Almantas Stankūnas. Brangstančios šilumos testas politikams – ar išsižadės neoliberalizmo stabų?

Autorius yra Nacionalinio susivienijimo valdybos narys ir partijos Energetikos komiteto pirmininkas

Vilnius muša šilumos, kurią tiekia centralizuoti šilumos tinklai, kainų rekordus – šilumos kaina lapkričio mėn. lyginant su kaina gegužės mėn. padidėjo net 74%, o gruodžio mėn.  – šovė aukštyn 113%! Auga jos ir kituose miestuose.

Maža to, papildomai dar mokėsime už šilumą 10-20%, jeigu daugiabučiame name nėra modernizuotas šilumos mazgas, šildymo sistema nesubalansuota. Vieni atsidarinėsime langus dėl peršildymo, kiti kęsime šaltį už didelius pinigus, o šilumos tinklai skaičiuos didesnius nuostolius gaminant šilumą ir ją tiekiant ir įtrauks juos į sąskaitas mums. 

Politikai ir valdininkai apie užstrigusį šilumos sistemų daugiabučiuose namuose modernizavimą prabilo dar rugsėjo mėn., nors turėjo apie tai kalbėti visus pastaruosius dešimt metų, kai modernizavimo tempai smigo žemyn. Jie kalba apie daug ką – įstatymų ir nuosavybės painiavą, funkcijų nepasidalinimą, kontrolės stoką ir t. t.

Tačiau jie nutyli vieną esminę šios apgailėtinos situacijos priežastį – toliau tęsiamą neoliberalios ekonomikos plėtros eksperimentą – šį kartą daugiabučiuose namuose. 

Didžiąją daugiabučių namų dalį administruoja privačios, maksimalaus pelno siekiančios įmonės. Išorinis fasadas atrodo puikiai – renkamės administratorius pagal mažiausią administravimo mokestį, numatytos tvarkos ir taisyklės, kaip jie turi dirbti, būti kontroliuojami, savivaldybės reaguoja į gyventojų skundus, tikrina administratorių veiklą, gyventojai, nebūdami patenkinti administratoriaus veikla, gali jį pakeisti. 

O kokia realybė? 

Administratorių veikla organizuota taip, kad kuo labiau būtų sumažintos administravimo sąnaudos, t. y. kad būtų kuo mažiau nestandartinių, daugiau organizacinio darbo reikalaujančių projektų, kaip antai šilumos punkto renovacija ir šildymo sistemos subalansavimas. Namo renovavimo darbai dažniausiai yra vykdomi tik iškilus avarijos arba gyventojų turto sugadinimo rizikai. Paprastai apsiribojama smulkiais remontais, patobulinimais. Jeigu jie daromi nekokybiškai – jokia problema. Už pakartotinį remontą teks vėl sumokėti gyventojams. Tuo tarpu gyventojai gauna sąlyginai nedideles sąskaitas už tokius darbus ir, suprantama, niekas negaišto laiko, kad pasidomėtų, ar skaidriai buvo nupirktos paslaugos, darbai, ar tinkamai jie buvo atlikti, ar nebuvo perkama iš su administratorium tiesiogiai ar netiesiogiai susijusių įmonių. Tuo tarpu susumavus nedideles vienam butui tenkančias sumas, susidaro jau solidžios pajamos iš viso namo. Kita darbų rūšis – skubus remontas, atnaujinimas, kai prakiūra stogas, sustoja liftas ir pan. Čia jau sąskaitos kandžiojasi. Tačiau ar daug atsiras norinčių gilintis į darbų pirkimo procesą, kai tenka dangstyti, stumdyti baldus, rūpintis grindų apsauga nuo lietaus vandens ar lipti laiptais į devintą aukštą?!

Štai aš pats asmeniškai susidūriau su situacija, kai teko visiškai perstatyti namo, kuriame turiu butą, šlaitinį stogą. Pirmas pirkimas įvyko staiga, nepateikus iš anksto informacijos gyventojams, nedavus jiems galimybės informuoti apie pirkimą jiems žinomus rangovus. Rezultatas – trys pasiūlymai, kurių kainų skirtumas tik apie 3%. Iš karto kilo įtarimas, kad pirkimas buvo formalus, o pasiūlymų kainas rangovai derino tarpusavyje. Tuo tarpu pateikus skundus administratoriui ir savivaldybei ir tinkamai įvykdžius naują pirkimą, dalyvių skaičius išaugo, skirtumai tarp pasiūlymų kainų padidėjo, o mažiausia kaina, nepaisant bendros kainų augimo tendencijos statybų sektoriuje, sumažėjo beveik 15%. O kiek buvo spaudimo tiek iš administratoriaus, tiek iš gyventojų, kurių butus užliedavo lietus, kad reikia skubėti, nes esą viskas su tuo pirmu pirkimu buvo gerai!

Maža to, kai kurie administratoriai sugeba betaupydami net sukelti grėsmes pastato saugumui ir stabilumui. Turbūt pamenate apie triukšmingai – tiesiogine ir netiesiogine prasme – nukritusį daugiabučio namo balkoną 2020 m. vasarą Vilniaus m. Lazdynų mikrorajone? Viešo valdininkų bei politikų susirūpinimo buvo nemažai – mat artėjo rinkimai į Seimą. Kažin kiek to susirūpinimo liko po rinkimų? Kažkaip neteko girdėti, kas iš esmės pagerėjo šioje srityje Vilniaus m. Apie tą įvykį ir gilumines jo priežastis esu rašęs. Atsako ir reakcijų nebuvo. Turbūt paliečiau tai, kas neliečiama. O būtent – faktą, kad privačios daugiabučių namų administravimo įmonės iš dalies veikia kaip monopoliniai paslaugų teikėjai, kurių tikslas yra maksimalus veiklos pelnas, o pasekmė – vis labiau degraduojantys namai, už kurių priežiūrą tenka mokėti vis didesnius pinigus. Galiausiai visiškai neseniai minėtą namo balkono griūtį prisiminęs Vilniaus m. vyriausias architektas Mindaugas Pakalnis pareiškė, kad reikia pradėti galvoti apie sovietiniais laikais statytų daugiabučių griovimą, kai tuo tarpu daug optimalesnis daugeliui namų gali būti jų gyvavimo laiko žymus pratęsimas tinkamai vykdant priežiūrą ir rūpestingai juos remontuojant.

Na pasvarstykime ar neatsidūrėme tokioje apgailėtinoje situacijoje todėl, kad gyventojai turi tik labai nepatrauklias alternatyvas – arba bandyti laimę su kitu administratoriumi, kuris bus parinktas kaip gražiose pakuotėse esančios, tačiau visiškai nežinomos dovanėlės po Kalėdine eglute, arba mėginti kurti namo bendriją, jeigu pavyks atrasti beprotiškai dosnius, galinčius ištverti daug nepagrįstų savo kaimynų priekaištų gyventojus, kurie gali skirti pusę savo laiko ir energijos daugiabučio namo bendrijai kurti ir ją administruoti.

Tai ką daryti?

Pirmiausia aiškiai įvardinkime, kad privatus daugiabučio namo administratorius turi per daug didelį interesų konfliktą, jog teiktų gyventojams kokybiškas ir nebrangias paslaugas. Ir čia nepadės jokia kontrolė, nes privatus verslas visada suras būdus tą kontrolę apeiti, o sąnaudos kontrolei dar papildomai tiesiogiai ar netiesiogiai užguls visų mūsų pečius. Ekonomikos abėcėlė – privatus verslas dirbs efektyviai ir optimaliomis kainomis, jeigu bus užtikrinta nuolatinė plati tiesioginė konkurencija, o visas jo paslaugas ar darbus bus galima nupirkti skaidriai ir efektyviai. Administruojant daugiabučius namus to nėra ir nebus. 

Čia vertėtų prisiminti, kaip skaudžiai nudegė tos savivaldybės, kurios išnuomojo centralizuotus šilumos tinklus privačioms įmonėms – aukščiausios kainos, neatlikti svarbūs šilumos kainą mažinantys projektai, nusidėvėjęs ir neatstatytas turtas, brangūs bylinėjimaisi Lietuvoje ir tarptautiniu mastu – ypatingas atvejis šiuo atžvilgiu yra Vilniaus m. O kiek buvo politikų pažadų ir užtikrinimų, kaip privačios įmones išgelbės nuo bankroto šilumos tiekimo įmones ir sumažins šilumos kainas. Lietuvos savivaldybės nudegė taip, kad jau niekas nedrįsta kalbėti apie naujas nuomos sutartis. Bent kol kas. Tačiau kartu niekas nebando viešai aiškiai įvardyti priežasčių, kodėl įvyko šilumos tinklų nuomos krachas. Neįvardija priežasčių ir lipa ant to paties aklos meilės neoliberaliai ekonomikos valdymo ideologijai grėblio centralizuotų šilumos tiekimo tinklų šilumos gamybos aukcionuose, administruojant daugiabučius namus ir daugelyje kitų ekonomikos sričių.

Praeitos kadencijos Seime buvo mėginta priimti daugiabučių namų bendrojo naudojimo valdymo įstatymą, kuriame yra aptartas ir daugiabučių namų administravimas – pasirodo, šiai svarbiai veiklai iki šiol net neturime vieno, aiškaus įstatyminio pagrindo! Įstatymo priėmimą numarino rinkiminių batalijų rūpesčiai. Tačiau net ir priėmus šį įstatymą, čia paminėtos problemos nebūtų išspręstos. Jis iš esmės tik bando apjungti jau iki tol galiojančias kitų įstatymų, Vyriausybės, ministerijų, savivaldybių reguliavimo dokumentų nuostatas. 

Todėl siūlau apsvarstyti kitus – alternatyvius sprendimus. 

Pirmiausia būtina kuo efektyviau paskatinti naujų daugiabučių namų bendrijų kūrimą. Pamenu, kad prieš kelis dešimtmečius buvo gana aktyviai agituojama kurti bendrijas. O vėliau tai staiga nuslopo. Kažin kodėl? O kas galėtų paneigti, kad namų bendrijų kūrimas tiesiogiai nesikerta su privačių daugiabučių namų administravimo įmonių verslo interesais? Argi jie neturi savo lobistų, kuriems veikti visiškai lengva, kai beveik visi iki šiol buvę valdžioje politikai iki žemės lenkiasi neoliberalizmo stabui?

Tuo tarpu argi būtų taip sudėtinga ir brangu organizuoti nemokamus mokymus naujų bendrijų administratoriams, viešinti gerai veikiančių bendrijų patirtį, pasamdyti bendrijų pirmininkus, administratorius tokiems mokymams vykdyti, suteikti kad ir nedidelę finansinę paramą bendrijų veiklos pradžiai? Kuo daugiau efektyviai veikiančių bendrijų, tuo daugiau patenkintų piliečių, tuo daugiau bendruomeniškumo, gebėjimo patiems spręsti šalia esančias problemas. O gal ir tai problema Seime esančioms partijoms? Gal jos slapta svarsto, kaip padaryti, kad bendruomeniškumo būtų kuo mažiau, kad piliečiai būtų kuo labiau priklausomi nuo valdžios malonės? Juk tokią visuomenę daug lengviau valdyti ir joje daug paprasčiau įgyvendinti savo savanaudiškus planus. O čia žiūrėk, bendruomeniški piliečiai pasitars ir išrinks ne gražiai kalbančius, bet iš tiesų jų interesams atstovaujančius politikus.

Kitas esminis pokytis būtų daugiabučių administravimo įvardinimas kaip vienos iš viešo administravimo veiklų, kuri turi monopolistinės veiklos požymių, ir tuo pagrindu numatyti galimybę, jeigu to pageidauja gyventojai, perduoti daugiabučių administravimą savivaldybės įmonei. Sakysit, kas čia – grįžimas į sovietmetį? O ne, svarbu juk tai, kas valdo savivaldybę. Jau atsiranda merų, kurie nori būti ne tik perrinkti, bet iš tiesų rūpinasi gyventojų interesais. Todėl galime viltis, kad tokie merai užtikrins, jog savivaldybės įmonė, administruodama namus, veiktų skaidriai ir efektyviai, o artėjant naujiems savivaldybių rinkimams gyventojai rimtai pagalvos, ką turėtų rinkti, kad ateityje galėtų pasitikėti savo vietos valdžia.

Tuo tarpu abiejų pasiūlymų įgyvendinimas būtų rimtas privačių administratorių spustelėjimas, kad susirūpintų nelikti be darbo.

Tebūnie šie pasiūlymai testas politikams, ar jie yra pasirengę stumti į šoną neoliberalizmo stabus ir atsisukti į šalies gyventojus.

Na, o pabaigai, dar „saldainiukas“ Vilniaus m. merui Remigijui Šimašiui, jam artimai Laisvės partijai ir koalicijos partneriams Vilniaus m. taryboje – TS-LKD, Darbo partijai ir Lenkų rinkimų akcijos ir Rusų aljanso koalicijai. Grąžinkite AB „Vilniaus Šilumos tinklai“ (VŠT), tiekiančios šilumą vartotojams, 5 milijonus eurų, kuriuos pavasarį VŠT išmokėjo savo akcininkui – Vilniaus m. savivaldybei! Jūs atėmėte tas lėšas iš įmonės, nors jau pagal 2021 m. VŠT I ketvirčio ataskaitą buvo akivaizdu, kad įmonės finansinė padėtis yra daug blogesnė negu prieš metus ir suprasdami, kad žemų kuro kainų periodas negali tęsti be galo. 

Apie šį ir kitus „saldainiukus“ energetikos sektoriuje kviečiu daugiau paskaityti Nacionalinio susivienijimo šių metų spalio 6 d. pareiškime dėl elektros energijos ir dujų kainų kilimo ir jo valdymo.