Edvardas Čiuldė. O kur mūsų pasaulyje pasidės Dievas?

I Kviečiu bendraminčius pabandyti bent kartą įsistoti į vadinamųjų pažangiečių batus ir žvelgiant į pasaulį jų akimis persiimti vaizdiniu – ...

I

Kviečiu bendraminčius pabandyti bent kartą įsistoti į vadinamųjų pažangiečių batus ir žvelgiant į pasaulį jų akimis persiimti vaizdiniu – iš kurios pusės  kyla didžiausias pavojus pažangos vardu tituluojamai ideologijai?  

Jau  kartą turėjau progą atkreipti dėmesį į tai, kad  tarp šios ideologijos šalininkų prasidėjęs sąmyšis tęsiasi, įgydamas dar labiau drastiškas nei anksčiau formas, štai Lietuvoje vadinamieji progresyvistai  mūsų dienomis jau atviru tekstu ragina slaptąsias tarnybas iniciuoti  oponentų persekiojimą  arba įrodinėja, kad   jau pats laikas būtų su karinio perversmo pagalba dar labiau užveržti visuomenės reguliavimo varžtelius (tai labai iškalbingas pasakymas ne ir tuo atveju, jeigu  nuorodą į karinį perversmą čia reikėtų suprasti  kaip  stilistinį spalvų sutirštinimą, kaip, tarkime, vaizdinio sustiprinimą grindžiantį figūrinį posakį).

 Kur  jūs čia matote bent užuominą apie liberaliosios demokratijos idealų puoselėjimo ir žmogaus teisių gynimo uždavinio įsisąmoninimo gaires, kai beveik pažodžiui yra cituojamas karinio komunizmo doktrinos kūrėjas Levas Trockis?  

 Kas be ko, neapykantos kalbos įstatymo demokratinėse šalyse sukuriama teisinė praktika ir kaip aukščiausieji civilizacijos iškovojimai saugomos žodžio, spaudos, sąžinės, religijos laisvės  didesniu ar mažesniu laipsniu disonuoja tarpusavyje ir nėra paprasta, švelniai tariant, suderinti viena su kita tokias akivaizdžiai priešingas  stichijas.   Tačiau, kaip atrodo žiūrint iš vadinamųjų progresyvistų taško,  didžiausiai problema yra net ne tai, kad žmonės savo nuomonėmis dažnai prasilenkia su pažangos ideologijos vardu skiepijamomis pažiūromis. Tokiu atveju nesąmoningas pilietis mažiausiai  gali būti patrauktas atsakomybėn dėl neapykantos kalbos draudimo įstatymo pažeidimo, nes, kaip jau žinoma nuo seno, kertant mišką, byra skiedros.  Tai tik pusė velnio, sąlyginis blogis, ar ne? Nepalyginamai didesnė visai vadinamosios pažangos ideologijai problema – kaip apeiti Dievo žodžius, kurie neretai žmonėms  tampa atskaitos tašku, atsispiriant pažangos ideologijos prievartiniam piršimui. Žodžio laisvė  tokiu atveju įgyja naują dimensiją, t. y. tampa Dievo žodžio laisvo bylojimo teise arba, greičiau, teisine kolizija, kurią išspręsti vadinamiesiems pažangiečiams yra nepalyginami sunkiau  nei imti ir apriboti naujai priimamais įstatymais prigimtines žmogaus teises ir laisves.

Kilęs skandalas Suomijoje, kai šalies generalinio prokuroro iniciatyva pradedamas teisinis persekiojimas dėl to, kad labai  garsi visuomenėje moteris, žinoma politikė viešai išsakė savo nuomonę, atsiremdama į Šventojo Rašto raidę ir dvasią, yra tik įžanga, pradžių pradžia, tariamos pažangos ideologijai nerimastingai puoselėjant viltį anksčiau ar vėliau nuteisti  patį Dievą. 

Visi gerai suprantami, kad žmogaus teismai pagal neapykantos įstatymą, net  jeigu tokia praktika įgys masinį pobūdį, nepalengvins gyvenimo vadinamajai pažangos ideologijai, jeigu  šalia išliks atverstas  diametraliai priešingų intencijų apie šeimą Šventojo Rašto  gyvosios tiesos šaltinis.   

Kaip žinome, net velniui ir bolševikams, įdėjusiems daug nežmogiškų pastangų, taip ir  nepavyko sunaikinti Biblijos,  taigi kažin ar kažkur toliau įstengs pasistūmėti į priekį ir vadinamieji pažangiečiai.  Besidedantys pažangiečiais žino bent tai, kad vadinamasi mokslinis ateizmas  čia beviltiškai pralaimėjo.  Kita vertus, kaip atrodo bent man,  teisinėje visuomenėje vadinamieji pažangiečiai išsidrąsinę anksčiau ar vėliau pamėgins susidoroti su Dievu teisinėmis priemonėmis. Todėl, užbaigiant šį pasažą, galima pasakyti ir taip, kad vadinamosios pažangos ideologija yra pasiruošimo antrajam Dievo teismui ideokratinis mokymas, kažkas panašaus į kolektyvinį Poncijų Pilotą.

Nesunku nuspėti ir tai, kad  tarsi tamsūs debesys besitelkiantys Dievo žodžio teismai iš naujo paliudys mums gyvojo Dievo artumą ne tik  žmogui kaip atskiram asmeniui, bet ir visai visuomenei, tautai.

II

Kaip jau buvo pastebėta, šiandieninė pažangizmo ideologija yra pasiruošimo antrajam Dievo teismui ideokratinis mokymas, kažkas panašaus į kolektyvinį Poncijų Pilotą. 

Šiandieninė vadinamosios pažangos ideologija ypatingai agresyviai  uzurpuoja teisę labiausiai adekvačiu būdu atstovauti Vakarų civilizacijai, todėl neįtikėtinu dalyku mums turėtų atrodyti tai, kad mūsų dienų pažangos trubadūrai taip akivaizdžiai jaučia alergiją krikščionybės idėjoms, kad  ne be pagrindo kyla nerimas, jog išgijęs politinę galią pažangizmas jau yra pasiruošęs nuteisti Dievo žodį ir uždrausti Šventąjį Raštą kaip kenksmingų idėjų placdarmą.  Dar kartą pakartosiu, kad tai yra labai keistas dalykas, kai mes visi, nežiūrint pažiūrų skirtumų, oponuodami vienas kitam kitais klausimais, drauge beveik vienu balsu tvirtiname, kad  krikščionybė yra Vakarų kultūros pagrindų pagrindas. 

Kaip atrodo iš pirmo žvilgsnio, dar kartą priminti tarsi ir neginčytiną tiesą, kad  krikščionybė yra  Vakarų  kultūros pagrindas, yra tolygu veržtis pro atviras duris, nes niekas tokio krikščionybės vaidmens tiesiogiai   nesiruošia užginčyti. Tačiau tikriausiai vienas dalykas yra tiražuoti abstrakčius  užkeikimus, kurie nuo dažno kartojimo susidėvi, o kitas – struktūrinė analizė, leidžianti išryškinti  dinaminę idėjų galią, nulėmusią naujo kultūros tipo susiformavimą.   

Kokios krikščionybės idėjos visų pirma yra  tokie mūsų kultūrinio tapatumo skiepai, užtikrinantys, be visa ko kito, ir tai, kad tik  krikščionybės išpurentoje dirvoje galiausiai galėjo užderėti politinė demokratinio žmonių įgalinimo samprata ir žmogaus teisių bei laisvių konceptas. 

Užgimstanti krikščionybė pakeitė antikoje dominavusią žmogaus kaip mikrokosmo sampratą asmens sampratą.  Kaip atrodo, kultūrologiniu požiūriu tai yra labiausiai radikali krikščionybės idėja, atvėsusi visiškai savitos, anksčiau nežinomos žmogaus tikrovės  sampratos horizontus.  

Prabėgomis prisiminkime, kad tarpininkaujant Platono kosmologinei konstrukcijai žmogus-valstybė-kosmosas antikoje tobulu pavidalu buvo įsitvirtinusi kosmistinė žmogaus mąstysena, įpareigojusi žmogų apibrėžti kaip mikrokosmą, leidusi manyti, kad visą savo turiningumą žmogus įgyja iš bendrosios kosmoso struktūros, randa kosmoso  tendencijų raiškos  pagrindu.

Žengiant dideli žingsnį į priekį, pastebėsime, kad  tokiu kosmistiniu žmogaus mąstysenos atitikmeniu moderniaisiais laikais bent iš dalies gali būti laikoma gamtamokslinė žmogaus samprata, dar akivaizdžiau  kosmistinės nuostatos recidyvai prasimuša pseudopoetinio ekologinio pobūdžio vizijose, įkvepiančiose žmogų  ieškoti ir atrasti  bendrosios ritmikos su visu kosmosu variantus. 

Kažin ar galima dėti visišką lygybės ženklą tarp kosmistinės ir gamtamokslinės žmogaus sampratos, tarkime, tik hipotetiškai  priskiriant darvinizmą kosmizmo raiškai, tačiau mūsų dienomis neretai prasimušantys astrologijos recidyvai ir  horoskopų kultas  yra labiausiai reprezentatyvus kosmistinės žmogaus sampratos pavyzdys vartotojiškoje kultūroje. Taigi, kaip matome, mokslinis požiūris ir pseudomokslinės nuostatos rūšiniu požiūriu gali  būti  laikomos tos paties  žmogaus tikrovės paaiškinimo per būtinybės vaizdinį,  neigiant laisvės perspektyvą,  truputėlį skirtingos variacijos.

Savo ruožtu biblijinis postulatas, jog žmogus yra sukurtas pagal Dievo atvaizdą ir panašumą taip pat ir kultūrologiniu požiūriu turi išskirtinę reikšmę, jeigu drauge yra išsaugoma Dievo kaip transcendencijos idėja, įpareigojanti traktuoti Kūrėją kaip anapusinę, užkosminę būtį. Tokiu būdu yra atrandama nauja žmogaus „dimensija“,  kai žmogus visų pirma pradedamas įsivaizduoti kaip toks, kuris savo vidujiškumu tarsi pradygsta kosmoso daiktiškumo paviršių. Taigi, kaip matome, krikščionybės apimtyje stipriai mutuoja pati vidujiškumo įžvalga, dabar nurodanti ne tiek į vidaus organų dislokaciją, kaip antikoje, kiek į psichologinį bedugniškumą.  Kaip rašo Šv. Augustinas, žmogus yra neišmatuojamos gelmės, skatindamas mūsų įsivaizdavimą, kad asmuo nėra galutinai uždarytas pasaulio struktūrose,  padėdamas subrandinti mintį, jog žmogaus esmė gali būti apibrėžta tik per laisvės idėją, jokiu būdu ne kitaip. Nesunku įsivaizduoti ir tai, kad taip suprantama žmogaus esmė išpurena dirvą politologiniam laisvės idėjos įprasminimui demokratijos procesų pavidale, nuo pat pradžių šaukiasi tokio įprasminimo.  

Štai dabar išsakysiu kraštutinai rizikingą išvada, kad  be galo artima, kaip matėme, krikščioniškai apibrėžiamai žmogaus esmei demokratijos idėja yra  šalutinis krikščionybės produktas arba, dar tiksliau tariant, uždelsto veikimo padarinys. Tai jokiu būdu nesumažina krikščionybės poveikio kultūros politikos ir  politinės kultūros  plėtotei.  Greičiau atvirkščiai, -  būtent tai, kad krikščionių tikėjimas  savo esme tiesiogiai nėra nei kultūrologinė idėja, nei partinės politikos doktriną, lemia tai, kad krikščioniškoji dvasia yra labiausiai našus  kultūrologinės refleksijos podirvis ir neišsenkantis politinės išminties šaltinis.  

Kita vertus,  būtent tai, kad mūsų dienų pažangizmas operuoja  pastebimai deformuota pažangos samprata, mus įpareigoja dar kartą grįžti prie ištakų, bent prabėgomis užsimenant apie tai, kaip pažangos samprata iškyla pirmapradžiu pavidalu   krikščioniško tikėjimo doktrinos apimtyje.

Visuomenės kitimo istorinis supratimas užsimezga tik viduramžiais krikščionybės idėjų dėka, yra pagoniškai antikai visiškai svetima visuomenės apmastymo perspektyva. Būtina pažymėti, jog antika visuomenės kitimą įsivaizdavo remdamasi cikline laiko sampratą, susiformavusią stebint dangaus kūnų judėjimą, todėl visuomenės kitimas čia buvo suprantamas kaip toks vyksmas ratu, kuris tik kartoja savo jau buvusias būsenas ir kurio ritmikoje neįmanomas joks naujumas bei pažanga. 

Laikas antikoje dauguma atveju buvo aiškinamas per panašumą su amžinybe, antikoje vyravo Platono išvada , jog laikas yra kintantis amžinybės pavidalas.  

Savo ruožtu krikščionių religija kaip tik ypač radikaliai atskyrė anapusinės amžinosios būties, suprantamos kaip transcendentinis Dievas ir šiapusinio, t. y. laike išsidėsčiusio pasaulio sferas. Kritikuodama antikoje dominavusią ciklinę laiko sampratą, krikščionybė paskelbė, jog laikas yra sukurtas kartu su laikinu pasauliu, t. y. turi pradžią ir pabaigą, yra ribotas. Taip formavosi linijinė laiko samprata, leidžianti istoriškai suprasti visuomenės kitimą. Kiekvienas visuomenės įvykis, apmąstoma tokios laiko sampratos pagrindu, įgyja vienkartiškumą, yra įsivaizduojamas praeities, dabarties ir ateities vaizdinių kontekste. Kristaus tarpininkavimas laike suteikia laikui  pažangos,  suprantamos kaip žengimas  į priekį, kryptį.

Taigi, tiktai išmontuojant antikinį laiko ratą, yra atrandama istorijos problema ir progreso samprata.   Kaip matome, tokio išmontavimo pagrindu tapo krikščionybėje puoselėjama transcendencijos idėja. 

Savo ruožtu mūsų dienų pažangizmas operuoja pažangos samprata, kuri remiasi be krypčių plūduriuojančio laiko  įžvalga,  todėl tai, ką šiandieninis pažangizmas vadina pažanga,  greičiausiai vis tik yra amžino sugrįžimo karikatūra arba, kitaip tariant, toks  pažangizmas yra tragedijos pakartojimo farso priemonėmis ideologija. Vadinamieji mūsų dienų pažangiečiai patirtų pilnutinę  satisfakciją ir jų pažangos sampratos įgyvendinimo aukščiausiojo taško teikiamą palaimą, jeigu  krikščionybė vėl būtų suginta į katakombas.

Garsus lietuvių filosofas,  kultūros filosofijos  pradininkas Lietuvoje Stasys Šalkauskis tikina, kad religija ir kultūra nėra viena kitos dalys, jokiu būdu  neneigdamos  tos aplinkybės, jog religija ir kultūra   daro milžinišką įtaką viena kitai. 

Iš tiesų, kultūrinio veiksmo subjektas, kultūros kūrėjas yra žmogus, o religio numato abipusį Dievo ir žmogaus dalyvavimą.

Dabar išpuolė gera proga vėl prisiminti, kad priešdėlis re lotynų kalboje žymi pasikartojimą, kilimą iš naujo, o žodžio religio etimologinis aiškinimas nurodo dvi šio žodžio reikšmes, t. y. manoma, jog religio verbalinė konstrukcija įvardija abipusio ryšio (lot. ligare – rišti) arba, dar labiau tikėtina etimologinė versija, abipusio surinktumo  (lot. legere – rinkti) perspektyvas.  

Lenkų tautybės mūsų tėvynainis, Nobelio premijos laureatas Česlovas Milošas (Cz. Milosz), kalbėdamas apie krikščioniško tikėjimo paslaptį, labai įtaigiai pastebi, kad jeigu net yra taip, kad tik žmonija pastatė savąją dalį tilto, kuris galbūt neužbaigtu iš anos pusės pavidalu dabar kybo virš prarajos, vis tiek tai neva yra pats didingiausias dalykas, kurį tik galima įsivaizduoti. 

Kaip atrodo, šie žodžiai negali nesuvirpinti žmogaus širdies,  priverčia jį pasinerti į begalinės melancholijos svaigulį.   Tačiau, atsigavę nuo graudulio, pastebime, kad toks, poeto žodžiais tariant,  vaizduotę beveik pranokstantis krikščionybės didingumas yra tai, ką anksčiau pavadinome krikščionybės šalutiniu produktu. Kita vertus, jeigu mums krikščionybė rūpi pati savaime, nesunku bus pastebėti,  kad svarbiausia čia yra ontoteologinė problematika, t. y.. Dievo kaip   tilto į tikrovę apmąstymo ir tikėjimo kaip pasinėrimo į tikrovės svaigulį perspektyva. Žiūrint  tokiu rakursu,  kyla klausimas – ar tikrai mes pastatėme savąją tilto dalį, ar apskritai jau nėra taip, kad žmonija  stovi nugara į tikrovės upę, pasirinkusi virtualumo kryptį?   

Kaip  kitaip dar būtų galima apibrėžti tokį totalinį užsiangažavimą virtualumo  krypčiai, jeigu ne kaip  tobulo,  be jokių liekanų išnykimo perspektyvos pasirinkimą?  

Ar mums vilioja tai,  kai persikėlimas į virtualų pasaulį  gali užtikrinti labiausiai higieniško,  nepaliekant jokių išnarų, išnykimo perspektyvą,  kai buvusios ir išsitrynusios civilizacijos pėdsakų nesugebės aptikti jokie kitų pasaulių archeologai, geneologai ar ginekologai?

Kad ir kaip ten būtų, Dievas netelpa tokiame virtualiame pasaulyje, nes Dievas yra pilnutinė aktualizacija be jokios potencialumo ir virtualumo liekanos!  

Tačiau ar ne tą ir turėjo galvoje sugebėjęs permatyti visus laikus didysis II a. krikščionių mąstytojas Tertulianas, sakęs (tie jo žodžiai kėlė siaubą visų laikų komentatoriams),  kad tik Dievas  yra tikrasis Kūnas?..

Susiję

Įžvalgos 3058342363751894122
item