Evgeny Afineevsky. Amerikos jaunuoliai norėjo būti su ukrainiečiais

2016 m. sausio 15-ąją vilniečiai turėjo retą progą pamatyti amerikiečių režisieriaus Jevgenijaus Afinejevskio (Evgeny Afineevsky) sukrečiančią dokumentinę juostą „Žiema ugnyje: Ukrainos kova už laisvę“ („Winter on Fire: Ukraine's Fight for Freedom“), kuri buvo nominuota „Oskarui“. Šiandien Ukrainai vėl kovojant už savo laisvę, kviečiame prisiminti tų metų pokalbį apie filmą ir ukrainiečių kovos pradžią. 

– Papasakokite, kuo domėjotės iki Maidano, ar jums pasipriešinimo tematika – atsitiktinė? – Jūratė Terleckaitė teiravosi Jevgenijaus Afinejevskio. 

– Mano prosenelis 1918 ar 1919 metais iš Vilniaus persikėlė į Kazanę, Tatarstano sostinę. Ten gimė mano senelė, vėliau – mama, galiausiai – ir aš. 1991 metais kaip tik per Sausio įvykius Vilniuje tvarkiausi vizą ir išvažiavau į Izraelį. Po metų ten persikraustė ir mama. Tel Avivo teatre dirbau režisieriumi, vėliau kūriau filmus. 1999 metais išvažiavau į JAV. 

– Kodėl nusprendėte išvykti iš Izraelio? 

– Izraelio kinas nebuvo gana aukšto lygio. Esu gavęs Izraelio valstybinę premiją už meninį filmą apie sugrįžimą iš Indijos („The Return from India“, 2002). Apsistojęs JAV toliau dirbau kino režisieriumi. Sukūriau daug tiek meninių, tiek dokumentinių filmų. Juosta – lyg šaltas dušas 

– Kaip susidomėjote įvykiais Ukrainoje? Juk vakariečiai dažniausiai abejingi, nesidomi mūsų praeitimi, dabartimi ir ateitimi, esame jiems neįdomūs. 

– To nesuabsoliutinčiau. Daug bendrauju su amerikiečiais, jie labai susidomėjo mano dokumentiniu filmu „Žiema ugnyje: Ukrainos kova už laisvę“. Ši juosta jiems tapo lyg šaltu dušu, tarsi Kristupui Kolumbui – Amerikos atradimas. Iš tiesų apie Ukrainą buvo vos keli reportažai per CNN, CBS televiziją. Europa galbūt pavargo nuo karų tematikos, bet ne Šiaurės ir Lotynų Amerika. 

– Turint galvoje, kad filmas ne komercinis, kuo ši tema jus patraukė? 

– Kuriu komercinius filmus, bet kartais sielos atgaivai reikia ir dokumentinės juostos. Iki Maidano Amerikoje kūriau filmą apie skyrybas – bandžiau į jas pažvelgti vaikų akimis. JAV išsituokia apie 50 proc., kai kuriose valstijose – net iki 70 proc. šeimų. Dabar suku filmą apie tragiškus įvykius Sirijoje, apie pabėgėlius. Tai juosta apie kartą, kuri palieka savo namus, nes tie žmonės nenori būti paversti teroristais ir patekti į džihadistų rankas. Jie gyvena normalios ateities viltimi. Ieškau to, ką žmonės turi sužinoti. Kijeve pats pamačiau neįprastą, dramatišką istoriją. Protestuotojų vienybė ir bendrumas mane tiesiog pavergė, supratau, jog noriu ir privalau tai pasakyti pasauliui. Šis filmas – tai paminklas Maidano merginoms ir vaikinams, kurie ten buvo, stovėjo per šaltį ir kurie atsilaikė. Kai kurių jų jau nebėra. 

Siekiu kinematografinėmis priemonėmis pranešti svarbias žinias ir noriu bent šiek tiek pakeisti žmonių gyvenimą. Jei mano filmas Europoje, Amerikoje nors truputį pakeis jų likimą, jau būsiu šio to pasiekęs. Kai Venecijos kino festivalyje parodėme šią juostą, žiūrovai dešimt minučių stovėjo, plojo ir verkė... Tai buvo ne emigrantai ukrainiečiai, o vieno seniausių pasaulyje festivalių žiūrovai. Kai Maidane rinkausi filmo herojus, jų istorijas, atsižvelgiau į aktualumą, šiandieniškumą. Ir dabar kiekvieną dieną atrandu įdomių dalykų. Čia, Lietuvoje, Maidanas siejasi su 1991 metų Sausio įvykiais. Maidanas gali būti susietas ir su Amerikos istorija, su karu už JAV nepriklausomybę. Filmas gali būti daugelio įvykių skirtingose šalyse veidrodis. Svarbiausia – teisingai papasakoti, liudyti žodžiais tų, kurie ten buvo. Per filmo peržiūrą Vilniuje daugelis verkė. Ne vienas priėjęs sakė, kad parodyti įvykiai Kijeve jiems priminė Sausio įvykius. Labai svarbu priminti jaunajai kartai, jog laisvė – tai vertybė, turinti savo kainą, ir nėra duotybė. 

– Filmo herojai – tik Maidano dalyviai. Ar nekalbinote politikų, politologų, Rados narių, oligarchų? 

– Nenorėjau jiems daryti reklamos. Tai juosta apie paprastus piliečius, kurie atėjo į Maidaną, atsilaikė ir nugalėjo. Apie žmones, kurie gerbė vieni kitus. Šis filmas – ne apie oligarchus, įvairias partijas. Bandžiau imti iš jų interviu, bet rezultatas buvo toks: „Aš, aš, aš tai dariau...“ Jei tuos pokalbius būčiau sudėjęs į filmą, nebūtų buvę įdomu. O policininkai, į kuriuos buvome nukreipę kameras, tylėjo. Manau, jų veidai viską pasakė. – Muzika – svarbi filmo dalis: viena mergina groja pianinu, kita – smuiku, moteris – fortepijonu. Tai smarkiai veikia emocionaliai. 

– Kokią žinią tuo norite pasiųsti žiūrovams? 

– Man labai svarbu pabrėžti, kad maidaniečiai – gyvi žmonės, o ne kareiviai. Maidaniečių humaniškumas buvo fantastiškas. Gruodžio 24-ąją vyko „Okean Elzy“ koncertas. „Tituškų“ žmonės į Maidaną atėjo sušalę ir alkani. Čia, barikadose, juos pamaitino, sušildė, visi kartu klausėsi koncerto, o kitą dieną vėl prasidėjo grumtynės tarp priešingų stovyklų... Tai – unikalu. Kiekvieną vakarą vykdavo koncertai, juos rengdavo mūsų draugai iš grupės „Načnoj dozor“. Pianinas, nudažytas Ukrainos nacionalinės vėliavos spalvomis, keliavo po visą Maidaną, juo be paliovos buvo skambinama. Muzika telkė, liudijo žmoniškumą. Virė gyvenimas, pripildytas visų vaivorykštės spalvų. Tie žmonės stovėjo, budėjo per šalčius, po kulkomis. Jie man – tikri herojai. Jie mane įkvėpė. Daug kartų Amerikos jaunuoliai, išeidami iš salės po filmo peržiūros, sakė: „Tai toks įkvepiantis filmas! Noriu būti su jais!“ Maidaniečių drąsa tikrai įkvepia. Nuvykau ten dviem savaitėms, o įstrigau 3 mėnesiams. Ko gero, tai mane sukrėtė ir užvaldė. Dabar jaučiu atsakomybę už istoriją, kurią man patikėjo Maidano žmonės. Nešu ją per pasaulį, nors nesu ukrainietis. Jaučiu atsakomybę visiems, žuvusiųjų tėvams. 93 Maidano dienos pakeitė pasaulį. 

– Žiūrėdama filmą išgirdau, kad tuomet pirmą kartą nuo XIII amžiaus Kijeve buvo skambinama visais varpais. Kodėl jums atrodė svarbu tai parodyti? 

– Filmas pasakoja apie istoriją, ja kvėpuoja. Kodėl reikėtų nutylėti kokius nors pasaulio istorijos momentus? Esu atsakingas už tiesą. Kaltinu save už tai, kad neparodžiau vieno svarbaus įvykio: vasario 20 dieną, kai buvo nužudyta daugiausia protestuotojų, daugiausia gimė ir kūdikių. Tai sužinojau tik baigęs kurti filmą. Maidano istorijoje taip pat labai svarbu, kad Michailovo vienuolynas atvėrė duris visiems, ne tik tikintiesiems, priglaudė juos, įrengė ligoninę sužeistiesiems, malda stiprino žmones. Protesto akcijose dalyvavo visų religijų, įvairaus amžiaus ir socialinio sluoksnio, daugybės tautybių asmenys. Filmą kūriau todėl, kad ten viskas buvo unikalu. 

– Ar ten matėte ir turčių, oligarchų? 

– Mačiau atvažiuojančių BMW, mersedesais, bet automobilius palikdavo už poros kvartalų. Jie atveždavo įvairių būtiniausių daiktų, maisto, medikamentų, aukojo pinigų. Nuostabu, kad kailiniuotos, aukštakulnius avinčios ponios ateidavo daryti sumuštinių. 

– Kaip Maidanas pakeitė jūsų gyvenimą? 

– Manau, perkainojau vertybes. Ten netekau draugų. Pirmąją Maidano auką – Sergejų Nigojaną – labai gerai pažinojau. 

– Nebijojote? 

– Analizuoti, apmąstyti pradėjau vėliau. Ten buvau apsuptas draugų, gavau daug adrenalino, todėl nejaučiau neigiamų emocijų. O kai baigiau filmavimą, prieš išvykdamas patyriau psichologinį šoką, nepajėgiau susivaldyti. Dabar žinau, kad mane buvo ištikęs potrauminis streso sindromas. Tai dažniausiai nutinka karinių veiksmų dalyviams. Esu tarnavęs Izraelio karo policijoje, bet ten nieko panašaus neišgyvenau. Šį sindromą patiria gaisrininkai, policininkai, kuriems tenka veikti per tragiškus įvykius. Jis tebėra manyje, su juo gyvenu, sapnuoju košmarus. Visa tai išgyvenau kartu su maidaniečiais, tačiau po truputį grįžtame į normalų gyvenimą. 

– Ar kas nors iš jūsų kūrybinės grupės buvo nužudytas, sužeistas? 

– Nužudytų nebuvo, sužeistų – taip, tarp jų ir aš. Kiti patyrė smegenų sutrenkimą, buvo kontūzyti, sumušti, aplieti šaltu vandeniu. Dėl ašarinių dujų, leidžiamų į mus, kentėme astmos priepuolius. Be to, ilgą laiką buvo deginamos padangos, tad nuodijomės jų dūmais. Matyt, ir šiuo metu Kijeve ne pats tyriausias oras. – Kūrybinėje grupėje dirbo neįtikimai daug filmuotojų – 28. 

– Ar iš anksto tai planavote? 

– Ne. Kai 2013 metų lapkričio 30-osios rytą, 4 val., buvo žiauriai sumušti studentai, viskas apsivertė, įvykiai ėmė rutuliotis spontaniškai, žmones įtraukė kaip sniego lavina. Pasipriešinimas pradėjo plėstis, nežinojai, kas nutiks toliau. Todėl buvo svarbu turėti daugiau akių įvairiose įvykių vietose. Daug vaikinų, profesionalų ir neprofesionalų, sukiojosi ten, ir visi norėjo pasidalyti savo istorija. Šiais laikais nebūtina turėti kamerą, galima filmuoti mobiliuoju telefonu. 

– O nesibaiminote, kad nukentės filmavimo kokybė? 

– Nors nufilmuoti kadrai buvo įvairaus formato, filmas išėjo vientisas. Tai reiškia, kad vaikinai Ukrainoje padarė labai gerą darbą. Buvo filmuojama viskuo, kuo galima, pradedant dviem profesionalų kameromis ir baigiant mobiliaisiais telefonais. Iš pradžių samdėme du profesionalus, o kiti buvo savanoriai, mes juos koordinavome. Kiekvieną minutę operatorių vis daugėjo. Ir 28 filmuotojai tapo šio projekto dalimi. 

– Ar jums staigmena, kad juosta nominuota „Oskarui“? Juk tai jau pripažinimas. 

– Pirmiausia, esu laimingas, kad šį sunkų darbą įvertino profesionalai, tokie kaip Kino akademijos nariai. Man, filmų kūrėjui, tai labai svarbu. Šis įvertinimas priklauso visiems tiems, kurie ten buvo, kurie filmavo. Mano komanda, kaip ir Maidanas, – viena didelė šeima, buvusi Ukrainoje, Anglijoje, JAV. Filmą montavome trijose šalyse. Pradėjome Anglijoje, baigėme JAV. 

– Kaip pasikeistų jūsų gyvenimas gavus „Oskarą“? 

– Pripažinimas – labai svarbus kiekvienam kino kūrėjui, nes patvirtina profesionalumą. „Oskaras“ padėtų šio filmo sklaidai, būtų pats didžiausias paminklas Maidanui, jo merginoms ir vaikinams. 

– Kokių patyrėte netikėtumų Ukrainoje? 

– Žmonės, jų šiluma buvo neįtikima. Amerikoje daugelis priekaištavo: „Skrendi į antisemitinę šalį! Ten nemyli rusų!“ Su visais Ukrainoje bendravau rusiškai! Maidane mačiau žydų: nebuvo jokio antisemitizmo, nieko panašaus. Kai skrendi į nežinią, tavęs gali laukti įvairios staigmenos. 

– Ar domėjotės Ukraina iki Maidano? 

– Domėjausi Oranžine revoliucija, žinojau Ukrainos istoriją, nes turiu ten bičiulių. Ir JAV turėjau draugų, kurie vėliau grįžo į Ukrainą. 

– Filmas rodomas JAV? 

– Visi, užsiregistravę „Netflix“, gali jį pamatyti. Ši dokumentinė juosta laimėjo žiūrovų prizą tarptautiniame Toronto kino festivalyje. Filmas rodytas Telurido, Venecijos festivaliuose. Spaudoje buvo straipsnių, aukščiausio lygio kino kritikų apžvalgų apie jį. Nuostabią recenziją apie mūsų filmą išspausdino „sunkiasvoris“ dienraštis „The New York Times“. 

– Ar jūsų neapėmęs jausmas, kad jau gyvenote ne veltui? 

– Taip, todėl nebijau mirti. „Žiema ugnyje: Ukrainos kova už laisvę“ – paminklas, išliksiantis ir po manęs. Nesigailiu, kad buvau Kijeve, nesigailiu žaizdų, nes galėjau dokumentuoti dalelę istorijos, kuri jau pakeitė ir toliau keičia žmonių gyvenimą. Man tai labai svarbu. Filmas skirtas dvasiniams dalykams, žmonių sieloms. 

– Dėkoju už pokalbį.

Kalbino Jūratė Terleckaitė