Jonas Algirdas Antanaitis. 1941 m. Birželio sukilimas – tautos žygdarbis

Skelbiame aktyvaus 1941 m. Birželio sukilimo dalyvio, rezistento, tremtinio ir jau atkurtos Lietuvos politinio ir visuomenės veikėjo Jono Algirdo Antanaičio 2000 m. rašytą straipsnį apie iniciatyvos įstatymu įteisinti 1941 m. birželio 23 d. Deklaraciją sužlugdymą. Straipsnyje minimos detalės – šio sužlugdymo aplinkybės ir prie to prisidėjusios asmenybės – ypač aktualios mūsų dienomis, minint Birželio sukilimo 80-metį ir vertinant neseniai įvykdytą susidorojimą su Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimų centro direktoriumi (dabar jau buvusiu) Adu Jakubausku. Taip pat straipsnyje keliami ne mažiau aktualūs platesnio pobūdžio klausimai apie Birželio sukilimo vertinimą.

Straipsnis skelbiamas iš leidyklos „Tradere“ leidžiamos Jono Algirdo Antanaičio straipsnių rinktinės „Tautos instinktas išlikti“. Daugiau informacijos apie knygą ir jos įsigijimą: ČIA.

1941 m. Birželio sukilimas yra minimas įvairiuose Lietuvos Respublikos teisės aktuose: birželio 23 diena yra įtraukta į atmintinų dienų sąrašą, sukilimo dalyviams suteikta teisė gauti kario savanorio statusą, 1999 m. sausio 12 d. priimtame įstatyme „Dėl Lietuvos laisvės kovos sąjūdžio tarybos 1949 m. vasario 16 d. deklaracijos“ konstatuojama: „1941 m. birželio 22–23 d. ginkluotas Lietuvos sukilimas ir Laikinosios Lietuvos vyriausybės 1941 m. birželio 23 d. atsišaukimas išreiškė tautos valią atkurti nepriklausomą valstybę.“ Tačiau šiam atsišaukimui nebuvo suteiktas valstybės teisės akto statusas*.

Prieš dvejus metus sukilimo dalyviai kreipėsi į Seimo pirmininką Vytautą Landsbergį prašydami, kad Birželio sukilimas būtų teisiškai įvertintas ir Lietuvos Laikinosios vyriausybės (LLV) 1941 m. birželio 23 d. pareiškimas „Nepriklausomybės atstatymo deklaravimas“ būtų pripažintas Lietuvos Respublikos teisės aktu. V. Landsbergis pritarė šiai iniciatyvai ir įpareigojo Seimo Pasipriešinimo okupaciniams režimams dalyvių ir nuo okupacijų nukentėjusių asmenų teisių ir reikalų komisijos pirmininką A. N. Stasiškį parengti atitinkamo įstatymo projektą. Komisija, 2000 m. vasario 14 d. posėdyje apsvarsčiusi jos darbuotojų ir Sukilėlių sąjungos iniciatyvinės grupės parengtą projektą, nutarė „kreiptis dėl analizės ir išvadų į Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centrą (LGGRTC) ir Istorijos institutą“. Šių organizacijų pateiktose pažymose vyrauja neigiamas sukilimo ir Laikinosios vyriausybės veiklos vertinimas.

LGGRTC pažyma (autorius A. Anušauskas) persmelkta viena idėja – įteigti, kad sukilimo organizatoriams, sukilėliams ir Laikinajai vyriausybei niekas kitas nerūpėjo, išskyrus tai, kaip susidoroti su žydais. Pažymos dalis, nagrinėjanti antisovietinio pogrindžio susikūrimą vadovaujant Lietuvių aktyvistų frontui (LAF), baigiama tokia išvada: „Galima konstatuoti, kad dėl įvairių pažiūrų <...> žmonių sutelkimo vienoje organizacijoje LAF’o narių idėjinės nuostatos nebuvo tapačios. Bet Berlyno LAF’o programos dalis (parengta K. Škirpos, ideologinės komisijos pirmininko A. Maceinos ir A. Valiukėno) pasižymėjo antižydiškumu. <...> Šios antisemitinės nuostatos, LAF’o spaudos kurstomos antižydiškos nuotaikos ne vieną lietuvį pastūmėjo dalyvauti žydų Holokauste ar prisidėti prie žydus diskriminuojančios politikos įgyvendinimo.“ Kitoje dalyje sukilimo rezultatai apibūdinami taip: „Galima teigti, kad dalis buvusių sukilėlių, veikiami asmeninių išgyvenimų <...>, antižydiškos propagandos, lietuviškų valdžios įstaigų įsijungimo į žydų bendruomenės diskriminacinę politiką, daugelio lietuvių abejingumo žydų tautos tragedijai, įsijungė į policinius ir kitus sukarintus dalinius, kurie tuo laikotarpiu vienaip <...> ar kitaip <...> dalyvavo žydų Holokauste.“ Pabaigoje pažymos autorius daro išvadą apie LLV vaidmenį: „Laikinoji vyriausybė labai greit prarado realias galimybes kontroliuoti situaciją Lietuvoje. Vis dėlto žydus diskriminuojančių įstatymų priėmimas, žydų koncentracijos stovyklos steigimas, abejingumas žydų naikinimui <...> to meto lietuviškoje visuomenėje skatino antisemitines nuotaikas ir pavienių asmenų ar jų grupių dalyvavimą žydų Holokauste.“

Jei ne data „2000 03 14“ ir LGGRTC generalinės direktorės Dalios Kuodytės parašas, pamanytum, kad minėta pažyma yra šmeižtas, iškapstytas iš bolševikinės propagandos šiukšlyno. Beje, sovietiniai ideologai buvo santūresni: jie juodino tik „buržuazinius nacionalistus“, sukilusius prieš „teisėtą tarybinę valdžią“. Dabartiniai genocido ir rezistencijos „tyrinėtojai“, pasitelkę ne vien bolševikų, bet ir nacių klastotes, juodina visą lietuvių tautą, nes 1941 m. birželio sukilime (kaip ir 1988–1990 metų Atgimimo sąjūdyje) vienaip ar kitaip dalyvavo visa tauta. Tokia pažyma galėjo būti sukurpta dėl LGGRTC darbuotojų nekompetencijos, t. y. nesugebėjimo atskirti faktų nuo klastočių ir kūrybiškai juos vertinti, arba jos pateikimas turėjo tikslą įsiteikti anoniminiam užsakovui.

Lietuvos istorijos instituto pažymos autorius Naujausių laikų istorijos skyriaus vedėjas dr. R. Zizas savo išvadose palietė platesnį problemų spektrą. Pirmiausia jis pripažino, kad „LAF’o, 1941 m. birželio sukilėlių, LV veikloje svarbiausia buvo nepriklausomybės kryptis, valstybingumo ir nepriklausomybės siekiai ir bandymai juos realizuoti. Lietuvių tautos valstybingumo istorijoje 1941 m. birželio 23 d. paskelbtą valstybės atkūrimo aktą galima statyti į vieną gretą su 1918-ųjų vasario 16 d. ir 1990-ųjų kovo 11 d. aktais, pati sukilimo, kaip išsilaisvinimo formos, idėja ir jos realizavimas yra neišbraukiamas iš istorijos ir tautos atminties valstybingumo etapas. Kovos dėl valstybingumo prasme LAF’o ir LLV veikla vertintina neabejotinai pozityviai, vienareikšmiškai, nekeltų abejonių ir šios veiklos istorinių pasekmių ir dokumentų teisinis įvertinimas valstybiniu lygmeniu“.

Vis dėlto svarbiausios pažymos išvados grindžiamos labiau tariamais nei istoriniais faktais. Pavyzdžiui, teigiama, kad „LLV nuėjo kompromisų paieškų su Vokietijos okupacinio režimo Lietuvoje vadovais keliu, iš esmės siekė tik satelitinės valstybės statuso, panašaus į Slovakijos ir Kroatijos valstybinį statusą“. Iš tikrųjų su satelitinės valstybės statusu buvo pasiryžę sutikti tik kai kurie voldemarininkų grupuotės nariai, priešinęsi LLV pozicijai įtvirtinti valstybingumą; su teisės logika prasilenkia išvada, kad „paskelbus Lietuvos valstybės atstatymo deklaraciją, LAF’as neribotam laikui pasiskyrė sau suvereno teises, kuriam nereikalingas piliečių pritarimas ir įgaliojimai, ateityje nenumatė seimo ir kitų demokratinių institucijų išrinkimo“. Šią išvadą paneigia LAF’o štabo paskelbtas pirmasis sukilėlių dokumentas: „1940 m. birželio mėn. 15 d. bolševikų okupacijos suspenduota Lietuvos Respublikos Konstitucija nuo 1941 m. birželio 23 d. veikia toliau ir pagal ją Lietuvos valstybę tvarko sekančios sudėties laikinoji Ministerių Taryba <...>.“ Taigi, LAF, atkurdamas suspenduotos Konstitucijos veikimą, nepasisavino suvereno teisių. Būtų galima svarstyti, ar atkurtoji Konstitucija buvo pakankamai demokratiška. Bet tai ne sukilėlių ir ne LAF’o problema, nes jie, skelbdami valstybės tęstinumą, neturėjo alternatyvos.

Lietuvos istorijos instituto pažyma baigiama išvada, kuri iš pirmo žvilgsnio prieštarauja pradžioje išsakytam vertinimui: „Manytume, jog Lietuvos 1941 metų birželio sukilėlių sąjungos ir kitų visuomeninių organizacijų siūlymus Lietuvos Respublikos Seimui priimti įstatymą dėl Lietuvių aktyvistų fronto, 1941 metų birželio sukilimo, Laikinosios Lietuvos vyriausybės ir Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo statuso svarstyti valstybiniu lygmeniu netikslinga.“

Šias pažymas nuodugniai išnagrinėjo Sukilėlių sąjungos iniciatyvinė grupė, pasitelkusi kompetentingus istorijos ir teisės ekspertus. Jų nuomone, LGGRTC ir Istorijos instituto išvadose pasigendama platesnio požiūrio vertinant faktus, pagrindinis dėmesys sutelktas į žydų tautinės bendruomenės tragediją. Žydų naikinimas buvo suprogramuotas nacių ekspansijos planuose. Deja, Lietuvos Laikinoji vyriausybė buvo priversta tapti šios tragedijos ištakų liudininke. Ir tik liudininke, nes vokiečių okupacinė valdžia nuo pirmos dienos nušalino ją nuo „žydų problemos sprendimo“.

Sukilimo vadovų teiginiai ir ekspertų nuomonės visiškai sutampa: sukilėliai ir LLV turėjo labai aiškų tikslą – atkurti ir įtvirtinti nepriklausomybę. Iš dalies šį tikslą pavyko pasiekti: buvo padėti valstybingumo ir pilietiškumo pagrindai – patys žmonės ėmėsi atsakomybės už tautos ir valstybės reikalus, formavosi sąlygos kurtis pilietinei visuomenei. Valstybingumo idėja ir pilietiškumas buvo neišsenkantis šaltinis ginkluotai ir neginkluotai rezistencijai, kuri per pusę šimto metų išlaikė tautos laisvės troškimą ir atvedė ją į nepriklausomybę.

Deja, iškovota nepriklausomybė nesukūrė lauktos dvasinės ir materialinės gerovės. Maža to, per vienuolika nepriklausomo gyvenimo metų net nesugebėjome surasti būdo, kaip susidoroti su ekonominėmis, socialinėmis, teisinėmis ir kitomis problemomis. Kodėl taip įvyko, nesunku paaiškinti: nepriklausomos valstybės architektai valstybės kūrimo idėjų ieškojo Europos ir Amerikos dvasiniuose šiukšlynuose. Nepriklausomybė – tai brangus indas, bet tikroji jo vertė priklauso nuo to, kuo jis užpildytas. Jeigu jis užpildytas idealizmu – dievišku nektaru, kiekvienas pilietis jame ras gyvenimo prasmę, o visuomenė (valstybė) rašys šviesius istorijos puslapius. Deja, mūsų vedliai į šį indą daugiausia pylė šiukšles ir kvaišalus, neieškojo šaltinių, iš kurių trykšta dieviškas nektaras. Vienas iš šaltinių – 1941 metų birželio sukilimas. Ne dėl „būrelio pensininkų nostalgijos“, o dėl valstybės ir tautos ateities reikia priimti aiškų sprendimą, kas iš tikrųjų buvo šis sukilimas. Sprendimas turi būti įteisintas atitinkamu valstybės aktu – įstatymu, kad nekiltų naujų spekuliacijų šia tema.

Susipažinus su istorijos instituto pažyma, ypač su minėtu išvadų prieštaravimu, įstatymo rengėjams paaiškėjo, kaip turėtų būti formuluojamas šis įstatymas, būtent: Valstybės teisės aktu pripažintinas vien Lietuvos Laikinosios vyriausybės 1941 m. birželio 23 d. pareiškimas „Nepriklausomybės atstatymo deklaravimas“, nes kiti dokumentai ir veiksmai (pasipriešinimo organizacijos LAF’o sukūrimas, Lietuvos Laikinosios vyriausybės veikla ir pan.) priskirtini labiau istorijos nei teisės kompetencijai.

Atitinkamai perredaguotas įstatymo projektas buvo apsvarstytas A. N. Stasiškio vadovaujamoje komisijoje, kuri, įvertinusi jau išdėstytus iniciatyvinės grupės argumentus, nutarė įstatymo projektą registruoti ir teikti svarstyti Seime. Įstatymo parengtiniam peržiūrėjimui buvo paskirtas Nacionalinio saugumo ir gynybos komitetas, kuris 2000 m. rugpjūčio 28 d. posėdyje vieningai pritarė šiam projektui.

Rugsėjo 12 d. Seimo plenariniame posėdyje A. N. Stasiškis pateikė Nacionalinio saugumo ir gynybos komiteto aprobuotą įstatymo projektą.* Seimas po keturių narių teigiamo vertinimo 48 balsais už, nė vienam nebalsavus prieš, trims susilaikius, priėmė Lietuvos „Laikinosios vyriausybės pareiškimo „Nepriklausomybės atstatymo deklaravimas“ pripažinimo Lietuvos Respublikos teisės aktu įstatymą“. Posėdžio pirmininkas ir Seimo nariai sveikino salėje dalyvavusį vieną iš šio pareiškimo autorių, Laikinosios vyriausybės ministrą dr. Adolfą Damušį.

Praėjus vos kelioms dienoms, daugelis politikų savo nuomonę dėl šio įstatymo iš esmės pakeitė, nes vidaus ir užsienio konspiratyvios jėgos pateikė Lietuvos visuomenei ir politikams ultimatyvius reikalavimus: baikite žaidimus su holokausto pradininkų įteisinimu. Seimo pirmininkas V. Landsbergis kreipėsi į Prezidentą V. Adamkų, kad šis nepasirašytų Seimo priimto įstatymo. Prezidentas pavadino klaida Seimo sprendimą pripažinti valstybės teisės aktu LLV 1941 m. birželio 23 d. pareiškimą „Nepriklausomybės atstatymo deklaravimas“. Atsisakydamas pasirašyti priimtą įstatymą, Prezidentas kvietė visuomenę pasmerkti Seimo sprendimą.

Prie įstatymo smerkimo akcijos prisidėjo ir kai kurių partijų vadovai, tikriausiai siekdami sukompromituoti tuometinę konservatorių daugumą Seimo rinkimų išvakarėse. Konservatorius visiškai sutrikdė jų frakcijos nario, Žmogaus teisių komiteto pirmininko E. Zingerio pareiškimas: „Stabdau savo narystę dėl nesutarimo su kai kuriais frakcijos nariais <...> ir skirtingo su jais požiūrio į tragiškus mūsų istorijos puslapius.“

Seimo pirmininkas V. Landsbergis, ieškodamas išeities iš susidariusios įtampos, rugsėjo 19 dienos posėdžiui pateikė rezoliuciją „Dėl 1941 m. Birželio sukilimo vertinimo“, kurią Seimas po aršių debatų patvirtino. Joje sakoma, kad Lietuvos teisėtvarka neleidžia suplakti sukilėlių pasiaukojimo Nepriklausomybės siekiui ir smurtininkų nusikaltimų prieš civilius gyventojus. Tuoj po to Seimas priėmė protokolinį nutarimą, kuriame konstatuojama, kad dėl kažkokių „interpretavimų“ prieš savaitę Seimo priimtas įstatymas „lieka priėmimo stadijoje po svarstymo“.

Priimtas įstatymas buvo grąžintas kaip įstatymo projektas Nacionalinio saugumo ir gynybos komitetui, kuris vienbalsiai atšaukė savo ankstesnį taip pat vienbalsiai priimtą pritarimą.

2000 m. rugsėjo 26 d. posėdyje Seimas priėmė posėdžio pirmininko A. Vidžiūno pateiktą tokį protokolinį nutarimą: „Lietuvos Respublikos Seimas pritaria Seimo Nacionalinio saugumo ir gynybos komiteto 2000 m. rugsėjo 25 d. sprendimui Nr. 32–4 panaikinti ankstesnę komiteto išvadą dėl Lietuvos Respublikos 1941 m. birželio 23 d. Lietuvos Laikinosios vyriausybės priimto ir paskelbto pareiškimo „Nepriklausomybės atstatymo deklaravimas“ pripažinimo Lietuvos Respublikos teisės aktu įstatymo projekto (Nr. P–2731) ir siūlymui išbraukti šį projektą iš Seimo priiminėjamų teisės aktų sąrašo.“ Pritarta bendruoju susitarimu, posėdyje dalyvaujant 58 Seimo nariams.

Šie svarstymai Seime ir po jų vykusi polemika žiniasklaidoje išryškino, kad apie ne tokią tolimą, vos 60 metų senumo, praeitį menkai nusimano ne tik eiliniai žmonės, bet ir tie, kurių tiesioginė pareiga informuoti visuomenę. Politikai parodė savo bejėgiškumą ir, nesugebėdami atskirti tiesos nuo klastočių, negarbingai nutraukė 1941 m. birželio sukilimo teisinį įvertinimą.

Taip ir liko neatsakyta į klausimą, kas buvo Birželio sukilimas. Išsisukti nuo atsakymo mums tikrai nepavyks, nes stalinistinių budelių palikuonys ir jų pakalikai daro viską, kad Tautos sukilimas prieš pavergėjus būtų įvardytas kaip avantiūra, atvėrusi kelią baisiausiems nusikaltimams. Tam tikslui istorijos klastotojai turi didelę patirtį ir gausų priemonių arsenalą. Jų pastangos neliko bergždžios: kai kas patikėjo ir savo parašu patvirtino, kad 1941 m. birželio 23-oji – sukilimo data „nedviprasmiškai reiškia holokausto pradžią“. Taip atsakomybės už nacių suplanuotą ir įvykdytą žydų naikinimą našta kraunama ant lietuvių tautos pečių.

Kol mes patys nesuvoksime, kad Birželio sukilimas, vėliau – ginkluota ir neginkluota rezistencija okupantams ir pagaliau – Atgimimo sąjūdžio fenomenas yra tautos dvasinis ir politinis kapitalas, tol jausimės menkesni už kitas tautas, taip pat ir žydus, tol trypčiosime pastumdėlių gretose už NATO ir Europos Sąjungos vartų. Mūsų kapitalas – ryžtas priešintis blogiui, ginti žmogaus ir tautos teises. Šešiasdešimties metų laikotarpio įvykiai tai liudija: nė viena tauta savo sąmoningu apsisprendimu nėra sudėjusi tiek aukų ant laisvės ir žmogaus teisių aukuro kaip lietuviai.

Naujoji Romuva, 2001, Nr. 2, p. 51–53.

Nuotraukos autorius – Bronius Talaikis.