Kazimieras Garšva. Valstybinės kalbos vardyno padėtis

www.lietuvosaidas.lt

30 Lietuvos Respublikos organizacijų rūpinasi dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2022-06-01 d. sprendimo: raidės, „esančios lietuvių kalbos abėcėlėje gali būti rašomos su diakritiniu ženklu, šiuo atveju raidė l yra lietuvių kalbos abėcėlėje, tad ji gali būti įrašyta su diakritiniu ženklu“.

Remiamasi LR Vyriausybės 2022-04-27 d. nutarimu Nr. 424. Bet pagal jį nelietuvių prašymu jų vardai ir pavardės gali būti rašomos lotyniškos abėcėlės rašmenimis (be diakritinių ženklų), išskyrus tokias pat raides su diakritiniais ženklais, kaip lietuvių kalbos abėcėlėje (plg. šio teismo sprendimo 17 punktą). Čia yra dvi nepakankamai suprastos išlygos. Viena, asmenvardžiai ne privalo, o tik gali būti rašomi trimis lotynų kalbos rašmenimis, kur ł raidės nėra.

Antra, bendrinės lietuvių kalbos abėcėlėje su diakritiniais ženklais yra tik 9 raidės: ū, ė, č, š, ž, ą, ę, į, ų. Daugelis kalbų, turinčių lotyniško pagrindo abėcėles, šių raidžių nevartoja arba jos turi kitokią reikšmę ir skambesį. Pavyzdžiui, lenkiškas tikrinis vardas Łąka autentiškai skambėtų Lonka (kaip šiaurės žemaičių ir panevėžiškių tarmiškai vadinama lankà), bet dauguma Lietuvos piliečių to nežino ir minėtą žodį tartų Laka.

Taigi, vadovaujantis teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principais būtina įstatymų bei kalbos faktų neiškraipyti ir nesudaryti precedento didesnėms painiavoms.

Užsienio valstybių spaudoje Lietuvos piliečių pavardės (ypač valstybės vadovų) rašomos anglų, prancūzų, vokiečių, latvių, lenkų ir visomis kitomis abėcėlėmis, bet niekas nesiskundžia, kad tų pavardžių lietuviška rašyba šiek tiek pakeičiama.

Teismas lyg ir sutiko su pareiškėjo skundu, jog rašant rusų ir lietuvių valstybinėmis kalbomis „pavardės rašyba buvo pakeista du kartus“. Tiksliau reikėtų sakyti „pavardė buvo pagarsiui užrašyta rusų ir lietuvių kalbų abėcėlėmis, rusų kalboje papildomai pridedant galinį priebalsį j“, kurio daugelis lenkų Lietuvoje savo pavardės dar nėra atsisakę.

Teismo sprendime paminėta: Lietuvos Respublikos Konstitucijos 14 straipsnyje įtvirtinta, kad valstybinė kalba yra lietuvių kalba. Pagal 1999 m. LR Konstitucinio Teismo išaiškinimą: „asmens vardas ir pavardė piliečio pase turi būti rašoma valstybine kalba“. Jokių išimčių nesilaikyti Konstitucijos ji nenumatė. Tai padarė 2022-01-18 d. Seimo priimtas įstatymas Nr. XIV-903 ir Vyriausybės 2022-04-27 d. nutarimas Nr. 424, tiksliai nesilaikydamas įstatymo ir dar padidindamas rašybos išimčių (Kūris 2022, 3 dalis).

Pagal Konstitucijos 110 straipsnį teisėjas negali taikyti įstatymo, kuris prieštarauja Konstitucijai, bet tuo klausimu nesikreipė į Konstitucinį Teismą (prašydamas išaiškinimo) ir skubiai priėmė sprendimą. Pagal diakritinių ženklų apibrėžimus (LKE 2008: 138 ir kt.) įžambiu brūkšniu ł perbraukimą nelabai galima laikyti ir diakritiniu ženklu – dėl to taip pat nesitikslinta.

Teismui buvo pateikti 1921 ir 1927 m. Lenkijos prievarta okupuotoje rytų Lietuvoje Lenkijos vardu išduoti pareiškėjo giminių dokumentai. Lietuvos Respublikos Konstitucijos I skyriuje pabrėžta: „Valstybinės valdžios ar jos institucijos užgrobimas smurtu laikomi antikonstituciniais veiksmais, yra neteisėti ir negalioja“ (8 straipsnis). Lietuva niekada nepripažino valstybės ar jos dalių užgrobimo teisėtomis. Tuo metu lietuviškos institucijos, organizacijos, mokyklos Lenkijos buvo uždraustos, vykdytas prievartinis jų slavinimas. Negalioja joks įstatymas ar kitas aktas priešingas Konstitucijai (7 str.).

Prašydamas pakeisti vardą ir pavardę (t. y. rašyti juos pagal užsienio valstybinės lenkų kalbos taisykles) pareiškėjas nori išskirti ir pabrėžti savo priklausomumą lenkų tautai, kurios čia etninių žemių nėra. Pareiškėjo specialybė – lenkų pogrindžio valstybė Vilnijoje. Bet įgyvendindamas diskutuotinas savo teises ir naudodamasis savo laisvėmis pareiškėjas privalo laikytis Lietuvos Respublikos Konstitucijos ir įstatymų, nevaržyti kitų žmonių teisių ir laisvių (Konstitucijos 28 str.).

Lietuvos ir Lenkijos Respublikų draugiškų santykių ir gero kaimyninio bendradarbiavimo sutartis pripažino ligšiolinę asmenvardžių rašybą (vartoti savo vardus ir pavardes pagal tautinės mažumos kalbos skambesį – 14 straipsnis) ir nurodė: „kiekvienas asmuo, priklausantis lietuvių tautinei mažumai Lenkijos Respublikoje ir lenkų tautinei mažumai Lietuvos Respublikoje privalo būti, kaip ir kiekvienas pilietis, lojalus valstybei, kurioje jis gyvena, ir vadovautis jos įstatymuose numatytomis pareigomis“ (16.2 straipsnis). Pareiškėjas gali užsirašyti savo tautybę, privačiai – ir asmenvardžius, bet verčiant daugumą Lietuvos piliečių skaityti, rašyti jiems nesuprantamas raides užsienio kalbomis būtų pažeidžiamos jų teisės.

Teismas nesirėmė kitų teismų sprendimais, kurie atmetė svetimų raidžių rašybą Lietuvos Respublikos piliečių dokumentuose, tik plačiai komentavo sau palankų vieno teismo sprendimą, kuris 2021 m. civilinės būklės aktą registruojančiai institucijai pasiūlė, kilus ginčui, įrodyti, kad nėra techninių galimybių asmenvardžio diakritinį ženklą įrašyti. Tai ranka arba eikvojant dideles lėšas (perkant iš užsienio valstybių šriftus) retkarčiais įmanoma padaryti, bet neįmanoma visose įstaigose, organizacijose taip rašyti ir visus piliečius išmokyti tai skaityti.

Pagal „Civilinį kodeksą“ (2.20 str. 1 d.) kiekvienas asmuo turi teisę į vardą ir iš tikro kiekviena šeima gali norimus vardus pasirinkti, bet jie turi atitikti bendrinės lietuvių kalbos sistemą, jos dėsnius, tradicijas ir reikalavimus. Asmenvardžiai nėra dokumentuose rašomi pagal kiekvienos lietuvių tarmės, šnektos skambesį, linksniavimą, darybą.

Minėtame teisme Civilinės metrikacijos skyrius pagrįstai atsisakė į asmenvardžius įrašyti lenkišką raidę ł, nes lietuvių kalboje jos nėra (pagal skambesį atitinka raidė l). Transkribuojant kitos kalbos asmenvardžius, vietovardžius pagal taisykles raidė ł keičiama lietuvių kalbos raide l. VLKK išvadoje buvo nurodyta, kad pagal Lietuvos Respublikos teisės aktus civilinės būklės įrašai rašomi valstybine kalba ir svetimų raidžių įvedimas tam prieštarautų.

Vilniaus apylinkėse per 90 % lenkiškai užrašytų vandenvardžių ir 70 % oikonimų (gyvenamųjų vietų pavadinimų) išliko lietuviškos kilmės ir su senaisiais aukštaičių tarmės požymiais: dzūkavimu, kietintu priebalsiu l, dvigarsių am, an, em, en tarimu um, un, im, in, lietuviškomis žodžių šaknimis, priesagomis, priešdėliais. Oikonimai siejasi su lietuvių asmenvardžiais, bendriniais žodžiais, kalbos sistema ir neabejotinai rodo čia buvus senas lietuvių žemes, kuriose kalbėta lietuviškai bent iki XVII–XIX a.

Lenkiškomis raidėmis užrašyti Lietuvos vietovardžiai buvo penkių tipų: 1) išlaikyti visai autentiški (plg. Ankštà, tarmiškai Unkštà – lenk. Unkszta, Dum̃blė, tarm. Dum̃bla – Dumbła); 2) iš dalies apslavinti, pakeičiant oikonimų balsius, priebalsius, galūnes, priesagas, priešdėlius, šaknis (plg. Grąžtẽliai, tarmiškai Gruštẽliai – lenk. Grusztele, Grúodžiai – Grodze); 3) suslavinti (Mekaĩ – Miechowo); 4) išversti (Pabéržė – Podbrzezie); 5) pakeisti (Perū́nai – Dąbrowo).

Asmenvardžiai buvo sudaryti LDK slaviškoje kanceliarijoje, todėl aiškiai lietuviškų vardų, pavardžių užrašyta mažiau – iki 40 %. Tarp jų yra senosios dvikamienės lietuviškos pavardės, asmenvardžiai su lietuviška šaknimi, kamienu, su nepakeistomis galūnėmis -is, -as, -us, -a. 1517 m. Maišiagaloje užrašyta Bagdžius, Eičius, Strielčius ir kiti (lietuviškomis raidėmis perrašyta vėliau), 1622 m. Vilniuje – Jodela „Juodelė“, Kudzis „Kudzys“, Kukia „Kukė“, Margamuszysz „Mergamušys“, Ozys „Ožys“, Zienczunas „Zenčiūnas“. Tradicinių lietuviškų asmenvardžių istoriniuose šaltiniuose užrašyta daug.

1992 m. Lietuvos Respublikos Aukščiausiajai Tarybai panaikinus pietryčių Lietuvos savavališkai kurtą teritorinę autonomiją su valstybinėmis lietuvių, lenkų ir rusų kalbomis, autonomiją bandoma grąžinti keičiant asmenvardžių, vietovardžių, gatvių, viešųjų užrašų rašybą ir įvedant regioninę („pagalbinę“) kalbą.

Europos Žmogaus Teisių Teismas yra pastebėjęs, kad žala valstybinei kalbai, kurią padarytų pavardžių rašymas kitų kalbų abėcėlėmis, smarkiai nusveria įmanomus nepatogumus, kuriuos galėtų patirti kasdieniame gyvenime asmuo, kurio pavardė perrašyta pagal valstybinės kalbos taisykles ir tradicijas. Be to, moteriškos giminės asmenys, kurių pavardės nuo vyrų skiriasi galūnėmis -ienė, -aitė, -ytė, -ūtė, -ė ir t. t. nepatogumais ES nesiskundžia.

„Dabartinės lietuvių kalbos gramatika“ nenumatė jokių Lietuvos piliečių asmenvardžių rašybos išimčių. Į lietuvių kalbą perkėlus visų kalbų lotyniško pagrindo abėcėlėmis parašytus asmenvardžius atsirastų apie 150 naujų raidžių ir tai kenktų valstybinės kalbos sistemai. Dėl to naująjį asmenvardžių rašybos dokumentuose įstatymą ir numatomus jo papildymus turės vertinti Konstitucinis Teismas ir Seimas.

Lietuvos Respublikoje natūraliai susiformavęs tradicinis vardynas yra lietuviškas. Pagal Valstybinės kalbos įstatymo 14 straipsnį oficialios, sunormintos vietovardžių lytys Lietuvos Respublikoje rašomos valstybine kalba. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2009, 2011 m. patvirtino Valstybinės kalbos įstatymo viršenybę, numatančią, kad bet kokie viešieji užrašai valstybėje turi būti pateikiami valstybine kalba.

Dvikalbiai vietovių, gatvių, įstaigų pavadinimai būna federacinėse valstybėse, o pagal Konstitucijos 10 straipsnį Lietuvos valstybės teritorija yra vientisa ir nedalijama į jokius valstybinius darinius. Lietuvos Respublikos dokumentuose oficialiuose užrašuose vietovardžiai, piliečių asmenvardžiai pirmiausia turi būti rašomi valstybinės lietuvių kalbos 32 raidėmis.