Karolina Mikaliūtė. G. Meloni ir krikščioniškos pažiūros

www.laikmetis.lt „Catholic Herald“ straipsnyje „Ką žinome apie G. Meloni krikščioniškąjį tikėjimą?“ rašoma, kad Italija turi naują ministrę ...

www.laikmetis.lt

„Catholic Herald“ straipsnyje „Ką žinome apie G. Meloni krikščioniškąjį tikėjimą?“ rašoma, kad Italija turi naują ministrę pirmininkę, kuri save apibūdina kaip „italę, krikščionę, moterį, motiną“, o tuo tarpu leftistinė spauda ją apibūdina kaip „fašistę“. Pati Giorgia Meloni (Džordža Meloni) atmeta tokius kaltinimus.

Interviu Izraelio laikraščiui „Israel Hayom“ ji pareiškė: „jau kelis dešimtmečius atiduodame fašizmą istorijai, tvirtai smerkdami demokratijos praradimą, skandalingus antižydiškus įstatymus ir Antrojo pasaulinio karo tragediją“.

Italijos vyskupų konferencijos pirmininkas ir Bolonijos arkivyskupas, kardinolas Matteo Zuppi (Matėjas Dzupis) paragino naująją šalies vadovybę, laikomą priešiška daugeliui popiežiaus socialinės darbotvarkės nuostatų, ginti vargšus ir pažeidžiamus asmenis, sakydamas, kad pati Bažnyčia ir toliau „griežtai“ gins bendrąjį gėrį, rašo „The Crux“.

Kardinolas M. Zuppi teigė, kad Bažnyčia Italijoje ir toliau griežtai, jei reikės, gins bendrąjį gėrį, o ne asmeninius interesus, gins neliečiamas asmens ir bendruomenės teises. „Atsižvelgdama į demokratijos dinamiką ir skirstymą vaidmenis, ji nepraleis progos prisidėti prie teisingesnės ir įtraukesnės visuomenės skatinimo“, – sakė jis.

„Tai padarys galą lyčių indoktrinacijai ir savižudiškam europietiškumui. Italai laikosi neatimamų principų: prigimtinės šeimos apsaugos, pagarbos gyvybei, saugumo ir kovos su nelegalia imigracija, lyties ir LGBTQ+ indoktrinacijos nepilnamečiams nutraukimo“, – kalbėjo G. Meloni, kuri yra gavusi arkivyskupo Carlo Maria Viganò (Karlo Marijos Vigano) palaiminimą ryžtingiems darbams.

Nematomi finansiniai priešai

Jau kurį laiką buvo akivaizdu, kad pati šeimos sąvoka yra progresyviosios politikos priešprieša, tačiau G. Meloni teigia, kad kova vyksta su nematomais finansiniais ir politiniais priešininkais, kurie nori atimti iš mūsų žmogiškumą ir tapatybę, kad galėtų mus sutriuškinti ir paversti vartotojiškais vergais, kaip rašoma „Catholic Herald“ straipsnyje.

„Kodėl šeima tokia bauginanti? Į visus šiuos klausimus yra vienas atsakymas. Todėl, kad ji mus apibrėžia, nes ji yra mūsų tapatybė. Nes viskas, kas mus apibrėžia, yra tapatybė, ir grėsmė tiems, kurie norėtų, kad mes nebeturėtume jos, o būtume tiesiog tobuli vartotojų vergai“, – sako G. Meloni. Ji vadina tai „finansiniu spekulizmu“: Apie save ji sako: „Aš esu Giorgia, aš esu moteris, aš esu italė, aš esu krikščionė. Jūs negalite to iš manęs atimti!“

Kairieji – grėsmė krikščionybei

Straipsnyje teigiama, kad nors sekuliarūs progresyvūs ir antikatalikiški kairieji visomis išgalėmis stengiasi politines pozicijas vaizduoti XX a. pirmoje pusėje buvusiomis sąvokomis, ypač krikščionys įžvelgia grėsmę ne tik jiems ir Bažnyčiai, bet ir demokratijai bei humanistinėms vertybėms, kylančią iš naujųjų kairiųjų, o ne iš dešiniųjų.

Nesvarbu, ar tai būtų vadinamoji „wokery“, ar „atšaukimo kultūra“, „turbinis politinis korektiškumas“, ar kultūrinis marksizmas, sekuliarusis puolimas prieš krikščionybę apima daugybę išpuolių prieš vertybes, su kuriomis krikščionybė ypač tapatinasi ir kurias gina. Jie nori individą pakeisti kolektyvu, nutildyti žodžio laisvę ir kontroliuoti mintis kaip nusikaltimą; jie nori sumenkinti tautinę ir lytinę tapatybę, kad ją pakeistų vienalytė pasaulio tvarka.

Kaip teigiama, labai reikšminga, kad G. Meloni pasirinko cituoti G. K. Chestertoną (Čestertoną), vieną pagrindinių katalikų kovos už tikėjimo gynimą nuo sekuliarizmo puolimo atstovų.

„Ne visada suprantu popiežių Pranciškų“

Kalbėdama pie savo santykius su Bažnyčia, G. Meloni yra užsiminusi apie sunkumus su dabartiniu popiežiumi: „Galbūt tai amžius, galbūt prisiminimai, bet nors esu katalikė ir niekada neleidau sau kritikuoti popiežiaus, pripažįstu, kad ne visada suprantu popiežių Pranciškų.“

Ji yra sakiusi: „Kartais jaučiuosi kaip pasiklydusi avelė ir tikiuosi, kad vieną dieną turėsiu garbę su juo pasikalbėti, nes esu įsitikinusi, kad jo didelės akys ir tiesūs žodžiai gali suteikti prasmę dalykams, kurių nesuprantu“, rašo „Catholic Herald“.

Pabrėžiama, kad G. Meloni reakcija į šv. Joną Paulių II kitokia: „Jis buvo didžiausias šiuolaikinės epochos popiežius ir didžiausias XX a. valstybininkas… Tačiau jis buvo ir kai kas daugiau. Kaip sakoma, beveik neįmanoma suprasti ko nors vertės, kol to neprarandame.“

„Jonas Paulius buvo išrinktas 1978 m., praėjus metams po mano gimimo. 2005 m., kai jis mirė, man buvo 28-eri. Beveik 30 metų jis visada buvo šalia. Tarsi būčiau netekusi senelio, nes jis, paprasčiausiai, visada buvo šalia… Jis buvo didis žmogus, šventasis“, – sakė ji.

Deklaruojamos vertybės kelia grėsmę kairiesiems

„Catholic Herald“ straipsnyje teigiama, kad G. Meloni viešai deklaruojamos vertybės – Dievas, šeima ir tauta – kairiesiems kelia didelę grėsmę. Dievas ir krikščioniškoji etika, ypač ta, kuri gina negimusį vaiką, kelia grėsmę. Kairieji nepaliaujamai kėsinasi į šeimą, ypač į tėvų teises, ir net skatina vaikų seksualizaciją naujuose lyčių karuose. Jie daro viską, kad sumažintų priklausymo bendruomenei jausmą, išreikštą bendrais tautos atributais, ir jį silpnino daugiakultūriškumo eksperimentais, kurie naikina, bet nekuria iš naujo, o priklausymą pakeičia frakcionizmu.

Tikėjimas Dievu, šeima ir tauta nėra kraštutinė dešinioji, pabrėžiama „Catholic Herald“ straipsnyje, o G. Meloni įsipareigojimas demokratijai, parama Izraeliui ir žmogaus teisėms, priešingai nei postmodernizmo dehumanizavimas, negali būti laikomas fašistiniu. Priešingai, jis yra katalikiškas ir krikščioniškas, todėl turėtų būti vertinamas pagarbiai.

Neapsigaukite, sako kritikai

Tuo tarpu apžvalgininkas iš Romos Christopheris Lambas (Kristoferis Lambas) įspėja: „Neapsigaukite, jei ji (G. Meloni, – red. past.) kalbės apie Dievą. Ji yra viena iš vis daugiau populistinių politikų, naudojančių tikėjimo pripildytą kalbą savo politiniams tikslams pasiekti“.

Jis primena, kaip atvykusi kaip tik tuo metu, kai jau turėjo sakyti savo kalbą 2019 m. Pasaulio šeimų kongrese, G. Meloni taip paaiškino, kodėl pavėlavo į kongresą: „Aš lyginau drabužius“. Taip ji juokavo šiek tiek atsikvėpusi po to, kai sparčiai žengė prie tribūnos. „Suradau dešimt minučių, kad galėčiau ateiti ir pasikalbėti su jumis apie politiką“, – pridūrė ji.

Jos saviironiškos pastabos, anot apžvalgininko, slėpė tvirtos politinės valios moterį, kuri ketina tapti pirmąja Italijos ministre pirmininke. Jos taip pat rodo, kaip ji sumaniai tapo Italijos dešiniųjų veidu, pasisavindama krikščionims patrauklią kalbą ir pasakojimus.

Politinė karjera

G. Meloni, 45 metų vieno vaiko motina, nepaisydama menkų šansų, triumfavo Italijos politinėje kultūroje, kurioje tradiciškai dominuoja vyrai, įveikdama tokius žinomus dešiniųjų lyderius kaip Šiaurės lygos vadovas Matteo Salvini (Matėjus Salvinis) ir buvęs ministras pirmininkas Silvio Berlusconi (Silvijus Berluskonis). Jos pergalė rinkimuose reiškia, kad Italija turės pirmąją kraštutinių dešiniųjų vadovaujamą vyriausybę nuo Antrojo pasaulinio karo laikų.

Gimusi ir užaugusi Romoje, G. Meloni politikoje dirba jau kelis dešimtmečius. Būdama paauglė, ji įstojo į Italijos socialinio judėjimo – partijos, kurią 1946 m. įkūrė buvusio fašistinio diktatoriaus Benito Musolinio šalininkai – jaunimo sparną. Kurį laiką dirbusi vietos politikoje, G. Meloni buvo išrinkta į Italijos parlamentą kaip Nacionalinio aljanso partijos, kuri yra Socialinio judėjimo įpėdinė, bet laikosi nuosaikesnių pažiūrų, narė. Šios biografijos aplinkybės ir tampa pretekstu piktiems liežuviams brazdėti apie G. Meloni kaip fašistine lyderę.

Sulaukusią 31 metų S. Berluskonis paskyrė ją jaunimo reikalų ministre, o po ketverių metų ji įkūrė partiją „Italijos broliai“ (Fratelli d’Italia), kuri šių metų rinkimuose surinko 26 proc. balsų. Partijos pavadinimas paimtas iš Italijos himno eilutės.

2018 m. „Italijos broliai“ surinko vos 4,5 proc. balsų, tačiau praėjus vos ketveriems metams partijos populiarumas sparčiai augo, nes italai vis dažniau atmeta pagrindines partijas.

Italijos politika garsėja nepastovumu: nuo 1945 m. čia yra 69 skirtingos vyriausybės, didelis jaunimo nedarbas ir nelygybė tarp šiaurės ir pietų. Šalis atsidūrė pabėgėlių krizės priešakyje, todėl politikams, ieškantiems atpirkimo ožių, kuriuos būtų galima apkaltinti dėl šalies problemų, ji tapo lengvu taikiniu.

Nors G. Meloni laikosi nuosaikios pozicijos ir siekia atsisakyti neofašistinių savo partijos šaknų, ji laikosi griežto požiūrio į imigraciją, ragindama įvesti jūrų blokadą, kad būtų sustabdytas pabėgėlių, atvykstančių į Italiją iš Libijos, srautas. Ji taip pat skelbia, kad Vengrijoje gimęs George’as Sorosas (Džordžą Sorošą) finansuoja masinę imigraciją, nes nori „etninio pakeitimo“.

Naudojasi religija?

G. Meloni vartoja religinę kalbą, kreipdamasis į rinkėjus, kuriems katalikybė yra jų DNR dalis (nors tikėjimo praktikavimas sumažėjo). „Mes ginsime Dievą, tautą ir šeimą“, – pareiškė ji auditorijai Veronoje.

Kitą kartą, kalbėdama prie popiežiaus Jono Laterano bazilikos, popiežiaus katedros, Meloni šūktelėjo: „Aš esu Giorgia, aš esu moteris, aš esu motina, aš esu krikščionė“.

Naujoji Italijos politinė lyderė priklauso nacionalistinių politikų, kurie naudoja krikščionišką ikonografiją ir simbolius savo politiniams tikslams įgyvendinti, tendencijai. Ryškiausias pavyzdys – buvęs JAV prezidentas Donaldas Trumpas, kuris Vašingtone prie Švento Jono episkopalinės bažnyčios laikė Bibliją po to, kai protestuotojai buvo jėga išprašyti iš teritorijos.

Italijoje buvęs šalies vidaus reikalų ministras Matteo Salvini (Matėjas Salvinis) per politinius susitikimus ėmė bučiuoti kryžių, o kartą per rinkimų mitingą mosavo rožinio karoliukais, tvirtindamas, kad Mergelė Marija linki jam pergalės, beto, jis viešai bučiavo rožinio vėrinį per Senato posėdį.

M. Salvini yra popiežiaus Pranciškaus kritikas ir buvo pastebėtas dėvintis marškinėlius su užrašu: „Benediktas yra mano popiežius“, turėdamas omenyje popiežių emeritą Benediktą XVI. Tikimasi, kad M. Salvini užims svarbų postą G. Meloni vadovaujamoje koalicinėje vyriausybėje, o jo griežti saugumo įstatymai, nukreipti prieš migrantus ir pabėgėlius, greičiausiai bus atgaivinti.

Iš tikrųjų šie politikai pateikia ideologinę katalikybės be krikščionybės formą, kurioje tikėjimo simboliai ir kalba netenka prasmės, – mano jų priešininkai. Italų žurnalistas ir rašytojas Iacopo Scaramuzzi (Jakopas Skaramudzis) teigė, kad krikščioniškos ikonografijos naudojimas yra nacionalistų bandymas suteikti savo politikai „sielą“ ir kad dauguma jų neturi tikrų religinių įsitikinimų.

Galimi susidūrimai?

G. Meloni politika prieštarauja popiežiui, kuris per visą savo pontifikatą kritikavo nacionalizmą. Jo palankus požiūris į migrantus, dialogas su kitų tikėjimų atstovais ir rūpinimasis aplinka – visa tai yra susiję su pontifikatu, kuriuo siekiama įgyvendinti Evangelija pagrįstą Bažnyčios reformą.

G. Meloni, užimdama tvirtą poziciją prieš LGBT teises, prisistatė kaip tradicinių vertybių gynėja. Ji jau ieškojo kardinolų, kurie nepritaria Pranciškaus pontifikato krypčiai, ir neseniai surengė susitikimą su kardinolu Robertu Sarah (Robertu Sara), buvusiu Vatikano liturginės dikasterijos prefektu, teigiančiu, kad Šventojo Rašto tekstų naudojimas migracijai skatinti yra „klaidinga egzegezė“.

„Italijoje formuojant Meloni vadovaujamą vyriausybę, laukite Bažnyčios ir valstybės susidūrimų“, – sako Romos gyvenimo apžvalgininkai.



Susiję

Užsienio politika 402434608017038499

Rašyti komentarą

  1. Tekstas suklijuotas iš krūvos altinių, todėl nenuoseklus - pvz., be kabučių taigiama "Jos pergalė rinkimuose reiškia, kad Italija turės pirmąją KRAŠTUTINIŲ DEŠINIŲJŲ vadovaujamą vyriausybę nuo Antrojo pasaulinio karo laikų." Tai čia autorė, o ne "homuniagomis" liaudyje vadinami kairieji ekstremistai sveiką protą laiko "kraštutiniu dešinumu"?
    Dar vienas pavyzdys: "G. Meloni politika prieštarauja popiežiui, kuris per visą savo pontifikatą kritikavo nacionalizmą. Jo palankus požiūris į migrantus, dialogas su kitų tikėjimų atstovais ir rūpinimasis aplinka – visa tai yra susiję su pontifikatu, kuriuo siekiama įgyvendinti Evangelija pagrįstą Bažnyčios reformą." - čia neomarksistiniai Bergoglio kliedesiai pateikiami kaip rėmimasis Evangelija, o tokią propagandą skleidžia krikščionimis apsimetantys neomarksistai, liaudyje vadinami "liberal-krikščionimis". Ar autorė save su jais tapatina? Jei ne, tai reiktų nurodyti, iš kur šitą "šyzovą" teiginį paėmė.
    Žodžiu, pats tekstas turi potencialą, bet reiktų labiau "sustruktūrinti" ir aiškiai atskirti, kur autorės mintys, o kur - kitų šaltinių citatos.
    Bent jau toks man įspūdis susidarė.

    AtsakytiPanaikinti

emo-but-icon

item