Nicholas Farrell. Kodėl Italijoje prievartiniam skiepijimui prieštarauja tik „kraštutinė dešinė“?
www.spectator.co.uk Kaip manote, kuri Italijos politinė partija teigia, kad individuali laisvė yra šventa? Atsakymas – ta, kurią tarptauti...
Italijoje, fašizmo gimtinėje, dešiniojo sparno partijos 44 metų lyderė Giorgia Meloni visą savo laiką atiduoda skiepydama anti-fašistines vertybes. Gindama žmogaus laisves, ji entuziastingai pasisako prieš Italijos premjero Mario Draghi liepos 22 dieną paskelbtą dekretą, kuriuo Italijoje bus įvedamas žaliasis pasas. Nuo rugpjūčio 5 dienos visi italai, vyresni nei 12 metų, neįleidžiami į daugumą uždarų ir atvirų viešųjų erdvių, nebent jie su savimi turi skaitmeninį pasą, įrodantį, kad pasiskiepijo bent viena COVID-19 vakcina.
Šis žaliasis pasas bus aktyvus devynis mėnesius po pilnos vakcinacijos. O jeigu reikalingos dvi vakcinos dozės, pasu galima naudotis jau po pirmosios. Italai nuo draudimų 6 mėnesiams pabėgti galės ir tada, jeigu persirgo COVID-19 arba 48 valandoms po neigiamo testo.
„Vien idėja turėti žaliąjį pasą tik tam, kad būti galimybė dalyvauti bendruomeniniame gyvenime yra bauginanti, ir tai yra tvirtas žingsnis link orveliškosios visuomenės sukūrimo, - iškart sureagavo G. Meloni, kai Draghi pranešė naujienas, - Tai yra beprotiškas ir nekonstituciškas veiksmas, todėl „Italijos broliai“ reiškia nesutikimą su šiuo veiksmu, mums individuali laisvė yra šventa ir neliečiama.“
Ji taip pat pavadino žaliąjį pasą „ekonomine savižudybe“, o baisųjį Darghi perspėjimą, kad: „Kiekvienas sprendimas nesivakcinuoti yra sprendimas mirti“ komentavo kaip terorizmo kurstymą.
Liepos 28 jos partijos parlamento nariai surengė triukšmingą protestą Italijos deputatų rūmuose su plakatais „NO GREEN PASS“, taip sprendimą nutęsdami dar vienai valandai. Jie protestavo Draghi valdžios nesutikimą turėti slaptą balsavimą šiuo klausimu, sakydami, kad tai yra nekonstituciška ir skatina diskriminaciją.
Faktas, kad Meloni turėtų ginti individualią laisvę yra netikėtas, žinant, kad jos partija prisikėlė iš Italijos pokario fašistų. Tačiau ją įkvepia ne Benito Mussolinio, žurnalisto, kuris sukūrė fašizmą, mintys, o neseniai mirusio britų konservatoriaus filosofo Rogerio Scrutono idėjos.
Meloni yra konservatorių ir reformistų frakcijos Europos Parlamente prezidentė. Girdama Scrutoną Milano dienraštyje „Il Giornale“ sausio mėnesį ji rašė: „Mano, kaip Europos koncervatorių partijos prezidentės, tikslas yra viešinti Rogerio Scrutono mintis, kaip pamatines Europos koncervatizmui, ypač tai paaiškinti jaunimui.“
Greitu metu iš Draghi, kuris yra jau šeštas iš eilės nerinktas pirmininkas nuo 2011 metų, tikimasi, kad jis praplės ribojimus ir nepaskiepytiems italams uždraus keliones traukiniais, lėktuvais, laivais ir metro, bet ne autobusais, nes jų suvaldyti nesugeba.
Nors Draghi dar neminėjo draudimo dirbti nevakcinuotiems italams, šis dekretas eina link to, ypač jo nutaikytose erdvėse, o ir ligoninių sektoriuje. Nuo balandžio mėnesio skiepyjimasis tapo privalomu sveikatos darbuotojams, nors daugelis atsisako tai daryti, o jeigu naujasis Delta variantas pradės plisti eksponentiškai (šiuo metu Italijoje yra apie 6000 naujų atvejų per dieną, tai yra daug mažiau nei Prancūzijoje ar Britanijoje) vakcinacija tikrai bus priverstinė ir mokytojams nuo kitų mokslo metų pradžios rugsėjį. Teisininkai turbūt džiaugiasi, žinodami, kad turės daug brangaus darbo, kai taip yra puolamos žmogaus teisės, privatumas ir įsidarbinimo įstatymai.
Pasaulio sveikatos organizacijos duomenimis, Italijoje bent viena doze pasiskiepyję yra bent 63,5% žmonių. Galime tai palyginti su 61,8% Prancūzijoje ir 68,95% Britanijoje. Yra paskaičiuota, kad 69% Italijos visuomenės, kuriems yra daugiau nei 12 metų yra gavę bent vieną dūrį. Tai palieka milžinišką žmonių kiekį, daugiau nei 17 milijonų, kuriems uždrausta bet kokia bendruomeniška veikla nuo praėjusio penktadienio. Daugelis iš jų yra paugliai ar jauni suaugusieji, tad turi minimalų šansą turėtų blogų pasekmių sergant COVID-19, net jei ir nebus vakcinuoti.
Tačiau šis individo laisvės ribojimas sulaukė palyginus mažai viešų protestų Italijoje. Tuo tarpu, Prancūzijoje šimtai tūkstančių išėjo į gatves protestuoti prieš Macrono panašius diskriminuojančius draudimus neskiepytiems. Vis dėlto Italijoje tik vienas ar kitas tūkstantis žmonių susirenka parodyti savo nepasitenkinimą žaliuoju pasu.
Tai yra ganėtinai keista, ypač žinant, kad „Italijos broliai” yra populiariausia partija Italijoje. Kartu su La Lega, kuri tarptautinių medijų irgi yra vadinama kraštutine dešine. Praėjusiuose 2018 metų rinkimuose Italijos broliai surinko vos 4% balsų, tačiau apklausos rodo, kad šiandien ją palaiko apie 20%, panašiai kaip ir La Lega. Visa tai leidžia daryti prielaidą, kad šios dvi partijos kartu su Berlusconi Forza Italia, susilpnėjusia partija, kurią šiandien palaiko tik apie 8% visuomenės, turėtų sudaryti kitą vyriausybę, kurios rinkimai turi įvykti iki 2023 metų birželio.
Jų aršiausi priešininkai, kariųjų pažiūrų Parito Democratico (Demokratų partija) renka 19% palaikymo apklausose, o alternatyvios kairės partija Cinque Stelle (Penkios žvaigždės) vos siekia 16%.
Visai kaip ir Meloni, La Lega lyderis Matteo Salvini yra prieš žaliąjį pasą, tačiau jie yra dalis Draghi vyriausybės, todėl neturi galimybės kritikuoti šių pasiūlymų. Nei Meloni, nei Salvini nėra antivakseriai ir netiki su skiepais susijusiomis konspiracijos teorijomis, jie abu yra pasiskiepyję, tačiau nesutinka su priverstiniu vakcinavimu.
Vienas iš paaiškinimų, kodėl Italijoje protestai yra tokie menki, susijęs su tuo, kad pagal apklausas nuo dviejų trečdalių iki trijų ketvirtadalių italų palaiko žaliąjį pasą, visai kaip ir dauguma Italijos brolių ar La Lega šalininkų. Tačiau taip pat ir Prancūzijoje daugelis palaiko tokią idėją, nors tai nesustabdė masinių protestų.
Mano spėjimu taip yra dėl itališko būdo. Italijoje du dešimtmečius vyravo fašizmas, o Mussolini buvo itin populiarus tarp italų iki pat pražūtingo aljanso su Hitleriu. Net ir po fašizmo griūties 1945 metais demokratiška Italija neužtikrino individualios laisvės. Palyginus su Britanija, kurioje iki pat įstojimo į Europos sąjungą, žmogus galėjo laisvai daryti, ką nori, nebent yra įstatymas, kuris to neleido, Italijoje, kaip ir kitose valstybėse, kurių teisė buvo paremta Napoleono kodu, žmogus neturėjo laisvės nieko daryti, kol negaudavo valstybės leidimo.
Geriausias laisvės deficito Italijoje pavyzdys yra būtinos tapatybės kortelės, metus trunkantys teismai be jokių rezultatų ir ypač kelių rūšių policija, kuri apsiginklavusi iki dantų, gali bet kada blokuoti kelią ir vykdyti reidus. Tą jie ir daro. Visada.
Šis itališkasis gyvenimo būdas pilnai susitapatina su draudimais nevakcinuotiems asmenis ir nemato juose grėsmės, tačiau taip pat yra puiki vieta diktatūrai įsigalėti ir kenkti laisvei.
Meloni tame pačiame Giornale strapsnyje rašė: „Mano manymu, brangiausias kultūrinis palikimas, kurį Scrutonas mums paliko, yra jo puikus gebėjimas paaiškinti, kodėl reikia mylėti tiek mažą, tiek didelį, pagal jį, jie abu yra verti rūpesčio. Jis manė, kad mažų bendruomenių tradicijų ir aukščiausių politinių pergalių, tokių kaip laisvė tautų, kurios buvo pavergtos Tarybų Sąjungos, išsaugojimas yra lygiai svarbūs. Jis mums bandė paaiškinti, kad konservatizmas gimsta iš įsitikinimo, jog gėrį sunaikinti yra lengva, tačiau jį sukurti sunku.“
Keista matyti, kad vienas svarbiausių Anglijos konservatorių – Rogeris Scrutonas – turi tokią didelę įtaką vienai iš jauniausių Italijos lyderių, kuri galimai bus kita premjerė, transformuojanti jų mažą partiją į rinkumuose dominuojančią, konservatyvią jėga, kuri yra sukurta individualios laisvės principu.
parengta pagal vertimą iš The Spectator
Rašyti komentarą