Dovilas Petkus. Vertybinė užsienio politika yra lošimas Lietuvos žmonių gyvenimais

www.laikmetis.lt Nacionalinio saugumo raktas neretai slypi ne šalies viduje, o jos išorėje. Tik stabili, prognozuojama, nacionalinius intere...

www.laikmetis.lt

Nacionalinio saugumo raktas neretai slypi ne šalies viduje, o jos išorėje. Tik stabili, prognozuojama, nacionalinius interesus atitinkanti užsienio politika gali garantuoti tikrą saugumą ir užtikrintą šalies pažangą. JAV vis rečiau besižvalgant į Europą ir vis daugiau į Aziją, kaistant karinei padėčiai Ukrainoje, turėtume kaip niekada susirūpinti, kokią užsienio politiką šiandien vykdo mūsų valdantieji.

Lietuvoje užsienio politika gyventojų dažnai net nedomina, esą, ką ta Lietuva gali pakeisti didžiųjų žaidime. Reikia pasakyti, kad tokioms kalboms būta pagrindo anksčiau. Įstojus į NATO, rodėsi, atėjo užsienio politikos pabaiga.

Atvirai grasinančių šalių mums nebeliko, didžiojo brolio iš Vašingtono globa leido pernelyg nebegalvoti apie krašto apsaugos stiprinimą. De facto, nebuvo labai svarbu ant ko Lietuva pyksta, kokias grėsmes įvardija ar su kuo draugauja, visą tai niekaip negalėjo kažko itin suerzinti ar sumenkinti mūsų solidžių saugumo garantijų.

Visgi, prieš aštuonerius metus prasidėję karo veiksmai Ukrainoje privertė sunerimti pirmąkart, o dabar slenkantis JAV fokusas iš šio regiono į Pietų Kinijos jūrą ir Aziją rodo mums rimtus pavojaus signalus. Tuo pačiu metu mūsų valdantieji griebiasi pavojingų eksperimentų.

Tris dešimtmečius, kaip inercija nuo sovietmečio vykęs Rusijos stabdymas Europoje, panašu, netenka savo aktualumo Vašingtone. Telkiant frontą aplink Kiniją, kuri supila salas vidury Pietų Kinijos jūros tam, kad galėtų išplėsti savo teritorinius vandenis ir kontroliuoti apie trečdalį pasaulio prekių judėjimo, JAV nebepajėgia vykdyti efektyvios politikos visuose pasaulio kampeliuose. Siekiant mažinti kariaujamų frontų skaičių, staiga pasitraukta ir iš Afganistano.

Kaip į tai reaguoja mūsų valdantieji? Suvokdami tolstantį JAV dėmesį, griebiasi žaidimo va bank. Suprantant Kinijos raudonas linijas dėl Taivano, griebiamasi konflikto taktikos su Pekinu, siekiant parodyti, jog esame Amerikai vis dar svarbūs. Lietuvos ūkis, verslas yra pastatomi į rizikos būklę tikintis, kad JAV nepraras dėmesio mūsų problemoms.

Dar daugiau, visam tam sugalvojamas hipnotizuojantis pavadinimas – vertybinė užsienio politika, turinti pateisinti tokius žingsnius lietuvių akyse. Visgi, labiausiai tikėtina, kad toks išsišokimas liks geriausiu atveju paplekšnojimu per petį, nes JAV savo intereso dėmesį nuo šiol skirti Kinijai dėl mūsų „performanso“ tikrai nepakeis.

Tokiu atveju reiškia, jog atsiduriame dar pavojingesnėje padėtyje, kur didesnio JAV susidomėjimo nesulauksime, bet priešų skaičių savo sudėtingoje geopolitinėje situacijoje dar labiau pagausinsime. Priešų gausinimas su dabartine vyriausybės politika neapsiriboja vien Kinijos provokavimu. Dar nuo 2020 m. yra tęsiamas ir net gilinamas konfliktas su Baltarusija.

Kažkada neutralia valstybe ir buferiu nuo Rusijos vadinta šalis dabar praktiškai atsidūrusi ant karo slenksčio su Lietuva. Jeigu po prasidėjusių konfliktų Ukrainoje kalbėjome apie Rusijos grėsmę iš Kaliningrado, šiandien nieko jau nestebina scenarijus apie Rusijos puolimą per Baltarusijos teritoriją ir dar Baltarusijai padedant. Būtent šis pavyzdys demonstruoja ko su Baltarusija „pasiekė“ vertybinė užsienio politika.

Jeigu Lietuvos tikslas yra stabdyti Rusijos agresiją, Lietuva turėtų išmokti susitelkti ties savo siekiais, o ne stengtis išplėsti savo konflikto lauką net ir ten, kur jis nebuvo būtinas žvelgiant nacionalinio intereso akimis. Jeigu jau net ir JAV telkia savo dėmesį į Kiniją, mažindama konfliktų skaičių kitose pasaulio šalyse, kodėl mūsų vyriausybė lieka akla tokiai strategijai?

Nerūpestingi laikai užsienio politikoje, menkstant užnugariui ir agresyvėjant Rusijai yra baigti, tačiau mūsų politikai, panašu, nusiteikę eksperimentuoti ir toliau. Tokie neprognozuojami bandymai tampa pavojingu lošimu Lietuvos žmonių gyvenimais. Tačiau didelė visuomenės dalis vis dar to nesuvokia, kuomet yra užburiami burtažodžiais apie vertybes užsienio politikoje.

Kuomet teigiama, jog Lietuvos užsienio politika turi būti vertybinė, kyla klausimas, kodėl A. Lukašenkos pripažinti prezidentu negalima, o Rusijos rinkimus pripažinti ir diplomatinius santykius palaikyti galima? Kodėl baltarusiškų trąšų gabenti per Klaipėdos uostą negalima, o rusiškas dujas įsigyti galima? Kuo Kinija yra mažiau demokratinė už Bisau Gvinėją ar Vietnamą, su kuriuo Lietuva sėkmingai mezga naujus diplomatinius santykius? Kuo mūsų partnerėje NATO – Turkijoje kalintys politiniai kaliniai prastesni už tuos, kas sėdi Minsko rūsiuose?

Atsakius į tokius klausimus akivaizdu, kad vertybinė užsienio politika yra neegzistuojantis reiškinys, skirtas pateisinti konkrečius siekius su konkrečiomis šalimis, tik Lietuvos atveju dar ir nesėkmingus siekius.

Verta priminti ir tai, kad Lietuva tiek Baltarusijos, tiek Kinijos atveju kartoja, jog ji nieko nepakeitė savo politikoje, esą pats Pekinas ir Minskas elgiasi agresyviai. Tai yra melas. Lietuva daugybę metų smerkė Baltarusijos režimo smurtą prieš protestuotojus, nelegitimius rinkimus, suteikė užuovėją politiniams pabėgėliams. Tai niekaip nesugadino santykių su Minsku iš esmės. Vis dėlto visiškas A. Lukašenkos nepripažinimas Baltarusijos vadovu ir S. Tichanovskajos paskelbimas gudų prezidente Lietuvos Seime tas ribas peržengė.

Lietuva ne kartą kritikavo Kinijos politiką Tibete ar kitais žmonių teisių klausimais. Tai niekaip iš esmės nepakeitė Pekino požiūrio iki tol, kol kirtome liniją apie kurią žinojome – Taivano atstovybės atidarymas, iš principo nevadinant jo Taipėjaus atstovybe.

Taigi, teigti, kad dabartiniai konfliktai su Baltarusija ar Kinija vyksta be mūsų provokacijos ir yra inicijuoti tik iš jų pusės yra melas. Lietuvos valdžia sąmoningai pasirinko tokias kovas, klausimas tik kuo jos gali būti naudingos mūsų šaliai.

Ką Lietuvai daryti? Visų pirma šioje nedėkingoje geopolitinėje padėtyje Lietuva turėtų nustoti eksperimentuoti su užsienio politika, atsargiau rinktis taikinius, žodžius ir priešus, nustoti meluoti savo žmonėms apie vertybinius siekius užsienio politikoje.

Lietuva turi eiti lankstesnės užsienio politikos ir didesnės krašto gynybos keliu. Lietuva privalo išvengti visų galimų papildomų konfliktų, tokių kaip su Baltarusija ar Kinija. Taip pat, galbūt menkstant JAV dėmesiui, neturime jo bandyti susigrąžinti desperatiškai, tačiau pirmiausia kreiptis į tuos, kurių geopolitiniai siekiai sutampa su mūsiškiais.

Rusijos grėsmės akivaizdoje Lietuva turi ieškoti naujų papildomų saugumo formatų su Baltijos šalimis, Lenkija, Vidurio Europa, Skandinavija ar net Turkija. Sveikintinas pirmas žingsnis yra prezidento Gitanos Nausėdos vizitas saugumo klausimais Švedijoje, kuri iš esmė stiprina savo pozicijas Baltijos jūroje ir geopolitiškai svarbiame jūros taške – Gotlando saloje. Nieko neturėtų stebinti, jog skandinavai ir net turkai šiandien mums gali būti artimesni nei vokiečiai ar prancūzai, kurie su Rusija siekia atvirai bendradarbiauti.

Įvertinusi savo padėtį, ruošdama namų darbus, nustojusi ieškoti papildomų priešų ir atsisakiusi rizikingos eksperimentavimo politikos, siekiant desperatiškai į save atkreipti dėmesį, Lietuva galės užtikrinti savo žmonių ir valstybės saugumą.

Susiję

Užsienio politika 1657463745046821828

Rašyti komentarą

  1. Viskas tvarkoj, tik šita valdžioje sėdinti šutvė NĖRA Lietuva ir jos neatstovauja (nes jeigu atstovautų, tai ir elgtųsi kitaip), tad ir jokių "mes" nėra. Ir nebus jokių pokyčių į proto pusę, kol jie valdžioje.

    AtsakytiPanaikinti
  2. Anonimiškas2022-02-18 10:01

    Taip taip, surusėjes runkeli, rinkimus laimėjusi valdžia Lietuvos neatstovauja. Kaži ką ji tada atstovauja jei ne ją rinkusius, t.y ir Lietuvą? Nors, tavo žirnio dydžio proteliu Lietuvą turėtų atstovauti jedinstva iš šeimų maršo, va tada tai jau tikrai butų "Lietuvos atstovai".

    AtsakytiPanaikinti
  3. Anonimiškas2022-02-19 03:31

    Rinkimus laimėjusi?Laimėti galima įvairiai, pvz suklastojus rinkimus, papirkus skaičiuotojus ir pnš. Galima ir be didelės klastos, pasinaudojus tų pačių rinkėjų pinigais jiems gerai įsiteikti per reklamą, agitaciją, o paskui patekus į galios poziciją neatstovauti.Nėr problemų.Patekimas į valdžią per rinkimus nedeterminuoja atstovavimo.Atstovavimas nebūtina sąlyga. Patekę į valdžią gali sėkmingai neatstovauti ir toliau būti išrenkami jorkšyro blusių su trumpa atmintim.;)

    AtsakytiPanaikinti
    Atsakymai
    1. Anonimiškas2022-02-19 06:10

      Ypač įdomu, kai rinkimus laimi tie, kas sulaužė rinkiminių dokumentų pateikimo VRK tvarką, tačiau VRK apsimetė, jog nieko nepastebėjo, o ir kitos institucijos ,,nieko nepastebėjo". Štai ir sėdi TEISINĖS valstybės Seime NETEISĖTAI ten patekusieji - lyg niekur nieko...

      Panaikinti
    2. Anonimiškas2022-03-06 00:41

      Taip taip Ivanuška, kai pralaimi Tomaševskis su Karbauskiu, tada rinkimai suklastoti, o kai laimi tada sąžiningi. Gal tu slėpkis geriau. Niekas Lietuvoje rinkimų neklastojo ir neklastoja.

      Panaikinti
  4. Anonimiškas2022-03-05 22:20

    Laikmetis= Jedinstvos Tiesa, visokius nedakepėlius ir pašlemėkus priglaudęs ir varantis atvirai Baubiančių Chamų Maršo propagandą.

    AtsakytiPanaikinti

emo-but-icon

item