Roberto de Mattei. Pranciškus pradėjo karą, kuris baigsis Tradicijos triumfu

Katalikų Tradicija Popiežiaus Pranciškaus 2021 m. liepos 16 d. paskelbto motu proprio Traditionis custodes tikslas yra užgniaužti bet kokią...

Katalikų Tradicija

Popiežiaus Pranciškaus 2021 m. liepos 16 d. paskelbto motu proprio Traditionis custodes tikslas yra užgniaužti bet kokią ištikimybę tradicinei liturgijai, tačiau iš tikrųjų tai įžiebs karą, kuris neišvengiamai baigsis Bažnyčios Tradicijos triumfu.

Kai 1969 m. balandžio 3 d. Paulius VI patvirtino Novus Ordo Missae, jis galvojo, jog po kelių metų iš tradicinių Mišių bus likęs tik atsiminimas.  Bažnyčios ir modernaus pasaulio susitikimas, kurio „integralaus humanizmo“ vardu siekė Paulius VI, numatė viso „konstantiniškos“ Bažnyčios palikimo išnykimą. Būtent taip ir atrodė – kad senovinis Romos ritas, šv. Pijaus V atstatytas 1570-aisiais po praūžusio protestantų liturginio siautėjimo, yra pasmerktas išnykti.

Tačiau dar niekada spėjimas nepasirodė toks klaidingas. Šiandien seminarijos kenčia nuo pašaukimų stygiaus, o parapijos tuštėja, kartais apleidžiamos ir pačių kunigų, paskelbiančių apie santuoką ir grįžtančių į civilinį gyvenimą. Priešingai, vietos, kuriose švenčiama tradicinė liturgija ir skelbiamas visų laikų tikėjimas ir moralė, yra pilnos tikinčiųjų ir joms netrūksta pašaukimų. Tradicinės Mišios reguliariai aukojamos 90 valstybių visuose pasaulio žemynuose, o juose dalyvaujančių tikinčiųjų skaičius auga metai iš metų, stiprėjant tiek Šv. Pijaus X brolijai, tiek ir Ecclesia Dei institutams, įkurtiems po 1988 metų. Šį augimą dar labiau paspartino koronavirusas, kai po Komunijos dalijimo į rankas įvedimo daugybė tikinčiųjų pasibjaurėję tokia desakralizacija paliko savo parapijas ir prisijungė prie bendruomenių, kur Šventoji Eucharistija ir toliau teikiama ant liežuvio.

Šis sielų judėjimas gimė kaip reakcija į tą „formos nebuvimą“ naujojoje liturgijoje, kurį Martinas Mosebachas gerai aprašė savo esė „Beformystės erezija“. Progresyvūs autoriai, tokie kaip Adrea Riccardi iš Šv. Egidijaus bendruomenės, skundžiasi dėl Bažnyčios socialinio išnykimo, bet viena iš to priežasčių kaip tik ir yra naujosios liturgijos negebėjimas patraukti ir perteikti šventumo ir transcendentiškumo. Tik absoliučiame dieviškame transcendentiškume išreiškiamas Dievo ir žmogaus absoliutus artumas, – taip pastebėjo kardinolas Ratzingeris savo knygoje, kurią prieš išrenkant popiežiumi pavadino „Įvadu į liturgijos dvasią“. Tuometinis Tikėjimo kongregacijos prefektas, visuomet savo domėjimosi centre laikęs liturgiją, po tapimo popiežiumi Benediktu XVI, 2007 m. liepos 7 d. išleido motu proprio Summorum Pontificum, kuriame senoviniui Romos ritui (deja, pavadintam „ekstraordinarine forma“) sugrąžino pilnaverčio piliečio teises, kurios nors teisiškai niekada nebuvo atimtos, de facto buvo pasiglemžtos keturiasdešimt metų.

Summorum Pontificum prisidėjo prie tradicinių Mišių centrų suklestėjimo ir aukšto lygio studijų apie senąją ir naująją liturgiją gimimo. Jaunų žmonių judėjimą už tradicinės liturgijos atstatymą lydėjo tokia gausybė naujos literatūros, kad visos jos čia paminėti neįmanoma. Užteks tarp naujausių darbų paminėti Abbé Claude Barthe darbus Histoire du missel tridentin et de ses origines ir La Messe de Vatican II. Dossier historique; Michaelo Fiedrowiczo darbą The Traditional Mass: History, Form, and Theology of the Classical Roman Rite ir Peterio Kwasniewskio Noble Beauty, Transcendent Holiness: Why the Modern Age Needs the Mass of Ages. Progresyviajame lauke tokio lygio studijų nerasime.

Susidūręs su šiuo kultūrinio ir dvasinio atgimimo judėjimu, popiežius Pranciškus reagavo liepdamas Tikėjimo doktrinos kongregacijai išsiuntinėti vyskupams klausimyną apie Benedikto XVI motu proprio taikymą. Apklausa buvo sociologinė, bet išvados, kurias Pranciškus iš jos padarė – ideologinės. Nėra reikalo daryti apklausą, kad pamatytum, jog bažnyčios, lankomos liturginei tradicijai ištikimų tikinčiųjų, visada pilnos, o paprastos parapijos vis sparčiau tuštėja. Tačiau savo liepos 16 d. laiške vyskupams, kuris pridėtas prie motu proprio, popiežius Pranciškus tvirtina: „Atsakymai atskleidžia situaciją, kuri mane liūdina, ir įtikina mane, kad yra būtina įsikišti. Deja, pastoraliniai mano pirmtakų tikslai – padaryti viską, kas įmanoma, kad būtų užtikrinta, jog visi, tikrai trokštantys vienybės, surastų galimybę likti šioje vienyje ar atrasti ją iš naujo – dažnai buvo visiškai atmetami.“ Pranciškus prideda: „Aš nuliūdintas, kad instrumentiškas 1962 m. Missale Romanum naudojimas dažnai charakterizuojamas ne tik liturginės reformos, bet ir paties Vatikano II susirinkimo atmetimu, teigiant, remiantis nepagrįstais ir netvariais argumentais, kad jis išdavė Tradiciją ir „tikrąją Bažnyčią“. Todėl aš priimu tvirtą sprendimą panaikinti visas normas, instrukcijas, leidimus ir papročius, buvusius prieš šį motu proprio.“

Popiežiui Pranciškui neatrodė svarbu įsikišti, kai pleištą į vienybęį įkalė Vokietijos vyskupai, dažnai puolantys į ereziją Vatikano II susirinkimo vardu; jis įsitikinęs, kad vienintelis dalykas, grasinantis Bažnyčios vienybei, yra abejonės Vatikano II susirinkimu, kaip kad jos buvo keliamos ir dėl Amoris Laetitia, iki šiol nesulaukiant atsakymo. Todėl motu proprio Traditionis custodes 1 skyriuje teigiama: „nuo šiol šventųjų Pauliaus VI ir Jono Pauliaus II patvirtintos knygos, atitinkančios Vatikano II Susirinkimo potvarkius, yra vienintelė Romos apeigų lex orandi išraiška.“

Kalbant iš teisinės pusės, individualaus kunigo laisvės aukoti Mišias pagal liturgines knygas, priimtas prieš Pauliaus VI liturginę reformą, suvaržymas yra aiškiai neteisėtas aktas. Iš tikrųjų Benedikto XVI Summorum Pontificum pakartojo, kad tradicinis ritas niekada nebuvo uždraustas ir kad kiekvienas kunigas turi pilną teisę švęsti jį bet kurioje pasaulio vietoje. Traditionis custodes šią laisvę interpretuoja kaip privilegiją, kurią gali atimti aukščiausias įstatymų leidėjas. Tačiau šis modus procedendi yra višikai savavališkas, nes tradicinių Mišių teisėtumas nekyla iš privilegijos, o iš subjektyvios individualaus tikinčiojo – pasauliečio, kunigo ar vienuolio – teisės. Benediktas XVI niekada nieko „nesuteikė“, bet tik pakartojo teisę naudoti „niekada nepanaikintą“ 1962 m. mišiolą ir juo dvasiškai mėgautis.

Principas, kurį Summorum Pontificum pripažįsta, yra šv. Pijaus V 1570 m. liepos 14 d. bulės Quo primum nekintamumas. Kaip pastebėjo žymus kanonų teisės žinovas Abbé Raymond Dulac, Pijus V taip pat nesukūrė nieko naujo, o tik atstatė senovinę liturgiją, pripažindamas kiekvienam kunigui teisę ją švęsti amžinai. Joks popiežius neturi teisės panaikinti ar pakeisti rito, kuris siekia apaštališkąją Tradiciją, buvo formuotas daugybę amžių – tokio kaip vadinamasis šv. Pijaus V ritas. Tai patvirtina garsus liturgijos žinovas mons. Klausas Gamberis savo veikale, kurio prancūziškajam leidimui pratarmę parašė kardinolas Ratzingeris (La Réforme liturgique en question, Editions Sainte-Madeleine, 1992).

Šia prasme motu proprio Traditionis custodes gali būti laikomas rimtesniu aktu nei paraginimas Amoris laetitia. Motu proprio ne tik yra kanonų taikymo, kurio nėra posinodiniame paraginime. Amoris Laetitia siekia suteikti prieigą prie Eucharistijos tiems, kurie šios teisės neturi, o Traditionis custodes atima amžinųjų Mišių dvasinį gėrį iš tų, kurie į šį gėrį turi nepaneigiamą teisę ir kuriems jis reikalingas tikėjimo išlaikymui.

Ideologiniai tikslai akivaizdūs ir a priori laikant sektantiškomis tikinčiųjų grupes, prisirišusias prie Bažnyčios liturginės tradicijos. Apie šiuos tikinčiuosius kalbama taip, lyg jie būtų perversmininkai, kuriuos reikia akylai stebėti be jokių teismo kriterijų, jų susirinkimų laisvė suvaržoma ir vyskupams uždraudžiama patvirtinti naujas grupes, taip apribojant įprastą ordinarinę teisę (Kanonų teisės kodeksas, 321 kan.). Iš tiesų tikinčiųjų grupės iki šiol rasdavosi spontaniškai ir tapo kai kurių prašymų leigitimiai vadovybei atstovėmis, bet tai nereiškia, kad jos kažkada buvo „autorizuotos“. Autorizacijos kaip būtino dalyko reikalavimas grupės gimimui reiškia rimtą tikinčiųjų susirinkimų laisvės, kurią skelbė pats Vatikano II susirinkimas, pažeidimą. Be to, Susirinkimo skelbtos idėjos pažeidžiamos ir potvarkiu, kuriuo vyskupai paverčiami paprasčiausiais popiežiaus valios vykdytojais.

Traditionis custodes vėl paryškina popiežiaus Pranciškaus įgyvendinamą galios centralizavimo procesą, nors tai ir prieštarauja jo nuolatinėms nuorodoms į Bažnyčios „sinodalumą“. Teoriškai teisė reguliuoti ekstraordinarinę formą priskiriama „išskirtinai“ vyskupui, bet faktiškai motu proprio apriboja vyskupo diskreciją ir autonomiją, nes skelbia, kad prašant vyskupijos kunigui Mišių celebracijos patvirtinimui neužtenka vyskupo sprendimo, tam visais atvejais reikės prašyti ir Apaštalų Sosto leidimo. Tai reiškia, kad vyskupas negali suteikti autorizacijos (kuri niekur neapibūdinama kaip vyskupo teisė, todėl atrodo, lyg būtų privilegija) savarankiškai, jo sprendimas dar turi būti svarstomas „vyresniųjų“. Kaip pastebi kun. Raymondas de Souza, „įprastai leidžiamos reguliacijos uždraudžiamos; įprastai varžomos reguliacijos skatinamos“.

Tikslas aiškus: laikui bėgant eliminuoti tradicinį ritą ir įtvirtinti Pauliaus VI Novus Ordo kaip vienintelį Bažnyčios ritą. Kad šis tikslas būtų pasiektas, reikia kantraus nepaklusniųjų perauklėjimo. Todėl, kaip teigiama laiške vyskupams, „gairės, kaip reikia elgtis jūsų vyskupijose, remiasi dviem principais: viena vertus, reikia užtikrinti gėrį tų, kurie įsišakniję ankstesnėje celebracijos formoje ir kuriems laikui bėgant reikia sugrįžti į Romos ritą, patvirtintą šventųjų Pauliaus VI ir Jono Pauliaus II; ir, kita vertus, reikia neleisti rastis naujoms personalinėms parapijoms, labiau susietoms su individualių kunigų troškimais ir norais nei su realiais „šventosios Dievo liaudies“ poreikiais.

Timas Stanley neklysta savo liepos 17 d. straipsnyje Spectator vadindamas tai „negailestingu karu prieš senąjį ritą“. Benediktas XVI savo Summorum Pontificum viešai pripažino nekintamo Bažnyčios lex orandi, kurio joks popiežius negali panaikinti, egzistavimą. Kita vertus, Pranciškus demonstruoja tradicinio lex orandi atmetimą, o todėl implicitiškai ir lex credendi, kurį senasis ritas išreiškia. Taika, kurią Bažnyčioje stengėsi užtikrinti Benedikto XVI motu proprio, baigėsi; ir Josephas Ratzingeris, aštuoni metai po savo atsistatydinimo yra pasmerktas tapti liudininku karo, pradedamo savo įpėdinio, kaip kokiame graikų tragedijos epiloge.

Ši kova vyksta ant schizmos prarajos slenksčio. Popiežius Pranciškus nori ten nusviesti savo kritikus, versdamas juos faktiškai – jeigu ir ne teoriškai – įsteigti jam besipriešinančią „tikrąją Bažnyčią“. Tačiau jis pats rizikuoja paskęsti šioje prarajoje, jeigu siekia pastatyti Susirinkimo Bažnyčią prieš Tradicijos Bažnyčią. Motu proprio Traditiones custodes yra žingsnis šia linkme. Kaip įmanoma nepastebėti piktos valios ir hipokritiškumo to, kuris siekia sunaikinti Tradiciją vadindamas save „Tradicijos gynėju“? Ir kaip galima nematyti, kad tai vyksta būtent tokiu metu, kai Bažnyčią siaubia erezijos ir visokio plauko klaidos?

Jeigu apibrėžiame smurtą kaip neteisėtą galios panaudojimą, tuomet popiežiaus Pranciškaus motu proprio objektyviai yra smurto aktas, nes jis perdėtas ir išnaudojantis. Bet būtų klaida į šį smurto neteisėtumą atsakyti neteisėtomis pasipriešinimo formomis. 

Vienintelis teisėtas pasipriešinimas yra toks, kuris neignoruoja kanonų teisės ir tvirtai tiki Bažnyčios regimumu; kuris nepasiduoda protestantizmui ir nesiekia iškelti popiežių, kovojantį prieš popiežių; kuris valdo savo kalbą ir tramdo netvarkingas aistras, galinčias nuvesti į pykčio protrūkius; kuris nepasiduoda apokaliptinėms fantazijoms ir audros metu išlaiko tvirtą laikyseną; galiausiai, kuris viską stato ant maldos ir remiasi įsitikimu, jog tik Jėzus Kristus ir niekas kitas gali išgelbėti savo Bažnyčią.

Šaltinis: Katalikų Tradicija

Susiję

Roberto de Mattei 3665349394141626014

Rašyti komentarą

  1. Mėnesiai iš mėnesių2021-07-21 14:53

    „tikinčiųjų skaičius auga metai iš metų“

    Panašu į rusicizmą „iz goda v god“.

    Kaip tai būtų lietuviškai? Žiūrint, ką tai reiškia. Jei norima pasakyti, kad kasmet vis paauga, tada „kasmet“. Jei norima pasakyti, kad auga jau daug metų, tada gali būti „metų metais“ :)

    AtsakytiPanaikinti
  2. Nežiniukas2021-07-23 22:15

    Yra toks teiginys:
    "jų susirinkimų laisvė suvaržoma ir vyskupams uždraudžiama patvirtinti naujas grupes, taip apribojant įprastą ordinarinę teisę (Kanonų teisės kodeksas, 321 kan.)"

    Pats 321 kanonas sako: "Privatiems susivienijimams pagal statutų potvarkius
    vadovauja ir pirmininkauja tikintieji".

    Ir kaip šis kanono straipsnis susijęs su ordinarinės teisės apribojimu?

    Panašu, kad ir visas straipsnis siūtas baltais siūlais, įdedant "baisių" kanonų straipsnių.

    AtsakytiPanaikinti
  3. Anonimiškas2021-07-24 13:00

    Straipsnis nėra siūtas "baltais siūlais". Vertimas atliktas "gūglu". O esmė paprasta - po įvykdyto perversmo ir Ratzingerio nušalinimo (nes apie islamą, matote, drįso užsiminti), į jo vietą pasodinta marionetė. Kas blogiausia - komunistuojantis antipopiežius.

    AtsakytiPanaikinti
    Atsakymai
    1. Nežiniukas2021-07-24 15:52

      Pirmą kartą girdžiu, kad "gūglas" ir skaičius verčia. Jei lietuviškai bus 321 kan., kaip tie skaičiai atrodys toje kalboje, iš kurios buvo versta?

      Panaikinti
    2. Anonimiškas2021-07-25 07:56

      Panašu, kad originaliame straipanyje tiesiog sumaišyta 321 su 312. Jokių "baltų siūlų" čia nėra, tiesiog rašybos klaida. Būtų gerai truputį pasigilint prieš kritikuojant.

      Panaikinti
    3. Nežiniukas2021-07-25 23:07

      "Būtų gerai truputį pasigilint prieš kritikuojant"

      Kiek suprantu - pasigilinot. Bent į anglišką tekstą. Ir ką pamatėte?

      Panaikinti
  4. "Progresyvizmas" versus "tradicionalizmas" - visai įdomus įrašas: https://www.youtube.com/watch?v=DLE-QTGI2c0. Bet dėl "We must always seek to be meek and humble and obedient to legitimate authorities - even when (or, I would say, especially) when we don't like it" - KATEGORIŠKAI nesutinku. Mes žmonės, o ne avys - ir jeigu tie "legitimate authorities" daro nesąmones ar net nusikaltimus, tai buvimas "meek and obedient" reiškia bendrininkavimą. Ar taip turėtume elgtis? Mano galva, nė velnio.

    AtsakytiPanaikinti
  5. Anonimiškas2021-07-25 10:03

    "Tradicijos saugotojas " - tokio cinizmo ir veidmainystės literatūrinės retorikos galėtų net Orwellas pavydėti

    AtsakytiPanaikinti

emo-but-icon

item