų, pionierių ir komjaunimo organizacijų nare. Mokykloje tai savaime užtraukė žeminimą ir niekinimą, priskiriant jos šeimos narius antitarybininkų gretoms. Ramunė šeimoje, vėliau ir savarankiškai turėjo galimybę augti, ir dalyvauti rezistencijos antitarybinio pogrindžio veikloje. Tėtė dalyvavo pogrindžio spaudos darbuose. Namuose vykdavo nelegalios spaudos aptarimai, kraštotyrininkų, jaunimo susibūrimai. Studentė Ramunė buvo nenuilstanti pogrindžio susibūrimų talkininkė ir dalyvė. Savo atsiminimuose ji rašė, kad matant tų metų kovojančios Lietuvos pavyzdžius, norėjosi būti drąsiai, priešintis okupacijai. 1977 metais Ramunė sudalyvavo politinio kalinio Liudo Simučio, sugrįžusio po 22 metų kalėjimo lageryje (vėliau nepriklausomybės signataro), sutiktuvėse Viduklėje. Tai jai skaudžiai kainavo.

Atsiminimuose rašė: Nereikėjo ilgai laukti ir mūsų šeimai. 1977 metų balandžio 19 dienos rytą vyras ir skarele ryšinti moteris, pašnibždėję, kad yra nuo „Alfos“ (taip pogrindininkai slapyvardžiu vadino Alfonsą Svarinską), įsigavo į mūsų namelį. Įėję pro duris parodė KGB pažymėjimus ir pradėjo kratą. Atvedė gatvėje sulaikytą Tėtį. Mane KGB į tardymą išsivežė iš paskaitų. Iš pradžių buvau tardoma instituto komjaunimo komiteto kambaryje, dalyvaujant „mokslinio komunizmo“ dėstytojams, paskui pervežė į saugumo pastatą. Dešimt valandų trukusiame tardyme buvau verčiama papasakoti, ką žinau apie kun. A. Svarinską…

Po to trejus metus institute tęsėsi mėginimai susidoroti su Ramune per okupanto įvestų pseudomokslų – ateizmo, politinės ekonomijos ir mokslinio komunizmo egzaminus, KGB egzaminatoriams jai rašant nepalankius egzaminų vertinimus. Ramunė nenuleido rankų, kovojo su apkvaišusių komunizmo idėjomis dėstytojų fanatizmu, naikinančiu viską, kas gražiausia. Drąsi ėjo perlaikyti tuos egzaminus. Atsirado dėstytojų, kurie perlaikant parašė jai teigiamą vertinimą, nepakluso KGB reikalavimams susidoroti. Bet šie dėstytojai buvo priversti palikti institutą (Tytmonas) ar gavo papeikimą (Šalna). Galiausiai paskutinio egzamino – „mokslinio komunizmo“ metu susidorojo – negavo teisės perlaikyti egzaminą ir negavo gydytojo diplomo. Tačiau ji nepasidavė – dirbo laborante, felčere, toliau kovojo, važiavo net į Maskvą ir po poros metų gydytojo diplomą gavo.

1985 metais šeimai naujas KGB smūgis – Ramunės Tėtis Povilas Butkevičius, žinomas disidentas, buvo nužudytas prie namų. Nelojalumas tarybinei valdžiai, tais laikais buvo tiesus kelias į žūtį. Visokiais būdais KGB stengėsi įgąsdinti laisvės kovotojus, nutraukti jų bendradarbiavimą.

Nepriklausomoje Lietuvoje Ramunė apsigynė mokslų daktaro disertaciją. Dirbo dėstytoja universitete, kuriame tarybiniais metais su ja buvo susidorota, įsitraukė į krikščioniškų organizacijų veiklą, kovojo už šeimos, žmogaus gyvybės apsaugą. Nėjo į kompromisus su sąžine dėl karjeros.

Nepaisant paskutiniais metais ištikusios sunkios ligos, ji liko stipri dvasioje, kokia buvo visą gyvenimą – nuoširdi, kukli, linksma, jautri kiekvienam ir ištikima Tikėjimo karė. Į atsisveikinimą su šiuo gyvenimu ėjo sąmoningai. Dabar Ramunė džiaugiasi pačia didžiausia, tyriausia meile, kokia tik gali būti – tikrąja Būtimi!

Iš mano kartos, bendramokslių kartos sutiktų žmonių – Ramunė yra pati iškiliausia asmenybė, stiprios dvasios, bekompromisinės laikysenos žmogus. Ramunę galima vadinti išrinktąja, nes jos akys švietė tikėjimu, ji buvo ištikima aukštiems idealams, juos labai mylėjo, širdis buvo kupina vilties. Ji nugyveno prasmingą gyvenimą tarnaudama Dievui, Lietuvai ir užsitarnavo tikrą džiaugsmą Aukščiausiojo Tėvynėje.

Kai 1975 metais KGB nužudė disidentą Mindaugą Tomonį, Ramunės Tėtė vienos gydytojos bute uždarame rately suorganizavo Tomonio paminėjimą. Į jį buvau pakviestas Ramunės. Paskaitą skaitė Algirdas Patackas ir Ramunės Tėtis. Manau, Ramunė neprieštarautų, jei šiandien prie jos ir netoliese esančio Tėvelio kapo jiems abiems priskirčiau gyvenusio be melo, už Lietuvos laisvę savo gyvybę paaukojusio rezistento, poeto Tomonio žodžius:

kalbu –
į tave
iš amžių miglų
tolimos ateities
sakau:
nušvitus dvasia
tarp žvaigždynų
tylių –
giedok
Amžinybės žmogau…
….sudužusio smuiko
skeveldros Nakty –
lyg miesto griuvėsiai…
Aušra
tau vartai
į Giesmę
Dievo skirti
Ten kur būtis
Tikra.

Susiję

Ramunė Jurkuvienė 7408472503204797347
item