kun. Edmundas Naujokaitis. Krikščioniškos meilės įsakymas ir dvi priešo sąvokos

Laiške Romiečiams (Rom 12, 16–21), šv. apaštalas Paulius rašo apie priešų meilę. Mylėkite savo artimą, bet taip pat mylėkite savo priešus – ...

Laiške Romiečiams (Rom 12, 16–21), šv. apaštalas Paulius rašo apie priešų meilę. Mylėkite savo artimą, bet taip pat mylėkite savo priešus – tai yra esminis krikščionybės įsakymas. Mylėti ne vien artimus žmones, ne vien tuos, kurie man iš tikrųjų yra artimi, bet ir tuos, kurie man atrodo tolimi ir net priešiški. Taip mokė ir Jėzus Kristus: kas man yra artimas? – Kiekvienas žmogus, nepriklausomai nuo to, ar jis iš mano šeimos, ar iš mano tautos, ar gyvena toli nuo manęs – visi man yra artimieji Viešpatyje. Bet taip pat reikia mylėti ir priešiškus žmones. 

Galbūt tai ir yra sunkiausia. Ne tik nekeršyti, ne tik nedaryti jiems blogo, ne tik jiems atleisti, ne tik juos toleruoti ar pakęsti, bet ir mylėti kaip save patį, iš Dievo meilės. Ir pagonims, ir žydams tais laikais tai buvo nesuvokiamas idealas. Šiandien net daug krikščionių neįsivaizduoja, kaip tai yra įmanoma. Ne tik kažkaip atsiribojus iškęsti tą priešą ar jį toleruoti, bet mylėti iš Dievo meilės! 

Turime atkreipti dėmesį, jog Jėzus Kristus nemokė neturėti priešų, būti su visais draugais. Jis įsakė mylėti priešus. Pats Jėzus Kristus turėjo persekiotojų, priešų, netgi patyrė nuo jų didžiausias kančias ir mirtį. Visi turime priešų, bet dažniausiai tik tuomet, kai darome ką nors gera, kai yra, už ką mums priešintis. Galima sakyti, kad galioja taisyklė: jeigu neturime priešų, tai galbūt patys esame blogi, prisitaikę prie blogų žmonių, o galbūt visiems pataikaujame arba esame nuo visų atsiskyrę bei nieko neveikiame, net nesusiduriame su kitais žmonėmis ir tik todėl neturime priešų. Priešų neturėjimas yra nerimą keliantis ženklas: gal jau esu blogio pusėje? 

Priešiškumas, arba kova, yra faktiškas santykis tarp žmonių po gimtosios nuodėmės. Kas aktyviai daro gera, neišvengiamai susilauks priešiškumo. Žinoma, tai nėra norma, prigimtinės tvarkos dalis – Dievo norėta, į mūsų prigimtį įrašyta norma yra tarpusavio meilė ir solidarumas. Tačiau nuodėmė kuria konfliktus, konkurenciją, susipriešinimą, ir to negalime ignoruoti. Todėl pacifizmas yra iliuzija. Tai yra nesiskaitymas su šio puolusio pasaulio tikrove. 

Priešas yra ne kažkokia abstrakti blogybė, bet asmuo, kuris nori, kad nebūtų kokio nors gėrio, kurį jūs turite arba darote. Priešas – asmuo, kovojantis prieš kitą asmenį dėl jo įkūnyto gėrio. Todėl priešas pats ima įkūnyti blogį, tam tikra prasme su juo susitapatina. Tačiau visą laiką turime skirti tą asmenį ir blogį, kurį jis daro arba kurį jis palaiko. Jeigu žmogus turi tik kažkokią ydą, silpnybę arba blogybę, jis savyje yra tik silpnas žmogus ir nelaimingas nusidėjėlis. Jis, galima sakyti, yra auka. Bet jei jis ima tą blogį skleisti, priešpastato jį gėriui, jis tampa priešu, su kuriuo reikia kovoti, ir tai yra neišvengiama. 

Tarkime, jei žmogus nesuvaldo piktumo, jis yra tik silpnas žmogus, galima ir privaloma jį toleruoti, reikia jam atleisti, reikia jam padėti. Bet jei jis ima kitus mušti, jei jis savo piktumą išlieja aktyviomis nuodėmėmis, tada jis tampa priešininku ir aš turiu jam pasipriešinti tiek, kiek tai yra mano atsakomybė ir kompetencija. Jeigu žmogus turi, tarkime, kokių nors nukrypimų (pavyzdžiui, šiandien daugelio laikomų „kita orientacija“), jis yra tik nelaimingas žmogus. Reikia bandyti atversti arba jam padėti – tai krikščioniška laikysena. Bet jeigu jis pasiduoda tai ydai ir paverčia ją ideologija, ima savo nukrypimus laikyti norma, ima juos skleisti, tada jis tampa politiniu priešininku, krikščionys priversti prieš juos kovoti. Tai netgi pareiga tiems, kurie turi dvasinę ar pasaulietinę valdžią.

Reikia skirti du terminus: inimicus (nedraugas) ir hostis („svetimasis“ kaip priešas). Viešpats Jėzus moko Evangelijoje: diligite inimicos vestros (liet. mylėkite savo nedraugus, „neprietelius“). Ir yra kitas žodis Šv. Rašte: hostis – kuris reiškia viešąjį priešą. Jėzus Kristus moko tik apie nedraugų meilę, apsiriboja individualia etika. Kuo skiriasi inimicus ir hostis? Inimicus yra mano asmeninis nedraugas, tas, kuris veikia priešingai mano individualiam gėriui. O hostis yra bendrijos – šeimos, tautos, miesto ar valstybės – priešas, tas, kuris kenkia bendrajam gėriui. Viešpats Jėzus duoda evangelinį patarimą (ne įsakymą, nes visuomet turiu savigynos teisę) nesipriešinti savo neprieteliui, kuomet jis daro man tam tikrą žalą. Tačiau nėra jokio įsakymo ar patarimo nesipriešinti politiniams, kariniams, bendrijų priešams. Netgi atvirkščiai – jeigu aš esu šeimos tėvas, privalau visomis priemonėmis priešintis tiems, kurie užsipuola mano šeimą, kurie kenkia mano šeimos nariams. Jei aš policininkas, turiu priešintis nusikaltėliams savo mieste, visuomenės priešams. O jeigu esu kareivis, turiu (jei reikia, net gyvybės kaina) priešintis tautos ir valstybės priešams. 

Policininkas dažniausiai net nepažįsta nusikaltėlio, kareivis – priešų armijos kario, tie asmenys jam asmeniškai nieko blogo nepadarė, jie nėra jo neprieteliai. Bet jie atstovauja nedorą reikalą, veda neteisingą karą, tad kyla pareiga juos įveikti, net jei priešas dėl to praras gyvybę. Tai nebus įsakymo „Nežudyk“ pažeidimas, nes šis įsakymas tik draudžia žudyti nekaltąjį, nenusipelniusį mirties, bet ne tą, kuris smurtu kėsinasi į visos bendrijos bendrąjį gėrį. Ar yra pareiga nepaisant to mylėti savo priešą, hostis? Žinoma, tiek, kiek jis yra Dievo kūrinys, žmogiškas asmuo. Šia meile remiasi riteriškumas ir karo etika.

Taigi, nėra nieko neįmanoma šiame krikščioniškame priešo meilės įsakyme. Tiesiog reikia atskirti asmenį nuo jo daromo blogio, atskirti mano privatų priešininką nuo bendrijos priešo. Tad apaštalas Paulius romiečiams tik perduoda Jėzaus mokymą. Esmė yra antgamtinės Dievo meilės akimis atskirti patį asmenį, kurį reikia gelbėti, kurį reikia atversti, ir jo daromą blogį. Šv. Augustinas sako: nekęsk klaidos, mylėk klystantį. Nekęsk paties blogio, mylėk tą, kuris, deja, su tuo blogiu susitapatina, ir pats tampa blogas. Daryk distinkciją, atskirk blogį nuo asmens, net jei pats asmuo to skirtumo nedaro ir nenori daryti.

„Kiek nuo jūsų priklauso, gyvenkite taikoje su visais žmonėmis“, rašo šv. Paulius. Žinoma, tai yra norma ir idealas. Priešiškumas ir kova niekuomet nėra norma. Tai išimtis, ypatinga būklė, kuri susidaro dėl žmogaus puolimo. Bet kiek nuo mūsų priklauso, mes privalome stengtis išlaikyti taiką su visais žmonėmis. „Nekeršykite patys“, t. y. jeigu daroma asmeninė žala man, aš turiu susilaikyti nuo keršto, palikti bylą Dievo rūstybei. Kaip parašyta: „Mano kerštas, aš atmokėsiu.“ Verčiau, jei tavo asmeninis nedraugas, inimicus, alksta, pavalgydink jį, jei trokšta, pagirdyk jį. Parodyk jam meilės darbus, tuo pačiu pademonstruodamas, kad atskiri blogį, kurį jis daro, nuo jo asmens. Ir taip darydamas „tu krausi žarijas ant jo galvos“. Tai nereiškia, kad aš jam darau gėrį su kažkokia pikta mintimi. Ne tai turi omeny apaštalas Paulius! Jei uždedi žariją ant galvos, iš pradžių jos žmogus per plaukus nejaučia, o po to ji pradeda deginti ir žmogus susigriebia už galvos. Tai reiškia, kad jei aš jam darau gera, jis pamažu pajus, kad galbūt aš nesu jam priešiškas, galbūt jis gali su manimi ir gerai sugyventi. Tie geri darbai padės jam atsiversti dar iki Dievo teismo ir iki Dievo keršto. Tuo būdu darydamas gera aš jam padarysiu artimo meilės darbą, padėdamas atsiriboti nuo to blogio, su kuriuo jis tapatinasi. 

Kai kurie krikščionys aukština tokias asmenybes kaip Tolstojus, kaip Mahatma Gandhi, kurie ragino nesipriešinti blogiui. Bet tai yra visiškai klaidingas principas! Evangelija ragina nesipriešinti blogam žmogui, nesipriešinti tam asmeniui, kuris daro kažką bloga, bet ne pačiam blogiui. Ir nesipriešinti tik tuomet, kai puolimas yra didelis ir yra nukreiptas prieš mano asmenį – kai paliečiamas mano privatus gėris. Jei tas puolimas nėra didelis, jei jis lengvai atremiamas, pasipriešinti būtų neprotinga. Jeigu aš nepasipriešinsiu lengvai sutvardomam vaikėzui, tai aš tik pakenksiu tam vaikui, kurio nesudraudžiau. Taigi, kalbame apie rimtą puolimą, kuriam pasipriešinti reikia didelių jėgų. Jei aš pasyviai tylėsiu, kuomet puolami mano artimieji, tos bendrijos, už kurią esu atsakingas, nariai, aš būsiu tik bailys. Tai reiškia, kad neturėsiu pilietinės drąsos ir netgi padarysiu nuodėmę. Todėl Evangelija moko ne tokio tolstojiško, pietistinio ar budistinio pasyvumo, o ragina kovoti prieš blogį, bet krikščionišku būdu: „piktą nugalėti gerumu“. Tai nėra pasyvus iškentimas, pasitraukimas arba laikymas to konflikto kažkokia iliuzija, kaip tai yra tose Indijos filosofijose, bet aktyvus ir sunkus darbas. 

Žinoma, jei kalbame apie bendrijos gėrį, tai ankstesnėse epochose buvo žmonės, kurie būdavo atsakingi už jo gynimą – profesionalūs kariai, kurie gindavo valstybę. Šiandien irgi turime kariuomenę, tačiau jau beveik šimtmetį kiekvienas karas iš esmės yra totalus – kiekvienas pilietis norom nenorom į jį įtraukiamas. Visi piliečiai privalo priešintis tautos ar valstybės priešininkui, ir tai vadinama „pilietine rezistencija“, aktyviu arba pasyviu pasipriešinimu. Tai ypač aktualu vadinamuose kultūriniuose, civilizaciniuose karuose. Deja, jeigu kyla toks totalinis, hibridinis karas, nė vienas nebegali sakyti, kad čia yra tik kariuomenės ar karių reikalas, nes karas dabar vyksta ir žiniasklaidoje, ir kultūroje, ir mene, ir bet kurioje kitoje srityje. Viskas yra tapę karu, kiekvienas kasdienio gyvenimo aspektas paverstas (prieš mūsų norą) ginklu. Ir todėl visi esame mobilizuojami į karą prieš tuos hostis, prieš bendrijos, krikščioniškos civilizacijos priešus, ir niekas nebegali nuo to atsiriboti, palikti kovos „profesionalams“. 

Kodėl santykis su priešu yra „ne akis už akį, dantis už dantį“? Tai vadinamasis taliono (iš gr. talios – lygus) įstatymas – kuomet už blogį atsilyginama lygiai tos pačios rūšies ir to paties dydžio kerštu. Tai būtų teisinga ir iš esmės tiek Senajame Testamente, tiek dabar bet kokia teisės sistema siekia lygaus atlygio. Bet, kita vertus, mes negalime būti objektyvūs teisėjai savo privačiose bylose: mus tuoj pat apimtų aklas kerštas, neapykanta, ir tą taliono teisingumą mes pažeistume. Kerštas yra mūsų gėrio, kurį mes turime, pralaimėjimas. Mes patys tampame tuo pačiu neprieteliu kitam, kaip ir jie mums. Mes atsistojame į tą patį lygmenį, nukrintame iki to paties lygmens kaip jie. Jei mano kerštas yra paremtas akla neapykanta, aš pasidarau toks pat blogas, kaip tas žmogus, kuris mane persekiojo. Todėl čia negalime savavališkai vadovautis „akis už akį ar dantis už dantį“ principu. Deja, esu pats blogiausias teisėjas savo paties bylose!

Todėl jeigu yra rimtas reikalas, aš turiu kreiptis į kitus teisėjus – į bendruomeninį, bažnytinį ar valstybinį teismą. Aš negaliu keršyti pats, reikia objektyvumo. O galų gale viską reikia palikti Dievo teismui. Patys teturime stengtis gerais darbais atversti priešą – tai yra mūsų artimo meilės pareiga. Ir aukščiausia to įsakymo prasmė – dalyvavimas Kristaus kančioje. Kaip sakėme, kas daro gera, tas būtinai turės priešų. Ir Kristus, kuris darė patį didžiausią gėrį – buvo pasaulio Išganytojas – susilaukė didžiausio įmanomo persekiojimo, kančios ir galiausiai mirties. Jis prisiėmė priešų puolimą, kad per šitą kančią apvalytų pasaulį nuo nuodėmės. Ir mes, kentėdami neteisingą persekiojimą, tiesioginiu būdu dalyvaujame šitame Kristaus atpirkimo darbe. 

Taigi, jeigu aš parodau priešo meilę, jeigu aš kenčiu šitą asmeninio priešo daromą blogį, aš pelnau didžiausius nuopelnus savo ir kitų išganymui. Galbūt kiti jau seniai krovė ant mano galvos žarijas, kada aš jiems buvau piktadarys, bet jie man atleido ir darė gera. Kentėdamas pirmiausiai prisidedu prie savo paties nuodėmių apvalymo. Jeigu aš kenčiu neteisybę, kenčiu blogį, tai pirmiausia kaip atgailą už blogį, kurį aš pats kitiems padariau. Jeigu tas blogis yra jau atpirktas, tai, ką aš kenčiu viršaus, jau bus mano nuopelnas dangui, taps pagalba kitų žmonių išganymui. Turime tas žarijas nuo savo galvos nusimesti, kad su jomis nepatektume į Dievo teismą. Reikia prisiimti visus persekiojimus, visas neteisybes ir visą žmonių priešiškumą vienijantis su Kristaus kančia, atgailos dvasioje, kad galų gale kuo daugiau žmonių pasiektų išganymą. Amen.



Susiję

Skaitiniai 4657957354448793861

Rašyti komentarą

  1. Gediminas R2022-02-21 15:22

    Įdomi diskusija, nežinojau apie šitus terminus inimicus ir hostis

    AtsakytiPanaikinti
  2. Gediminas R2022-02-21 15:39

    "An early example of the political form these questions took in Christianity is the famous formula of Matthew 5:43–48:

    "You have heard how it was said, you will love your neighbor and hate your enemy. But I say this to you, love your enemies [diligite inimicos vestros / agapate tous echthrous] . . . and pray for those who persecute you, so that you may be children of your Father in heaven, for he makes the sun rise on the just and the unjust. . . . For if you love those who love you, what reward will you get? Do not even the tax collectors do as much? And if you save your greetings for your brothers, are you doing anything exceptional? Do not even gentiles do as much? You must therefore be perfect, just as your heavenly Father is perfect."

    Carl Schmitt, eager to maintain the enemy at the heart of the political, claimed that Jesus meant here only the personal enemy (Lat. inimicus, Gk. echthros), not the political one (Lat. hostis, Gk. polemios). The distinctionis absent in the Greek of the Gospels and untenable in Matthew’s hypothetical Aramaic precursor. It is in any event unnecessary, for Jesus’ claim to a more perfect polity of love, like the earlier Israelite and Greek claims we have looked at, was clearly dependent on certain exceptional exclusions. This is evident already in the passage from Matthew, with its sharp distinction between the perfect love advocated by Jesus and those imperfect loves that have come before. Matthew’s misquotation of Leviticus (which enjoins love of neighbor but not hatred of enemies) suggests which of these previous politics he was most anxious to appropriate, transform, and supersede: those of the false Israel, that is, the Israel that rejected Jesus’ claim to be the fulfillment of God’s love. The gospels work, each in its own way, to identify and condemn figures of this false love and its politics: the Pharisees, for example, in Matthew, or the Jewish followers of the princes of this world in John. The product of all this work is Jesus’ sovereignty, as he himself proclaims it in the Gospel of Luke: “‘But as for my enemies, who did not want me to be king over them, bring them here and slay them before me’” (19:27).

    My goal here is neither to resolve this apparent contradiction within a Christian politics of love nor to wallow in it. My point is only that Christian perfections of love were beset by the same difficulties as Greek and Israelite ones and that the paradoxes generated by these difficulties were sometimes similarly extruded into exceptional figures: in this case those of the “Pharisee” or the “Jew.” The problem extended far beyond the topic of sovereignty, for the mediation of love was crucial to nearly every vital question confronting the followers of Jesus. What is the proper form of relation of the true Israel to the false, of the lover of God to the material world, or of God to flesh? The tensions inherent in each of these questions could easily be driven toward polarity."

    AtsakytiPanaikinti
  3. Anonimiškas2022-02-21 17:46

    O, pasirodo, dar yra kunigų, kurie kalba iš esmės

    AtsakytiPanaikinti
  4. Anonimiškas2022-02-22 10:58

    Tuoj turėsim tikrą priešą viduj. Po Ukrainos ateis eilė Baltijos šalims, ypač Lietuvai šalia "Kaliningrado"? Kiek turim draugų, kurie stovės šalia tą valandą?

    AtsakytiPanaikinti
    Atsakymai
    1. Gediminas R2022-02-22 12:13

      Šeimų sąjūdis, Grinevičius agituoja prieš NATO ir ES. Liksim be NATO, praris Putinas, net kramtyti nereiks. Galvokit!

      Panaikinti
  5. Daug įdomių šio kunigo paskaitų ir pamokslų galima perklausyti čia: https://fsspx.lt/audio

    AtsakytiPanaikinti
  6. Anonimiškas2022-02-24 12:56

    Mylėkite Putiną...
    Parašytumėt ką apie Ukrainos karą, nes liko tik "Respublika", kuri, kaip žinot...

    AtsakytiPanaikinti
    Atsakymai
    1. Anonimiškas2022-02-24 21:11

      kq jie parašys tie propatrijos putinoliubovai geriau tegu nieko neraš.

      Panaikinti
  7. Anonimiškas2022-02-24 16:38

    Kur Kažinkavičius dingo, turbut ruošia liežuvį rusų analo laižymui.

    AtsakytiPanaikinti

emo-but-icon

item