Julius Barzdaitis. Kodėl reikia nusikalstamumo?

Valstybininkas: Ak, pasaulis be nusikaltimo!

Disidentas: Koks siaubas!

Atrodo intuityvu, kad, jei yra galimybė užkirsti kelią nusikaltimui, ta galimybe reikia pasinaudoti. Tačiau labai dažnai vertėtų, net yra būtina, pasielgti priešingai, t.y., palikti vietos nusikaltimui įvykti. Minčiai pagrįsti panaudosiu du argumentus: vieną jų reikalinga išplėtoti, kitą – mano galva, svarbesnį – tik išsakyti. Kad argumentai galėtų būti suprasti, pirmiausia reikia aptarti patį nusikaltimą.

Formaliąja prasme nusikaltimas yra žalos, kaip ją suvokia įstatymas, įkūnijimas. Jis žeidžia ne tik asmenį, kuris žalą patiria, bet ir politinę santvarką, kuriai asmuo priklauso. Santvarkos pažeidimas įvyksta per tai, kad veiksmas-nusikaltimas, netilpdamas į įstatymų kompleksą, išreiškiantį santvarkos identitetą, tą identitetą užklausia. Paprasčiau tariant – jis negali priklausyti santvarkai, mat yra už jos ribų, už įstatymo, ir todėl, atsiradęs santvarkos viduje, veikia kaip svetimkūnis, kurį žūtbūt reikia pašalinti. Dėl dvigubos – asmeninės ir politinės – nusikaltimo prigimties yra natūralu manyti, kad naikinti nusikaltimą turi būti aukščiausias tiek visuomenės, tiek atskirų jos narių prioritetas. Didele dalimi su šia mintimi sutinku, tačiau vienas „bet“, kuris tampriai susijęs su tuo, ką reiškia nusikaltimą „naikinti“, visišką sutikimą daro negalimu.

Su nusikaltimu įprastai susidorojama bausme. Dėl padarytos žalos nustatyta tvarka atsakingas asmuo yra apkraunamas tam tikra našta. Dažnai tai yra adekvatu. Tačiau tai nėra, politinės santvarkos atžvilgiu, geriausias būdas spręsti nusikaltimo problemą, mat nusikaltimas jau yra įvykęs ir santvarka jau pažeista. Bausmė, kaip atgalinė korekcija, yra žaizdos susiuvimas, leidžiantis vykti gijimui, tačiau ne žaizdos panaikinimas. Žaizdai panaikinti yra vienintelis būdas – tam tikra prasme antlaikiškas – užkirsti kelią nusikaltimui dar prieš jam įvykstant. Santvarkai šis metodas kur kas priimtinesnis, mat, sudarius sąlygas, kuriose nusikaltimui nebeliktų vietos atsirasti, pranyktų ne tik jo sukeliama žala ir reikiamybė naudoti resursus bausmei įgyvendinti, bet ir santvarkos nepakankamumo paliudijimas. Kitaip tariant, santvarka, kurioje nėra galimybių nusikalsti, atrodys tobula. Todėl užtikrinti būtent tokį – nuo nusikalstamumo apvalytą – visuomenės būvį yra kiekvienos politikos svajonė, būdas parodyti savo vertingumą.

Grįžtant prie anksčiau iškelto „bet“ ir turint omenyje, kad naikinti nusikaltimą idealiu atveju reiškia užkirsti jam galimybę atsirasti, galima pereiti prie pagrindinio teksto objekto. Pavadinime „kodėl reikia nusikalstamumo“ šį objektą nuslėpiau. Nusikalstamumas, kurio, kaip teigiu, reikia, gintiną statusą įgyją tik per tam tikrą koegzistenciją. Ši koegzistencija, kurios antrasis narys labai trapus ir vertingas, lemia, kad nusikaltimas per paralelę irgi tampa vertingas. Antrasis narys yra privačioji erdvė, – ne ekonominiais terminais kalbant – šešėlis, vieta būti nematomam.

Nusikaltimo ir šešėlio saitas yra neperkertamas. Šešėlyje esanti erdvė yra būtina nusikaltimo sąlyga, o nusikaltimas – neišvengiama jos rizika. Nusikaltimas – jį suprantant kaip sąmoningą ir bausmės vengiantį veiksmą – nebus atliktas viešai, todėl, kad išvis galėtų atsirasti, turės kaip atsiradimo sąlygą turėti šešėlį. O ten, kur tas šešėlis bus, visada bus sąlyga nusikaltimui. Tikriausiai jau akivaizdu, kur eina ši mintis – jei užsibrėžiama užkirsti kelią nusikaltimui, toks bandymas neišvengiamai reikš atitinkamą privačios erdvės išardymą.

Galbūt nedaug kam ši mintis pasirodys įdomi ar stebinanti. Sutinku – ji pakankamai akivaizdi. Tačiau dažnai nutinka, kad akivaizdžios idėjos, dėl to, kad yra akivaizdžios, būna nustumiamos į paraštes. Jei jos svarbios, tokia lemtis yra netektis – tiek intelektualine, tiek praktine prasme. Sakyčiau, kad ši idėja yra svarbi – ypač dabar, kai atrodo, kad nuo viešų akių pasislėpęs gyvenimas daugeliui virsta nebesuprantamu ir išsaugojimo nevertu reliktu. Dėl to du minėti mano argumentai, skirti apginti nusikaltimo galimybę, lygiagrečiai bus skiriami apginti privatumui, atskleisti ir atremti jį užklausiančias nūdienoj vyraujančias minties tendencijas.

Pirmas argumentas susidaro iš dviejų dalių: iš parodymo, kodėl privati erdvė yra naikinama ir iš jos vertės pagrindimo. Manau, kad pagrindinis, bendriausias noras, kurio vedami žmonės ima siaurinti šešėlio liečiamus plotus, yra noras užtikrinti saugumą. Suvaldyti, sukontroliuoti gyvenimą taip, kad jis veiktų pagal mūsų sumanymus ir nebekeltų pavojaus. Politinės santvarkos kalba tai yra tas pats, kaip panaikinti nusikaltimą, mat tik per jį suprantama ir išreiškiama tai, kas, jos galva, yra pavojus. Kartojuosi – privačią erdvę naikiname kovos su nusikaltimu labui. Bet kiek tos erdvės esame pasiryžę paaukoti? Ir dėl ko? Ar pasiryžtume instaliuoti kameras kiekviename privataus būsto kambaryje, norėdami užtikrinti, kad savo namuose žmonės neištartų kitiems galimai užgaulių minčių? Ar ne per didelė tai kaina? Galbūt klausimas nuskamba absurdiškai, tačiau Škotijoje neseniai patvirtintas neapykantos kalbos kriminalizavimas, kuris liečia ir privačius pasisakymus, yra pavyzdys, liudijantis, kaip yra lengva, vardan realių ar tariamų gėrių, pajudėti link absurdiškai skambančių scenarijų.

Tačiau ne tiek svarbu, kokiu mastu yra planuojamos ar jau vykdomos analogiškos ar bent savo esme panašios iniciatyvos. Svarbu yra tai, kad, nesant argumentų, kurie jas sustabdytų, tokios iniciatyvos taps neišvengiamos tiek minimaliomis formomis, tiek pačiomis radikaliausiomis. Jos taps neišvengiamos, nes visada atrodo teisinga minimalizuoti potencialą žalai. Kaip jau minėjau, tiek paskiras asmuo, tiek politinė santvarka to intuityviai siekia. Todėl veiksmai, tikinantys to pasieksią, visada atrodo teisingi, reikalingi, galiausiai – niekam neatskleidus jų kainos, skaičiuojamos privatumu – būtini.

Prie neišvengiamumo prisideda ir argumentas, kuris dažnai nuskamba panašiais į šiuos žodžiais: „aš nedarau nieko blogo, tai tegul mane stebi“. Kitaip tariant, privatumas yra vertingas tik tam, kuris ketina kažką pikto nuslėpti, o neturinčiam jokių kėslų jis tėra nepagrįstai sureikšmintas pašalinis reiškinys. Net ir „kamerų kiekviename kambaryje“ atveju galioja tas pats – žmogus žino, kad neketina niekieno įžeisti ir todėl jam nėra skirtumo, kad jis bus stebimas. Jis to nė nepajus. O jei koks jautruolis pajustų ir teigtų, kad tiesiog brangina privatumą, tokiam būtų galima atšauti, kad saugumas yra objektyvus gėris, gerokai viršesnis nei asmeninis jautrumas faktiškai nežeidžiančiai – stebėjimo – intervencijai. Išeina, kad, net nelipdant piktadario etikečių, privatumo šalininkai gali būti nustumiami į šoną, mat yra neracionalūs, neturi argumentų, o tiesiog laikosi įsikibę į tai, ko vertės negali pagrįsti.

Noriu šį į šoną nustumtą jautruolį pabandyti apginti. Mėginau nusakyti, kodėl privati erdvė, įvykiams klostantis savaimine eiga, automatiškai patenka į pavojų. Dabar pabandysiu pasakyti, kodėl tai problema – kodėl ji yra vertinga. Ko nesuvokia aukščiau aptarto argumento teigėjas yra faktinis blogio reliatyvumas. Neįtraukiant metafizinio ar etinio diskurso apie gėrį ir blogį užtenka pastebėti, kad įstatymo ir įstatymą įtvirtinusios santvarkos atžvilgiu blogis yra tai, kas eina prieš įstatymą, nesvarbu, ar šis objektyvios moralės perspektyvoje būtų teisingas, ar ne. Jei kokia nors hegemonija įtvirtintų įsakymu, kad sakyti „ačiū Dievui“ yra nusikaltimas, tai toks pasakymas, įsakymo atžvilgiu, ir būtų nusikaltimas – blogis ir žala politinei santvarkai. Tas pats galioja ir asmeniui, kuris tariasi nieko blogo nedarąs. Nesvarbu, kad jam taip atrodo. Nesvarbu, kad jis jokio konkretaus žmogaus neužgauna. Svarbu tai, kad, jei santvarka nuspręstų priešingai, jo paties supratimas apie savo veiksmus ar atitikimas prigimtiniam įstatymui valstybės akyse nustotų ką nors reiškęs.

Čia paaiškėja, kad yra galima neatitiktis tarp nusikaltimo kaip žalos konkrečiam asmeniui ir nusikaltimo kaip žalos politinei santvarkai. Vienas gali egzistuoti, kai kito nėra ir atvirkščiai. Gali būti netgi taip, kad tai, kas vienam yra gėris, kitam yra blogis. Tam pagrįsti galime imti pavyzdžius iš istorijos (komunistinių režimų ūkinės veiklos transformavimus, įvairius oficialius pogromus, jakobinų terorą), kada politinė jėga, paskelbusi nusikaltimais, baudė už tai, kas jos subjektams buvo būtina išgyvenimui ar net sankcionavo tiesioginį susidorojimą su savo piliečiais. Ką implikuoja ši neatitiktis? Paprastą dalyką –  privatumo vertė išryškėja ne tada, kai visuomenė yra „sveika“, bet tada, kai ji ar kuris nors jos aspektas išgyveną nuosmukį, pavyzdžiui, totalitarinį. Neturėti, kur pasislėpti, politinei santvarkai esant paremtai priespauda, reiškia kančią ir sumažėjusią galimybę pasipriešinti. Tačiau tiesa ir tai, kad, net kai priespaudos nėra, privatumas vertės nenustoja. Kodėl?

Brandi, nuolanki, savikritiška visuomenė visada suvoks, kad nėra nepajudinamų dėsnių, dėl kurių jai būtų neįmanoma išsigimti ir degraduoti į anarchiją ar totalitarizmą. Ji suvokia, kad tai gali įvykti netikėtai, it iš niekur. Todėl, jei esame ar norime tokia visuomene būti, avansu turime užtikrinti kuo didesnę privatumo sferą ir tai daryti labui hipotetinių būsimų savo narių, kurie, neduok Dieve, galimai turės susidurti su gerai gyvenantiems žmonėms egzotiškai skambančia, bet istorijoje pernelyg dažna ir įprasta politine prievarta. Be to, užtikrinti privatumą reiškia įdiegti visuomenėje saugiklį, leisiantį geriau pamatyti, kada nuosmukis pasirodo horizonte. Žinoma, atėjęs į valdžią hegemonas gali sugriauti visą privačiąją sferą, nesvarbu, ar iki jo atėjimo ji buvo ginama, ar ne. Tačiau tai, kad jis neišvengiamai griovimo imsis, leis jį atpažinti. Priešingai, jei jau „sveika“ visuomenė suardys ar sukompromituos privatumo erdves, jokie ženklai negalės parodyti, kad ji – pradėjusi sirgti. Tarp jos ir prievartinės santvarkos nebeliks skiriamojo bruožo.

Būtų galima sakyti, kad skiriamasis bruožas – priežastys, dėl kurių politinė jėga veikia. Toks pateisinimas daro prielaidą, kad „bloga“ valdžia savo veiksmus – privačios erdvės naikinimą – grįs ir teisins akivaizdžiai netenkinančiais parodymais. Kad „gera“ – priešingai – įtikinamai paliudys, kodėl ji privalo imtis to, ko imasi. Šis požiūris klaidingas. Tik absoliučią valdžią pasiekusi jėga gali sau leisti elgtis atvirai kenkėjiškai, nors net ir tokiu atveju savo veiksmus ji bus linkusi pateikti ir suprasti kaip gėrį (retas totalitaras mano, kad elgiasi neteisingai). Kur kas tikėtinesnis scenarijus yra toks, kuriame valdžia visada pateikia įtikinančius argumentus, nesvarbu, ar atitinkančius realybę, ar ne. Ji taip darys, nes užmojis yra įgyvendinti numatytus tikslus kuo lengvesniu būdu, o tai reiškia – per palaikymą, o ne pasipriešinimą. Tiek „geroji“, tiek „blogoji“ valdžios naudosis propaganda, kad sukurtų teigiamą savo įvaizdį. Žodžiai ir žinutė bus neatskiriami – bus kalbama apie „būtinybę,“ „saugumą“, „gėrį“, „teisingumą“, „solidarumą“, „pasiaukojimą“ ir t.t. – nesvarbu, kas iš tikrųjų slypės po šiomis sąvokomis.

Bet kuris asmuo, įvertindamas disbalansą tarp jo turimų resursų ir tų, kuriais disponuoja politinės jėgos, turi atsisakyti minties, kad lengva ranka gali atskirti, kada iš viršaus ateinantys sprendimai ir veiksmai iš tiesų yra pagrįsti, o kada – ne. Mažų mažiausiai jis turi pripažinti, kad nepakankamas yra pačios valdžios prisistatymas, kadangi šis visada bus suręstas taip, kad įtikintų savo reikalingumu ir neginčytinu etiškumu. Iš to plaukia, kad bet koks išpuolis prieš privatumą, kad ir kaip gerai argumentuotas, turi būti sutiktas skeptiškai – kiekvienas asmuo, atsidūręs situacijoje, kurioje privačią erdvę siūloma pažeisti, pirmiausia turi daryti prielaidą, jog siūlymas yra nepagrįstas. Net jei po įnirtingo įtikinėjimo asmuo priimtų priešingą išvadą, prie jos turėtų neprisirišti ir gebėti ją bet kada pamesti.

Be to, kad yra vienintelis iššūkis totalitarizmui,  privati erdvė turi ir kitą, dar vertingesnį, aspektą. Ji yra vienintelė erdvė, kurioje asmuo save gali atpažinti kaip etinį subjektą. Stebimas žmogus dažniausiai priims sprendimus, kurie atitiks jo aplinkai būdingą ar joje įtvirtintą teisingumo sampratą. Nestebimas galimai pasielgs kitaip. Tačiau tik antru atveju susidurs su savimi kaip niekaip kitaip – tik morališkai – atsakingu asmeniu. Sakykime, kad berniukas po pamokų tyko klasioko, norėdamas jį prikulti, taip tikėdamasis susilaukti pripažinimo bendraamžių akyse. Šito jis nedarytų, jei visur aplinkui būtų kameros ir apie jas jis žinotų. Tačiau, jei kamerų nebus, vienintelis jį stabdantis dalykas bus tiesa – galbūt išmokta iš močiutės, iš tėvų, iš pasakos, galbūt kylanti iš vidaus – kad patyčios ir smurtas yra blogis. Tikėtina, kad šito neužteks ir vaikas pasirinks pulti, bet net ir tokiu atveju žinos – elgiuosi neteisingai – ir suvoks, kad moralus elgesys yra jo paties prerogatyva. Atsisakyti šio suvokimo galimybės yra paversti žmogų nebe žmogumi. Ją iškeisti į stebėjimo kultą reiškia konstruoti automatizuotas bihevioristines iškamšas, atliekančias tai, ką joms diktuoja koks nors kodas, o ne ugdyti savarankiškus piliečius ir atsakingus asmenis. Tai reiškia iškeisti laisvą žmogų į baimės varomą mašiną. To nevalia daryti. Be tolimesnės argumentacijos palikdamas šią mintį tikiuosi, kad ji ir kitiems pasirodys savaime rezonuojanti.

Gyventi paslapty, kai gyvenama priespaudos laikotarpiu, reiškia turėti galimybę su ta priespauda kovoti. Tai reiškia būti nusikaltėliu, eiti prieš įstatymą, prieš režimo įtvirtintą santvarką. Kito būdo pasipriešinimui nėra. Priespauda visada yra paremta galios persvara, todėl bet koks bandymas veikti šviesoje bus sužlugdytas. Tačiau, net atmetus šią tiesą, net sukūrus tobulą sistemą, kurioje nereikėtų vengti nė vieno jos aspekto, privatumas lieka neįkainojamas. Per mėginimus jį griauti jis signalizuos, kad santvarka degeneruoja, bet, net ir negresiant šiems ar panašiems pavojams, jis vis vien nuolat parodys savo vertę. Žmogaus būvis yra socialinis, jo raida – santykio su kitais padarinys. Tačiau santykis negali būti apspręstas už jame esančius be savo turinio netekimo – apsisprendimų ir veiksmų, priimamų ir atliekamų vardan paties santykio, vardan nuoširdžių įsitikinimų ir asmeniškos pajautos. Todėl turime jį palikti ramybėje – sergėti kiek įmanoma daugiau šešėly skendinčios erdvės ir leisti nematomiems ir  nematytiniems dalykams kurti tikrą – tiek paskiro asmens, tiek vėliau į viešumą ištrykštantį – gyvenimą.