Ramūnas Aušrotas. Ko trūksta Nacionaliniame susitarime dėl švietimo politikos?

Autorius yra teisininkas, Nacionalinio susivienijimo Socialinių reikalų komiteto pirmininkas Rugsėjo 1 d. Seime atstovaujamos partijos pasir...

Autorius yra teisininkas, Nacionalinio susivienijimo Socialinių reikalų komiteto pirmininkas

Rugsėjo 1 d. Seime atstovaujamos partijos pasirašė Nacionalinį susitarimą dėl Lietuvos švietimo politikos iki 2030 metų. Šio straipsnio paskirtis – esamos švietimo būklės ir valdančiųjų vykdomos švietimo reformos kontekste įvardinti, ko šiame dokumente trūksta. 

Švietimo organizavimo decentralizacija

Dokumentas apima aštuoniolika įsipareigojimų švietimo srityje, aštuonis siektinus sėkmės ir tris finansinius rodiklius. Vienas iš įsipareigojimų – „suteikti savivaldybėms daugiau savarankiškumo ir atsakomybės už racionalų švietimo lėšų panaudojimą, tinklo efektyvumą bei ugdymo(si) rezultatus.“

Jei savivaldai teks didesnė atsakomybė už švietimo kokybę, bet nebus suteikta pakankama veikimo laisvė, pokyčių vargu ar galima tikėtis. Juos gali sąlygoti tik reali autonomija švietimo srityje, įmanoma tik keičiant Vietos savivaldos įstatymą ir numatant, kad bendrojo lavinimo švietimo organizavimas yra savarankiška savivaldos funkcija. Kitaip tariant, decentralizuojant švietimo sistemą.

Šiuo metu priešmokyklinio ugdymo, bendrojo lavinimo, profesinio mokymo ir profesinio orientavimo organizavimas yra valstybinė (valstybės perduota savivaldybėms) funkcija. Nors savivaldybė, įgyvendindama šią funkciją, ir turi įstatymų nustatytą sprendimų priėmimo laisvę, tačiau jos veiklą įgyvendinant šią funkciją riboja valstybės institucijų sprendimai. Praktiškai tai reiškia, kad, pvz., mokyklų uždarymo klausimas nuo savivaldos nepriklauso.

Per visą nepriklausomybės trisdešimtmetį švietimo pertvarka kryptingai ėjo centralizacijos keliu. Pagal 1991 m. priimtą LR Švietimo įstatymą, mokyklų steigimas, reorganizavimas ir likvidavimas buvo savivaldos kompetencija (tiesa, norint steigti, reorganizuoti ar likviduoti mokyklą buvo reikalingas ministerijos pritarimas). 2003 m. priėmus naują LR Švietimo įstatymo redakciją, savivaldybių autonomiškumas pertvarkant mokyklas buvo apribotas, nustatant bendras švietimo tiekėjų tinklo kūrimo taisykles bei numatant, kad „savivaldybės taryba savarankiškai gali steigti tik ikimokyklinio ugdymo bei kitas neformaliojo švietimo mokyklas, o kitas švietimo įstaigas – vadovaudamasi Vyriausybės nustatytais kriterijais“.

Ši tvarka buvo įtvirtinta dviem 2004 m LR Vyriausybės nutarimais, ir nors jų redakcijos kito, esmė – jog mokyklų tinklo pertvarka vykdoma nacionaliniu lygmeniu – jau nebe. Keitėsi tik reikalavimai, kurie, atsižvelgiant į neigiamų demografinės šalies raidos tendencijų (mažėjančio gimstamumo, emigracijos ir vidinės migracijos) koreguojamą mokyklas lankančių vaikų skaičių, tik griežtėjo, sąlygodami mokyklų uždarymą atokesnuose regionuose ir mokinių koncentraciją rajono centruose ir didesniuose miestuose esančiose švietimo įstaigose. Valdančiųjų inicijuotas Tūkstantmečio mokyklų projektas nuoseklai žengia mokyklų, kaip gamybos fabrikų, kūrimo kryptimi.

Švietimo organizavimo decentralizacija gali sudaryti sąlygas lankstesniam požiūriui į švietimo organizavimą. Kad lankstaus požiūrio reikia, rodo Trakų rajono švietimo situacija. Trakų švietimo sistemą šiuo metu gelbsti vidinė šalies migracija. Trakai – žiedinė savivaldybė, kurios du didžiausi miestai – Trakai ir Lentvaris, yra arti sostinės. Rytinėje rajono dalyje yra daug naujakurių. Prieš 2016 metus kilęs gimimo bumas lemia, kad Trakuose ir Lentvaryje ir aplink juos ikimokyklinio ir priešmokyklinio ugdymo grupės yra perpildytos. Visa tai vėliau persikels į pagrindinį ugdymą.

Kitaip yra atokiau nuo Vilniaus esančiose vietovėse: Auštadvaryje, Onuškyje, Paluknyje. Jų gimnazijos vos surenka teisės aktuose reikalingą gyvavimui mokinių skaičių. Situacijai įtaką daro ir tautinių mažumų specifika. Apie 30 proc. rajone gyvenančių žmonių sudaro lenkai, dar 10 proc. – rusai ir baltarusiai. Šių šeimų vaikai pasiskirsto po skirtingas mokyklas, vadinasi, atitinkamai mažėja mokinių srautai.

Taigi, turime netolygią švietimo padėtį rajono rytuose ir vakaruose bei iš to kylančias lokalias švietimo problemas, į kurias valdančiųjų pradėta reforma neatsižvelgia. Po Švietimo, mokslo ir sporto ministerijos siūlomos mokyklų tinklo pertvarkos rajone greičiausiai liks tik trys gimnazijos. Uždarius gimnazijas, didės atstumai iki mokyklų, mokiniams reikės keltis dar anksčiau. Būreliai ir popamokinė veikla taps neįmanoma.

Švietimo organizavimo decentralizacija gali padėti to išvengti. Ji gali būti sėkminga, viskas priklauso nuo tinkamos vadybos. Savivaldybėms ji leistų planuoti švietimo organizavimą atsižvelgiant į rajono specifiką ir galvoti apie tolygesnę švietimo įstaigų plėtrą. O taip pat atliepti socialinius, ekonominus ir kultūrinus vietos gyventojų poreikius.

Tėvai kaip strateginiai švietimo sistemos partneriai

Nacionaliniame susitarime tėvai, kaip strateginiai švietimo sistemo partneriai (skirtingai nuo nevyriausybinių organizacijų, meno ir kultūros kūrėjų), net nepaminėti. Apie šeimą kalbama tik neigiamuose kontekstuose, kurios sukeltas vaiko raidos ir ugdymo problemas švietimo sistema turi išspręsti.

Bet be realaus šeimos ir mokyklos bendradarbiavimo neįmanoma tikra švietimo kokybė. Tai, kad tėvų įtraukimas į švietimo procesą sisteminėms partijoms nėra prioritetas, tik reiškia, jog iš esmės grįžtame prie sovietinio modelio, kai vaiką ugdė valstybė.

Tėvų atsakomybė už vaikus nepasibaigia vaikams peržengiant mokyklos slenkstį ir neapsiriboja tik žinojimu, kaip vaikui sekasi mokykloje. Taip mąstant būtų išleista iš akių švietimo paskirtis, suformuluota LR Švietimo įstatymo 1 str.: „Švietimas – veikla, kuria siekiama suteikti asmeniui visaverčio savarankiško gyvenimo pagrindus ir padėti jam nuolat tobulinti savo gebėjimus“.

Akivaizdu, kad ši veikla gali būti įgyvendinama tik bendromis švietimo sistemos dalyvių – mokinių, tėvų ir mokytojų – pastangomis. LR Švietimo įstatymo 2 str. 1 d. 27 p. švietimą apibrėžia ir kaip „mokinių, jų tėvų (globėjų, rūpintojų), švietimo įstaigų, mokytojų ir kitų švietimo teikėjų, švietimo pagalbos specialistų veiklų visuma (aut. kursyvas).“

Todėl švietimas turi būti suprantamas kaip sistema, kurioje tėvai ir valstybė glaudžiai bendradarbiauja, siekdami suteikti asmeniui visaverčio savarankiško gyvenimo pagrindus, ir padėti jam nuolat tobulinti savo gebėjimus. Laikantis šio principo, turi būti pripažįstama, kad tėvai yra pagrindiniai strateginiai švietimo sistemos partneriai, turintys teisę tiek dalyvauti formuojant ugdymo turinį, tiek organizuojant šio turinio įgyvendinimą, ypač kai tai susiję su išimtine tėvų teise ugdyti savo vaikus pagal savo įsitikinimus.

Šį trūkumą bandžiusi taisyti LR Seimo narė Asta Kubilienė, Seimo rudens sesijoje pateikusi rezoliuciją „Dėl tėvų teisių užtikrinimo švietimo sistemoje“, liko kolegų nesuprasta. Valdančiajai koalicijai priklausančių frakcijų balsais (balsavus prieš arba susilaikius), rezoliucija buvo atmesta.

Alternatyvaus ugdymas

Kad tėvams švietimo modelis, kuriame į ugdymo proceso organizavimą nėra įtraukiami tėvai, yra nepriimtinas, rodo augantis alternatyvaus ugdymo poreikis ir nevalstybinių mokyklų plėtra. Alternatyvus ugdymas ne tik užtikrina švietimo programų ir švietimo įvairovę, tai yra ir vieta, kur tėvai ir mokykla tariasi ir bendradarbiauja, kur realiai atsižvelgiama į tėvų teisę ugdyti vaikus pagal savo vertybinius įsitikinumus. Tačiau Nacionaliniame susitarime alternatyviam ugdymui, kaip švietimo sistemos daliai, taipogi neatsirado vietos.

Dar daugiau, rudenį valdančiųjų inicijuota mokyklų tinklo pertvarka gali lemti, kad mažos nevalstybinės mokyklos liks už švietimo finansavimo borto, o tai – švietimo įvairovės sumažėjimą ir sąlygos alternatyviojo ugdymo sistemos susitraukimą.

Valdančiųjų iniciuota mokyklų tinklo pertvarka rėmėsi Valstybės kontrolės audito 2020 m. rugsėjo 24 d. ataskaita, kurioje akcentuojama per didelė mokinio kaina. Tačiau Valstybės kontrolė audito išvadose savo rekomendacijas dėl mokyklų tinklo pertvarkos grindė remdamasi išimtinai valstybinių ir tik didelių privačių mokyklų veiksmingumo ir ugdymo kokybės lyginamąja analize. Mažų nevalstybinių mokyklų vykdomos veiklos kokybė, kaip ir indėlis švietimo sistemoje, užtikrinant įvairovę, prieinamumą ir įtrauktį, darbą su specialių poreikių turinčiais vaikais ir vaikais, iškrentančiais iš tradicinio švietimo sistemos, liko nepamatuotas.

Patirtis rodo, kad alternatyvios (nevalstybinės) mokyklos kur kas lanksčiau prisitaiko prie demografinės kaitos ir socialinių pokyčių, negu didelę infrastruktrūrą ir personalą turinti valstybinė mokykla. Alternatyvus ugdymas užtikrina ugdymo įvairovę ir lankstumą. Viena iš priežasčių, kodėl ją renkasi tėvai – ji suteikia visiems vaikams saugią ugdymo aplinką, užkertančią kelią patyčių ir smurto apraiškoms, sisteminei mūsų švietimo sistemos bėdai.

Vertybinis ugdymas

Nacionaliniame susitarime pabrėžiama laisvos, kritiškai mąstančios ir kūrybiškos asmenybės formavimo(si) svarba, tačiau nusigręžiama nuo Švietimo įstatyme numatytų tikslų ugdyti vertybines orientacijas, leidžiančias tapti doru ir patriotiškai nusiteikusiu žmogumi. Vertybinis ugdymas susitarime minimas instrumentiškai, kaip priemonė, reikalinga „veikti greitai besikeičiančioje aplinkoje.“ Kitaip tariant, pasisakoma už moralinį lankstumą ir situacinę etiką.

Apie kritinį mąstymą ir prisitaikymą prie besikeičiančios aplinkos buvo kalbama ir Tautinės mokyklos koncepcijoje, sakant, kad „Itin svarbu ugdyti paties moksleivio nuostatą lanksčiai ir kūrybiškai mąstyti ir veikti. Jis turi būti viduje pasiruošęs, kad gyvenimas sparčiai keičiasi.“ Tačiau tai tik pirmoji sakinio dalis. Toliau sakoma, jog „iš bendrojo lavinimo mokyklos jaunuolis turi išsinešti giliai suformuotą nuovoką, kas žmoguje ir tautoje esminga, pastovu, kas ir kiek gali keistis.“ Taigi, kritinio mąstymo ugdymo esmė ir prasmė yra mokėti atsirinkti ir pasirinkti tikrąsias vertybes, o ne praeinančias.

Iš esmės tokia koncepcija orientuota į civilizuoto barbaro, mokančio naudotis technologijomis, bet neturinčio moralinio stuburo, ugdymą. Toks asmuo gebės įgyti praktines (savirūpos) žinias ir jas pritaikyti, bet neturės socialiniams ryšiams kurti ir išlaikyti būtino dorovinio atsparumo.

Darni šeima, Tėvynės ir artimo meilė remiasi išugdytomis moralinėmis dorybėmis, ne kritiniu mąstymu, laisve, ar kūrybiškumu. Be dorovinio ugdymo bus netvarios šeimos, klestės smurtas artimoje aplinkoje, o socialiname gyvenime patyčios, solidarumo stoka. Ką dabar iš esmės ir matome.

Šeimai ir tautai draugiškas ugdymo turinys

Nacionalinis susitarimas, kaip ugdomos vertybės, niekur nemini patriotizmo. Ir tai dėsninga – tokį – globalistinį – kursą švietimo sistemai nubrėžė dar 2011 m. priimta Lietuvos ateities strategija 2030. Lietuvos istorijos mokytojų asociacijos pirmininko Roberto Ramanausko nuomone, Bendrojo ir vidurinio ugdymo programų atnaujinimas ir ypač Vidurinio ugdymo stuktūros pertvarka suponuoja kalbinį r kultūrinį analfabetizmą, pilietinės ir politinės sąmonės, patriotizmo naikinimą, kas neišvengiamai ves prie Lietuvos valstybingumo silpnėjimo, menkins jaunųjų piliečių atsparumą informaciniam karui, o juos pačius vers pigia darbo jėga Vakarų rinkose.

LR Švietimo įstatymo preambulė sako, kad švietimas saugo ir kuria tautos tapatybę, perduoda vertybes, kurios daro žmogaus gyvenimą prasmingą, visuomenės gyvenimą – darnų ir solidarų, valstybės – pažangų ir saugų. Žodžiai gražūs, bet niekam ne paslaptis, kad nuolat reformuojamas ugdymo turinys po truputį tolsta nuo nepriklausomybės pradžioje patvirtintos tautinės ugdymo koncepcijos ir joje įrašytų vertybių.

2019 m. patvirtinus Bendrųjų programų atnaujinimo gaires buvo numatyta perrašyti bendrojo ugdymo programas kompetencijų pagrindu, t.y. pereiti nuo pedagoginės sistemos, paremtos žinių, gebėjimų (įgūdžių) ir vertybių įgijimu prie kompetencijų modeliu grįstų ugdymosi rezultatų. Pagal sumanymą, ugdymo turinys turėjo būti keičiamas tik tiek, kiek yra reikalinga jį orientuoti į tam tikrų kompetencijų įgijimą. Tačiau prisidengiant bendrųjų programų perrašymu kompetencijų pagrindu, buvo iškreiptas ir kai kurių programų turinys arba jame nebeliko svarbių dedamųjų.

Čia ypač nukentėjo Sveikatos, lytiškumo ugdymo ir rengimo šeimai programa (SLURŠ), kurioje, socialinio emocinio ugdymo sąskaita nebeliko rengimo šeimai dalies, o lytiškumo ugdymas, atsietas nuo rengimo šeimai tikslo, įgijo lytinio švietimo bruožų. Tokiu būdu iš pradinio ir pagrindinio ugdymo sistemos iš esmės buvo eliminuota rengimo šeimai dimensija, nors tai numato Šeimos stiprinimo įstatymas ir visa eilė valstybės strateginių dokumentų.

Lytiškumo ugdymas ir rengimas šeimai neatsiejamas nuo kalbėjimo apie lyčių skirtingumą ir iš to kylantį lyčių papildomumą. Žmogus, visų pirma, yra lytinė būtybė, vyras arba moteris, lytiškumas persmelkia visas jo gyvenimo sritis. SLURŠ pakeisiančioje Gyvenimo įgūdžių programoje (GIP) apie vyro ir moters lyčių skirtingumą kalbama tik biologine (kūno) prasme, o apie vyro ir moters lyčių papildomumą nekalbama visai. GIP, tokią, kokia ji yra dabar, galima drąsiai vadinti lyčiai neutralia programa. O tai atveria duris į švietimo sistemą lyčių tapatybių politikai.

Ne paslaptis, kad į mokyklą vis stipriau veržiasi lyčių daugį propaguojantys genderizmo apologetai, siūlantys vaikus mokyti LGBT istorijos ir propaguoti abejotiną lytinę moralę. Nuskambėjusiame Kauno „Gay Pride“ jau buvo reikalaujama mokyklose dėstyti LGBTQ+ istoriją. Trojos arkliu gali virsti naujai parengta pilietiškumo programa, į pilietiškumą žiūrinti per globalistinę ir žmogaus teisių aktyvizmo prizmę.

Matant šiuos ugdymo turinio pokyčius, akivaizdu, kad bendruomenės vertybes apsaugoti gali tik toks ugdymo turinio įgyvendinimas, kuriame aktyviai dalyvauja tėvai. Todėl stiprinti mokyklų savivaldą, sistemiškai palaikant tėvų įsitraukimą į ugdymo turinio įgyvendinimą per mokyklų tarybas. Tik tokiu būdu bus užtikrinama, jog ugdymo procese yra gerbiama tėvų teisė ugdyti vaikus pagal savo dorovinius ir vertybinius įsitikinimus.

Investicijos į dirbantį mokytoją

Kaip žinia, pagrindinė švietimo sistemos problema yra mokytojų trūkumas. Mokytojų per naktį neparuoši, o valstybės siūloma finansinė paskata rinktis mokytojo profesiją, akivaizdu, kad neveikia. Nacionalinis susitarimas numato visą pluoštą organizacinių priemonių, kaip artimuoju laikotarpiu spręsti. Iš jų svarbiausios – perkvalifikavimas ir papildomos kvalifikacijos įgijimas, taip pat su kvalifikacijos tobulinimu ir tiesiogiai su profesine veikla susijusių išlaidų kompensavimas.

Nutylima problema yra tai, kad pedagogai pasitraukia iš švietimo sistemos, nes neatlaiko su darbu susijusios emocinės ir psichologinės įtampos, išvarginti nepagrįstų tėvų reikalavimų, per didelio mokyklos administracijos ant jų pečių uždedamo krūvio. Jie pasitraukia perdegę, emociškai ir psichologiškai išsekę ir daugiau į ją negrįžta.

Kad mokytojo profesija būtų patraukli, būtina ne tik sudaryti aiškias karjeros galimybes ir sukurti patrauklias darbo sąlygas, bet ir suteikti pagalbą perdegusiems, emociškai ir psichologiškai išsekusiems mokytojams.

Todėl svarbu palaikyti švietimo įstaigų projektus, iš tiesų skirtus ugdymo kokybei gerinti: kurie investuotų į mokytojų kvalifikacijos kėlimą, naujų mokymo metodų diegimą; mokytojų psichologinę sveikatą; darbinių santykių mokyklos bendruomenėje kūrimą. Viena iš reikalingų švietimo inovacijų yra mokyklinė mediacija, kaip būdas spręsti tarp tėvų ir mokytojų iškylančius konfliktus (jie dažnai lemia mokytojų pasitraukimą iš švietimo sistemos).



Susiję

Ugdymo politika 4054497357729712787
item