Julius Barzdaitis. „666“ ir dvasinės totalitarizmo ištakos

Galimybių paso taikymo metu nuskambėjęs vieno kunigo pamokslas ir įvairių politikų reakcijos į jį bei neseniai iškeltos pastabos apie vakar...

Galimybių paso taikymo metu nuskambėjęs vieno kunigo pamokslas ir įvairių politikų reakcijos į jį bei neseniai iškeltos pastabos apie vakarų pasaulio finansinės politikos kryptį rodo, kad tiek tarp mūsų valdančiųjų, tiek tarp kitų šalių ir įtakingų organizacijų lyderių vyrauja nemenkas dvasinis neraštingumas. Pamoksle kunigas Galimybių pasą ganėtinai tiesiogiai susiejo su Apreiškime Jonui aprašyta Žvėries žyme, garsiuoju skaičiumi „666“, kas – būtent dėl tiesioginio sulyginimo pobūdžio – pagrįstai kritikuotina, tačiau tikrai nepavadintina, kaip tai padarė viena ministrė, „kliedesiais“, mat toks sugretinimas yra tam tikra prasme adekvatus ir netgi naudingas (kuria prasme – aptariama toliau). 

Taip pat, tiek Lietuvoje, tiek svetur vykstantis ir nepaneigiamai spartą įgyjantis grynųjų pinigų naikinimas irgi yra to paties – su „666“ simbolika susijusio – proceso išdava, bet to nesupratimas, nematymas politikus įgalina stačia galvą nerti į tuos pačius vandenis, kuriuos istorijoje nudažė politinės prievartos ir persekiojimų spalvos. Svarbu pabrėžti, kad šis nematymas yra simptominis. Vakarams apleidžiant krikščioniškojo paveldo ir identiteto pamatą, kartu dingsta ir krikščioniškosios minties paradigmos, intuityvus biblijinių vaizdinių paveikumas ir suvokimas. Todėl išties nenuostabu, kad tai, apie ką buvo kalbama pamoksle, gali nuskambėti kaip „kliedesiai“. Paprasčiausiai nėra intelektualinio ir interpretacinio fono, kuriame toks kalbėjimas galėtų būti teisingai suprastas – taiklios jo dalys atskirtos nuo netaiklių. Tačiau be šio supratimo apsieiti neįmanoma. Biblijoje nusakomos dvasinės struktūros yra universalios ir belaikės – jų nesuprasti ar nebandyti suprasti reiškia pasmerkti save klaidžiojimui tamsoje. Dėl to reikia bandyti atsigręžti į biblijinį palikimą, kad būtų galima ne tik teisingai diagnozuoti įvairias šių laikų negalias, bet ir suformuluoti tinkamą gijimo kelią. Šiam darbui Žvėries ženklo simbolis, dėl nepaneigiamo aktualumo, yra puikus atspirties taškas.

Prieš pradedant Žvėries ženklo reikšmės aptarimą vertėtų pasiaiškinti bendrus biblijinės simbolikos bruožus. Konkrečiai – šventajame rašte nusakomų dvasinių struktūrų (tradiciškiau tariant – būtybių) pobūdį. Šiuolaikiniam žmogui angelai, demonai, milžinai ir velniai skamba kaip su realybe nieko bendra neturintys dalykai, todėl, kad Biblijoje pateikiamos dvasinės jėgos būtų lengviau suprantamos, bus vartojama sekuliari kalba ir pavyzdžiai. Vengiant gilinimosi į minėtų būtybių metafiziką, joms aiškinti pravartu pasitelkti kartotės ar modelio sąvoką. Kartotė čia reiškia būdą, kaip veiksmai, mintys ar jausmai pasireiškia tiek individualiame, tiek kolektyviniame lygmenyje. Pavyzdžiui, pyktis, tam tikras jausmas, yra kartotė, nes pyktį lydi tam tikri atpažįstami, pasikartojantys raiškos būdai, pradedant specifine išraiška ir balso tonu, baigiant netaktiškais ar net agresyviais veiksmais. Kolektyviniame lygmenyje galioja tas pats principas. Įvairūs didelį žmonių kiekį paliečiantys įvykiai turi atpažįstamą struktūrą – tai, kas išvis leidžia juos žymėti tuo pačiu žodžiu, iš karto į kartą laikyti to paties dalyko pasireiškimu. Imkime karo pavyzdį. Be tam tikrų apčiuopiamų jo aspektų – kariuomenės ir karinės technikos naudojimo, nuostolių, kentėjimo, mirties ir t.t. – karo nepavyktų atpažinti kaip karo. Todėl tai irgi kartotė – tam tikras buvimo modelis, kuris turi savitą struktūrą, kiekvieną kartą jam pasireiškus, leidžiančią jį atpažinti.

Svarbu tai, kad tiek individualiame, tiek kolektyviniame lygmenyje kartotės yra nors ne visiškai griežtos, bet objektyvios formos. Ką tai reiškia? Kartočių pavidalas yra sustabarėjęs, jo nepavyksta lengvai (jei išvis) pakeisti. Pavyzdžiui, neįmanoma pakeisti to, kas karą daro karu ar pyktį pykčiu. Kad ir kaip būtų stengiamasi, pykčio sukeliamų jausmų neišeis pakeisti palankiais ir šiltais. Jei išeitų, tai jau nebebūtų pyktis. Kartotė dėl to yra tam tikra prasme savaeigė ir veiksni – ji ne tik iškyla, bet, iškilusi, daro įtaką ir turi poveikį. Aiškiau tą matyti didelio masto kartotėje, vėlgi, pavyzdžiui, kare. Karo įvedamos kasdienybės neįmanoma paimti ir nusikratyti. Aš, kaip individas, negaliu paimti ir nuspręsti, kad karas nebevyksta. Joks individas to negali. Net armijų vadovai negali savavališkai imti ir nutraukti konflikto. Priimdami sprendimus jie yra supančioti karo realybės – to, kas vyksta mūšio lauke, kas dedasi patarėjų ir įtakingų valstybės veikėjų gretose, visuomenėje, ekonomikoje ir t.t. Kitaip tariant, prasidėjęs karas turi išsirutulioti pagal savas taisykles ir joks vienas žmogus negali to pakeisti.

Ne veltui pagoniškasis pasaulis tokiems pasikartojantiems ir atpažįstamiems reiškiniams, kurie regimai turi savarankišką gyvenimą priskyrė dievybių statusus. Karo dievas Arėjas – ta jėga, kuri pasiglemžia ištisas tautas ir, pradėjusi veikti, turi savitą veikimo pobūdį ir vystymosi eigą – yra puikus pavyzdys. Arba meilės deivė Afroditė, kuri irgi žmogų suima ir neša, t. y., atima iš jo veiksnumą, veikia pati, antrina įžvalgą – žmogaus pasaulį sąlygoja kartotės, nuo kurių jis yra priklausomas ir nuo kurių pabėgti negali.

Tad grįžkime prie „666“. Tai irgi kartotė ar dvasinis principas, kuris reguliuoja dalį žmogiškosios tikrovės. Apreiškime Jonui pasakojama, kaip danguje karą pradėjęs slibinas nubloškiamas žemėn, kur savo autoritetą perleidžia pabaisai, žvėriui, kurį žmonės dėl to ir dėl jo didžios galios ima garbinti. Galiausiai žvėries pranašas – irgi pabaisa – priverčia žmones nešioti Žvėries ženklą, atskiriantį tuos, kurie žvėriui priklauso, nuo tų, kurie ne. Pasakojime užkoduotų įžvalgų klodai per gilūs ir per platūs, kad juos visus būtų galima čia ištirti, tačiau koncentruojantis į žymę išreiškiantį skaičių – „666“ – ir jo kontekstą, galima pamatyti, apie kokią kartotę yra kalbama.

Žvėries ženklas yra totalitarizmo kartotė – visuotinės kontrolės ir prievartos modelis. Kontroliavimas, valdymas, prievarta – visa tai yra neatsiejami žmogiškosios tikrovės aspektai, kurie turi savitas, atpažįstamas struktūras ir raiškos būdus – pavyzdžiui, jėgos, autoriteto, hierarchijos momentus. Nereikia galvoti, kad šie aspektai savaime neigiami. Valdymas yra reikalingas, kaip ir reikalinga kontrolė ar priežiūra, kaip ir, retkarčiais, reikalinga prievarta (sakykime, bausmės už nusikaltimą atveju). Tačiau „666“ žymi ką kitą, būtent perteklinį kontrolės ir prievartos lygį – norą suvaldyti visa, ką tik įmanoma ir net tai, ko neįmanoma. Ne veltui Apreiškime Jonui rašoma, kad ženklu turėjo būti pažymėti visi. Totalitarinis impulsas – kaip nurodo žodžio semantika – yra alergiškas išimčiai, jis negali pakęsti liekanos, nepažymėto, nesuskaičiuoto, nevaldomo gyvenimo ar minties. Jis siekia totalios kontrolės.

Totalitaras savo tikslams įgyvendinti visada naudosis būtent žymėjimu, kadangi tai be galo galingas įrankis identitetams kurti. Kai kažkas pažymima, tai lygu to daikto priskyrimui kažkokiai paskirčiai, vaidmeniui ar būviui, kartu – atpažinimui. Elementarus pavardės ar pilietybės pavyzdys puikiai tai atskleidžia. Per pavardės „žymę“ žmogus matomai įtraukiamas į savo šeimos identitetą, per pilietybės – į savo krašto ir tai jam suteikia tam tikras galias ir apribojimus, tam tikrą apibrėžtį, kurios kitaip neturėtų. Bet kas, kas pažymima, vienu metu yra ir išskiriama (būdamas vienos šeimos nariu, nesi kitos), bet ir įtraukiama (visgi priklausai kažkokiai šeimai). Kad ir kokia žymėjimo forma būtų taikoma, jos paskirtis visada išliks dvejopa – ji ir atskirs, ir sujungs. Žymėjimas tad turi nenuginčijamą galią – jis įgalina struktūruoti pasaulį. Per jį mes esame pajėgūs suvokti, kur ko vieta, sutvarkyti dalykus pagal svarbą ir t.t. 

Žymėjimas yra priimtinas, kai jis išsivysto natūraliai, kaip būdas išreikšti tam tikrų žmonių – šeimų, giminių, tautų – jau esančio ir jau vykstančio gyvenimo sanklodai. Kitaip tariant, kai kokios nors gyvenimo formos – papročiai ir tradicijos – yra kažkokių žmonių gyvenimo dalis, tai iš jų išplaukiančios žymės su tuo gyvenimu sutampa. Jį atitikdamos jam tinka, nes nedaro nieko daugiau, kaip tik įtvirtina tai, kas ir taip jau yra. Kur nelieka tokio savaiminio proceso – kur žymė yra skirta pagrinde ne nusakyti, ne nupasakoti tai, kas yra, bet kur ji naudojama kaip būdas kokią nors realybę perkonstruoti, įspausti į jai netinkančią formą, tada neišvengiamai įsisteigia prievartavimai ir smurtas. Pagrindinis šio išsigimusio žymėjimo pavidalas, kaip jau minėta, yra totalizavimo siekis. Joks gyvenimas, jokia patirtis, jokia institucija negali būti visiškai nuskaidrinta – per daug dalykų yra neišsakomi, turintys pagrindą nuojautoje, praktikoje, nereflektuotose prielaidose ir aksiomose, dažnai net ir prietaruose, kad galėtų būti paversti visiškai eksplikuotos sistemos dalimi. Tokia sistema dėl savo pobūdžio nebus pajėgi įtraukti šių prieblandai ar šešėliui priskirtinų dalykų ir todėl mėgins juos sunaikinti.

Esama ir kitų perversiškų žymėjimo būdų, pavyzdžiui – ką šiomis dienomis matome ypač dažnai – „mokslu“ grįstoje politikoje ar technokratijoje (žodis mokslas čia kabutėse, nes mokslas negali būti normatyvus ir todėl prieštarauja politinio sprendimo principams). Tai gerai filosofijos istorijoje žinomos racionalistinės doktrinos naujas rūbas, kuris menkai teuždengia perdėtą pasitikėjimą protu, iš kurio plaukia iliuzija, kad žmogaus gyvenimui sureguliuoti pakanka keleto geranoriškų (arba ne) ir žmoniją mylinčių (arba ne) ekspertų-inteligentų, kurie, susėdę kokiame nors idiliška architektūra ir kraštovaizdžiu mąstymą skatinančiame kurorte, remdamiesi naujausiais tyrimais, griežčiausia logika, skvarbiausiomis įžvalgomis ir aukščiausia morale sumodeliuotų tai, kaip turėtų atrodyti žmogiškoji egzistencija. Šie racionalistiniai modeliai – kaip ir visi, kuriuos istorijoje teko žmogui pergyventi – taip dažnai yra totalitariniai, taip dažnai neša Žvėries ženklą, nes, kai tikrovė jų neatitinka arba nėra pajėgi šokti pagal jų dūdelę, ji yra laikoma kalta, ji yra paaukojama modelio sąskaita, o ne modelis jos. Čia žymėjimas virsta būdu atskirti nepaklusniesiems (tiek pažymint, tiek žymės nesuteikiant), kurie negali veikti numatytu būdu, negali sutilpti į tobulojo plano rėmus ir todėl turi išnykti.

Kodėl totalitarinį impulsą žymi skaičius „666“ ir kodėl šis impulsas egzistuoja? Nors resursų paaiškinti, kodėl būtent šis, o ne koks kitas skaičius biblijinėje simbolikoje yra tapatinamas su Žvėries ženklu, yra labai daug, visgi glaustumo dėlei bus pasitelkta vienu – žemės sukūrimo siužetu. Kaip daugeliui nuo vaikystės gerai žinoma, Biblija prasideda pasakojimu apie tai, kaip Dievas per septynias dienas sukūrė pasaulį – dangų, žemę, visus augalus, gyvūnus ir žmones. Tačiau esminis pasakojimo aspektas „666“ simbolikos atžvilgiu yra tai, kad septintą dieną Dievas ilsėjosi. Po šešių dienų darbo – tvarkymo, dėliojimo, statymo, valdymo ir kontrolės – Dievas pasitraukia iš veikiančiojo pozicijos. Pavadinęs kūriniją gera, jis leidžia jai egzistuoti be priežiūros – septintą dieną ji nevaldoma, yra palikta būti tokia ir taip, kokia yra. Skaičius „6“ todėl yra priešpriešiškas sukūrimo siužeto teigiamam vaizdui – pastarasis teigia, kad pasaulio tvarkai integralus yra šabas arba sekmadienis – laikas, kai reikia ilsėtis, nustoti bandyti suvaldyti, sukontroliuoti, viską sužymėti ir sužiūrėti. Tas laikas nėra didelis (Dievas ilsisi tik vieną iš septynių savaitės dienų), bet būtinas (kaip tai parodo paties Dievo elgesys). „666“, Žvėries žymė, totalitarinis impulsas tokį supratimą neigia. Anot šio taikliai su slibinu sulyginto modelio, yra įmanoma ir būtina nepalikti nei menkiausio neprižiūrėto kampelio, nei vieno nesujungto galo, nei vienos nenušviestos kertelės. Viskas nuolatos ir visur turi būti sužymėta, suvaldyta ir kontroliuojama.

Nesunku suprasti, iš kur šis noras kyla. Biblijinis atsakymas kaip visad taikliausias – šėtonas, kaip puikybės įsikūnijimas, yra tas drakonas, kuris per savo žymę siekia įrodyti absoliutų savarankiškumą ir viršenybę. Jam nereikia šabo – už poilsį jam nėra nieko atgrasesnio – nes šis reiškia savo priklausomumo pripažinimą. Kai paleidi vadžias ir pamatai, kad nesi už viską atsakingas, turi nusižeminti prieš visus dalykus, kurie veikia be tavo įsikišimo. Tik nustojęs bandyti viską suvaldyti pamatai, kad ne viską valdai, kad pasaulis gali egzistuoti savaime ir kad prieš šią tvarką esi nepalyginamai menkas. Tai padaryti sunku. Žmogus, kaip baigtinė būtybė, jaučia savo mirtingumą ir nepakankamumą ir todėl egzistenciškai bijo atsiduoti šabui, bijo sekmadienį palikti ramybėje. Jei jis tai padaro, vadinasi – pasitiki, kad kažkas kitas – Dievas – juo pasirūpins. Bet tai reiškia, kad jis turi tikėjimą, o ne garantą. Atmetęs Žvėries ženklą žmogus yra tikintysis – tas, kuris pripažįsta savo nevisagalybę ir, suvokęs, kad negali garantuoti ne tik savo išlikimo, bet kad išvis nieko negali iki galo garantuoti, nusilenkia prieš Dievą kaip prieš tą, į kurio rankas jis atiduoda savo gyvenimą. Puikybė priešinasi šiam žingsniui. Puikybė siekia garanto – ji neišdrįsta apsinuoginti ir atskleisti savo pažeidžiamumo, ji nori užsitikrinti šimtaprocentinį saugumą. Jos pagautas asmuo savyje nori matyti tai, ką derėtų atiduoti Dievui – viešpatavimą. Totalitaras tad yra savo baigtinumą neigiantis asmuo, lygiai kaip šėtonas, nesugebėjęs pripažinti savo priklausomumo nuo aukštesnės galios ir todėl pamišusiai, fanatiškai neigiantis sekmadienį – tą dieną, kada jis turėtų su savo baigtinumu susidurti ir išmokti su juo sugyventi.

Taigi Žvėries ženklą galima atpažinti visada, kai yra kalbama apie visišką kažko sustygavimą ir sutvarkymą, nesvarbu, kokia šviesi intencija lydėtų tokį išsireiškimą ar sprendimą. Pandemijos atveju tai buvo nesuvokiami visuotinės vakcinacijos planai, kaip siekį iškeliantys devyniasdešimties procentų ar net didesnį populiacijos paskiepijimą, „zero covid“ politika Azijoje ir Australijoje ar panašūs reiškiniai, visuotiniai viešų erdvių uždarymai, vienos nuomonės ar „konsensuso“ kultas ir t.t., prigimtimi nuosaikų ir jokių galutinių tiesų neskelbiantį mokslinį metodą paverčiantys bizūnu, skirtu ištremti su panika, baime ir puikybe grįsta politika negalinčius sutikti asmenis ir institucijas. Net tas pats Galimybių pasas (ar bet kuris kitas panašus „pasas“) čia veikė kaip iš viršaus ateinančio diktato įtvirtinamas, o ne realybės atspindėjimo įrankis ir todėl ženklino iškreiptai ir žalingai.

Kovoje prieš grynuosius pinigus Žvėries simbolika irgi tokia pat ryški. Noras paversti bet kokį piniginį sandorį skaidriu – susekamu, prižiūrimu, kontroliuojamu – yra savaime totalitarinis. Ką jau kalbėti apie iniciatyvas, skirtas pinigų naudojimą surišti su įvairiais tapatybės, pažiūrų, gyvensenos aspektais? Tai tiesus kelias bet kokį „netinkamą“ požiūrį ar elgesį paversti pretekstu atjungimui nuo ekonominio ir kartu socialinio gyvenimo – ne kruvinas, bet galbūt dėl to tik dar veiksmingesnis būdas susidoroti su žmogumi-problema. Praktikuoji ne tą religiją? Tavo ne tos vertybės? Esi konspiracinių teorijų šalininkas? Antivakseris? Vatnikas? Nacis? Arba – esi iškrypėlis? Pydaras? Komunistas? Globalistų pakalikas ir tautos išdavikas? O gal – į vieną pajuokiantį ir šleikštų epitetą nesuredukuojamas, visos visatos kūrėjo nepaneigiamu orumu apdovanotas žmogus? Bet kokiu atveju, prašau – bukas algoritmas lengvai išjungs nejučiomis iki pamatų skaitmenine virtusią tavo egzistenciją, o tu nė nepajusi to momento, kai virtuali ranka sugniauš nematomais, bet nepajudinamais pirštais.

Yra daugiau pavyzdžių – noras totalizuoti yra paplitęs visoje aibėje šiuolaikinę visuomenę užvaldžiusių temų. Ta pati šimtu procentų „žiedinės“, „net zero“ ekonomikos fantazija. Arba įvairios iš pirmo žvilgsnio antitotalitarinės socialinės revoliucijos ir socialinio teisingumo judėjimai, siekiantys iš paraščių į centrą ištraukti ir normalizuoti bet kokį identitetą, nesuvokiantys, kad ne viskas turi ir gali būti įtraukties subjektas. Net ir tai, kad skurdas, nepriteklius, kentėjimas ir giminingi dalykai yra matomi ne kaip skausmingos, bet neišvengiamos duotybės, o kaip įžeidimas, kurių net menkiausias apraiškas reikia pašalinti bet kokia kaina. Tokių vizijų šalininkai nesupranta, kad liekana, kraštas, periferija, stokojimas ir ribotumas yra kažkas, ko negalima ir nereikia iki galo pažaboti, kad bandymas tai daryti neišvengiamai reiškia pasidavimą puikybei ir dar didesnių problemų iššaukimą, kad tai dalykai, kurie turi savo vietą – nepatogią, žeidžiančią, sunkią, bet neištrintiną.

Tiesa, kurią galima atpažinti žvelgiant į Žvėries ženklo kartotę, yra paprasta, bet reikalinga. Neįmanoma sukurti sistemos, kuri įtrauktų ir apspręstų visą būtį, numatydama bet kokį galimą nepasisekimą ir iš anksto jį pašalindama. Tai – kliedesiai. Be to – be galo pavojingas, netgi pats pavojingiausias ir pragaištingiausias, siekis. Mėginimas jį įgyvendinti – mėginimas judėti link totalios kontrolės, totalaus saugumo, darnumo, tvarumo, teisingumo ir t.t. – yra pasmerktas nesėkmei, o be to dar – masiniam niokojimui ir griovimui. Ne dėl to, kad kažkuris iš šių tikslų – darna, tvarka, tvarumas, saugumas ir panašiai – būtų savaiminis blogis. Ne. Kiekvienas iš jų ir bet koks kitas yra daliniai gėriai, reikalingi dėmesio, resursų ir darbo, tačiau ne bandymo visiškai juos įgyvendinti, automatiškai vedančio tiesiai į Žvėries glėbį. Pabaigai tad pravartu pabrėžti, kad, susidūrus su tikinimais ar sprendimais, turinčiais kažką sutvarkyti, išspręsti ar pataisyti, labai paprastas klausimas gali padėti atskleisti ne tik tikėtiną ketinimo sėkmingumą, bet ir kainą, kurios jis, jei tik bus įgyvendinamas, pareikalaus. Ar siekiai nuosaikūs, ar visgi žadama viskas?


Susiję

Skaitiniai 2012016994842657774
item