Rasa Čepaitienė. Perskyros

propatria.lt nuotr. Postmodernizmas atmetė vienos tiesos režimą, panaikindamas perskyrą tarp gėrio ir blogio. Yra daug tiesų, arba tiksliau,...

propatria.lt nuotr.
Postmodernizmas atmetė vienos tiesos režimą, panaikindamas perskyrą tarp gėrio ir blogio. Yra daug tiesų, arba tiksliau, atvirai kalbant, kiekvienas tiesiog turi savus egoistinius interesus, kuriuos pridengia tam tikru, labiau ar mažiau įtikinamu pa(si)teisinimu, pavadintu tiesa - skelbė jis. Praktikoje tai veikiai išvirto tuo, ką Michelis Foucault buvo pavadinęs savoir et pouvoir sąjunga, t.y. galios ir žinojimo duetu. Kas turi galią (politinę, finansinę, medijinę...), tas įgauna ir teisę formuoti viešąją nuomonę sau naudinga linkme, užgoždamas, slopindamas arba išstumdamas kitas tiesas, nuomones ir pozicijas. Ir tame jį sustabdyti pajėgus tik tokia pat, ar didesne, galia disponuojantis priešininkas.

Formaliai nors lyg ir visos tiesos tampa vienodai svarbios (ir tuo pačiu nesvarbios), tačiau, atmetus Galutinės Tiesos instanciją - Absoliutą - visgi maga įtvirtinti tam tikrą požiūrį į tikrovę, kurį, kaip neklystamą ir neginčytiną, įsisavintų ir remtųsi masės. Tam pasitarnauja moderniujų sekuliariųjų laikų ideologijos, nepaisant jų tariamos įvairovės ir skirtumų, veikiančios pagal tą pačią primityvią schemutę. Ji paremta elementariu principu. Skelbiama esant vieną socialinę grupę, gana aiškiai apibrėžtą ir pasižyminčią tam tikrais, lengvai identifikuojamais, bruožais, kuri istorijos eigoje esą patyrė persekiojimus, išnaudojimą ir atstūmimą vien dėl to, kad yra tuo, kuo yra. Patirtos skriaudos ir kančios, žinoma, šaukiasi teisingumo, atpildo ir atsiteisimo. Todėl būtina taip pat aiškiai įvardinti kaltuosius ir juos nubausti, kas, kad konkretūs jiems priskirti  žmonės asmeniškai nėra niekuo nusikaltę tikroms ar tariamoms aukoms. Aukų įniršis skelbiamas teisėtu ir beapeliaciniu, o jam pasotinti jokiu priemonių negana.

Šiuo paprastučiu principu remiasi ir veikia tiek marksizmas (skelbiantis išnaudotojų ir išnaudojamųjų klasių natūralų antagonizmą), tiek nacizmas (arijai versus rasiškai nepilnaverčiai), tiek genderizmas (homoseksualūs ar trans asmenys prieš heteroseksualus, netradicinės šeimos prieš tradicines) ir t.t.

Klasė, rasė, lytis, orientacija, kilmė, neįgalumas ir pan. - tai vis požymiai, kurių dažniausiai nepasirinksi arba lengvai neatsikratysi. Tad toliau viskas klostosi pagal Krylovo pasakėčią „tu kaltas jau vien tuo, kad norisi man ėsti“ - sako vilkas avinėliui, t. y. auka kaltininkui. Arba, pagal šiuolaikines madas, „stenkis būti mažiau baltas“ (Coca colos reklama)...

Taigi, viena vertus, matome gėrio ir blogio apvertimą („kas buvo nieks, tas taps viskuo“), arba suplakimą, nutrinant tarp jų buvusias ribas. Tiksliau, paliekant teisę jas performuoti tiems, kurie gali sau tai leisti. Ir tai nieko bendro neturi su realių šioms grupėms priskiriamų žmonių problemomis - apsukrūs vertelgos „geriau žino“, ko jiems reikia. Tai paaiškintų G. Orwello pastebėtą reiškinį, kad totalitariniuose režimuose sąvokų reikšmės, lyg žaidžiant, apverčiamos, su pasimėgavimu stebint ganomųjų sumišimą ir pasimetimą. Smagu matyti, kaip jiems įprastinės logikos ir sveiko proto pamatai išmušami iš po kojų. Taip lengviau jiems skelbti Naująją Tiesą (kuri, žinia, tokia liks tik tol, kol tai bus reikalinga ir naudinga, o vėliau bus nesunkiai pakeista kita, gal net diametraliai priešinga...).

Vienintelis ginklas prieš galios propagandines manipuliacijas ir verbalinį žongliravimą terminais, ką atgimstant dabar regime mūsų viešojoje erdvėje, yra Realybės Principas ir grįžimas prie gamtoje ir kultūroje egzistavusių perskyrų. Jos leidžia ne tik nubrėžti ribas tarp fikcijos ir tikrovės, tiesos ir prisidengusio kilniais tikslais melo, bet ir verčia moraliai pasirinkti. Ginti tai, kuo tiki esant tiesa, kad ir kokia būtų to kaina, ar kartu su daugybe prisitaikėlių plaukti pasroviui paskui Galią, tikintis, kad kas nors nubyrės?

Nesinori baigti juokeliu apie tai, kas lengviausiai plaukia pasroviui. Tačiau panašu, kad laikas, kai vis labiau teks rinktis ideologijas ar tikrovę, jau atėjo. Ir kiekvienas bus pamatuotas ir pasvertas pagal tai, ką pasirinko.

Susiję

Rasa Čepaitienė 4070403095546066621

Rašyti komentarą

  1. Daktaras Aiskauda2021-06-20 19:41

    Ta Krylovo pasakėčia nuplagijuota nuo tokio Fedro, graikų kilmės senovės romėno.

    AtsakytiPanaikinti
    Atsakymai
    1. Anonimiškas2021-06-22 02:48

      O ne Ezopo?

      Panaikinti
    2. Daktaras Aiskauda2021-06-24 00:34

      Iš Fedro pasakėčių rinkinio, kuris vadinasi „Ezopiškos pasakėčios“. Paties Ezopo tekstai apskritai neišlikę, taigi nežinia.

      Panaikinti
  2. Manau, kad taip, laikas rinktis jau atėjo. Vienareikšmiškai. Ne po 3 ar 4 metų. 89-s ar juolab 88-s metais irgi mažai kas tikėjo, kad bus 90-jų Kovo 11-oji. Tik - kas konkrečiai ir ATSAKINGAI imsis šių Realybės Principų reabilitavimu?

    AtsakytiPanaikinti
  3. Anonimiškas2021-06-22 02:47

    "Vienintelis ginklas prieš galios propagandines manipuliacijas ir verbalinį žongliravimą terminais, ką atgimstant dabar regime mūsų viešojoje erdvėje, yra Realybės Principas ir grįžimas prie gamtoje ir kultūroje egzistavusių perskyrų." - pvz. nustojimas nenormalumus vadinti "orientacijomis"? ;)

    AtsakytiPanaikinti

emo-but-icon

item