Vytautas Sinica. Vienijama ir priešinama Lietuva

Kalba, pasakyta 2022 metų vasario 16 dieną vykusio Valstybės atkūrimo dienos minėjimo - deglų eisenos - pabaigoje, Lukiškių aikštėje Vilniuje. Kalbos vaizdo įrašas.

Sveiki visi ir ačiū. Ačiū, kad atėjote šiandien, kad švenčiate šitą dieną, net jeigu esate patenkinti ar nepatenkinti tuo, kaip šiuo metu laikosi Lietuva. Net jeigu jaučiate, kad esame šiandien didele dalimi supriešinti. Net jeigu girdėjote, kad deglai yra kažkuo blogai, bet vis tiek išdrįsote, atėjote ir supratote, kad nieko čia blogo. 

Vasario 16-oji yra Valstybės atkūrimo diena. 1918 metais buvo apsispręsta atkurti valstybę, pasiremiant tuo, kad ji ir anksčiau buvo. Kitokia, kitokiais pagrindais, bet buvo. Pasiremiant dar tuo, kad kaip tik prieš 100 metų įtvirtina tautų apsisprendimo teisė: teisė tautai, jei ji to nori, turėti savo valstybę ir joje save valdyti. Tik save valdydami mūsų laikais žmonės iš tikrųjų gali būti laisvi ir tikrai žmonėmis. 

Tie žmonės, kurie įkūrė valstybę, buvę pasiruošę ją ginti. Mes šiandien atsimename ir dėkojame ne tik tiems, kurie pasirašė Deklaraciją, bet ir tiems, kurie išėjo savanoriais tos valstybės idėjos apginti. Visi, kurie pasirašė tą deklaraciją, suprato, kad jos neužteks, kad ją dar reikės ginti. Dalis valstybės, kurioje kartu buvo ir jos gynėjai. Mes žinome, kad Steigiamajame Seime buvo toks Kazys Škirpa, kuris buvo ir pirmasis Lietuvos savanoris. Galit įsivaizduoti – ir valstybės kūrėjas politikas, ir valstybės gynėjas karys; ir ne jis vienas – daugiau tokių buvo. 

Ir tada Lietuva buvo kuriama tokia dvasia, kad santarvė egzistuotų, kad žmonės jaustųsi broliais ir jaustų ryšį su valstybe. Priimdami Konstituciją jos autoriai davė balsavimo teisę visiems – ir tai nebuvo savaime suprantama, tai buvo naujovė. Priimdami žemės reformą, išdalino žemę, kiek galėjo, visiems, pirmiausia savanoriams – ir tai nebuvo savaime suprantama, tai buvo naujovė. Turbūt svarbiausia, jog jie tuo metu aiškiai suprato, kad meilė Lietuvai ir visi tie dalykai, už kurių ta meilė laikosi ir už kurių laikosi tautos bendrumo gijos, savaime neišsilaiko, kad juos reikia ugdyti. 

Tuo metu mokykla tą darė. Dalykai kaip kalba, kultūra, istorija, trys kertiniai stulpai, buvo šventi dalykai, ir jie buvo ugdomi ir išugdyti sėkmingai. Mes tai žinome, nes net kai valstybė nepasiryžo priešintis okupacijai, žmonės pasiryžo patys. Tai buvo sėkmės istorija, kaip kad dabar mėgstama sakyti. 

Šiandien yra šiek tiek priešingai – iš tiesų labai priešingai. Šiandien valdžia daro vieną po kito dalykus, kurie priešina visuomenę. Kai kurie dalykai negali būti išspręsti be konfliktų – konfliktai yra neišvengiami. Bet kai kuriuos – apie tai, kas yra šeima, kas yra vyras, kas yra moteris, kokia turi būti kalba, kokia yra istorija, kas yra tiesa, o kas yra melas apie istoriją – galima, tačiau daugybė dalykų šiandien Lietuvoje yra daroma taip, kad kuo labiau supriešintų visuomenę. Tarytum tyčia. 

Šiandien irgi buvo padaryta keletas tokių dalykų, kiek spėjau pamatyti iki čia ateidamas. Ne visi galėjo patekti į oficialius Vasario 16-osios minėjimus. Mes šį minėjimą darome tikrai ne todėl, kad ne visi gali patekti į oficialius minėjimus, mes jį darėme anksčiau ir mes tikrai nesitikėjome tokių pokyčių. Bet šiandien tokie pokyčiai įvykę. Šiandien žmonės ėjo pro, atleiskit man lituanistai – face control, kad galėtų patekti arčiau Signatarų namų balkono. Šiandien žmonės vyko pro face control, kad galėtų įvažiuoti į Vilnių. Šita segregacija nėra normalu – ji yra labai žalinga Lietuvai. 

Šiandien mes turime situaciją, kai visuomenė yra priešinama ir yra susipriešinusi. Kai yra daug dalykų dėl kurių mes nesutariame ir visgi paradoksaliai pasakysiu, tai yra normalu. Dėl daugybės dalykų žmonės visada nesutardavo. Egzistuoja pažiūrų įvairovė. Ne pažiūros, ne vienodos pažiūros padaro tautą tauta – ne pažiūros suklijuoja tautą. Tautą suklijuoja tie dalykai, kuriuos mes minėjome pradžioje – kalba, istorija, kultūra, palaikymas valstybei, lojalumas jai. Šituos dalykus, deja, šiandien irgi griauna ir juos mes turime saugoti. 

Šiandien čia dar ir bus, regis perskaityta, trumpa rezoliucija, kuri yra kaip tik apie tai, apie istorinę atmintį, kurią mes turime: a) ne slėpti, o puoselėti; b) ne iškrapinėti, o sakyti tiesą. Tiesą, kuri kartais gali būti labai nemaloni. Šiandien buvo dar vienas epizodas, kai šiaip ar taip pirmąjį atkurtos nepriklausomos Lietuvos valstybės vadovą, Signatarų namų balkone pristatė prezidentė Dalia Grybauskaitė, kuri, kaip ir mes visi žinome – liūdna ir gėda – Sąjūdžio metais, Kovo 11-osios metais, su tauta laisvės kelyje kartu nebuvo. 

Manau, kad tokie dalykai gilina susipriešinimą, kala pleištą ne tik pasaulėžiūriniuose ginčuose, kurie gali būti ir visada bus, bet ir mūsų istorinėje savimonėje, kurioje mes turime daryti viską, absoliučiai viską, kad vis dėlto jaustume, jog esame bendro likimo žmonės, gyvename toje pačioje šalyje, mus sieja istorija, kalba, kultūra, ir tik mes patys šitoje šalyje, kurią mums prieš 104 metus padovanojo, galime kurti savo gyvenimą. 

Žmonės, kurie priėmė Vasario 16-osios deklaraciją labai gerai tą suprato ir buvo pasiruošę bet ką padaryti, kad tą idealą įgyvendintų. Šiandien Lietuvos visuomenėje yra visais būdais labai trukdoma tą suprasti, nėra ugdoma to supratimo. Nepaisant to, galbūt mums pavyks ir Lietuva gyvuos per amžius, toli pergyvendama mus. Šito mums ir linkiu. 

Ačiū jums visiems šiandien atėjusiems.