Ar atsiras nauja architektūros teorija, o gal ir praktikos perspektyva?

Pokalbis išspausdintas kultūros ir meno žurnale „ Kultūros barai “ nr 9, 2021. Vasarai baigiantis, pasirodė architektūros teorijai skirta, į...



Pokalbis išspausdintas kultūros ir meno žurnale „Kultūros barai“ nr 9, 2021.

Vasarai baigiantis, pasirodė architektūros teorijai skirta, įvairiais atžvilgiais intriguojanti knyga „Architektūros teorija kitapus (post)modernizmo“ (Vilnius: Kultūros barai, 2021, 234 p.). Beje, lietuviškame kontekste tai pirmoji tokio pobūdžio antologija. Joje paskelbta keliolika tekstų, kurių autoriai – tarptautiniu mastu pripažinti šiuolaikiniai architektūros ir urbanistikos teoretikai bei praktikai iš įvairių šalių: Christopheris Alexanderis, Léonas Krieras, Jeanas Robert’as, Samiras Younesas... Pristatomi ne tik architektai, bet ir kitų sričių atstovai, nagrinėjantys miestokūros problemas, – anglų flosofas ir architektūros estetikas Rogeris Scrutonas, matematikas ir urbanistas Nikosas A. Salingarosas, vienas garsiausių šiuolaikinių neuromokslininkų Semiras Zeki’s... Knygos pratarmėje rašoma „Šiais laikais galybę naujų problemų dirbtinei aplinkai kelia klimato kaita, beatodairiškas gamtos niokojimas, liūdni destrukcijos, kurią paskatino siaurai mechanistinis supratimas apie pasaulio sandarą, dominavęs praėjusiame amžiuje, padariniai. Daro žalą ir architektūros teorijos atotrūkis nuo tiksliųjų bei gamtos mokslų. Antologijos sudarytojas, kaip ir dauguma pristatomų architektūrologų, yra įsitikinęs, kad postmodernioji architektūrosteorija, pretendavusi pakeisti ir papildyti išsekusią modernistinę retoriką, neįstengė įgyvendinti ambicingųsau išsikeltų uždavinių, nes iš esmės plėtojosi ideologizuoto modernistinio mąstymo paunksmėje...“

Architektė Dalia TRAŠKINAITĖ kalbasi su šios antologijos sudarytoju, rengėju ir tekstų vertėju (Kultūros barų bendradarbiu) Almantu SAMALAVIČIUM.


Dalia Traškinaitė. Kodėl tik dabar Lietuvoje pasirodė architektūros teorijos tekstų antologija? Kas jus paskatino imtis šio nelengvo darbo?


Almantas Samalavičius. Į pirmąjį klausimą atsakyti nelengva, adresuoti jį reikėtų, ko gero, ne man, o visai lietuvių architektūros mokslo bendruomenei. Jei pažvelgtume į šią problemą retrospektyviai, turėtume tiesiai šviesiai pripažinti, kad sovietmečiu architektūros teorija domėtasi apgailėtinai menkai. Tokio abejingumo priežastys puikiai žinomos. Gilintis į Vakarų („buržuazinės“) architektūros bei urbanistikos teoriją architektūros tyrinėtojai tikrai nebuvo skatinami, be to, nelabai ir galėjo tą daryti dėl nuolatinio informacijos bado. Tačiau kai kurias modernistinės architektūros projektavimo, urbanistinio planavimo doktrinas (pavyzdžiui, architektūros ir miestokūros paveldui pragaištingus Le Corbusier ir jo adeptų pasiūlymus) socializmo „stovykla“ priėmė ir diegė su dideliu ūpu, dažniausiai nutylėdama pirminius šaltinius... Ištisos architektūrologų kartos brendo tarsi su „akidangčiais“, tyrinėjo tik leistinas, siauresnes, mažiau ideologiškai grėsmingas sritis. Toks mentalinis paveldas neišvengiamai darė poveikį architektūrologams ir posovietiniu laikotarpiu. Ką apie architektūros teoriją jie galėdavo išgirsti universitetų ir akademijų auditorijose? Beveik nieko arba tik šį tą. Patyrinėję Lietuvos aukštųjų mokyklų architektūros programas, įsitikintume, kad pirmajame, o iš dalies ir antrajame XXI a. dešimtmetyje disciplinų, susijusių su architektūros ar urbanistikos teorija, juo labiau pristatančių naujas tendencijas, buvo labai nedaug. 

Pastaruoju metu akademinė situacija šiek tiek pasikeitė į gerąją pusę, tačiau platesniame lietuvių kultūros kontekste architektūros teorija dar tik bando įsitvirtinti. Taip yra iš dalies todėl, kad Vakarų Europos architektūros teorijos veikalų, išverstų į lietuvių kalbą, kol kas turime apgailėtinai mažai. Kai kurios išskirtinai reikšmingos ir vertingos knygos pas mus pasirodo, vėluodamos dešimtmečiais. Antai Jane’s Jacobs knyga „Didžiųjų Amerikos miestų mirtis ir gyvenimas“, kadaise sudrebinusi architektūros pasaulį, tiesa, nepraradusi aktualumo iki šiol, lietuviškai išleista tik 2020 m., praėjus šešiems dešimtmečiams nuo jos pasirodymo JAV! Ką jau kalbėti apie tokius autorius kaip Lewisas Mumfordas, Spiro Kostofas, Christianas Norbergas-Schulzas arba Christopheris Alexanderis, beje, pirmąkart lietuviškai pristatomas šioje antologijoje... Jų fundamentalūs veikalai į lietuvių kalbą nėra išversti iki šiol. Kita vertus, esu įsitikinęs – pristatyti senesnius tekstus verta tik tuo atveju, jeigu juose dėstomos idėjos tebėra vertingos. Neseniai išvydęs Le Corbusier opuso „Architektūros link“ vertimą, negalėjau suprasti, kuriems galams reikėjo švaistyti lėšas ir energiją mirusiam tekstui, kuriame dėstomos idėjos senų seniausiai susikompromitavo, be to, jis parašytas pasibaisėtinai klaikiu stiliumi.

Atrodo, pamažu priartėjau prie atsakymo į jūsų klausimą. Rengti šią antologiją ėmiausi, siekdamas pristatyti naujausias architektūros idėjas, darnos ir tvarumo koncepcijas, kad pagaliau jos įsišaknytų ir lietuviškoje dirvoje, kurioje vis dar klesti skurdi, vaizduotę blokuojanti modernizmo ir postmodernizmo monokultūra. Imdamasis darbo neabejojau prasme ir net būtinybe parodyti, kad yra ir kitų mąstymo apie architektūrą, dirbtinę aplinką perspektyvų, klostosi gerokai brandesnės, gamtai ir vietos dvasiai (genius loci) jautresnės tendencijos. Deja, jas perteikiančiais šiuolaikinės minties šaltiniais retai ir pernelyg menkai domisi tiek architektūrologai, tiek architektai, jau nekalbant apie architektūros studentus.


Antologijoje pristatėte tekstus, kurie ne tik analizuoja ir kritikuoja globalų modernistinio bei postmodernistinio mąstymo paveldą, bet ir absorbuoja, integruoja naujesnes gamtos mokslų žinias. Autoriai į dirbtinę aplinką žvelgia iš holistinio (t. y. visumiško) mąstymo perspektyvos. Papasakokite plačiau apie temų atranką.


Dirbtinė aplinka neišvengia sąveikų su gamta, todėl keista, kad architektūrologijos atotrūkis nuo gamtos mokslų, tyrinėjančių natūralią aplinką, yra toks didelis. Architektūros teorija, išaugusi ant modernizmo doktrinos pamatų, nesidomėjo sąsajomis, juo labiau sąveikomis su gamtos mokslais, rėmėsi nebent pasenusiomis hipotezėmis. Kita vertus, architektūros mokslas šiuo atžvilgiu nėra išimtis – daugelis modernių disciplinų Vakaruose buvo plėtojamos, griežtai atsiribojant, pavyzdžiui, nuo matematikos, psichologijos, net sociologijos. Paradoksalu, bet modernioji architektūrologija, atsiribojusi nuo vienų, suartėjo su kitomis disciplinomis. Pavyzdžiui, ilgainiui įsigalėjo tendencija imituoti filosofiją ir literatūros mokslą, operuojant nors įspūdingomis, tačiau tuščiomis, beprasmėmis metaforomis. Buvo tarsi pamiršta, kad pastatas, miestas yra ne tik estetinis vaizdinys, bet ir fizinis objektas, turintis realų „kūną“ arba pavidalą. Dėsningas tokių grynai filosofinių ar literatūrinių abstrakcijų taikymo rezultatas – architektūros teoriją bandoma paversti socialine teorija. Pastaruoju metu šią tendenciją bene geriausiai atspindi Patricko Schumacherio pompastiškai plėtojamas „parametrizmas“, kurį viename straipsnyje esu pavadinęs ideologija, įvilkta į geometrijos rūbą.

Vis dėlto vyksta ir visai kitokie architektūrologijos pokyčiai. Į atskirą minties mokyklą išaugo architektūros fenomenologija, plėtojanti adekvačius ir prasmingus saitus su filosofija. Bręsta ir plėtojasi kognityvinė architektūrologija, glaudžiai bendradarbiaujanti su kai kuriomis psichologijos sritimis, psichologiją pasitelkianti architektūros supratimui ir vertinimui. Daug vertingų implikacijų geresniam architektūros ir visos dirbtinės aplinkos suvokimui teikia naujausi neuromokslų atradimai. Formuojasi specifinė kryptis – neuroestetika, gausėja kitų tarpdisciplininio pobūdžio tyrimų. Monumentalūs matematiko ir architektūrologo Christopherio Alexanderio teoriniai veikalai skatina apie architektūrą mąstyti ir ją kurti iš holistinės perspektyvos, t. y. suvokiant, kad architektūrinė ir urbanistinė aplinka nėra fragmentiškų vaizdinių suma, bet koherentiška struktūra, įvairiais lygmenimis sąveikaujanti su gamta. Fizikos žinios praturtino architektūros teoriją fraktalų, tinklinio miesto ir informacinio lauko sampratomis. Šias paraleles teoriškai pagrindė Christopheris Alexanderis, o toliau plėtoja jo bendramintis Nikosas A. Salingarosas, į architektūros teoriją atėjęs iš fizikos ir matematikos... Sudarydamas antologiją, neatsitiktinai įtraukiau šių autorių svarstymus. Architektūros teorijai itin reikšmingas ir smegenų tyrinėtojo Semiro Zeki’o tekstas „Grožis architektūroje – ne prabanga, o būtinybė“.

Atrinkti temas, suprantama, nebuvo lengva. Kita vertus, neturėjau ambicijų pristatyti visus architektūros teorijos pokyčius – viename leidinyje tai tiesiog neįmanoma. Tam tikrais atvejais nubrėžiau tik punktyrines linijas, kurios padės skaitytojams patiems susirasti rūpimus veikalus.


Kodėl pasirinkote būtent šių autorių tekstus?


Rinkausi tuos autorius, kurių įžvalgos vertės ir prasmės požiūriu nekelia jokių abejonių. Mano giliu įsitikinimu, jie jau daro poveikį globaliam architektūros ir urbanistikos laukui, o ateityje darys dar didesnę įtaką. Tiesa, kai kurių tekstų negalėjau įtraukti į antologiją dėl objektyvių priežasčių – stigo lėšų didesnės apimties vertimams, kilo problemų dėl autoriaus teisių. Antologiją rengiau laisvalaikiu, negaudamas finansinės paramos, Kultūros taryba parėmė tik galutinį mano kelerių metų darbo etapą – knygos leidybą. Didžiausia rėmėja buvo Kultūros barų redakcija, kuri mano verčiamus tekstus skelbė žurnale. Tai skatino neatsisakyti minties sudaryti antologiją, nors šis užmojis daug kam atrodė utopiškas.


Nauji fizikos ir gamtos mokslų tyrimai sustiprina tradicijos, pagrįstos žmogaus ir gamtos sąveika, reikšmę architektūrai ir urbanistinės aplinkos planavimui. Kokie šio reiškinio aspektai jums pačiam atrodo svarbiausi? Turiu omenyje ne vien tai, kas atskleidžiama knygoje...


Architektūros ir urbanistikos diskursas pastaraisiais dešimtmečiais vaduojasi iš būklės, kurią metaforiškai nusakyčiau kaip modernizmo „pagirias“. Kitaip tariant, su dideliu galvos skausmu bandoma atsikratyti idėjų, kurios seniai nebeveikia arba neveikė net ir tuomet, kai buvo plačiai taikomos. O „išblaivėti“ nelengva, nes senosios dogmos tebėra diegiamos pasaulio architektūros mokyklose, įkyriai brukamos nevakarietiškoms šalims. Keletas tų architektūros mokyklų, kurios neišsižadėjo sąsajų su architektūros ir urbanistikos tradicija, šiandien neturi didelių problemų, kaip savo perteikiamas žinias susieti su fizikos, informatikos ar biologijos mokslais. Pavyzdžiui, fraktalinė architektūra egzistavo prieš šimtus, netgi tūkstančius metų, įgavusi tvarius urbanistinius pavidalus. Senųjų miestų sąranga yra nusistebėtinai „fraktališka“, tai būdinga ir konkretiems architektūros istorijos tarpsniams, pavyzdžiui, gotikai. Fraktališka yra ir tradicinė islamo architektūra bei miestokūra. Antologijoje visa tai konceptualiai analizuoja Nikosas A. Salingarosas su bendraautoriais, atskleidžiami biofiliškos architektūros ypatumai. Šios naujovės paradoksaliai siejasi su Camillo Sitte’s ir Norbergo-Schulzo įžvalgomis, nors jie gyveno visai kitais laikais ir kitomis sąlygomis. Pagarba senojo miesto ir senosios architektūros dvasiai leidžia šiuolaikinių mokslų žinias tinkamai integruoti į architektūrą, nesukeliant jokios kolizijos. O modernizmo doktrinos akivaizdžiai kertasi su tuo, ką implikuoja anksčiau minėtų mokslų žinios. Pridurčiau, kad nereikėtų iš akių išleisti ir kitų aspektų, tarkime, architektūrologijos sąveikų su antropologija. Šią, beje, dar vieną labai rimtą ir gilią architektūros teorijos perspektyvą antologijoje atskleidžia šveicarų mąstytojas ir architektas Jeanas Robert’as.


Antologiją pavadinote „Architektūros teorija kitapus (post)modernizmo“. Ar skaitytojai gali tikėtis, kad joje ras argumentais pagrįstą modernizmo kritiką? Kita vertus, ne paslaptis, kad dažnai nesiryžtama kritikuoti šios, vis dar įtakingos krypties. Ar neplanuojate parengti antologijos, pristatančios architektūros idėjų ir koncepcijų raidą, pavyzdžiui, nuo Vitruvijaus ir renesanso teoretikų?


Lietuvos architektūrologijai akivaizdžiai trūksta savirefeksijos, savo šaknų ir ištakų apmąstymo. Iki šiol neturime nė vienos antologijos, pristatančios svarbiausius klasikinius architektūros istorijos tekstus, jau nekalbant apie XX a. kelių ir klystkelių dokumentaciją. Norint bent kiek rimčiau perteikti koherentišką architektūros teorijos raidą, reikėtų keleto tomų veikalo ne tik su vertimais, bet ir su išsamiais, dalykiškais komentarais. Tokio masto projektą įstengtų įgyvendinti tik kvalifkuota profesionalų grupė, turinti bendrą viziją ir pasiryžusi projektą vykdyti kelerius metus, jeigu atsiras rėmėjų. Kol kas tokių vilčių mažai. Aš dirbau vienas, man atrodė svarbiau parengti knygą, atspindinčią, kur link architektūros teorija krypsta dabar. 


Kaip manote, ar ši knyga padės visuomenei geriau suprasti dirbtinės aplinkos, taigi ir architektūros santykį su gamta?


Prieš tris dešimtis metų, kai Lietuva tapo laisva ir imta puoselėti daug ateities vilčių, į šį klausimą veikiausiai būčiau atsakęs kiek optimistiškiau. Deja, patirtis liudija, kad tiek visuomenės, tiek profesionalų mąstymas apie dirbtinę aplinką, jos poveikį žmonėms ir gamtai keičiasi gerokai lėčiau negu tikėtasi. Ši pastaba ypač tinka tiems, kurių profesinė veikla susijusi su tos aplinkos kūrimu ir pertvarkymu. Įvairiomis premijomis apdovanotų šiuolaikinių architektūros pažibų statiniuose vizualiai griūva lubos, virsta sienos – tai rodo, kad autoriams nerūpi nei architektūros estetika, nei žmonių psichologija. Akivaizdžiausių tiesų, kurios įrodytos, pasitelkus daugybę stebėjimų ir eksperimentų, vis tiek nenorima paisyti, siekiama trūks plyš stebinti, šokiruoti. Nors tokie atgyvenę triukai sukelia nebent nusivylimą ir nuobodulį. Dabar knygos skaitomos nenoriai, tačiau viliuosi, kad ši antologija paskatins bent kai kuriuos skaitytojus susimąstyti apie architektūros principus ir urbanistinės aplinkos, kurioje gyvename, poveikį mūsų savijautai.


Kuo ši antologija galėtų būti naudinga architektams, architektūros tyrėjams ir kitiems, besidomintiems architektūros teorija?


Nenorėčiau dalyti patarimų, kaip kam reikėtų skaityti, mąstyti, suprasti ar ką daryti, nes būtent taip elgėsi tie, kurie sukūrė ir visam pasauliui įpiršo modernistinę ideologiją. Kadaise klasikas sakė: imkite tatai ir skaitykite, o skaitydami permanykite... Perskaitykite ir pamėginkite suprasti net ir tuo atveju, jei tai, apie ką kalba šios antologijos autoriai, nesutampa su jūsų supratimu apie dirbtinės aplinkos vaizdinį ir vaidmenį... Šį palinkėjimą ypač adresuočiau tiems studentams, kurie savo ateitį sieja su architektūra ir urbanistika.


Dėkoju už pokalbį.

Susiję

Skaitiniai 7511973417571542284

Rašyti komentarą

emo-but-icon

item