Ben Shapiro. Vakarų problema

2017 m. spalio mėn. 18 d.  paskaita Tenesio universitete Noksvilyje,  JAV. Pranešimo pradžioje Benas Shapiro paprašė pakelti rankas auditorijoje esančius leftistus ir paprašė visų dalyvių jiems paploti už drąsa, nes jų idėjos tuoj bus kritikuojamos paskaitoje.

Taigi, norėčiau aptarti dabartinio mūsų visuomenės (turima omenyje JAV, bet galima teigti ir  platesne prasme – Vakarų civilizacijos)  akivaizdaus susipriešinimo gilumines priežastis.

Daugumoje atvejų tai susiję su tuo, kad mes primetam vieni kitiems pačius niekšingiausius motyvus. Todėl aš iškarto norėčiau patikslinti kelis klausimus, kad paskui galėčiau kalbėti apie tai, kas mus iš tikrųjų skaldo.

Todėl keli klausimai auditorijai:

Prašau jūsų pakelti rankas -

- kas iš šioje auditorijoje esančių konservatorių mano, kad afroamerikiečiai genetiškai yra mažiau išsivystę? – Gerai – tiems kas nemato visos auditorijos – nė vienos pakeltos rankos.

- kas iš šioje auditorijoje esančių konservatorių mano, kad moterys a priori  turi mažiau  sugebėjimų užimti bet kokias pareigas? – nė vienos rankos;

- kas iš šioje auditorijoje esančių esate įsitikinę, kad neturtingi žmonės  - a priori blogi ir yra užsitarnavę savo kančias? – nė vienos rankos;

Dabar mes galim pamiršti apie šiuos motyvus. Paprastai būtent tokios idėjos yra reguliariai priskiriamos visiems, kurie yra mano barikadų pusėje. Dešinieji yra pastoviai kaltinami panašiais dalykais - vadinami rasistais, seksistais, ksenofobais, homofobais, atseit mes nekenčiam gėjų, nekenčiam afroamerikiečių, nekenčiam moterų. Ir visa tai – netiesa. Tokiu būdu iškyla klausimas – kodėl mes pastoviai vieni kitiems primetinėjame panašius motyvus?

Aš manau, kad tai liečia kažką labiau pamatinio, o ne vien tik kasdienius politinius debatus. Mano manymu, Vakarų pasaulyje įvyko tam tikros destruktyvios permainos. Per kelis paskutinius dešimtmečius – JAV , o bendrai Vakaruose – per kelis pastaruosius šimtmečius.

Problema yra ši: mes, kaip šalis ir paėmus bendrai – visi Vakarai  jau nebeturime bendro supratimo apie savo egzistavimo tikslą. Mes netgi jau nesame vientisa visuomene – todėl, kad mes neturime bendro supratimo, kokia turi būti mūsų šalis. Todėl pamėginkime grįžti prie svarbių klausimų. Koks gi yra gyvenimo tikslas? Ką reiškia būti žmogumi? Ką reiškia būti kartu visuomenėje? Ko mes trokštame?  Ką mes norime pasiekti visi kartu? Nes jeigu mes negalim pasiekti sutarimo šiais klausimais, mes negalėsim sutarti net ir paprasčiausiais klausimais – pavyzdžiui, pripažinimo, kad mes  vadovaujamės geranoriškais motyvais. 

Todėl pradėkime nuo šaknų. Ne nuo Howardo Zinno Amerikos, anot kurio visi JAV tėvai-įkūrėjai buvo niekšai, norėję apginti nuo visų savo asmeninius turtus – tai neistoriška ir tai nėra tiesa. Pradėkime nuo tikrųjų pagrindų, nuo to, kas apsprendė Ameriką – ir tai be jokios abejonės yra laimės siekio idėja. Bet kai Thomas Jeffersonas ir kiti JAV tėvai-įkūrėjai kalbėjo apie laimę, jie neturėjo mintyje galimybės kaip reikiant atsipalaiduoti ir parūkyti savo kambaryje „žolytę”. Jie turėjo omenyje visai konkrečią idėją: jų supratimas apie laimę ir jos siekį kilo iš Aristotelio minties apie savo tikslo išsipildymą gyvenime. Tai – siekis to, kad taptum doru žmogumi. Tai yra tai, kas daro jus laimingesniu – dorybingumo siekis. Jūs gyvenate laisvoje visuomenėje, kad naudodamiesi savąja laisva valia, siektumėte tapti geresniu, kad atitiktumėte bendrajai misijai, kuri taps mums suprantama, jei mes paprasčiausiai šiek tiek pamąstysime. Tai Aristotelio idėja apie prigimtines teises, kuri įkvėpė daugelį JAV  tėvų–įkūrėjų. Amerikiečių visuomenė (Vakarų visuomenė kaip visuma, o Amerika – kaip viso Vakarų pasaulio apoteozė) pastatyta ant dviejų pamatų – Atėnų ir Jeruzalės.

Judėjų-krikščionių vertybinė sistema ir Atėnų minties mokykla, anot kurios, teisingas tikslas gali padaryti jūsų gyvenimą laimingu ir sąmoningu. Judėjų-krikščionių vertybinė sistema mus moko, kad asmuo yra vertingas, kad mes sukurti pagal Dievo paveikslą ir panašumą,  kad žmogus kaip toks yra didžiausia vertybė. Štai ką reiškia lygybę iš konservatyvaus požiūrio taško, iš šeimyninių vertybių taško. Iš šio požiūrio taško lygybė nėra tai, kad mes visi lygus savo sugebėjimais. Tai nereiškia kad visi žmonės vienodai sugeba įvykdyti tas pačias užduotis. Aš niekada profesionaliai nežaisiu futbolo – bet tai nereiškia, kad aš ir Leonelis Messis nesame lygūs prieš Dievą. Tiesa ta, kad esminė Vakarų koncepcijos idėja yra išreikšta Biblijos Pradžios knygoje 1:26 – visi mes ir kiekvienas iš mūsų yra sukurtas pagal Dievo paveikslą ir panašumą. Tai yra Vakarų civilizacijos kertinis akmuo. 

Kita svarbiausioji Vakarų civilizacijos idėja kilo iš Atėnų, iš antikinių graikų minties: norint elgtis dorai, reikia remtis protu, o ne jausmais. Mes turime stengtis, kad mūsų jausmai derėtų ir derintųsi su protu (o ne atvirkščiai). Nes jeigu mes neprotaujame logiškai, nesinaudojame faktais ir logika – mes darome kažką ne taip. Jaučia gyvūnai, jaučia naujagimiai – suaugęs žmogus turi protą. JAV tėvai – įkūrėjai tikėjo abiem šiom idėjom, jie tikėjo kad laimė glūdi abejose šiose idėjose. Tu turi užduotį šioje Žemėje ir remiantis judėjų-krikščionių morale, ji glūdi tikėjime Dievu, pripažįstant asmens vertingumą ir taip pat remiantis Atėnų mokykla – siekyje tobulėti pažįstant vidinį save ir darbu su savimi. 

JAV tėvai-įkūrėjai tikėjo abiem šiais dalykais. George’as Washingtonas gerai tai  suformulavo: „Mintis apie tai, kad žmogaus laimė ir jo moralinė pareiga yra neperskiriami dalykai, visada mane skatins siekti laimės per moralinės  pareigos vykdymą”. Tokiu būdu tėvai-įkūrėjai turėjo ne tik bendrą tikslą, bet ir jo įgyvendinimo planą. Norint pasiekti laimę, kaip ją suprato tėvai-įkūrėjai, jums reikalingi 4 veiksniai:

1. Konkretaus asmens gyvenimo tikslas; Kiekvienas iš mūsų turi turėti kokį nors tikslą; Be gyvenimo tikslo ir jūs ir jūsų gyvenimas niekingi ir verti gailesčio. Tikslo egzistavimas tampriai susijęs su pačia būtimi.

2. Asmeninis pajėgumas (potencialas). Tu turi būti įsitikinęs, kad tu pats atsakai už savo likimą

Ne visuomenė, ne genai – tu pats asmeniškai. Tu, kaip laisva ir nepriklausoma asmenybė, sugebi padaryti savo gyvenimą geresnį.

3. Kolektyvinis visuomenės tikslas. Mes – socialios būtybės, mes egzistuojame kartu su kitais ir mes turime jausti, kad kovojame siekdami to paties tikslo. Mes turime jausti, kad mes kovojame dėl kažko geresnio.

4. Mums reikalingas visuomeninis pajėgumas (potencialas). Mes turime jausti, kad visuomenė juda link to bendro tikslo.

Kaip jau minėjau, asmeninis tikslas mums reikalingas,  nes be jo gyvenimas netenka prasmės. Pasikartosiu, kad apie tai kalba ir Šventas raštas ir Aristotelis: jūs, kaip asmuo, jeigu net esate negyvenamoje saloje, turite turėti gyvenimo tikslą – jūsų tikslas mąstyti, garbinti Dievą, tapti geresniu – jūs turite gyvenimo tikslą, nepriklausomą nuo kitų asmenų lūkesčio. Bet šiuolaikinėje visuomenėje mes klaidingai interpretuojame šią asmeninio tikslo idėją , iškrypusią į individualizmą, kuris tampa malonumų siekiu – “elgiuosi kaip man patinka”, “kaip noriu, taip naudojuosi savo laisve”, “ką noriu, tą ir darau”. Ir jūs iš tikrųjų turite galimybę daryti viską, ką norit -prašom. Bet mintis, kad visa visuomenė gali būti grindžiama asmeninio malonumo idėja- yra melas ir būtent dėl to James Adams tvirtino, kad tik dori ir religingi žmonės gali įkurti laisvąją konstitucinę respubliką, ir niekas daugiau. Bet turėti tiktai tikslą – nepakanka. Mes turime tikėti, kad esame pajėgus įveikti išsikeltus uždavinius. Jeigu mes tuo netikime – mes pasiduodame. Nusiviliame. Atsisakome kovoti.  Deja, tokiu atveju daugelis taip pat pasisakė prieš asmeninio potencialo idėją. Aš pakalbėsiu apie tai vėliau. Kad tikėtum savo galimybėm (potencialu),  tu turi tikėti savo sugebėjimu turėti tikslą. Tu turi tikėti aiškiai apibrėžtomis idėjomis, apie kurias mes net nesusimąstome. Pavyzdžiui, kad tu – žmogiškoji būtybė, o ne šiaip paprasta nuolat atsinaujinančių ląstelių sankaupa. Tu – savarankiška asmenybė, tu kasdien priiminėji sprendimus ir atsakai už jų pasekmes, naudodamasis tuo, ką mes vadiname intelektu. Visos šios idėjos iš mūsų buvo atimtos – apie tai šnekėsiu vėliau.  Trečia – jums reikalingas kolektyvinis tikslas. Mes turime priimti sprendimą, ką mes norime pasiekti visi kartu. Mes, kaip visuomenė turime siekti padaryti pasaulį geresnį. Būtent dėl to Jeffersonas vadino Ameriką „Laisvės imperija“. Mes turime tam tikras vertybes, už kurias norime kovoti kartu. Dėl to mes sukūrėme savo šalį – kad įtvirtinti šias idėjas savo namuose ir aplinkoje. Ir galiausiai, mums reikalingas visuomeninis pajėgumas. Mums reikalingas balansas tarp visuomenės, kuri tiki bendromis vertybėmis ir, tuo pačiu metu, visuomenės, kuri tiki mūsų laisva valia siekiant šių vertybių. Mums nereikalinga teokratija, kai valstybė tiesiog priverčia daryti vienokius ar kitokius dalykus- bet mes nenorime ir anarchistinės tvarkos, kai išvis nėra jokio socialinio saugumo ir tarpusavio palaikymo, kai iš jūsų gali bet kurią akimirką atimti bet ką.

Taigi, reziumuojant –asmeninis tikslas, asmeninės galimybės, visuomeninis tikslas ir visuomeninės galimybės – tai keturi dalykai, kurie mums reikalingi siekiant laimės. Kairieji sunaikino visas šias keturias vertybes. Aš turiu omenyje ne tik JAV kairiuosius- aš turiu omenyje ir marksistus (žmones, kurie prastūminėja socialistinę demokratiją remdamiesi Marksu). Marksas atsisakė visų šių vertybių, bent jau savo mokymo pagrinduose. Tai liečia ir žmones, ėjusius ta linkme dar prieš Marksą, pavyzdžiui David Hume. Paskutinius keturis šimtmečius buvo filosofų, kurie teigė, kad tam tikri šių keturių vertybių aspektai turi būti sunaikinti. 

Visų pirma – asmeninis tikslas: kairieji mano, kad nėra jokio asmeninio galutinio tikslo, kurį pripažįsta visi. Kad mes, kaip žmogiškos būtybės nepripažįstam vieno, bendro visiems,  galutinio tikslo. Kad ne visi iš mūsų siekiame tobulėjimo, kad nėra Aristoteliškojo dorybių siekio – yra tiktai tai, ko aš užsigeisiu konkrečią akimirką. Mano asmeninis tikslas – tai, ko aš užsigeisiu šiandien. Toks požiūris galutinėje išdavoje palieka mus visiškai vienišus bedieviškoje visatoje, iš kurios mes stengiamės iškąsti savo kąsnį. Toks Jean- Paul Sartre egzistencializmas. Problema ta, kad jei mes sukursime tuo pagrindu visuomenę, mes gausime chaotišką individų, kurių niekas nejungia tarpusavyje, kratinį, todėl kad visi mes – solipsistai, narcizai, galvojantys tik apie save. Tokiu atveju, mums bus labai sunku sugyventi visuomenėje, kiekvienam  priskirinėjant sau kuo geriausius motyvus, o likusiems – kuo blogiausius. Kiekvienas galvos, kad „mano asmeninis tikslas pats geriausias, o tavo – niekam tikęs“ ir jeigu tarp mūsų kilo konfliktas – tai nė dėl tos priežasties, kad mes neturime vieno bendro tikslo, o dėl to, kad aš teisus, o tu – ne, net jeigu aš negaliu įrodyti, kodėl teisingas būtent mano asmeninis tikslas.

Antra: individualios galimybės. To kairieji nekenčia iš tikrųjų. Idėją, kad tu esi pajėgus savarankiškai priimti sprendimus kairieji  atmeta galutinai nuo pradžios iki pat pabaigos.  Visų pirma – kairuoliška mokslinio materializmo koncepcija sunaikina pačią individualumo idėją, tą idėją, kad tu, kaip asmenybė esi pajėgus būti savarankišku. Jeigu jūs esate mokslinio determinizmo šalininkas, tai jūs tikite, kad visą žmogiškąją veiklą galima paaiškinti galvos smegenyse esančių neuronų veikimu arba mus supančios tikrovės įtaka. Tai yra -  viskas, kas mes esame –cheminių junginių, neuronų ir biologinių funkcijų  rinkinys. Tokiu atveju jūs negalite išreikšti savo valios. Kaip jūs galite tobulėti? Tai oksimoronas – jūs negalite tobulėti. Jūs net ne asmenybė, tiesiog – būtybė, mėsos gabalas, be tikslo egzistuojantis visatoje. Jūs neturite jokios reikšmės, jūs nesate nė kiek vertingas. Sveiko proto taip pat neegzistuoja – anot jų teorijos. Tai viso labo tik socialinis konstruktas. Tai viso labo tik neuronų rinkinys, kuris kiekvieno individo – skirtingas. Gerai – jeigu intelektas – tai tik  neuronų judėjimas priekinėje smegenų žievėje, kuom jis skiriasi nuo neuronų judėjimo migdoliniame kūne? Kame skirtumas? Remiantis šiuo – jūs neturite laisvos valios. Bet kairieji marksistai nuėjo dar toliau- jie teigia, kad jūs esate tik sociumo įtakos rezultatas. Būtent taip parašyta nuostabaus lankstinuko (rasto prieš paskaitą universiteto teritorijoje-vert.) skirsnyje „Pagrindiniai mitai apie socializmą“ : „Faktas – socialinė terpė apsprendžia mūsų elgseną“. Marksistai teigia, kad žmogus tampa geresniu tam tikrų jį įtakojančių aplinkybių  dėka. Ir jeigu mes paprasčiausiai pakeisim mus supančią visuomenę (toks dalykas, kaip žmogaus prigimtis jiems neegzistuoja), jūs tapsite jus supančios aplinkos ir visuomenės poveikio šalutine išdava. Aš nepasakyčiau, kad tokia interpretacija - gera motyvacija keltis kiekvieną rytą iš lovos. Visata mus valdo kaip kamuolį futbolo aikštėje – mėgaukitės! Jūs– laisvai krentantis akmuo iš Spinozos teorijos, bet tuo pačiu jūs suvokiate, kad tai ne jūsų valia, jūs metė kažkas kitas, ir štai jūs ten tiesiog sklendžiate, ir tiek.

Trečia: kolektyvinis tikslas. Kairieji pakeitė tradicinius kolektyvinius tiklsus naujais. Remiantis tradiciniais įsivaizdavimais, mes, kaip visuomenė, galime padaryti užduotį būti dorais prieinamesne, suteikiant individui galimybę veikti remiantis jo laisva valia, bet ir tuo pačiu, nustatant tam tikras socialines normas, ne „nuleistas iš viršaus“ (valstybės), kurios ugdys piliečių dorybes. Tai – visuomenės užduotis, kaip teigė Jone Adams. Ne teokratija, bet ir ne anarchija, o visuomenė, kuri tau garantuoja laisvę savarankiškai atrasti kelią į dorovę, kurdama nevyriausybinius institutus (turbūt turima omenyje religinės institucijos – bažnyčia / sinagoga- vert.), kurie proteguos šias idėjas. Tai, ir šių idėjų plėtra visame pasaulyje ir buvo bendrojo tikslo samprata. Kairieji vietoj šito sugalvojo utopiją. Aristotelis ir Biblija jiems daugiau neegzistuoja – todėl dabar mes stebime visokias utopines bendrojo tikslo idėjas. Pavyzdžiui – komunizmas: perskirstysim visą nuosavybę ir viskas savaime staiga pagerės. Jūs, kaip asmenybė daugiau nieko nereiškiate – o ir kodėl turėtumėt? – juk jūs – tik mėsos gabalas. Mišką kerta, skiedros lekia- vardan tos - Utopijos! Jau egzistuojančius socialinius institutus, susiformavusius praeityje, būtina sunaikinti, kad sukurti kažką naują: kairieji, bandydami įgyvendinti  savo siekį sukurti naują visuomenę, sugalvojo intersekcionalistinę hierarchiją, remiantis kuria, mes daugiau nesame vienos visuomenės su bendromis vertybėmis nariai –dabar mus skiria mūsų biologinės charakteristikos , kas ganėtinai keista. Jūs jau nebe asmenybė su savo idėjomis ir tikslais – jūs dabar esate tam tikros grupės atstovai, ir niekas kitko. Jūs esate afro-amerikiečių grupės nariai, baltųjų grupės nariai, azijiečių grupės nariai – dar daugiau, kadangi visuomenei nėra būdingas teisingumas, mes dabar galime nustatyti, kiek svari ir kiek verta dėmesio yra jūsų nuomonė, priklausomai nuo to, kokiai grupei priklausote. Tai ir yra intersekcionalizmas. Kaip jau sakiau – tai hierarchija: jeigu jūs LGBT atstovas – jūs pačiame viršuje, ir jūsų nuomonė reikšmingesnė, nes jūs buvote pažeidžiamiausia grupe, žemiau – afroamerikiečiai, dar žemiau – lotynų-amerikiečiai, azijiečiai, moterys, žydai ir galiausiai – baltieji. Ir mes galime nustatyti, kiek svari jūsų nuomonė, priklausomai nuo to, kokiai biologinei grupei jus priklausote (ar nepriklausote). Toks požiūris vargu bau apdovanos jus tikslu, kuris būtų vertas,  kad dėl jo kovotum.

Ir galiausiai, kolektyvinės galimybės. Pasikartosiu, kairieji nemano, kad mes turime gyventi visuomenėje, kuri tiki abiem dalykais tuo pačiu metu:  socialinėmis normomis ir laisve. Vietoje to, anot jų, mums reikalinga visuomenė, kuri vers jus elgtis tam tikru būdu, juk galiausiai tai vienintelis mus jungiantis dalykas – Barakas Obama pasakė 2012 metais : „valstybė- vienintelis likęs dalykas, kuris mus dar jungia“. 

Taigi, štai prie ko nori privesti kairieji: pasaulis, kuriame individo asmeninis tikslas nėra susietas su dora, pasaulis, kuriame judėjų-krikščionių (vakarietiška) idėja apie bendrąjį gėrį yra pakeista į klasinę-klaninę santvarką, kurioje kiekvienas iš mūsų neturi jokios vertės, ir mūsų vienintelis tikslas – būti varžteliais tam tikro visuomeninio tikslo mechanizme. Tai yra tai, su kuo mes turime kovoti ir ką mes turime turėti omenyje, nes Amerika buvo sukurta naudojant visiškai priešingas šioms idėjas.

Ta priežastis, dėl kurios mes pastoviai kovojame vieni su kitais ir nekenčiame vieni kitų yra ta, kad ten, kur mūsų širdyje turėtų būti vieta bendrajam tikslui, žioji skylė, kurią mes užpildome pykčiu. Anksčiau mes turėjome tikslą. Dauguma žmonių mūsų visuomenėje gyveno vardan tikslo. Šie žmonės tikėjo į pasaulio tobulėjimą ir siekė iš esmės savo ir savo šeimos,  artimųjų tobulėjimo, pažangos , savo padėties pagerinimo.

Ir tai iš mūsų atėmė. Mes nesugebame siekti to, mes neturime tikslo, mes neturime šalies, kuri duoda mums tokį tikslą. Mūsų šalis persunkta neapykantos, žmonės – persisunkę pykčio su nedorais tikslais. Bet mes vis dar turime gyvenimo motyvaciją – ir šiuo metu tai -pyktis. Todėl mes nekenčiame vieni kitų, mes siutiname vieni kitus. Netgi tai, kad tas, ką sako oponentas yra paremta faktais – mums nesvarbu. Net tiesa mūsų nevienija. Visa, kas mus jungia- tai pyktis. Mes tikime, kad kiti žmonės nori mums pakenkti ir pyktis pripildo mūsų gyvenimą prasme. Bet pyktis negali suteikti mums prasmę. Tikslas suteikia mums prasmę. Tikslas suteikia mums priežastį kovoti dėl laimės. Ir mes galim susigražinti sau tikslą, tai – nesunku.

Visa, ko iš mūsų reikia – tai šiek tiek savarankiško protavimo ir išsilavinimo, bei ištikimybės kai kurioms tradicinėms vertybėms. Ne visoms- bet kai kurioms iš jų. Tikėjimas savimi, tikėjimas galimybe pasiekti tikslą, pasitikėjimas savo protu, savo sugebėjimais, atkakliu darbu. Tikėjimas amerikietiška sistema, kuri suteikia mums laisvę pasiekti kažką gyvenime, o ne palaidoti save po mitų apie savo nereikalingumą svoriu. Ir jeigu mes grįšime prie savo šaknų, atsiminsime, kodėl mes esame vertingi kaip asmenybės ir kodėl Amerika buvo įkurta ant šitokių pamatų, mes vėl galime atgauti laisvę.  Ir mes vėl galime pamilti vienas kitą, vietoje to kad nekęsti vienas kito ir perkandinėti gerkles vieni kitiems.

iš anglų kalbos vertė Emilis Acus