Vidas Rachlevičius. Lietuviškas šariatas arba Iranas prie Baltijos

www.delfi.lt Visuomenei ant galvos nuolat krinta skandalų bombos, bet viešojoje erdvėje nematau nei intelektinių pajėgumų, nei noro išaiškin...

www.delfi.lt

Visuomenei ant galvos nuolat krinta skandalų bombos, bet viešojoje erdvėje nematau nei intelektinių pajėgumų, nei noro išaiškinti visuomenei, ką realiai visa tai reiškia ir kokios galimos pasekmės visuomenei ir valstybei. Tikrasis elitas yra išvarytas iš viešosios erdvės, o mokesčių mokėtojų pinigais išlaikomi vadinamieji politikos mokslininkai yra tik nebylūs dvarą aptarnaujantys padavėjai. Akivaizdu, kad daug Lietuvos žmonių nesupranta, kokiu keliu pasuko ši valstybė. Niekas nesiima sudėlioti įvykių į logines grandines, nes tuomet atsivertų katastrofiška panorama.

Visuomenės nesusigaudymą, visų pirma, formuoja įvairūs komentatoriai, apžvalgininkai bei politikai, kurie kalba belenką, o žmonės tuos niekus šliurpia nekramtę, kaip austres. Elementarus nusišnekėjimas tapo komunikacijos standartu. Štai po savivaldybių rinkimų viena žurnalistė feisbuke su patosu konstatuoja, kad „Vilnius pasirinko Europą. Nepraraskime vilties, kad vieną dieną ir Kaunas taip pasirinks.“ Tačiau net ir konservatorių elektoratas, praėjus vos kelioms dienoms po rinkimų, jau rašo feisbuke, kad „nė nepradėjęs, pil. Benkunskas jau demonstruojasi kaip fundamentalus biurokratinis menkysta.“ Žinomas politikas svaičioja, kad „Vilnius veda, reprezentuoja, Vilnius jau įsitvirtino ne tik kaip regiono, bet kaip pasaulio laisvės sostinė. Mes keičiame pasaulį, ir labai gerai, kad vilniečiai mus palaiko.“ Žinomas banko ekonomistas skelbia, kad „aplink visur siaučia ekonominė audra, tačiau Lietuvos gyventojai jos beveik nejaučia.“ Žiniasklaida aklai cituoja nupušusių Jungtinių Tautų ataskaitą, kad Lietuva yra tarp 20 laimingiausių pasaulio šalių. Ir niekas garsiai nesušunka: „Ar tamstoms viskas gerai su galva?“

Dauguma sunkiai bet kokiu transportu pasiekiamo Europos užkampio gyventojų europietiškumą supranta kaip Polinezijos čiabuviai. Jie tai sieja tik su tam tikru gyvenimo komfortu, trinkelėmis išgrįstomis keliomis centrinėmis gatvėmis ir aikštėmis, parodomaisiais gėlynais bei įvairiais blizgučiais, pavyzdžiui, Kalėdų eglėmis, tačiau purvini kiemai, nevalytos gatvės, duobėti keliai ir griūvantys tiltai tarsi jokio vaidmens nevaidina. 

Juk europietiškumas – ne dekoracijos, bet, visų pirma, stiprios bendruomenės, o tikrasis vadinamųjų konservatorių tikslas yra naikinti savivaldą, tolinti valdžią nuo žmonių, nes jų ideologai teigia, kad Lietuvoje per daug savivaldybių, jos per mažos ir jas reikia naikinti, stambinti. Jų vizija – savotiškas politinių akropolių tinklas su valdžiai lojaliais savininkais. 

Europietiškumas – ir mentalitetas bei glaudūs bendruomenių santykiai su vietos valdžia. Gal matėte ką nors panašaus Vilniuje, Kaune ar Druskininkuose? Europa į Vilnių pradės eiti tada, kai miestiečiai trenks kumščiu į mero stalą ir pasakys, kad užteks niokoti miestą, kai vietos bendruomenė išeis į gatvę ir išvys mero siųstus jų gatvės siaurintojus bei medelių, kurie netrukus bus išrauti, sodintojus. Sostinės valdžia net nesugeba nustatyti paprastų europinių verslo standartų bei taisyklių. Pavyzdžiui, taksistų ir pavežėjų sektorius nusirito iki Vidurinės Azijos lygio, nes naujieji darbuotojai atsivežė savo kultūrą, rusų kalbą ir nevaržomi demonstruoja savo mentalitetą.

Kažkada Lietuva turėjo vieną iš liberaliausių žiniasklaidos įstatymų, nebuvo jokių rimtesnių bandymų riboti žodžio laisvę. Tačiau dabartinė valdančioji neomarksistų koalicija per labai trumpą laiką sukūrė sistemą ir baime pagrįstą visuomeninę atmosferą, ir Lietuva tapo savotišku Iranu prie Baltijos. Jokia Europa čia net nekvepia. Jau susiformavo grupė gerai matomų vyriškos ir moteriškos lyties save „nepriklausomais“ pozicionuojančių ajatolų, kurie ir kurios budriai seka, kad visuomenė griežtai laikytųsi „konservatoriško šariato“ taisyklių. O juk palyginti neseniai vienas iš tų ajatolų savo komentare citavo Volterą: „Aš nesutinku su tuo, ką jūs sakote, bet aš pasiryžęs mirti už jūsų teisę tai pasakyti.“ Dabar jie su neslepiama neapykanta puola oponentus, kuriais tampa visi, kurie tik pradeda galvoti savo galva. Viešojoje erdvėje lietuviškiems ajatoloms yra suteikti aukščiausi minaretai, todėl jie tapo labai įtakingais visuomenės nuomonės formuotojais. 

Demokratijos degradaciją iliustruoja vos keli faktai. Štai laidų vedėjas Virginijus Savukynas dėl teisingumo ministrei Ewelinai Dobrowolskai nepalankaus įrašo feisbuke sulaukė didelių nemalonumų. Jis LRT etikos kontrolierės pripažintas pažeidęs 3 etikos kodekso straipsnius ir dėl to įpareigotas pašalinti įrašą, o LRT administracijai rekomenduota V. Savukynui skirti nuobaudą. Tokių draudimų nebuvo net vėlyvuoju sovietmečiu! 

Tuo tarpu LRT generalinė direktorė Monika Garbačiauskaitė-Budrienė užsiima mobingu, o žmonių kalba – cenzūra, ir ėmėsi persekioti Vilniaus universiteto dėstytoją doc. dr. Jolantą Mažylę bei nurodinėti, kokiose televizijose ir laidose ji gali ar negali dalyvauti. Į tai buvo įveltos įvairios institucijos, kurių nariai rimtais veidais posėdžiauja, rašo popierius, kažką svarsto...

Jei Lietuva būtų Europa, tai Vilniaus universitetas, kuris, regis, turi kažkokią autonomiją, net nebūtų pradėjęs klausyti tų kalbų, o iškart būtų kultūringai pasiuntęs LRT generalinę direktorę rusų laivo kryptimi. Iš mokesčių mokėtojų pinigų išlaikomo visuomeninio transliuotojo generalinė direktorė vien už tokį bandymą būtų išlėkusi iš darbo tą pačią dieną. Maža to, gindami žodžio laisvę, savo Alma mater autonomiją ir dėstytojos teisę laisvai reikšti savo mintis bei sekdami, pavyzdžiui, Prancūzijos pavyzdžiu, studentai būtų išėję į gatves, išdaužę dešimtis vitrinų, Vilniaus centre liepsnotų apversti automobiliai, kauktų sirenos ir sklaidytųsi ašarinių dujų debesys. Studentai tai būtų padarę vien dėl to, kad daugiau niekada jokiems jokios valdžios tarnams nekiltų net menkiausia mintis riboti esmines žmogaus teises bei laisves. Ir niekas net nedrįstų prasižioti, kad jie yra penktoji kolona ar Rusijos agentai. 

Tačiau Komunikacijos fakulteto studentai, būsimieji žurnalistai bei viešųjų ryšių specialistai, įtariu, kažkieno pakurstyti, sukurpė kreipimąsi, reikalaudami „ištirti Jolantos Mažylės dėstomų dalykų kokybę“. Kitaip tariant, pareikalavo rasti priežastį atleisti dėstytoją. Tai yra importas iš Rytų ir apmaudu, kad jis nepatenka į sankcijų sąrašą. 

Taigi, jau turime naują politiškai indoktrinuotų leftistinių infantilų kartą, kurią kažkas taikliai pavadino „prisukamu komjaunimu“, ir ši publika netrukus ateis dirbti į žiniasklaidos priemones. Šio skandalo kontekste viena iš žinomų ajatolų pareiškė paliekanti Žurnalistų sąjungą, nes jos Vilniaus skyriui vadovauja J. Mažylė. Žvelgiant iš šono, kai kurių tų ajatolų bei sofos patriotų aktyvizmas, nuolatinis šūkaliojimas feisbuke jau kelia rimtų abejonių dėl jų emocinės būsenos ir psichinės sveikatos. 

Tokie dalykai nevyksta atsitiktinai, tai yra logiška veiksmų grandinė, kurią lėmė visuomenės tamsumas ir visiškas abejingumas. Visiškas groteskas: Lietuvoje atsirado naujas vadinamųjų konservatorių, tarsi ir „kovojančių“ prieš rusišką kultūrą, sukurtas reiškinys, kurį galima pavadinti „šurajevščina“. Kelnes prieš kamerą besimaustęs ir banalius rusiškus anekdotus skaldęs jaunuolis nenusileido parašiutu, jis buvo atrastas, išugdytas ir tapo vienu iš ajatolų, kurio draugijos nevengė ir premjerė. 

Sutelktomis pastangomis buvo didinamos šio naujojo konservatorių talismano galios ir iškilmingoje ceremonijoje Tarptautinių santykių ir politikos mokslų institutas (TSPMI), visiškai atvirai pataikaudamas valdžiai, suteikė jam Metų valstybės kūrėjo titulą. Feisbuke buvo pašiurpusių žmonių, bet plačioji visuomenė tylėjo. Ir štai šis konservatorių šariato sargybinis Vilniaus knygų mugėje pamatė pandemijos valdymą kritikuojančios Sveikatos teisės instituto knygos reklaminę instaliaciją. Jaunasis ajatola sukėlė triukšmą ir leidykla „Obuolys“, kurios stende ir buvo reklamuojama minėtoji knyga, pašalino stendą. 

„Man džiugu, kad tai, kas vyksta mugėje, nepalieka abejingų žmonių. Pono Šurajevo laikysena man atrodo pilietiška ir suprantama. Tai tik rodo, kad žmonėms ne tas pats, apie ką kalba leidyklų stendai“, – BNS kalbėjo Lietuvos leidėjų asociacijos prezidentė Lolita Varanavičienė.

Šis epizodas puikiausiai iliustruoja, kokia bestuburė ir baukšti yra Lietuvos inteligentija. Jokio supratimo apie žodžio laisvę bei profesinės savigarbos neturi ir knygų leidėjai, kurie tarsi baudžiauninkai išsigando dvaro triukšmadario. Bet baisiausia yra tai, kad vienas valdžiai tarnaujantis ir jokių įgaliojimų neturintis individas gali įvesti cenzūrą didžiausiame knygų leidybos renginyje! Po šio epizodo jaunuolis įsijautė į visagalio vaidmenį ir ėmėsi daryti tvarką Seime, ten sutiko tokius pačius, kaip jis, bet galiausiai buvo išmestas lauk. Apie šio veikėjo videoišpuolį prieš Artūrą Zuoką savivaldybių rinkimų išvakarėse aš patylėsiu, nes iki patvorinio gaivalo lygio nenusileisiu. 

Po tokių ekscesų, regis, turėjo būti kažkokia reakcija. Jeigu Lietuva būtų Europa, tai, visų pirma, nacionalinis transliuotojas ir TSPMI direktorė Margarita Šešelgytė turėjo viešai atsiprašyti visuomenės už tai, kad tam veikėjui buvo suteiktas – net ranka nekyla rašyti – valstybės kūrėjo titulas. Jei direktorė tyli, tai gal bent keli TSPMI dėstytojai ir profesoriai turi kitokią nuomonę? Juk pareikšti savo atskirąją nuomonę yra demokratiška praktika. Baimė išsižioti ir tyla. Apie TSPMI „prisukamą komjaunimą“ nėra ką ir kalbėti. 

Yra gerai žinomas posakis, kad blogis laimi ten, kur geri žmonės nieko nedaro. Paprastas klausimas: kokiose moralinėse ir profesinio orumo žemumose yra mūsų teatro bendruomenė, jei po visų šių ekscesų „valstybės kūrėjui“ buvo patikėta įteikti vieną iš „Auksinių scenos kryžių“? Taip pasakytina ir apie salėje sėdėjusią publiką. Taigi, ponios ir ponai mokesčių mokėtojai, kai vėl išgirsite aimanas, kad kultūrai reikia didesnio finansavimo, žinokite, kad jūsų pinigai bus panaudoti tam, kad jūs gautumėte dar daugiau „šurajevščinos“. 

Vienas iš TS-LKD atstovaujančių Seimo narių rašė: „Olegas, be savo visuomeninės veiklos, visų pirma yra jaunosios kartos veidas ir dvasia.“ Taigi, valdančioji partija nustatė ne tik naują jaunimo, bet ir politinės kultūros standartą. Turbūt nenorėdama atsilikti nuo įsibėgėjusio traukinio, naujai atsiskleidė ir premjerė Ingrida Šimonytė, pirmą kartą šalies politinėje arenoje prabilusi dar negirdėtais žodžiais. Dauguma vėl tyli, bet atsirado dvaro liokajų, kurie ėmė aiškinti, kad žodis „šūdas“ yra visai neblogas, net ir iš premjerės lūpų. Paradoksas: kuo didesniais patriotais ir Rusijos priešais dedasi valdantieji, tuo daugiau rusiško chamizmo visose gyvenimo srityse. Visuomenė baukščiai tyli, bet nereikia abejoti: kaip rodo istorija, visuomet ateina ir tylinčiųjų eilė. 

Lietuva – unikalus kraštas. Aš nematau kitos šalies Europoje, kurios konkrečios politinės jėgos taip nuosekliai siektų žmonių supriešinimo ir visuomeninio chaoso. Visuotinės rietenos, zoologinė neapykanta kitaminčiams ir karas „visi prieš visus“ tapo nuolatine būsena, o politinės kultūros Lietuvoje praktiškai nebeliko. Tokioje aplinkoje žūsta bet koks kūrybinis pradas, neįmanoma jokia pažanga ar protingos pertvarkos, šioje emocinėje terpėje galima tik valstybės, jos institucijų, kultūros, viešosios moralės bei visuomeninių santykių degradacija. Tai ir vyksta, labai sparčiai.



Susiję

Vidas Rachlevičius 9208141745758992852
item