Leon Degrelle. Valonų savanoris rytų fronte

Žinome posakį, kad istoriją rašo nugalėtojai. Antrojo pasaulinio karo istorijos puslapiuose apstu kovų aprašymų iš kovojusių prieš Vermachtą...

Žinome posakį, kad istoriją rašo nugalėtojai. Antrojo pasaulinio karo istorijos puslapiuose apstu kovų aprašymų iš kovojusių prieš Vermachtą sąjungininkų pusės. Tuo tarpu Vokietijos ar jos sąjungininkų kovinės patirtys, jų motyvacija, išgyventas siaubas ar fronto kasdienybė dažnai lieka istorijos paraštėse arba laikomos savotišku tabu. Siekiant pažinti istoriją iš abiejų pusių, pristatome šį interviu su dekoruotu Valonų savanoriu, kovojusiu Vermachto junginiuose Rytų fronte, Leon Degrelle. 

Leon Degrelle gimė Belgijoje 1906 m. Mirė Malagoje, Ispanijoje 1994 m. Istorikui Kolinui Hytonui (Colin Heaton) jis davė savo paskutinį interviu 1993 m. balandį. 


K: Kada ir kur gimėte?


A: Gimiau Bouillon Belgijoje, birželio 15 d. 1906 metais. Mano tėvas buvo aludaris, doras katalikas, o mano motina buvo nuostabiausia moteris pasaulyje.


K: Koks buvo jūsų išsilavinimas?


A: Mano šeima buvo ugdoma jėzuitiškai. Aš pats studijavau Notre Dame de la Paix. Studijavau teologiją, tačiau mane visada labiau traukė politika, taip pat studijavau teisę, išlaikiau visus egzaminus. Jėzuitai mane išmokė nuolat plėsti akiratį ir siekti žinių, ką žinoma aš ir dariau visą gyvenimą. Deja, mano tautiečiai nevisai suprato mano tekstus apie tam tikras to meto politines problemas.


K: Jūs buvote įkalintas, tiesa?

A: Taip, buvau areštuotas 1940 m. prancūzų kareivių Belgijoje, sumuštas ir laikytas kalėjime, kur mane kankino iki tol, kol prancūzai pasišalino ir vokiečiai įžengė į šalį. Vokiečiai, kai rado mane kalėjime, žinojo kas aš esu, jie žinojo, kad vadovavau reksistų partijai, kuri buvo monarchistinė, katalikiška ir antikomunistinė partija. Buvau įsitikinęs, kad valdžia Belgijoje buvo nelegitimi ir prieš ją kovojau. 


K: Kaip atsidūrėte vokiečių kariuomenėje?


A: Mano brolis buvo nužudytas, mano tėvai ir žmona buvo kankinti ir nužudyti, mano vaikai buvo atimti ir išblaškyti po pasaulį... skaudus dalykas, kurį pavyko išspręsti tik po daugelio metų. Buvo ir kitų problemų, iki karo jaučiau, kad Belgija gali būti stipri tik tautų Europoje, nugalėjus Vokietijai ir galutinai sunaikinus komunizmo pavojų. Aš dalyvavau suformuojant pirmuosius valonų ir flamandų batalionus, vėliau mus savanorius išsiuntė baziniam kursui į mokomąjį pulką. Po kelių mėnesių mus priskyrė vokiečių armijų grupei „Centras“.


K: Kada atvykote į Rusiją? 


A: Atvykome į Ukrainą spalį 1941 m. po bazinio apmokymo kalnų pėstininkų mokykloje, nors dalis mūsų buvo išsiusti į Demjansko regioną, kur jie buvo priskirti 9-ajai armijai, tačiau jie prisijungė prie mūsų pietuose po metų. Vėliau mes tapome savarankiška divizija „Panzergrenadier Division Wallonien“. Pradžioje mūsų buvo 400, išaugome iki 15 tūkst. Iš 6 tūkst. savanorių pirmeivių 2,5 tūkst. žuvo fronte. Vokiečių kariuomenėje mūsų valonų junginys, tarp visų ne vokiškų dalinių turėjo daugiausia apdovanojimų už veiksmus karo fronte 


K: Kaip apibūdintumėte mūšius Rytų fronte?


A: Na, ten buvo tikras karas. Didžiausias pavojus buvo iš komunistinės Rusijos, o Vakarų sąjungininkai tai suprato per vėlai, šiandieninis pasaulis – to padariniai. Kiek pamenu Rusijoje teko ištverti šalčiausias žiemas, ir nesibaigiančias stepes. Mes nebuvome pasiruošę tokiam klimatui. Rusai buvo prie to pripratę ir mokėjo puikiai pasipriešinti šalčiams. Geriausius žiemos rūbus gaudavome iš negyvų priešo kareivių, paltai su pamušalais, veltiniai batai, taip pat tos nuostabios kailinės kepurės. Taip pat priešas buvo pripratęs naudot slides, kurias ir mes vėliau naudojome, drįsčiau teigti, kad čia turėjome netgi pranašumą, visgi buvome, mokomi kaip [Alpenjäger], kalnų pėstininkai.


K: Kokie dalykai Rytų fronte buvo blogiausi?


A: Sovietų partizanai. Turėjom skubiai prisitaikyt prie kiekvienos situacijos, o situacija pastoviai keisdavosi. Blogiausia buvo, kad jie nedėvėjo uniformų ir galėjo greitai pasislėpti bet kuriam kaime. Visą naktį žygiuodavome, kartais mus permesdavo mašinomis, tačiau visada laukėme pasalų. Sovietų artilerija mus bandė įviliot į jų naikinimo zonas, tačiau perpratom tas taktikas, tiesiog glausdavomės prie žemės iš šliauždavome per ugnį, netekdami savo draugų. Didžiausias mūšis su partizanais įvyko prie Čerkasų (Ukraina) kuomet raiti ant arklių sovietų partizanai, nusiaubė mūsų užnugarį ir sėkmingai pabėgo, liepiau savo vyrams jų nepersekioti, nes turėjome kitą įsakymą. Kuomet susitikome su 4-ąją tankų armija reikalai pagerėjo, tačiau tai buvo tik pradžia...


K: Jūs rašėte apie sovietų nusikaltimus knygoje „Kampanija Rusijoje“. Ar galėtumėte papasakoti apie karo baisybes, kurias matėte iš abiejų pusių?


A: Būt paimtam į nelaisvę sovietų partizanų, turbūt, blogiausia, kas gali nutikti tau atsitikti. Jie išdurdavo akis, nukapodavo pirštus, nupjaudavo genitalijas ir tiesiog „paskersdavo“ žmogų kitų akivaizdoje, prieš pradedant kitų tardymą. Šį faktą patvirtina kareiviai kurie pabėgo iš priešo nelaisvės, taip pat partizanai, kurie perėjo į mūsų pusę. Kai kuriuos taip pykino jų bendražygių organizuojami kankinimai, kad negalėdami to pakelti, jie pereidavo į mūsų pusę. Vienas net turėjo nuotraukų, kurios buvo perduotos žvalgybai, aš mačiau jas. Aš mačiau jauną vokiečių kareivį, kuriam ties keliais buvo nupjautos kojos, matėsi, kad prieš mirtį jis bandė šliaužti... sklido gandai apie nukryžiuotus kareivius, su nupjautom genitalijom, kurios buvo sukištos į burną. Populiarus būdas Rusijoj. Jų partizanai po mūšio visad rasdavo laiko užmušt mūsų sužeistuosius. Visos šios aplinkybės, nepadėjo ir mums į juos žvelgti gailestingai, patekę mums į nelaisvę tokie veikėjai būdavo visada sušaudomi vietoje. 


K: Koks jausmas buvo kovoti su savanoriais iš kitų tautų?


A: Na, ką pastebėjau, tai kad rusai labiausiai nekentė italų, mano nuomone, netgi labiau nei vokiečių. Aš pamenu italus, kurie buvo kankinami žiauriausiais būdais. Viena grupė belaisvių buvo nurengta nuogai žiema, ir įmesta į ledinį vandenį, kur jie sušalo iki mirties – jie sušalo gyvi. Rusai žudė net karo kapelionus ir gydytojus.  Mes tai sužinojome, kai atsiėmėme kelis kaimus per kontrataką, tai buvo absoliučiai siaubinga, sukrėtė mus.


K: Koks buvo rusų valstiečių požiūris į vokiečius ir į jus?


A. Valstiečiai buvo paprasta liaudis kuri kentė Stalino represijas ir didžiuosius komunizmo „vaisius“, Dauguma jų buvo gan palankūs ir mums draugiški. Tai aiškiai pasimatė, kai mes dalyvaudavome religinėse ceremonijose. Nors ir esu katalikas, dalyvaudavau pravoslavų mišiose, kai tik buvo įmanoma. Kiek teko sutikti rusų dvasininkų, visi buvo kalėję, kiti išsiųsti į lagerius arba turėjo slapstytis. Mes propagavome tikėjimo laisvę, į ką jie reagavo itin teigiamai. Buvo labai gera matyti, kaip tėvai vėl pradėjo vesti savo vaikus krikštyti, arba kai senoliai vėl melsdavosi, išsitraukę rožančių. Jie melsdavo stalinizmo pabaigos. Taip pat pamenu, kad mes jiems padėdavome saugoti pasėlius nuo partizanų, už ką jie mums atsilygindavo, taip pat duodavome jiems atlygintino darbo. Jie prie mūsų gyveno geriau tuos kelis metus, nei prieš tai prie Stalino. Jie mums talkindavo kaip žvalgai ir vertėjai, žinoma, dažnai vokiečių valdžia pridarydavo kvailysčių, kas kainuodavo vietinių pasitikėjimą, kurį ir taip nelengva buvo gaut. Pamenu sutardavome su ukrainiečiais, o Kaukaze tiesiog vyravo antisovietinės nuotaikos, ypač tarp Armėnų, jie fanatiškai kovojo mūsų pusėje. Puikiai pamenu, kaip mus sveikindavo, įžengus į kaimą, žmonės atsinešdavo savo religines ikonas ir padėdavo, kuo galėdavo. Nurodymai iš viršaus buvo aiškūs – gerbt vietinius, jie mūsų draugai. Daugeliui jų mūsų pasitraukimas reikšdavo mirtį, taip pat didelį liūdesį. Gerai pamenu, kaip su vienu bendražygiu buvom mišiose, ir žmonės pradėjo klauptis prieš mus, lyg mes būtume kokie patriarchai, dėkodami mums už sugrąžintą tikėjimo laisvę, tikrai įspūdingas gyvenimo momentas.


K: Jūs kovėtės prieš raudonuosius partizanus, koks karas tai buvo?


A: Kaip ir minėjau, tai buvo blogiausias karas. Visų pirma, reik pasakyt, kad buvo skirtingos rūšys partizanų. Komunistiniai fanatikai buvo pavojingiausi, jie su niekuo nesiderėjo. Buvo partizanai per prievartą, kurie neturėjo pasirinkimo ir tuomet buvo apsupti raudonosios armijos daliniai, kurie pradėjo partizanauti mūsų užnugaryje, tačiau dauguma jų pereidavo į mūsų pusę. Partizanai judėdavo greitai ir beveik nepastebimai, kaip lengvieji pėstininkai mažais būriais. Naktimis jie dėdavo minas ant kelių, žudydavo sargybinius ir bandydavo pagrobti karininkus. Kaukazo aplinka buvo lyg džiunglės su dideliais slėniais ir miškais, juos sugauti buvo labai sunku. Jie būdavo medžiuose, turėjo požeminių bunkerių kompleksus, ligonines, ginklų sandėlius, viską. Jie gyveno lyg gyvuliai, o jų snaiperiai buvo mirtini. Tai buvo blogiausia ką teko patirti, tai išsekino nervus ir kantrybę, sumažino žmogiškumo lygį iki menkiausio. Mano vyrai ir aš žinojome, kad kovot prieš partizanus buvo blogiausia.


K: Kaip jūsų vyrai kovojo su partizanais?


A: Jie nedėvėjo uniformų, o kartais netgi naudojo vokiečių uniformas, jie puikiai susiliedavo su vietiniais gyventojais, dėl to buvo labai sunku pasakyt, kas civilis, o kas partizanas, nebent pagaudavai kažką su ginklu rankose. Vėliau, kai mes traukėmės, jie įsiliejo į raudonąją armiją ir gavo uniformas. Sakyčiau pats blogiausias dalykas buvo tas, kad jie neturėjo jokios doktrinos, dėl to jie nenaudojo jokios taktikos, kurią galėtume perprast, jie tiesiog smogdavo, kada tik galėdavo. Žinodavo, kad jei pagausim, sušaudysim iškart. Užtat kovojo fanatiškai.


K: Koks jūsų įspūdis apie eilinius raudonarmiečius? 


A: Labai nedisciplinuoti ir kartais tiesiog savižudžiai savo taktikomis, tačiau labai atsidavę kovotojai. Sovietai fronte turėjo ir vyrų, ir, kas keisčiausia, moterų. Taip pat visokių tautybių ir net įvairaus amžiaus asmenų. Vieną kartą mačiau negyvą devynerių berniuką uniformoje, kuris žuvo mūšyje – šitoks gyvybės nevertinimas paskatino mane nemėgti jų dar labiau. Mums valonams buvo labai sunku ir neįprasta kovot prieš moteris ir vaikus, mes nebuvome prie to pripratę, bet, deja, turėjome kautis.


K: Koks jūsų bendras įspūdis apie tuos rusų kareivius, kuriuos paimdavot į nelaisvę?


A: Dauguma rusų norėdavo tiesiog pasiduoti. Jie buvo paprasti valstiečiai, atsidūrę kare. Dauguma jų tikėjo, kad kažkas bus geriau, vokiečiai jiems leisdavo pereiti į mūsų pusę, tūkstančiai jų perėjo.


K: Kokios buvo tipinės sąlygos rytų fronte ir kaip jūsų vyrams sekėsi jas ištverti?


A: Reik paminėti, kad buvo kelios savižudybės, keli išprotėjo, bet tai buvo toks karas, kurio neįmanoma apibūdinti, jį reik išgyventi, bet net ir išgyvenus…Atpasakoti visko aš jums negaliu. Labai sunku apie tai kalbėt... nuovargis, alkis, baimė, kančia ir baisūs šalčiai, visi šie dalykai susidėjo. Visas žiaurumas ir brutalumas tik pablogino situaciją, mano vyrai buvo vaikščiojančios šmėklos, kartais negaudavome karšto maisto kelias savaites.


K: Kaip buvo elgiamasi su dezertyrais?


A: Tuos kuriuos pagaudavo ir supraskite, kad absoliuti dauguma buvo pagauti – buvo nušauti, kai kurie net viešai: tam, kad sukeltų baimę. Dauguma jų buvo jaunuoliai, kuriems šis karas buvo tiesiog per daug... jie palūždavo ir už tai jų laukė liūdnas likimas. Turiu pasakyt, geriau buvo likti fronte, čia šansas išgyventi buvo didesnis, nei karo lauko teisme. O vokiečių karo policija sugaudavo visus, kurie pamėgindavo dezertyruoti. 


K: Ar teko dalyvauti kovos veiksmuose drauge su buvusiais raudonarmiečiais kurie perėjo į jūsų pusę?


A: Taip, daug kartų, tai buvo ir sėkmė ir nesėkmė vienu metu. Nemažai jų perbėgdavo atgal į sovietų pusę, tačiau kai kurie liko su mumis. Jie nujautė, kas jų laukia, jei komunistai juos sugaus. Dauguma antikomunistų buvo mums lojalus. Aišku geriausi savanoriai legionieriai buvo Vakarų europiečiai, mes valonai, taip pat prancūzai iš Charemagne divizijos, taip pat olandai, norvegai. „Vikingų” divizija iš Skandinavijos, turbūt buvo pati geriausia, su kuria mums teko tarnauti, jie visada paklusdavo tvarkai, taisyklėms, buvo nepaprastai disciplinuoti, puikiai kovojo. 


K: Hitleris jus asmeniškai apdovanojo geležiniu kryžiumi?

A: Taip. Vasarį 1944 m. Po Čerkasų mūšio. Gana retas dalykas, kiek žinau nuo 20 iki 30 asmenų asmeniškai iš Hitlerio gavo apdovanojimus. Aš atsiėmiau apdovanojimą kartu su generolu Herbert Gille, kurį apdovanojo kryžiumi su ąžuolo vainiku ir generolu Hermann Fegelein. Visi buvom Čerkasuose. Gebelsas iš šio įvykio kūrė nemenką propagandą, skatindami stoti savanorius į vokiečių užsieniečių legionus. Gille vėliau buvo apdovanotas ir kryžiumi su deimantais, o Fegelein sušaudytas pačio Hitlerio įsakymu. 


K: Kaip jūs išvengėte įkalinimo ir ekstradicijos į Belgiją?

A: Tai labai įdomi situacija, po beprotiško turo po Vokietija ir Daniją, aš laivu nuplaukiau į Oslą, o ten Norvegijos kolaborantų valdžios vadas Kvislingas mums paskyrė lėktuvą, juo išskridome, tačiau pasibaigus kurui avariniu būdu leidomės Ispanijoje ant paplūdimio, iki šiol aš tebesu Ispanijoje. Belgijos vyriausybė mane pasmerkė mirčiai kaip išdaviką, bet nepersekioja tų, kurie nužudė, mano šeimą, teisingumą vykdo tie, kurie atsidūrė „teisingoje istorijos pusėje“. 


K: Kaip gyvenote po karo?


A: Labai daug laiko praleidau rašydamas apie karą ir susitikinėdamas su senais draugais, dabar randu ir naujų draugų, tikiuosi žmonės supras mane, kiekviena istorija turi dvi puses. Jei žmonės tavo šalyje kentėjo, neteko šeimos narių dėl politinių įsitikinimų, tuomet dažnai gali save rast kitoj barikadų pusėje.


K: Ką norite veikti likusį gyvenimą?


A: Tikiuosi, rašyti, tiek kiek mano sveikata man leis, taip pat visada skaitau knygas, mane labai domina gyvenimo pokyčiai, kuriuos teko patirti gyvenime, dabar su komunizmo žlugimu Europoje (interviu 1993 m aut. past.), galbūt, žmonės supras, kad mes nebuvome visiškai neteisūs, taip pat manau, kad labai svarbu rašyti. Istorija parodys, kas buvo teisus, aš asmeniškai visada buvau prieš žydų ir civilių naikinimą, tai nebuvo mano karas. Mano karas buvo už mano šalį, kaip Vokietijos sąjungininkę, ir už Europą be komunizmo. Ir dabar, po 50 metų tai pagaliau tampa realybe.


K: Ar manote, kad komunizmas žlugs ir visame likusiame pasaulyje? 


A: Taip, jis žlugs. Valdymo formos visuomet keičiasi ir prie šio pokyčio prisideda ir gamtos jėgos. Aš optimistas, tikiuosi, kad žmonija pasimokys iš mūsų klaidų ir ateityje viskas bus geriau. Bet vėlgi, aš galiu ir klysti. 


Išversta iš https://www.historynet.com/interview-belgian-volunteer-in-the-waffen-ss.htm?fbclid=IwAR1yrXsq0bUBIQd3zjPCFgbeFAFatTGM5e4cJU9bb-kWu05nmjdyiwg-ZSA

history-net-logo



Susiję

Skaitiniai 8413947581218906654
item