Vygantas Trainys. Abejingumo tvaikas
Sekite autorių Facebook I. Laikrodžio rodyklėms vis arčiau slenkant prie Birželio sukilimo 80-ųjų metinių, negaliu patikėti abejingumo tvaik...
I. Laikrodžio rodyklėms vis arčiau slenkant prie Birželio sukilimo 80-ųjų metinių, negaliu patikėti abejingumo tvaiku, sklindančiu iš svarbiausių valstybės institucijų – ypač reikšmingas istorinis įvykis gramzdinamas į užmarštį, tarsi sukilėlių pasiaukojimas, atsidavimas savo kraštui, pralietas kraujas tebūtų vertas rūdžių suėsto grašio. Aukštieji politikai, visuomenės veikėjai smarkiai prisisiuvo burnas, iš kurių vos ne vos prasiveržia nerišlus kuždesys arba dar blogiau – išteka spengianti tyla. Kone apvalus nulis pagarbos, atjautos, supratimo ir dėmesio tiems, kurie dėl laisvės paaukojo gyvybes, dviejų tironijų apsuptyje pro menkutį vilties plyšelį bandė pranešti nepriklausomybės žiburį.
Į kuriuos valdžios rūmus mestum žvilgsnį – įspūdis nykus. Seimo tinklapyje minimuose renginiuose apie 1941-ųjų Birželio sukilimą, Birželio 23-iosios nepriklausomybės atkūrimo deklaraciją – nė žodžio, tarytum politikos stručių leksikone jie skambėtų kaip keiksmažodis.
Tiesa, sukaktis bus prisiminta birželio 18-ąją parlamento Konstitucijos salėje įvyksiančioje konferencijoje "1941 metų birželis: okupacijos, didžiosios netektys ir pasipriešinimas“, bet šis renginys priskirtas prie Gedulo ir vilties bei Okupacijos ir genocido dienų (Birželio 14-osios ir 15-osios) dienų paminėjimo programos, o pačiame konferencijos pavadinime šiukštu nerašomas žodis Sukilimas, lyg šnekėtume apie kažkokią konspiracinę temą. Ačiū, kad dar bent įrašėte „Pasipriešinimas“.
Nei birželio 18-osios konferencijos programos, nei pranešėjų Seimo puslapyje nematyti, kaip nė su galingu mikroskopu nerasi, ar kas parlamente vyks Birželio 23 dieną, ar Sukilimo aukos bus pagerbtos bent tylos minute, ar kažkas nors kokį pagarbos žodelį žuvusiems, sužeistiesiems, gyvybėmis rizikavusiems pasakys.
Abejingumas šiai sukakčiai sklinda ir iš Prezidentūros, Vyriausybės, kitų institucijų, jų interneto svetainių – nėra informacijos apie renginius, netgi trumpučių naujienų, pranešimų su pagarbos žodžiais tiems, kurie žuvo už laisvę Sukilimo dienomis.
Krašto apsaugos ministerijos tinklapyje radau vos vieną trumputį sakinį, kad toks Birželio sukilimas apskritai buvo.
Nejaugi įvykis toks nereikšmingas, kad jis vertas tik vieno sakinio?
Skirtingais duomenimis, Birželio sukilime prieš kruvinos stalininės „saulės“ nešėjus, dalyvavo nuo 15-20 tūkst. iki 100 tūkst. žmonių, jo metu galvas paguldė nuo 650 iki 4 tūkst. aukų. Ne dėl sotesnio kąsnio, privilegijų ar kyšių jie stengėsi, padėję savo širdis ant laisvės aukuro.
Sukilimas išplito po Lietuvą, nuo Zarasų iki Kretingos, nuo Biržų iki Vilkaviškio, nuo Mažeikių iki Švenčionių kraštų – kad ir kur žemėlapyje tolimiausius taškus imtume, žmonės visur liepsnojo noru atkurti nepriklausomybę ir išsivaduoti iš SSRS teroro, kurio atėjimui 1940 metais visiškai nebuvo pasipriešinta.
Ir kai šį įspūdingo masto tautos, Lietuvos visuomenės pasipriešinimą bandoma ignoruoti arba tarsi akomponuojant SSRS/dabarties šovinistinės Rusijos propagandos chorams, menkinti, apklijuoti jį nacių projekto etiketėmis, pasijunti taip, tarytum giedrą dieną ant tavęs staiga imtų lyti iš purvino debesies.
II. Ketvirtadienį vyko Seimo Laisvės kovų ir valstybės istorinės atminties komisijos trijų valandų trukmės posėdis – svarstant klausimą dėl birželio mėnesio istorinių įvykių paminėjimo komisijai vadovaujanti konservatorė P.Kuzmickienė ir jos kolegos apie Sukilimą net neužsiminė.
Ankstesnis šios komisijos posėdis vyko gegužės 12 dieną – jame trumpai pakalbėta apie sukaktį, kad Sukilimas bus minimas per birželio 18-osios konferenciją Seime, kad Krašto apsaugos ministerija, kariuomenė neliks nuošalyje, bet tai ir buvo viskas, nepasigirdo jokios konkretikos.
Taip, renginiai vyksta ir vyks – birželio 16 dieną Sukilimo 80-metis bus paminėtas Nacionalinėje Martyno Mažvydo bibliotekoje, pristatant straipsnių ir dokumentų rinkinį „Birželis kvietė į kovą“ (autoriai – Arvydas Anušauskas, Kęstutis Girnius, Kęstutis Skrupskelis, Bronius Makauskas, istorinės asmenybės Juozas Brazaitis, Adolfas Damušis, Vincas Trumpa, Jonas Algirdas Antanaitis ir kt.), renginyje dalyvaus ir Vytautas Landsbergis; birželio 19 dieną kovotojai ir tremtiniai bus pagerbti Vilkijoje – miestelio bažnyčioje vyks pamaldos, po jų Generolo Povilo Plechavičiaus licėjaus kadetai, šauliai aplankys kapines, o paskui bus surengta popietė prie laužų ir autentiškų bunkerių Vilkijos apylinkėse, Padauguvos girininkijoje esančiame Karalgirio miške – nuoširdus ačiū Vytauto Didžiojo Karo muziejui, Šaulių Sąjungai, Kadetų licėjui ir visiems neabejingiems; birželio 21 dieną - Nacionalinėje Martyno Mažvydo Adolfo Damušio demokratinių studijų centre bus surengtas Sukilimo metinėms skirtas seminaras; Mokslų akademijos Vrublevskių bibliotekoje demonstruojama paroda, totalitarinių režimų aukoms, antinacinei rezistencijai, prisimenant Birželio sukilimą; jis minimas ir daugelyje kitų miestų, miestelių, tačiau valstybės, ypač centrinių institucijų lygiu dėmesys šiai svarbiai datai yra aiškiai per mažas. Sukilimas, jo dalyviai, kurių absoliuti dauguma nedegė meile naciams, turėtų sulaukti didesnės pagarbos.
Žinoma, jokiu būdu negalima nutylėti, jog dalis sukilėlių tapo nacių parankiniais, prisidėjo prie Holokausto, žydų žudynių – minint Sukilimo metines, nuo šių išgamų reikia griežtai atsiriboti, pagerbiant Holokausto aukas.
Tačiau pati idėja sukilti prieš Lietuvą siaubingame skausme paskandinusiems sovietiniams okupantams, Sukilimo reikšmė, nepriklausomybės paskelbimas, tūkstančių žmonių, kurie nebuvo pronaciški, išliko švarūs, pasišventimas neturėtų būti žeminami, ignoruojami, aukštiesiems politikams surengus galvų į smėlį kišimo čempionatą.
III. „Lietuvoje ir užsienyje Birželio sukilimas dažnai suplakamas su kitais istoriniais reiškiniais. Vis dėl to aš manau, kad jis buvo autonomiškas istorinis reiškinys, kurio nereikėtų sutapatinti su kitais reiškiniais – nacių-sovietų karo pradžia, okupacija ir Holokausto pradžia.
Sukilimo vertinimas yra sietinas su atsakymu į esminį klausimą –ar pavergta tauta turi teisę sukilti prieš okupantą ir siekti laisvės bei valstybinės nepriklausomybės, ar ne? Jeigu teigiamai atsakome į šį klausimą, tai principinis Sukilimo vertinimas turėtų būti pozityvus“, - akcentavo istorikas, kolektyvinės monografijos „Lietuvių tautos sukilimas 1941 m. birželio 22-28 d.“ bendraautorius Arūnas Bubnys praėjusią savaitę Vilniuje įvykusioje tarptautinėje konferencijoje „Skaldanti praeitis: SSRS – Vokietijos karas ir masinio smurto naratyvai Vidurio Rytų Europoje“.
Vienoje gerokai ankstesnių mokslinių konferencijų A.Bubnys pabrėžė: „Lietuvos laikinosios Vyriausybės deklaruotas Lietuvos valstybės atkūrimas buvo ne tik antisovietinio, bet ir antinacinio pasipriešinimo aktas, nes jis prieštaravo Trečiojo reicho okupaciniams ir aneksiniams planams Lietuvos atžvilgiu. Nuo pat pirmos atsiradimo dienos Laikinajai Lietuvos vyriausybei ir jos faktiškajam ministrui pirmininkui Juozui Ambrazevičiui-Brazaičiui teko atkakliai kovoti su nacių valdžios įstaigomis dėl Laikinosios vyriausybės egzistencijos ir Lietuvos valstybės pripažinimo. Ši nelygi kova truko šešias savaites ir buvo pasmerkta pralaimėti – Lietuvos Laikinoji vyriausybė 1941 m. rugpjūčio 5 d. buvo priversta sustabdyti savo veiklą. Tačiau ji pasitraukė ne nuolankiai, bet oriai“.
IV. Kitas autoritetingas istorikas, dabar jau Anapilin išėjęs VU docentas Sigitas Jegelevičius, kurio niekaip neapkaltinsi simpatizavimu naciams, atkreipė dėmesį, jog Sukilimu anaiptol nesižavėjo nei sovietai, nei vokiečiai:
“Birželio sukilimo priežastys vienareikšmiškai – nepriklausomybės netektis ir sovietų režimas. Jeigu jis nebūtų buvęs toks brutalus, sukilimo mastas, tikėtina, būtų mažesnis.
Tai buvo antisovietinis lietuvių tautos sukilimas, tiek Maskvai, tiek Berlynui nepatikęs vienodai.
Maskvai buvo nemalonu, kad apie sukilimą ir Lietuvos nepriklausomybės atkūrimą paskelbta per radiją (netrukus apie tai rašė Švedijos laikraščiai, žinia nuskambėjo JAV), naciai savo ruožtu, švelniai tariant, nenorėjo kalbėti apie nepriklausomybę, bent jau kol vyksta karas. Jie turėjo savų tikslų”.
Taip pat siūlyčiau įsiskaityti į tolesnes S.Jegelevičiaus mintis – ir “paprastiems žmonėms“, ir politikams, ir kai kuriems jo kolegoms istorikams; nemėgstu tokių išsireiškimų, kaip “atminties karai”, esu prieš bet kokius “teisingų” kursų primetinėjimus istorijos specialistams, tačiau daugelio profesionalių tyrinėtojų darbuose labiausiai pasigendu to, kas išeina už žinių ir faktų bagažo ribų – žmogiško, nuoširdaus situacijos išjautimo (žinoma, neatsisakant objektyvumo), suvokimo, į kokią mėsmalę buvo patekusi tiek Lietuvos laikinoji Vyriausybė, tiek Sukilimo dalyviai, tiek ir visa plačioji visuomenė, ištvėrusi pirmųjų sovietinės okupacijos metų pragarą, masinius trėmimus, žudynes.
Išgirdęs klausimą (bernardinai.lt), jog “Sukilimą Lietuvoje organizavo Lietuvos aktyvistų frontas (toliau – LAF). Kai kurių autorių – vietos ir užsienio – ši organizacija vertinama ne vienareikšmiškai. Kaip ji ir trys štabai – Kaune, Vilniuje ir Berlyne – atsirado?“, S.Jegelevičius atsakė (jei jau priėjote iki šios posto vietos, siūlyčiau paskaityti iki galo – citata ilgoka, bet išties svarbi):
„Jūsų klausime ataidi sovietmečio požiūris. Tokį diktuoja ir kai kurie autoriai šiandien, dalis jų gyvenantys ne Lietuvoje. Sukilimo brendimas prasideda be LAF’o. Būtent tai rodo lietuvių sukilimo autonomiškumą ir nepriklausomybę.
Sukilimas Lietuvoje ima bręsti dar 1940-ųjų liepą, po pirmųjų areštų bangos prieš vadinamojo Liaudies Seimo rinkimus (kai po nakties dingo apie du tūkstančius žmonių) ir antros areštų bangos jau po rinkimų, kurių rezultatai, švelniai tariant, nebuvo tokie, kokių tikėtasi. Tada dingo dar du tūkstančiai.
Po šių represijų net tie, kurie džiaugėsi birželį nusikratę autokratinio Smetonos režimo (o tokių buvo nemažai), susimąstė, kas gi čia vyksta iš tikrųjų. Lietuvos sovietizacija vyksta pasiutišku greičiu, liepos 21 dieną šalyje jau skelbiama sovietų santvarka!
Būtent tada prasideda pasipriešinimas, ir prasideda jis – nuo pasišnekėjimų, peraugusių į pilietinį pasipriešinimą, ir galų gale – ginkluotą kovą, aukščiausią pasipriešinimo formą.
Prieš atsakydami į klausimą, kaip pasipriešinimas tapo organizuotas, turėtume visų pirma paklausti: o kas galėjo tą pasipriešinimą organizuoti? Egzilinė vyriausybė, pasitraukus Antanui Smetonai, nebuvo sudaryta, buvę tautininkai (kaip ir kitų partijų elitas) vietoje pritilo, nes matė, kad juos semia, likę senieji lyderiai, kurie būtų galėję imtis organizuoti pasipriešinimą, suprato, kad jis būtų užgniaužtas jau pačioje pradžioje dėl tos pačios priežasties – į tokius asmenis sovietai kreipė ypatingą dėmesį.
Trumpai tariant, Lietuvoje neliko politikų, kurie būtų galėję organizuoti pasipriešinimą. Šias aplinkybes mes neretai užmirštame ir imame lengvabūdiškai kalbėti, kad susirinkę vyrai ėmė nei šį, nei tą išdarinėti, užsiimti saviveikla.
Kas vyksta toliau? Šaulių sąjunga kartu su Pavasarininkais (gausiausia Nepriklausomos Lietuvos organizacija), kaip ir visos kitos, netrukus uždraudžiamos, tačiau žmonės, priklausę šioms organizacijoms, lieka. Jie stebi aplinką, bendrauja tarpusavyje ir svarsto, kaip elgtis. Dalis šaulių išslapsto savo ginklus. Ypač tose Lietuvos vietovėse, kur šaulių sandėliuose atsidūrė daug iš internuotų Lenkijos kariškių surinktų ginklų, nes suregistruoti ne visus suspėta.
Tai 1940-ųjų liepa ir rugpjūtis. Kur dar LAF’as?!
Toliau – jaunimas. Rugpjūčio pabaigoje po atostogų į miestus grįžta moksleiviai ir studentai. Mes dažnai neįvertiname jaunimo religinio bei dorovinio ugdymo pasekmių.
Tarp moksleivių ir studentų būta daug ateitininkų, kurie turėjo ne visai legalaus darbo patirties, mat Ateitininkų sąjunga mokyklose Smetonos laikais buvo uždrausta. Būta antisovietinio sujudimo ir daugelyje studentų korporacijų, kuriose bene aktyviausiai veikė būtent ateitininkai. Štai kur pasipriešinimo pradžia!
Ir tik 1940 metų spalio 9 dieną Kaune susirenka būrelis žmonių, tarp kurių Adolfas Damušis, vienas iš Ateitininkijos šulų, filisterių, kurie sutaria sukurti pasipriešinimo organizaciją, turėjusią apimti visą Lietuvą.
Tai turėjo būti nelegali antisovietinio pasipriešinimo organizacija, gerai konspiruota, veikianti be narių sąrašų, rašytinių statutų ir nuostatų. Šie žmonės dėjo daug vilčių į realią tautos jėgą – šaulius, kurie mokėjo naudoti ginklą, paklusti įsakymams ir buvo patogiai susiorganizavę teritoriniu principu.
Tuomet tarp dar bevardės pogrindžio organizacijos kūrėjų buvo įvairių žmonių, vienas iš jų – Leonas Prapuolenis, antiautoritariškai nusiteikęs asmuo, Klaipėdoje Smetonos laikais subūręs Lietuvos aktyvistų sąjungą, leidusią žurnalą „Žygis“.
Būtent L. Prapuolenis atneša „Lietuvos aktyvistų“ pavadinimą, kuris ima palaipsniui prigyti. Štai jums ir LAF’o užuomazga. Tačiau tai dar ne tas LAF’as, apie kurį jūs klausiate…
(...) Tačiau kur tas LAF’as buvo? Kaip toks jis egzistavo tik popieriuose. Pasipriešinimo pogrindis buvo ne Berlyne, bet Lietuvoje, ir jis apie LAF’o buvimą išgirdo tik pavasariop. Absoliuti dauguma pasipriešinimo dalyvių netgi organizacijos pavadinimo nežinojo (...)“.
V. Paklaustas, ar Birželio sukilimą galima vadinti tautos sukilimu, S.Jegelevičius atsakė: „Žinoma. Dabar kai kas sako, esą negalima vadinti Tautos sukilimu, nes ne visa tauta jame dalyvavo.
Taip mąstant galima prikibti ir prie vienišo telegrafo stulpo. Tačiau juk nė viename sukilime – nei 1794, nei 1830, nei 1863-iųjų į sukilimą nėjo visa tauta, pagaliau 1918–1920 metais ne visi tapo savanoriais.
Į sukilimus ėjo žmonės, priklausantys tai tautai, o kiti tam nesipriešino, tyliai ar atvirai palaikė.
Kita vertus, 1941 metų Birželio sukilimas buvo tautos sukilimas, nes pagrindinis sukilėlių tikslas – Lietuvos nepriklausomybės atkūrimas. Šis Tautos sukilimo termino kvestionavimas vėlgi yra ne kas kita, kaip pastangos rasti kokį nors „plyšį“ ir bent taip pažeminti sukilimą“.
Vertėtų prisiminti ir dar vieno, taip pat jau šį pasaulį palikusio žinomo istoriko, Lituanistikos tyrimų ir studijų centrui Čikagoje vadovavusio dr. Augustino Idzelio žodžius (kuris toli gražu nebuvo nei radikalas, nei marginalas, nei nacių gerbėjas), išsakytus interviu V.Valiušaičiui („Laisvoji banga“) – konkrečiai, aiškiai, esmingai:
„Žmonės, kurie dalyvavo organizuotoje rezistencijoje, sukilime, daugiausia buvo jaunimas, studentai. Jie visi užaugo nepriklausomoje Lietuvoje. Mokslus baigė nepriklausomoje Lietuvoje. Visi buvo patriotiškai nusiteikę. Asmeninis gerbūvis jiems nebuvo svarbus. Svarbu jiems buvo kraštas.
Lietuvos ateitis jiems buvo svarbi. Ne asmeninis praturėjimas, pinigų susikrovimas, kolaboracija su okupantais. Jie buvo patriotai, dirbo patriotizmo, ištikimybės savo tėvynei vedini. Ir tos kartos pergyvenimai paliko su jais visam laikui. Tai tapo jiems tam tikra atrama, kuria vėliau jie grindė savo lietuvišką veiklą, pasitraukę iš Lietuvos į Vokietiją, vėliau – atvykę į Ameriką.
Tas laikotarpis jų gyvenime liko esminis. Ir žvelgiant iš perspektyvos, tai buvo nuostabūs žmonės. Jie viską darė ne dėl savo asmeninio gerbūvio, bet dėl krašto, dėl tautos, dėl Lietuvos ateities“.
VI. Pagal Sukilimo menkintojų logiką reikėtų pasmerkti visus, kas buvo įtraukti į LAF‘ą, tūkstančius žmonių, kurie siekė nepriklausomybės, bet nė kruopelyte neprisidėjo prie Holokausto, o nemaža jų dalis iki pat karo pabaigos kovojo antinaciniame pogrindyje.
LAF‘as toli gražu nebuvo vienalytė organizacija, jai priklausė daugybė žmonių, kurie nepritarė nacizmo idėjoms, buvo tokių šviesių asmenybių, kaip 3-iojo laipsnio Vyčio Kryžiaus ordinu po mirties apdovanotas mokslininkas, išradėjas, KTU garbės daktaras, aktyvus antinacistas Adolfas Damušis (Nacionalinėje Martyno Mažvydo bibliotekoje veikia jo vardo demokratijų studijų centras) ar Kaune sukilimą organizavęs Studentų ateitininkų sąjungos pirmininkas Pilypas Žukauskas-Narutis, dėl antinacinės veiklos gestapo ne kartą areštuotas, tardytas, įgrūstas į rudųjų okupantų lagerį.
Tačiau prisidengiant šios organizacijos pavadinimu, visuotinis 1941-ųjų birželio pasipriešinimas sovietinei tironijai neretai yra valkiojamas po purvyną, kone visus organizatorius, dalyvius, nepriklausomai jų rolės, teisuoliška šiltnamio sąlygomis gyvenančio XXI amžiaus piliečio mina maunant ant vieno baslio.
Deja, stringant siauro mąstymo pančiuose dabar net nebandoma suvokti, kokioje padėtyje buvo atsidūrę žmonės, kuriems laivo vairalazdę teko laikyti siaučiant dar neregėtam cunamiui; nūdienos kritikams bepigu iš patogių krėslų, nesproginėjant bomboms ir nekalenant automatams, stuksenti pamokančius ar smerkiančius tekstus.
VII. Lietuvos laikinosios Vyriausybės vadovo J.Ambrazevičiaus-Brazaičio, kitų LLV narių, daugelio karo laikų Lietuvos veikėjų biografijos nėra krištolinės - jie klupinėjo, slydo, krito, tačiau visų jų gyvenimo tikslas, tarsi žiburys tamsos apgaubto vandenyno krašte, buvo nepriklausomybė. Po ilgiau nei šimtmetį trukusios aneksijos, padalijimų vos porą dešimtmečių pasidžiaugus laisve, sovietinė okupacija savo šiurpumu lenkė bet kokį siaubo kūrinį.
Netgi nemaža dalis patriotinės, pažangios kairiosios inteligentijos atstovų, tokių kaip Vasario 16-osios akto signataras Mykolas Biržiška, skaičiavo dienas ir valandas, kada Vokietija užpuls Sovietų Sąjungą, kad pasinaudojant karu būtų galima atkurti nepriklausomybę.
1941-ųjų vasarą pragariška nacizmo mašina buvo volu pervažiavusi beveik visą Europą - vokiečių kariuomenė užgrobinėjo, naikino valstybes viena po kitos ir atrodė nesunaikinama, viską griaunanti jėga.
Lietuvos likimas tuo metu priklausė tik nuo nacių žvėries – ne esančio už jūrų marių, o jau atšuoliavusio pas mus su beprotiškomis rasių teorijos, Holokausto ir Vokietijos viešpatavimo idėjomis. Tada šis žvėris vienintelis sprendė Lietuvos likimą, buvo jos teisėjas ir budelis.
1941 metais buvo visiškai neaišku, kaip baigsis karas. Priešingai, didelės nacių pergalės ir jų kruvinas pėdsakas, nusidriekęs per visą Senąjį Žemyną daugumą Lietuvos gyventojų vertė manyti, kad nugalės Vokietija. Kas žino, gal siaubą ir mirtį sėjantis žvėris karaliaus dešimtmečius.
Ką daryti nuo sovietų nukraujavusiai Lietuvai, kurios kariuomenė ir kitos institucijos prieš metus buvo sunaikintos? Apie ginkluotą pasipriešinimą naciams negali būti nė kalbos. Bet kažkaip reikia gyventi šalia to žvėries, bandyti su juo kalbėtis, kad galutinai neprarytų šalies, siekti išsaugoti valstybingumo daigelius.
Bent kiek atviresnė priešprieša reikštų visišką žlugimą, bet kokios vilties gelbėti kraštą nuo rudojo okupanto siautulio sudužimą, laisvės idėjų palaidojimą.
Buvo daugybė tautiečių (nepainioti su sadistais, dalyvavusių žydų žudynėse ar jas organizavusių) – ne antisemitų, nedegusių meile naciams kurie tuo košmariškų uraganų laikotarpiu bandė išsaugoti laisvės liepsnelę, patys dalyvavo antinacinėje rezistencijoje.
Jie, kaip ir pati Sukilimo sukaktis, tikrai verti daugiau nei trumputis sakinys valdiškuose tinklapiuose.
Rašyti komentarą