Vytautas Rubavičius. Šlovė šventiems kariams – Mariupolio gynėjams

www.pozicija.org Mariupolio gynėjai paskelbė baigią vykdyti užduotį. Buvo susitarta dėl humanitarinio koridoriaus išgabenti sužeistuosius....

www.pozicija.org

Mariupolio gynėjai paskelbė baigią vykdyti užduotį. Buvo susitarta dėl humanitarinio koridoriaus išgabenti sužeistuosius. Dar buvo likęs ir didokas būrelis vaikų. Atrodytų, kad baigėsi vienas šlovingas ukrainiečių kovos su rusiškaisiais okupantais tarpsnis. Galėtume sakyti, viena šlovinga istorinės sakmės dalis.

Tačiau sakmė nesibaigia, nes tie kovotojai ne tik patys rašė naująją Europos ir pasaulio istoriją, priversdami Vakarų civilizacijos žmones atsitokėti ir įsižiūrėti į baisingai nuožmų rusiškojo grobuoniško imperinio mentaliteto fizionomiją.

Jie amžiams įsirašė į istoriją ir jau tapo laikui nepavaldžiais jos veikėjais. Šventaisiais kariais, kurie būtini kiekvienai tautai savam tapatumui, laisvei ir nepriklausomybei puoselėti. Be šventųjų karių nėra tautinį tvirtumą laiduojančios istorinės sakmės.

Visų jų vardais bus vadinamos Ukrainos miestų gatvės, mokyklos, aikštės, įvairiausi žmonių sambūriai… Jie šventi, nes pasiaukojamai narsiai gynė savo valstybę ir tautą nuo nežmoniško rusiškųjų okupantų žiaurumo. Nuo branduoliniu ginklu pasauliui grasinančios ir didžiąja save vadinančios Rusijos.

„Mariupolio gynėjai“ – toks bus vienas svarbiausių ukrainiečių kovą už savo ir Europos laisvę, už Europos atsinaujinimą įvardijančių vaizdinių. Visi karai susiję su tam tikromis esminėmis gynėjų didvyriškumą ar lemtingą persilaužimo kovą nurodančiomis vietomis. Jos tampa atminties šventovėmis ir išlieka istorijoje amžiams. Neilgai trukus Europos miestuose ims rastis „Mariupolio gynėjų“ gatvės, aikštės, skverai. Šitai rodys, kad europiečiai ims suvokti ukrainiečių kraujo auką buvo ir už juos. Už jų laisvę. už jų atsipeikėjimą. O daliai europiečių atsipeikėti buvo nelengva. Ypač vokiečiams, kurie ilgai gyveno savo gerovės pagrindą klodami Schroderio—Merkel dueto politika, kurios esmė — kuo giliau praryti Rusijos užmestą energetinių išteklių „kablį“.

Mariupolio gynėjai

Tas „kablys“ buvo ne tik korupcinis – leidžiama laisvai pelnytis iš rusų gamtinių turtų, o sykiu ir padėti Rusijos valdžiai apvaginėti savo valstybę, – bet ir geopolitinis. Juk ta politika buvo įgyvendinama ne tik Vokietijoje, bet su jos pagalba visoje Europos Sąjungoje. Buvo nusirista ne tik, kaip sakoma, „žemiau dugno“, aiškinant, esą „Nord Stream-2“ yra grynai ekonominis projektas. Ir šitai aiškino vokiečių aukščiausi politikai, kuriems geopolitika turėtų būti įaugusi į kraują.




Rusijos energetinių išteklių geopolitika rėmėsi esminiu šiuolaikinio Vakarų politinio elito bruožu – besaikiu godumu. Ilgą laiką buvo gundoma greita didele ekonomine nauda, o su ja ir nematoma politine parama. Ukraina jau beveik buvo paaukota. Juk po 2014 m. Rusijos agresijos, Krymo ir dalies kitų sričių atplėšimo Vakarų valstybės, vis pamojuodamos vaikiškomis sankcijomis, plėtojo su Rusija savižudiškus energetinius ir kitokius ekonominius projektus, apeidamos pačių nustatytas sankcijas stiprino rusų ginkluotę. Tokia politika ir skatino Rusijos prezidentą vis labiau jaustis visagaliu – galop nutarė užsidėti pavergtos Ukrainos karūną ir šitaip pradėti naują Rusijos valdymo ir pasaulinių reikalų sprendimo etapą: „kad visas pasaulis bijotų Rusijos“. Turėjo būti įvykdytas ir šventu vadinamas tikslas – visam laikui prie rusų „prijungti“ ukrainiečių tautą, ją taip „apvalyti“, kad joje nebeliktų jokių europietiškumo, savosios istorijos bei laisvės nuovokų, ir visiškai ištrinti iš europinės istorijos.

Masinė Rusijos kareivių nužudytų žmonių kapavietė Bučoje.

Atsilaikę pirmuosius agresoriaus smūgius, ukrainiečiai privertė Vakarus atsitokėti. Pamiršti jau svarstytus būsimus susitarimus su laimėjusiu agresoriumi. Juolab kad netrukus rusai civilių žudymu ir miestų naikinimu parodė savo tikrąją imperinio šovinistinio mentaliteto „mordą“. Ją regėjo mūsų tėvai ir seneliai, o mes buvome primiršę. Juolab toliau nuo Rusijos sienų gyvenantys europiečiai. Ukrainiečių tautos atmintyje jos įspaudas buvo išlikęs, o dabar apsireiškė „visu gražumu“, „vsej sobornotju“.

Šiurpoka regėti, kaip Maskvos patriarchas laimindamas ukrainiečių žudynes paniekina krikščionybę. Šitai akivaizdus ženklas, kad į Ukrainą įsiveržė ne šiaip kariuomenė, o šėtonerijos orda. Tamsos karalystės orda. Jau nuo seno žinoma – kaip tik tos karalystės didžiūnai savo niekšiškus darbus įvynioja į gražiausius ideologinius popierėlius, apsimesdami šviesos pasaulio atstovais, „išlaisvinto“ ateities pasaulio pranašais.

Tačiau šviesos pasaulio kariai niekada nėra agresoriai – visos agresijos yra tamsos pasaulio apraiškos. Tereikia tik pažiūrėti Rusijos televizijos kanalų programas, paklausyti jų kultūros veikėjų bei dvasininkų klyksmų, raginančių žudyti ukrainiečius, nebijoti smogti branduoline kuoka, kad suprastum – tokie neapykantos tampomi veidai niekada ir niekaip nebuvo susiję nei su krikščioniška, nei su jokia dvasine šviesa.

Jie rodėsi pasauliui įvairiomis kaukėmis laukdami tinkamos progos, kad galėtų atsidėti kaimynų žudymo orgijai. Kaip jau ne kartą „linksminosi“ praeitame amžiuje. Nepaisydami ir savųjų aukų. Rusijos valdžia kuo puikiausiai žino savųjų mentalitetą – visus instinktus išlaisvinanti žudymų ir prievartavimų orgija yra tarsi užmokestis už nevykusį pavergtųjų gyvenimą.

Ir koks egzistencinis netikėtumas – nepaisydami ilgamečių grasinimų ukrainiečiai smogė atgal. Ir labai stipriai. Taip stipriai, kad žlugo visa strategine laikyta blickrygo operacija. Agresorius apstulbino, o sykiu žvėrišką neapykantą paskatino ir kitas netikėtumas – jų nepasitiko joks rusakalbių Ukrainos gyventojų miestas. Visi jie gynėsi nuo šėtoniškųjų „brolių“. Mariupolis – išskirtinis paliudijimas, stiprinantis šalies valstybingumą ir nacionalinį sąmoningumą.

Sunaikintos agresoriaus karo mašinos Bučoje (dailymail.co.uk).

Jokie agresorių karai nebūna didvyriški. Rusų plėšikų vardais jų pačių šalyje niekad nebus vadinamos gatvės anei mokyklos. Ir patys jie niekaip negalės didžiuotis savo nusikaltimais. Visa dvidešimto amžiaus istorija – kruvinos Rusijos agresijos ir jos kaimynių kančios. Niekaip nėra minimi anei pagerbiami Suomijos užpuolimo, Pabaltijo šalių Ir dalies Lenkijos okupavimo „didvyriai“. Tie istoriniai „žygdarbiai“ įsukti į daugybinio melo paklodes arba apskritai nutylimi. Taip pat ir didžiąja vadinama pergalė – nenorima prisiminti nei bendradarbiavimo su fašistine Vokietija – o fašizmą išpuoselėjo stalininis bolševizmas, – nei numatytosios Vokietijos užpuolimo operacijos, nei protu nesuvokiamų karių aukų – vien karo lauko teismų sprendimais sušaudyta virš 100 tūkst. rusų kariškių, o vokiečių tik 8,5 tūkstančio. Ką jau kalbėti apie žuvusiųjų skaičių ir jų atminimą – iki šiol svarstomi skaičiai skiriasi dešimtimis milijonų.

Didvyriais tampama ir tautos atmintin įsirašoma tik ginant savo tėvynę, stiprybės semiantis iš savo tautos šaknų. Tik tokia kova yra šventa. Dėl jos netenka kurpti istorinių melų ir versti aplinkinius tapti to melo bendrininkais. Pastarąjį dešimtmetį Rusija ypač daug jėgų dėjo versdama aplinkinius pripažinti teisėtais jos melus apie Antrąjį pasaulinį karą ir užmiršti visus sovietinės okupacijos baisumus. Ukrainiečių kova daugeliui šalių atnaujins istorinę atmintį – dabartiniai Rusijos nusikaltimai yra geras priešnuodis prieš europinį istorinį užuomaršumą ir politinį dviveidiškumą.

„Azovstal“ gamykla Mariupolyje.

Ukrainos prezidentas Volodymyras Zelenskis patikino, kad Mariupolio gynėjai įvykdė visas užduotis ir dabar svarbiausia, kad kuo daugiau jų išliktų gyvi, nes jie reikalingi tėvynei. Šventieji kariai daugiau kaip du mėnesius laikė pritraukę didelę okupantų grupuotę, šitaip padėdami saviesiems kituose frontuose. Jie savo pavyzdžiu tvirtino ukrainiečių tautos ryžtą siekti pergalės.

Jie nuveikė daug daugiau, nei galima nusakyti „užduotimis“ ar „įsakymais“. Jų žygdarbis nuveiks dar daugiau – apie juos ir ukrainiečių kovą pasakos filmai, spektakliai, knygos, vadovėliai…

Dabar jiems teks pereiti ir okupantų įkalinimo Golgotą. Tikėkimės, kad Ukrainos valdžiai, padedant didžiosioms valstybėms, pavyks dėl jų vienaip ar kitaip su rusais susitarti. Dieve padėk gyviems likusiems Mariupolio didvyriams. Ir jų globotiems vaikams.

Mariupolio gynėjai
 
 

Susiję

Vytautas Rubavičius 4881975449196661308

Rašyti komentarą

  1. Nors ir LABAI gerbiu straipsnio autorių, negaliu pritarti jo optimistiniam požiūriui į Vakarus: mano akimis žiūrint, NĖ VELNIO jie neatsitokėjo - šitoms infantilaus narcisizmo apimtoms "aukos kulto" sektantų masėms tai tėra dar viena proga eiliniam moralinio ekshibicionizmo seansui. Na, maždaug kaip pašliaužiojimui keliais prieš visokius džordžfloidus, pamojavimui "vaivorykštiniais" skudurais, pašūkavimui apie "mirštančią planetą" ar dar kokias nors "sliekų teises" ir t.t. ir pan. Tai, kad Ukraina yra TIKRA, o ne ĮSIVAIZDUOJAMA auka ar dar viena apsimetėlių aukomis šutvė, reikalo nekeičia. Šitiems tai yra dar viena mada, "trendas", kuri praeis taip pat, kaip atėjo. Aišku, jeigu kas nors tiki, kad, tarkim, "šimašynas" ar "konservatnykai" nuoširdžiai staiga patapo nacionalistais, ir visokios "vyšivankių dienos" ar "feikiniai kapai" jiems nėra dar viena proga proga bandyti savo "Nuostabybę" parodyti... :)

    AtsakytiPanaikinti
  2. Autorius pašalino šį komentarą.

    AtsakytiPanaikinti
  3. Anonimiškas2022-05-26 12:38

    Kas pasidarė Vytautui Rubavičiui ?

    AtsakytiPanaikinti
  4. Anonimiškas2022-05-26 22:53

    Pasigrožėkite,ką pas mus išdarinėja vargšai UA "pabėgėliai":


    www.laisvaslaikrastis.lt/pabegeliai-is-ukrainos-kaune-primuse-juos-priglaudusius-lietuvius/

    www.laisvaslaikrastis.lt/plesikai-atimineja-turta-nes-ukrainieciams-reikia-butu/

    AtsakytiPanaikinti
    Atsakymai
    1. Anonimiškas2022-05-27 01:25

      Na ir patikimą šaltinį tamsta radote - LL... :) Nors šiaip nebūtų nieko ypatingo - juk nuo bombų visi bėgo - ir inteligentas, ir chuliganas, ir plėšikas. Kaip ir mes, ir bet kuri kita tauta, jei bėgti tektų.

      Panaikinti
  5. Anonimiškas2022-05-27 17:31

    O taip kur daugiau jei ne Pro Patrijos svetainėje dalinamasi Laisvų Vidurių Laikraščio nuorodomis (beje, VSD minimas kaip Kremliaus įrankis)

    AtsakytiPanaikinti
    Atsakymai
    1. Anonimiškas2022-05-27 19:06

      Spauda dabar nepatikima. Sutinku. O kremliaus įrankio etiketė dabar klijuojama visur ir viskam, kas turi nors kiek kitokią nuomonę nuo oficialiosios pozicijos.

      Panaikinti
    2. "Anonimiškas 2022-05-27 19:06", negaiškite laiko - ta "žmoga" yra "etatinė" čia vemianti atsilupėlė.
      O šiaip, esate visiškai teisus ir kad spauda (ypač "sisteminė") yra nepatikima (čia ŠVELNIAI tariant), ir kad naudingiausia Kremliui "konservatnykų" ir Ko. šutvė "kremlinio" etiketę klijuoja visiems, kas su jų Partijos Linija nesutinka. BET tai nereiškia, kad nėra TIKRŲ "vaktnykų" ir jų portalų - ir "bukimvieningi" ar "laisvaslaikrastis" TIKRAI yra vieni iš jų.
      P.S. "vėesdė" su savo "ataskaitomis" verta maždaug tiek pat, kiek "elertė" "tyrimai" - t.y. nieko.

      Panaikinti

emo-but-icon

item