Vytautas Radžvilas. Visko pradžia – laisvas žodis (laiško Prezidentui komentaras)

Profesorių Vytauto Radžvilo ir Alfonso Vaišvilos viešo laiško Prezidentui dėl Lietuvoje plintančioje persekiojimo už išreikštas pažiūras komentaras. 

Nėra ko slėpti. Rašant šią antraštėlę mintyse iškilo pamatinio mūsų civilizacijos teksto eilutė: PRADŽIOJE BUVO ŽODIS. Išlaisvinti žodį – toks yra pirmutinis šių dienų Lietuvos visuomenės uždavinys. Prieš trisdešimt penkerius metus nomenklatūrinių privilegijų neturėjusi tautos dalis kasdien buvo priversta grumtis su nepritekliais. Tačiau į Sąjūdį pakilome ir telkėmės pirmiausia reikalaudami laisvo žodžio. Teisės netrukdomai sakyti TIESĄ.

Šią teisę atsikovojome. Tačiau neilgai trukus vėl praradome. Didele dalimi todėl, kad laisvo žodžio nebranginome, nesaugojome ir negynėme. O juk Lietuvoje niekur nepranyko tie, kurie daugiau kaip pusę amžiaus smaugė laisvą mintį ir žodį. Tik kuriam laikui jie pasitraukė šešėlį. Ir laukė savo valandos, kad galėtų vėl išlįsti į dienos šviesą ir tęsti savo niekingą darbą.

Budrieji „ideologinio tyrumo“ sargai – visi tie propagandininkai ir cenzoriai, partijos ir komsomolo aktyvistai su fanatiškomis liepsnelėmis akyse – nepastebimai atkuto ir atvirai ėmė kelti galvas apie 2010 metus, įpusėjant pirmajai D. Grybauskaitės kadencijai. Kėlė galvą naujas – sumodernintas, įvilktas į „europinių vertybių“ žodyno rūbą – „politkorektiškas“ totalitarizmas. Apie tai parašęs ir įspėjęs, tada dar likau daugelio nesuprastas, kartais ir pašiepiamas.

Šio atgimstančio totalitarizmo esmė ir taikiniai pasirodė esą tie patys. Sovietinio totalitarizmo girnos negailestingai malė Tikėjimą gynusius krikščionis ir svajonės atkurti okupantų sunaikintą valstybę neišsižadėjusius Lietuvos patriotus. Tačiau lyg ir atkurtoje valstybėje gaivinamo neototalitarizmo taikiniai ir aukos keistai yra tie patys. Jų sąrašą papildė nebent prigimtinės šeimos šalininkai ir gynėjai.

Karo Ukrainoje fone įsibėgėjanti „neteisingai mąstančių“ persekiojimo ir ujimo praktika verčia itin susimąstyti ir kelti rimtus klausimus, ko iš tikrųjų buvo ir yra siekiama. Mat žvelgiant retrospektyviai, ji vis labiau atrodo panaši į atsargesnę ir švelnesnę, negu vykdomas Ukrainoje, ir pačios Lietuvos išankstinio „denacifikavimo“ versiją. Vargu ar paprastas atsitiktinumas yra tai, kad panašiai kaip regime doc. J. Mažylės ir V. Savukyno atvejais, persekiojimo taikiniais tampa, yra brutaliai užčiaupiami, ujami ir iš viešosios erdvės bei akademinės sferos stumiami būtent patriotiškiausi, stipriausią tautinę ir valstybinę savimonę turintys žmonės.

Ką reiškia daugiau kaip dešimtmetį trunkantis tokių ne tik itin kvalifikuotų, bet ir Lietuvos valstybei besąlygiškai lojalių piliečių kryptingas išstūminėjimas iš nacionaliniam saugumui gyvybiškai svarbių viešojo gyvenimo ir profesinės veiklos sričių? Ar dangstantis „europinių vertybių“ įtvirtinimo širma, nebuvo ir nėra nuosekliai ir metodiškai purenama kuo palankesnė dirvą dar vienam „išvaduotojų iš Rytų“ žygiui į Lietuvą? Ar tikrai nesiekiama, kad  jie mūsų šalyje rastų ištautintą ir išvalstybintą, pakrikusią ir neįstengiančią valingai priešintis visuomenę?

Su prof. A. Vaišvila tikimės, kad  mudviejų atviras laiškas šalies vadovui dėl Lietuvoje vykstančio ideologiškai ir politiškai motyvuoto piliečių persekiojimo sulauks Prezidento dėmesio. Tegul jis bus ir priminimas, kad atėjo laikas stoti į principinę kovą už laisvą žodį. Kaip stojome tada, prieš trisdešimt penkerius metus.