Marius Parčiauskas. Ar Rusijos atsitraukimas yra pralaimėjimas ir kas toliau?

Autorius yra Nacionalinio susivienijimo narys, politologas, atsargos karininkas

Jau kurį laiką po Rusijos atsitraukimo iš Ukrainos šiaurinių sričių vyksta diskusijos, ką Rusija darys toliau ir kaip vertinti tokį staigų pokytį. Atitrauktus vienetus Rusija permetinėja prie ir į Rytų Ukrainą. 

Didžioji dalis šių vienetų dalyvavo mūšiuose daugiau kaip 30 dienų, todėl užtrunka ne tik juos perdislokuoti, bet ir bent kažkiek atstatyti jų kovinį pajėgumą personalo ir įrangos atžvilgiu arba reorganizuoti, apjungti vienetus į mažiau, bet pajėgių kovoti. Vertinama, kad atstatyti šių vienetų kovinį pajėgumą užtruktų apie du mėnesius. Nors vienetai bus kažkiek papildyti nauja įranga ir rezervo kariais, normalus jų kovinis pajėgumas nebus atstatytas ir toliau jie kovos skylėti, apjungti. Dalis jų jau pasiekė Donbasą. 

Galiausiai, net pilnai užkamšius personalo skyles rezervistais, kokio efektyvumo galima tikėtis iš šių prastai apmokytų karių? Tikėtina, šiais vienetais bus siekiama kuo greičiau sustiprinti ruožą nuo Charkovo iki Donecko ir ten įsitvirtinti, nes Ukraina ruošia ir apginkluoja (dabar jau ir sunkiąja technika) savo rezervą. Žinoma, nedidelis pajėgumas paliekamas ir Baltarusijoje su tikslu priversti Ukrainą dalį pajėgų, kurios kitu atveju galėtų būti permestos į Rytų Ukrainą, laikyti prie Kijevo.

Rusija sutraukinėja pajėgas iš visų pakampių, bet tai vis tiek per mažas pajėgumas vystyti rimtą puolimą. Rusijos karinę grupuotę sustiprino dvi bataliono taktinės grupės (BTG) iš Kaliningrado 336-osios jūrų pėstininkų brigados, kurios papildė bent dvi Ukrianoje jau kovojusias iš Kaliningrado dislokuotas BTG (iš 7-o ir 9-o motošaulių pulkų). Iš tiesų be šių pajėgumų Kaliningrade lieka vos du-trys pusiau užpildyti tankų/motošaulių pulkai, kas rodo, jog Rusija karo su NATO tikimybę vertina praktiškai kaip nulinę, nes Kaliningradą palieka neapginamą. Tuo pačiu tai parodo, kokia nepajėgi vystyti rimtesnio puolimo yra šiuo metu Ukrainoje ir prie jos sienų sutelkta karinė grupuotė, jeigu jai sustiprinti reikia pasitelkti vienetus iš karo su NATO atveju pačių pažeidžiamiausių Rusijos vietų. 

Taip pat penkios BTG (apie 2000 karių) perdislokuotos iš 4-os karinės bazės Pietų Osetijoje ir 7-os karinės bazės Abchazijoje. Iš Tolimųjų Rytų perdislokuojami likę nepanaudoti 5-osios armijos vienetai. Iš viso Rusija gali sukaupti apie 20 BTG. Viskas, papildomų žymesnių pajėgumų greitu metu sugeneruoti Rusija negali.

Panašu, kad Rusija mobilizuoja vadinamojo BARS – aktyvaus kariuomenės rezervo – karius. Rezervistai Rusijoje pasirašo 3 metų kontraktą, dalyvauja kasmėnesiniuose mokymuose, tuo pačiu dirbdami savo civilinį darbą. BARS sistema pradėta vykdyti tik 2021-aisiais ir nepasiekia nusistatytų tikslų bei negeba surinkti tiek rezervistų, kiek buvo užsibrėžta. Galiausiai, jeigu matėme tikrai prastą profesinės karo tarnybos karių pasiruošimą, tai ką kalbėti apie rezervistus, kuriuos dar prieš operacijas reikės papildomai apmokyti. 

Kaip vertinti Rusijos atsitraukimą?

Tokį staigų ir chaotišką Rusijos pajėgų atsitraukimą reikia vertinti kaip pralaimėjimą, bet ne dėl to, dėl ko dauguma jį laiko pralaimėjimu. Dažniausiai teigiama, kad Rusijos invazijos pagrindinis veiksnys buvo Ukrainos valdžios pakeitimas, Kijevo ir visos Rytų Ukrainos užėmimas. Mano galva, pagrindinis Rusijos puolimo veiksnys buvo Pietų Ukraina, Donbasas ir Charkovas. Tuo tarpu Kijevo kryptis buvo remiančioji, skirta atitraukti labai didelę Ukrainos pajėgų dalį, pirmiausia turint tikslą apsupti ir izoliuoti Kijevą bei galiausiai priversti Ukrainą pasiduoti Rusijos sąlygomis. Žinoma, greitos sėkmės, Ukrainos valdžios ir ginkluotųjų pajėgų faktinės kapituliacijos atveju kaip sėkmės vystymą Rusija būtų užėmusi Kijevą ir ten surengusi paradą.

Kad Kijevas nebuvo pagrindinė puolimo kryptis, galima spręsti pažiūrėjus, kokiems vienetams paskirta ši operacija. Iš esmės tai prasčiausiai aprūpintos ir paruoštos Rusijos armijos. Žinoma, jas rėmė desantininkai, kurie turėjo būti staigiai permesti į ukrainiečių užnugarį ir taip padėti apsupti Kijevą. Be to, užimti tokį miestą kaip Kijevas, jeigu jis ginamas, Rusija nuo pat pradžių neturėjo šansų, jis galėtų griūti tik po ilgos blokados. Galiausiai Rusijai nėra prasmės su neišvengiamais milžiniškais nuostoliais užimti vietovę ir miestą, kurio negebės išlaikyti, kur gyventojai bus priešiški ir kurią vis tiek po to reikės atiduoti kad ir prorusiškai valdžiai, neturinčiai realios valdžios Ukrainoje, kai tikroji valdžia būtų pasitraukusi į Ukrainos Vakarus. Visa tai atrodo mažai tikėtina.

Tačiau pats dabartinis Rusijos pajėgų stovis po keturiasdešimt aštuonių karo dienų yra didžiulis pralaimėjimas. Pirmiausia, nors atrodo, kad Kijevo kryptis nebuvo pagrindinis veiksnys, tikrai nebuvo planuota iš jos atsitraukti tol, kol Kijevas nebus apsuptas ir Ukraina nepasiduos bei nepripažins užimtų vietovių Pietuose ir Rytuose. Dabar gi nesugebėta miesto apsupti, sukurti saugių tiekimo linijų ir galiausiai taip gauta į kailį, kad visai nebebuvo pajėgumų vystyti puolimą. Stojo operacinė pauzė, kuri iš tikro buvo puolamosios operacijos šia kryptimi nutraukimas dėl personalo, įrangos trūkumo ir prasto aprūpinimo.

Antra, net ir negalėdama apsupti Kijevo, Rusija galėjo palikti šalia jo dideles pajėgas, kurios vis tiek būtų sukausčiusios ukrainiečių pajėgas ir neleidusios Ukrainai jų permesti į Rytus. Tačiau dėl patirtų nuostolių net ir to nebebuvo įmanoma daryti, gynybinių pozicijų įrengimas nepadėjo, o labiausiai pajėgų atitraukimą lėmė tai, kad nepavyko pasiekti nusistatytų tikslų Rytuose, kur puolimas buvo iš esmės sustabdytas, o užimtų teritorijų nesugebama kontroliuoti, net nekalbant apie rimtą puolimo vystymą. Kadangi nebeturi kuo kariauti ir iš kur dar permesti pajėgas, Rusija buvo priversta jas atitraukti nuo Kijevo.

Trečia, ką gi Rusija pasiekė Pietuose ir Rytuose, kur nuo pat pradžių buvo jos pagrindinės jos puolimo kryptys? Be Chersono kanalo užėmimo praktiškai nepasiekė nieko. Nors žemėlapyje atrodo, kad Rusija kontroliuoja nemažas teritorijas, iš tikrųjų ji kontroliuoja kelius tose teritorijose, bet neturi pakankamai pajėgumų kontroliuoti jas visas. Rusams pavyko užimti tik vieną didelį miestą, o negebėjimas kontroliuoti didžiųjų miestų irgi buvo viena priežasčių, kodėl puolimas sustojo. Kova miestuose sutraukė labai daug Rusijos karinio potencialo, kuris galėjo būti panaudotas kitur. 

Dar gali būti paklausta, o kaip gi Mariupolis? juk Rusija jį jau beveik užėmė, ar to negalima laikyti pasiektu tikslu ir daline pergale? Tačiau tokių pajėgų sukoncentravimas vieno miesto užėmimui daugiau nei mėnesį ir tokie patirti nuostoliai niekaip neleidžia to vadinti sėkme. Tam, kad būtų užimtas Mariupolis, Rusija paaukojo kitus tikslus. 

Rusijos strategija galėjo pasiteisinti, jeigu būtų pavykęs greitas karas (greitas didžiųjų miestų, ypač Kijevo, apsupimas, o Pietuose ir Rytuose teritorijų ir miestų užėmimas). Gi ilgesniam karui ji buvo visiškai nepasiruošusi ir jos strategija atsisuko prieš ją pačią. Rusija, žinoma, turėjo didelį kiekybės pranašumą, bet išskaidė pajėgas tokiu plačiu frontu, kad niekur negalėjo sutelkti rimtesnių pajėgų pralaužti ukrainiečių gynybai. Taip pat Rusija puolė neturėdama antro ešelono ir didesnių rezervų, todėl net teoriškai su tokiu ukrainiečių pasipriešinimu negalėjo tokiu plačiu frontu kariauti ilgą laiką. Rusijos pajėgų atitraukimas iš Ukrainos Šiaurės tad yra karinė būtinybė, rodanti jos strategijos nepasiteisinimą ir žlugimą.

Žvelgiant į ilgesnę perspektyvą, Rusija neteko daugybės elitiniais laikytų desantininkų padalinių ir atstatyti šį prarastą pajėgumą kainuos labai daug ir užtruks labai ilgai. Manevriniai vienetai iš 6-osios armijos, kurios nuolatinės dislokacijos vieta yra prie Sankt Peterburgo ir kuri buvo orientuota į Estiją, patyrė tokių nuostolių, kad praktiškai nebegali tęsti operacijų. Pajėgos iš Rytų karinės apygardos taip pat patyrė rimtus nuostolius. Visų nuostolių nevardinkime. Juos atstatyti užtruks apie dešimtmetį, tad žvelgiant iš karinės pusės akivaizdu, kad bent artimiausiam dešimtmečiui Rusija neteko karinės supergalios statuso.

Rusijos pajėgos pradėjo karą nepasiruošusios, neišlaikė iniciatyvos, nepasiekė beveik jokių operacinių tikslų, o bendra strategija žlugo. Matome labai prastą sąveiką tarp oro ir sausumos pajėgų. Pajėgos buvo per daug išskaidytos per visą frontą, todėl nesukūrė ryškios persvaros vienoje kurioje ašyje, kad pralaužtų ukrainiečių gynybines linijas. Nors atakavo Ukrainos karinius taikinius visoje šalies teritorijoje, Rusija nesugebėjo sunaikinti Ukrainos rezervų, tiekimo linijų ar oro gynybos galimybių (nors ir padarė rimtų nuostolių). Be to, Rusija parodė nulinį gebėjimą evakuoti ir taisyti mūšyje pažeistą techniką. Šis didelis trūkumas, kartu su dažnu įpročiu tiesiog palikti net ir nepažeistą techniką ir pasitraukti, lėmė, jog vienetai greitai prarado pajėgumą vystyti puolimą ir negali jo atstatyti vietoje. Prie viso to prisidėjo rezervų ir strateginio antrojo ešelono trūkumas.

Kas toliau?

Kalbama, kad Rusija nori pradėti naują plataus masto puolimą jau netrukus ir rezultatų pasiekti iki gegužės 9-osios parado. Mano manymu, jie plataus masto puolimo su tuo, ką dabar turi sutelkę, apskritai negali vystyti ir sutrauktos pajėgos bus greičiau skirtos įtvirtinti tai, kas jau užimta. Faktas, kad ryškių rezultatų pasiekti iki gegužės 9-osios nėra galimybių, bet bus bandoma kaip pergalę pateikti, pavyzdžiui, visišką Mariupolio užėmimą (jeigu toks iki tada būtų).

Žinoma, tam tikrų taktinių ir operacinių laimėjimų gali būti, bet iš esmės dabartinė karinės pusiausvyros konfigūracija turėtų nusistovėti, rusai bandys įtvirtinti tai, ką jau pasiekė, arba pabaigti tai, ką pradėjo. Jeigu vėl vystytų plataus masto puolimą ir stipriai gautų į kailį, galimai kai kuriose vietovėse ar net visam fronte nebesugebėtų išlaikyti net to, ką jau užėmė, ir sudarytų sąlygas ukrainiečių kontrpuolimui su Vakarų ginkluote ir papildomais apginkluotais šviežiais vienetais. Nemanau, kad rusai taip rizikuotų, todėl bandymas įtvirtinti dabartinius „laimėjimus“ ilgam laikui ir priversti Ukrainą atsisakyti planų atsiimti prarastas teritorijas atrodo realiausia šio karo tąsa.