Paul Kengor. Bolševikų seksualinė revoliucija

Minėdami bolševikų įvykdytos Spalio revoliucijos metines, dalinamės ištrauka iš JAV analitiko dr. Paulo Kengoro knygos  „Išardymas“, kurioje...

Minėdami bolševikų įvykdytos Spalio revoliucijos metines, dalinamės ištrauka iš JAV analitiko dr. Paulo Kengoro knygos „Išardymas“, kurioje aptariamas Spalio revoliucijos įgalinta ir ją netrukus pasekusi seksualinė revoliucija Sovietų Rusijoje 1918-1929 metais. Kviečiame skaitytojus susipažinti su faktais šia menkai žinoma tema. Visas tekstas su šaltinių nuorodomis - 2017 metais lietuviškai išleistoje knygoje  „Išardymas“. 

Karlo Markso ir Friedricho Engelso pasekėjai buvo įsipareigoję šeimos gyvenimo revoliucijai – jie siekė radikaliai nutraukti vyro ir žmonos bei tėvų ir vaikų tradicinius santykius. Pirmieji ir uoliausi praktikai – bolševikai – beatodairiškai sekė naujuoju tikėjimu.

Fundamentali bolševikų vykdyta Rusijos visuomenės transformacija pirmiausiai reikalavo niekinamo priešo – religijos – sunaikinimo. Po 1917 m. Spalio revoliucijos Vladimiras Leninas ir jo klika nedelsdami uždraudė tėvams ir bažnyčiai mokyti religijos jaunesnius nei aštuoniolikos metų vaikus. Pastarieji buvo raginami įduoti savo tėvus, jei šie moko juos apie Dievą, o visas auklėjimas buvo pašalintas iš Rusijos stačiatikių bažnyčios ir perduotas valstybinėms mokykloms. Tėvų arba vyro ir žmonos santykiai buvo grubiai pažeisti daugeliu būdų. Santuoka buvo paversta griežtai civiline ceremonija; vestuvės, kaip ir krikštynos bei laidotuvės, buvo pakeistos keistomis komunistinėmis ceremonijomis. Sovietų pareigūnai įvedė komunistinės ideologijos įkvėptas pasaulietines apeigas, kurias pašaliniai niekinamai vadino „raudonosiomis vestuvėmis“, „raudonosiomis krikštynomis“ ir „raudonosiomis laidotuvėmis“. Raudonųjų krikštynų metu kūdikiams buvo paskiriami visuomeniniai „krikštatėviai“, kurie garantavo, kad vaikas būsiąs užaugintas nusipelniusiu „komunizmo statytoju“. Naujagimių tėvai vaikus prižadėjo auginti „ne kaip buržuazijos vergus, bet kaip kovotojus prieš ją“. Jaunos motinos skelbė: „Vaikas man priklauso tik fiziškai. Jo dvasinį ugdymą aš patikiu visuomenei.“  „Dvasinis“ ugdymas čia reiškė naują ir vienintelį patvirtintą tikėjimą – marksizmą-leninizmą.

Atkreipkite dėmesį: Vladimiro Lenino, Levo Trockio, Josifo Stalino ir jų sėbrų veiksmuose nebuvo jokių užuominų nei į šeimos paneigimą, nei į jos pakeitimą ar peržengimą. Tai buvo grynas panaikinimas.

Ilgametį Rusijos stačiatikių bažnyčios draudimą išsiskirti panaikinę bolševikai sukėlė skyrybų protrūkį ir didžiulę sumaištį rusų šeimose . Ir taip dramatiškas efektas, sukeltas staigaus visiško skyrybų įstatymų liberalizavimo ir „raudonųjų vestuvių“ institucijos atsiradimo, ypač sustiprėjo po to, kai 1920 metais buvo pilnai legalizuoti abortai – tai buvo precedento tuometiniame pasaulyje neturėjęs veiksmas. Šie pokyčiai ir Rusijos stačiatikių bažnyčios bei jos mokymo santuokos, šeimos, vaikų, auklėjimo ir kitais klausimais nutildymas Leninui ir jo sąjungininkams leido suduoti rimtą smūgį santuokiniam ir šeimos gyvenimui tradiciškai religingoje Rusijoje. Šį visuomenės šoką bolševikai sukėlė nuo pat pradžių, praėjus pirmiems mėnesiams ar metams po valdžios užėmimo.

Dar blogiau yra tai, kad padedami Komunistų internacionalo (Kominterno), bolševikai kovingai vykdė tiek jų, tiek Markso bei Engelso numatytą pasaulinę revoliuciją. Šią politiką jie siekė išplatinti visame pasaulyje. Jie norėjo, kad visos kitos po pasaulį pasklidusios ir ištikimybę Maskvai prisiekusios komunistinės partijos laikytųsi panašios praktikos. Maskvoje įkurtas artimo Lenino draugo Grigorijaus Zinovjevo vadovaujamas Kominternas buvo pats tikriausias „pasaulinės revoliucijos“, kaip ją vadino Leninas ir Marksas, štabas.

Sovietų Sąjungoje ir vėlesnėse jos pavyzdžiu sekusiose komunistinėse šalyse santuokai ir šeimai sukelti padariniai buvo tiesiog katastrofiški. Skyrybų mastas šoktelėjo iki žmonių istorijoje nematytų aukštumų. Atrodė, jog Maskvoje visi buvo išsiskyrę. Vienas rusas, skausmingai prisimindamas savo paauglystę trečiojo dešimtmečio pabaigoje, teigė, jog „metai nuo 1929-ųjų iki 1932-ųjų buvo nelaimingiausias periodas mano šeimai. Tuomet buvo daug skyrybų. Išsiskyrė daugelis mūsų pažįstamų. Tai priminė epidemiją.“ 

Dešimtmetis po dešimtmečio skyrybų rodikliai darėsi vis prastesni. Kaip rašoma vienoje praėjusio amžiaus septintojo dešimtmečio pabaigoje atliktoje studijoje, nėra „nieko keisto“ sutikti daugiau negu penkiolika kartų susituokusius ir išsiskyrusius sovietų vyrus ir moteris .

Pasaulis neabejotinai atkreipė dėmesį į šias šeimynines pjautynes. Pašaliečiams atrodė, kad komunistai išties siekia panaikinti santuoką. Tiesą sakant, šį bei tą atskleidė ir įtakingas amerikiečių žurnalas The Atlantic, 1926 metais išspausdinęs straipsnį pavadinimu „Rusų bandymai panaikinti santuoką“ .

Skyrybos Sovietų Sąjungoje buvo epidemija, o abortai – juodoji mirtis.

Bolševikai abortus legalizavo netrukus po to, kai užėmė valdžią. Kaip ir skyrybos, tai buvo viena iš kelių sričių, kuriose komunistai numatė asmeninės laisvės galimybę. Čia buvo įgyvendinta visiška privatizacija. Atrodė, kad kol šeima degs liepsnose, komunistai noriai ir nenustatydami normų leis visiškai laisvą privačią benzino ir degtukų nuosavybę. Žmogus negalėjo turėti ūkio, gamyklos, verslo ar banko sąskaitos, eiti į bažnyčią  ar spausdinti savo laikraščio, tačiau jei norėjo skyrybų ar abortų, galimybės bolševikinėje Rusijoje buvo neribotos.

Nuskandinęs valstybės laivą ir 1918 m. liepą išžudęs visą Romanovų šeimą – tai buvo tinkamas artėjančio karo prieš šeimą simbolis – Vladimiras Leninas ištesėjo 1913 m. birželio mėnesį duotą pažadą dėl „besąlygiško visų įstatymų prieš abortus panaikinimo“ . Iki 1920 metų Rusijos moterys jau galėjo laisvai, teisėtai ir nemokamai darytis abortus. Abortų skaičius staigiai išaugo.

Iki 1934 metų vienam Maskvos moters gimdymui tekdavo trys abortai – tai šokiruojantis santykis, prie kurio amerikietės nepriartėjo net per baisiausias ir klaikiausias kančias po sprendimo byloje Roe prieš Wade . Nuostoliai buvo tokie didžiuliai, kad sukrėtė net masinį žudiką Josifą Staliną, kuris, baimindamasis dėl nykstančios liaudies, 1936 metais abortus uždraudė. Jis ne juokais nuogąstavo, kad ateityje nebus jokios Rusijos, jau nekalbant apie rusų šeimas. Tačiau Stalinas tebuvo vienintelis bolševikas, šaukęs, jog reikia sustoti. Per daug kitų sovietinių planuotojų pasišventė šiam naujam dalykui, kurį amerikiečių progresyvistai vieną dieną pakrikštys „teisės į abortą“ vardu.

Kai Stalinas pabandė pažaboti abortus, jo pagrindinis tremtyje atsidūręs oponentas Levas Trockis, intelektualesnis kairysis už pirmąjį, ragino jų neatsisakyti. Septintame klasikinės knygos „Išduota revoliucija“ skyriuje senas Lenino bendramintis tvirtina, kad „revoliucinė galia moterims teisę į abortą suteikė“ kaip „vieną iš jos svarbiausių pilietinių, politinių ir kultūrinių teisių“. Trockis skyrių pavadino „Šeima, jaunimas ir kultūra“. Jame jis kalba apie „naująją šeimą“ ir kaip „senoji šeima ir toliau nyksta gerokai sparčiau“. „Negalima „panaikinti“ šeimos, – dėsto Trockis. – Privaloma ją pakeisti.“

Ilgainiui įsivyravo Staliną tiesiogine prasme pergyvenęs Trockio požiūris. 1955 metais panaikinęs Stalino abortų draudimą ir taip leisdamas abortų rodikliams pakilti į anksčiau žmonijos istorijoje nematytas aukštumas, progresyvesnis Nikita Chruščiovas viską grąžino atgal į vietas. Kaip pranešė vienas patikimas šaltinis iš septintojo dešimtmečio pabaigos, „galima rasti sovietų moterų, turėjusių dvidešimt abortų“ .

Aštuntajame dešimtmetyje Sovietų Sąjungoje per metus vidutiniškai jau buvo atliekama 7–8 milijonai abortų, kurie sunaikino ištisas rusų vaikų ateities kartas. Po to, kai 1973 metais buvo priimtas abortams palankus sprendimas byloje Roe prieš Wade, panašią populiaciją turinčioje Amerikoje vidutiniškai buvo atliekama beveik 1,5 milijono abortų per metus. Abortų apribojimai ir gimstamumą skatinanti politika Rusijoje įvesta visai neseniai – tik pripažinus prognozuojamą populiacijos kritimą nuo 140 milijonų rusų 2000 metais iki apytiksliai 100 milijonų 2050 metais (pagrindiniai nurodyti veiksniai – abortai ir jų sukeltas nevaisingumas).

Šis potraukis teisėtiems abortams jokiu būdu nebuvo tik bolševikams būdingas nukrypimas. Komunistai paprastai agresyviai pasisakė už abortus. Dar iki amerikiečių liberalų, kurie buvo abortų šalininkai (pro-choice), spekuliacijų tokiais devizais kaip „Tai yra mano kūnas“ (o tai – net kelia šiurpą – yra tikslių Jėzaus Kristaus aukos žodžių apvertimas), „Mano kūnas – mano pasirinkimas“ ar „Patraukite savo rankas nuo mano kūno“, praėjusio amžiaus trečiajame dešimtmetyje Vokietijos komunistės reikalavo abortų šaukdamos „Tavo kūnas priklauso tau“ . Daugelyje sričių, įskaitant radikalius lytiškumo pokyčius, sovietų komunistai keliais dešimtmečiais lenkė amerikiečių progresyvistus, kurie galiausiai pasivijo pirmuosius. Abortai yra skaudus pavyzdys.

Ligi šiol didžiausius abortų rodiklius turinčios šalys – Rusija, Kuba, Rumunija ir Vietnamas – išliko komunistinės ar tik neseniai atsikratė šio režimo. Iki Fidelio Castro perversmo 1959 metais Kuba buvo pamaldi katalikiška šalis, ypač atsidavusi Mergelei Marijai, kurią laikė motiniškos aukos ir tyrumo simboliu. Svarbiausios Marijos garbinimo vietos Kuboje, tokios kaip El Cobre Meilės Mergelei Marijai šventykla, kadaise pritraukdavo viso pasaulio piligrimus. Tačiau Castro, kaip visi geri komunistai, religijai paskelbė karą: jis nedelsdamas „moterų teisių“ vardu įteisino skyrybų įstatymus bei abortų klinikas, o tada stebėjo mirčių proveržį, kuris seniau Kuboje buvo neįsivaizduojamas. Nors sunku surasti patikimą statistiką, didžioji dalis kubiečių santuokų baigdavosi skyrybomis – dėl to palyginti ryškus skyrybų skaičius Amerikoje atrodo menkas. Abortų klinikas ir skyrybas išgyvenę Kubos vaikai suvaromi į didįjį komunistinį kooperatyvą, t. y. Kubos valstybinių mokyklų sistemą, kurioje jie nugrimzta į marksistinę-lenininę indoktrinaciją.

Susiję

Šeimos politika 7335434642409960290

Rašyti komentarą

  1. Dabar dar baisiau. Anksčiau bent nebuvo lyčių keitimo ir panašių fokusų.

    AtsakytiPanaikinti

emo-but-icon

item