Romualdas Ozolas. Branginkime kiekvieną savo dorą jausmą

Kalba Onuškio vidurinėje mokykloje 2003 metų lapkričio 28 dieną.

Tikrai nenorėčiau tapti personaliniu pasakotoju ir tos tarybinės žmonių kategorijos vienu iš dalyvių. Man labai priimtinas būtų tolesnis pokalbis kosmopolitizmo ir patriotizmo dvasia. Tuo labiau, kad Sąjūdis visas ir kyla, ir veikia šitose koordinatėse.

Aš taip pasakyčiau: nesame kosmopolitai nė vienas nuo pat mažumės, bet mus stengiasi padaryti kosmopolitais kiekvieną mielą dieną. Štai yra problema, kuri buvo ir tada, kai aš gimiau, mokiausi ir sprendžiau savo gyvenimo problemas ir kurią jūs kiekvienas šiandien sprendžiate ir spręsite visada. Todėl man kur kas labiau patiktų, jeigu aš galėčiau – ne mokydamas, o paliudydamas, kad tokie ir tokie dalykai yra vertingi – pasišnekėti su jaunaisiais čia sėdinčiais žmonėmis, negu kalbėti savo memuarus. Memuarus jūs perskaitysite daugelyje knygų, kurias dabar rengiu. Nuo šešiolikos metų pradėti rašyti dienoraščiai, pasirodo, buvo netuščias darbas. Jau jeigu man pačiam įdomu juos šiandien skaityti, kaip tarybinėj mokykloj buvo maždaug 1956 metais, ką ten septintokai, aštuntokai ir devintokai darė, bus įdomu visiems mokiniams, ir ne tik mokiniams. Bet apie tai kada nors kitą kartą.

Aš galiu pasakyti štai ką: skirtumas tarp anų dienų ir šitų dienų yra tas, kad tada nebuvo labai kas pataria. Šiandien gali patarti ir draugas, ir mokytojas, ir bet kuris žmogus, esantis šalia, nes mes turime vieną iš esmės skiriantį nuo ano gyvenimo dalyką: turime galimybę šnekėti laisvai. Šiek tiek laisvės jau įgyjam visų šiandieninių naujausių peripetijų, naujausių įvykių plotmėj žiūrėdami ir į praeitį, ir į ateitį, bet esame vis dėlto savarankiški, drąsūs žmonės ir pasiryžę gyventi atsakingai patys už save. Mano toks prašymas būtų: nebijokite įsižiūrėti į tai, kas yra aplinka ir nevenkite įsiklausyti į tai, ką turite savyje.

Savo ilgo gyvenimo patirtim galiu pasakyti: kiekvienas pergyvenimas, kiekviena mintis yra tas turtas, kuris yra tik jūsų turtas, ir kurio niekas negalės duoti. Branginkite kiekvieną savo dorą tikrą jausmą ir kiekvieną aiškiai suformuluotą mintį. Ji tikrai liks visam laikui su jumis. Net jeigu užmiršite, prisiminsite po daug metų. Tai yra tai, kas sudaro žmogų. Nebijokite atidžiai pasižiūrėti į savo kiemą – anksti rytą, kada protas šviežias ir kiekviena žolė, kiekvienas lapas, kiekvienas saulės spindulys turi savo spalvą, turi savo kvapą, turi savo formas. Jos ateina ir pasilieka. Tai yra jūsų pergyvenimai, kurie kada nors bus pavadinti ne tik mano gimtine, bet ir mano Tėvyne, mano Lietuva. Šitai yra tai, ką jūs gaunate kiekvieną mielą dieną. Išmokime šitai branginti.

Atsimenu, kaip anais laikais, apie 1970 metus, kada susidegino R. Kalanta ir mes klausėm vienas kito, ką daryti toliau, juk reikia kažką daryti. Staiga man asmeniškai pramušo sąmonę ir aš atgavau galimybę ne tik sau galvoti, bet ir kalbėti kitiems, kada pirmą kartą kalbėjau apie savo Žemę fotografijos parodos aptarimo metu. Nuo to laiko kažkas išsilaisvino, pratrūko ir problemų nebebuvo. 

Jūsų Žemė visada eis su jumis. Turėkit namus, turėkit savo gimtinę ir savo Tėvynę. Ateis laikas, kai norėsit išvažiuoti. Važiuokit. Būtinai reikia išvažiuoti. Buvo metas, kai apie Vakarus negalėjom svajoti. Užsidirbau pinigų, kad užtektų lėktuvui iki Vladivostoko. Numetė mane tas lėktuvas iki Vladivostoko, o toliau reikia kastis kaip išmanai. Taip per visus Sibirus, galima sakyti, be pinigų, parsikasiau iki Vilniaus. Aš turėjau tą erdvę, kuri yra ne Lietuva, kuri yra ne mano erdvė. Ir tada Žemė irgi labai konkrečiai susidėstė į Tėvynę, į Lietuvą ir ne Lietuvą.

Nepasiduokime sakymams, kad didžioji tėvynė yra mūsų tėvynė. Ji nėra mūsų tėvynė. Ji yra kitų tėvynė, kitų, su kuriais reikia sugyventi, reikia surasti santykį, tačiau neprarandant savęs, neprarandant savo pačio pagrindinio užgyvento jausmo – jūs esate visų pirma tas atskaitos taškas, ne kas nors kitas. Šiandien jums bando įpiršti: mes einame kažkur, kažkur, kur vertingiau. Ne, jie eina pas mus, nes čia yra taip vertinga, kad jiems reikia ateiti čia. Altruistiškai niekas nevaikšto, kažko galima gauti. Ne dalinti ateina, o pasiimti. Atsiminkite, kad šitoj žemėj gyvenant jūs ir jūs turėsit šitoj žemėj gyventi. 

Štai kas yra Sąjūdis kiekvieną mielą brangią dieną. Ir taip, kaip anais laikais, taip ir ateinančiais laikais, jeigu reikės, Sąjūdis vėl gims. Iš niekur kitur, tik iš čia, kada ateis riba ir sakysi: daugiau nebegaliu, šitaip negalima. Ir bus reikalinga eiti ir kažką daryti. Kas reikės daryti? O kai eisi ir darysi, matysi, ką reikia daryti, jeigu turėsi galvą ir žinosi, kad atskaitos taškas esi tu ir žemė, už kurią esi atsakingas. Viskas. Jokios kitos filosofijos, jokio kito gyvenimo nėra. Pasiimkit visą pasaulį, turėkit jį su savim, bet tiktai tam, kad žinotumėt, kaip yra gera ir vertinga gyventi šičia. Ir jeigu dabar yra bloga, tai reikia padaryti, kad būtų gerai, reikia viską panaikinti, kad kliuviniai būtų nuimti.

Kas yra Sąjūdis? Sąjūdis ir buvo šitų kliuvinių nuėmimas. Mes puikiai žinojom, ką mes galime padaryti, jeigu nebūtų to, kas mus slegia. Ėjom ir darėm. Sąjūdis iš tiesų yra prasiveržimas jėgos, kuri buvo kaupta penkis dešimtmečius. Penketą dešimtmečių ta tyliai mąstanti žmonių masė rado būdą, kaip pakilti. Šia prasme, be jokios abejonės, tai yra istorinis įvykis, kuris prilygsta ir Basanavičiaus „Aušros“ pasirodymui, ir Vasario 16-osios Aktui. Toks pat įvykis, kuris prilygsta kitam baisiai negatyviam Antrojo pasaulinio karo ir Lietuvos okupacijos reiškiniui. Visur lietuviai žinojo, kad jie daugiau nieko neturi, tik savo žemę.

Taip, 1940-ieji mums garbės nedaro. Buvom patys tikrai pasimetę visi. Tačiau Lietuva reagavo, Lietuva atsakė, Lietuva ieškojo visus tuos 50 metų. Netiesa, kad jos nebuvo. Ji buvo ir įtempčiausiai galvojo. Lygiai taip pat, kaip įtemptai galvoja ir dabar, kaip išgyventi, kaip pragyventi, kaip gyventi geriau, kad nereikėtų slankioti be darbo, kad nereikėtų bėgti, kad nereikėtų svaigintis, žudytis, mirti už nieką, kad galima būtų gyventi bent jau ne dėl kitų tikslų, tai dėl savo vaikų. O beje, kas yra aukštesnio negu gyventi savo vaikams, su savo vaikais ir dėl savo vaikų? Gyvenam dėl šito. Visi klausimai sprendžiami iš esmės. Visiškai sutinku: šeima yra tas lapas, kuris išugdo ir žmogų, ir duoda gyvenimo kokybę, ir leidžia atsakinėti į klausimus, kada ateina istorijos išbandymai. Galų gale, tai yra tęsinys į tolimiausią ateitį. Kada aš žiūriu šiandien, kiek jaunų veidų yra čia, kad mokykla gyva, tai man, galima sakyti, yra didžiausias džiaugsmas. Varėnoj, kur aš esu dabar Varėnos taryboj, uždarinėjamos mokyklėlės viena po kitos. Su kiekviena mokyklėle uždaromas kaimas, kaimas užgęsta. Tai yra nelaimė. Jeigu jūs galite rinktis į gyvuojančią ir augti linkusią mokyklą, tai čia ir yra gyvenimo prasmė. Matykime visi. Ypač jaunieji.

Aš suprantu, kad mada yra galingas daiktas. Persirkim. Aš irgi kažkada nešiojau plaukus iki pečių, tarp kitko baisiai nervindamas labai aukštus žmones. Bet buvo toks būdas gyventi, reikšti save. Galima suprasti, kad daug kas praeis. Tačiau vieno neįsileisti į save: savęs žudymosi, bet kokio svaiginimosi. Protas turi būti šviesus.

Gyvenimas yra ne gyvenimą neigiant, tyčiojantis iš jo, o gyvenimą kuriant. Šiandieninis menas, man atrodo, irgi nelabai moko mus gyventi, šiandieninis menas yra paremtas daugiau griuvimo estetizavimu, griuvimo ir griovimo džiaugsmo poetizavimu. Nepaklyskime. Tas irgi praeis. Ateina ir praeina. Menas, kaip ir gyvenimas, yra tiktai kuriant, o kūryba yra visada nugalinti save, savo mažumą, savo niekingumą, savo tingulį, savo abejingumą. 

Viso to moko šeima. Moko ir mokykla. Taigi, mokykla – labai reikalingas mūsų tautinio sąmoningumo, ugdymosi etapas, būdas ir kelias. Pasirengimo tikram gyvenimui, tikriems išbandymams. Esu beveik tikras, kad Lietuva ir naujųjų iššūkių – globalizacijos iššūkių – eroje atsilaikys. Bet bus nelengva.