Raymond Ibrahim. Katalikų lyderiai išduoda Marijos garbę už Mahometo pritarimą

Tie patys žmonės, kurie atnešė jums „abrahamizmą“ - mintį, kad judaizmas, krikščionybė ir islamas yra labai susiję, susiaurino savo požiūrį į Mariją, Kristaus motiną, siūlydami į ją žiūrėti kaip į „žydų, krikščionių ir musulmonų moterį“. Ir tai padarė ne kas kitas, o katalikų kunigas Giano Matteo iš Popiežiškosios tarptautinės marijonų akademijos. Dešimt savaičių truksiančiame internetiniame seminare „Marija – tikėjimo ir gyvenimo pavyzdys krikščionybei ir islamui“ akademija sieks pristatyti Mariją kaip tiltą tarp dviejų religijų.

Tai gali būti lengviau pasakyti nei padaryti – bent jau tiems, kurie vis dar domisi faktais. Pirmiausia teiginys, kad Marija buvo „žydų, krikščionių ir musulmonų moteris“, teisingas tik dvejais trečdaliais: taip, ji buvo žydė pagal gimimą ir kilmę; ir, be abejo, ji buvo krikščionė dėl to, kad tiesiogine to žodžio prasme pagimdė Kristų (taigi, ir krikščionybę); bet ji tikrai nebuvo musulmonė – šis terminas ir religija, atsirado praėjus 600 metų po Marijos mirties.

Dar blogiau, kad islamas pristato Mariją, Kristaus Motiną, toli gražu ne kaip Amžinąją Mergelę, kokia ji yra 1,5 milijardo katalikų ir stačiatikių krikščionių teigimu, bet kaip „ištekėjusią“ ir „santykiaujančią“ su rojuje esančiu Mahometu – atrodytų, kad toks vaizdavimas greičiau nutraukia nei stato „tiltus“.

Hadise, kuris buvo laikomas pakankamai patikimu, kad būtų įtrauktas į garsaus Ibn Kathiro darbą, Mahometas pareiškė, kad „Alachas mane rojuje sutuoks su Marija, Imrano dukra“, kurią musulmonai tapatina su Jėzaus motina. (Pastaba: arabų kalbos žodis „santuoka“ (نكاح, arba nikah) apibūdina „teisėtus lytinius santykius“, reiškia „F“ žodį ir visiškai neturi vakarietiškos, „romantiškos“ ar platoniškos konotacijos.)

Tai taip pat nėra tik atsitiktinis, neaiškus hadisas. Ne kas kitas, o pats daktaras Salemas Abdula Galilas, buvęs Egipto religinių skyrimų pamokslavimui viceministras, patvirtino jo kanoniškumą 2017 m. tiesioginės transliacijos metu arabų kalba. Be kitų Biblijos moterų (Mozės sesuo ir faraono žmona), „mūsų pranašas Mahometas – tegul malonė būna su juo – bus vedęs Mariją rojuje“, – sakė Galilas.

Jei šiandien nedaugelis krikščionių žino apie šį islamo teiginį, viduramžių krikščionys, gyvenantys musulmonų okupuotose tautose, apie tai tikrai žinojo. Ten musulmonai reguliariai naudodavo šią fantaziją katalikų ir stačiatikių krikščionių, gerbiančių Mariją, kaip Visuomet Mergelę, akivaizdoje. Taigi Eulogijus iš Kordobos, musulmonų okupuotos Ispanijos čiabuvis krikščionis, kartą rašė: „Aš nekartosiu šventvagystės, kurią tas nešvarus šuo [Mahometas] išdrįso skelbti apie Švenčiausiąją Mergelę, Pasaulio Karalienę, šventąją mūsų garbingo Viešpaties ir Išganytojo Motiną. Jis teigė, kad kitame pasaulyje jis ją nuskins, kaip gėlelę“.

Kaip įprasta, būtent Eulogijaus įžeidžiantys žodžiai apie Mahometą (o ne pastarojo įžeidžiantys žodžiai apie Mariją ir daugelį kitų dalykų) turėjo skaudžių pasekmių: jis, kaip ir daugelis kitų ispanų krikščionių, karštai kritikuojančių Mahometą, buvo pripažinti kaltais dėl kalbėjimo prieš islamą, viešai kankinti bei nubausti mirties bausme Kordobos „aukso amžiaus“ metu, 859 m.

Galima tikėtis, kad visi šie „nepatogūs“ faktai Popiežiškosios tarptautinės marijonų akademijos internetinių seminarų metu bus tyliai aplenkti. O jei juos kas nors iškels, be abejo, krikščionys kažkaip prisiims kaltę, kaip beveik visada nutinka akademinėje aplinkoje. Cituodamas minėtą Eulogijaus skundą dėl Mahometo teiginio, kad jis ves Mariją, profesorius ir „Academia Europaea“ narys Johnas V. Tolanas jį pasmerkė kaip „piktinančią pretenziją“ ir paties Eulogijaus „išradimą“. Tada jis užsipuolė kankinį, o ne jo žudikus ar jų pranašą:

Eulogijus meluoja, norėdamas sukrėsti savo krikščionišką skaitytoją. Tokiu būdu net ir tie krikščionybę primenantys islamo elementai (pvz. pagarba Jėzui ir jo mergelei motinai) yra iškreipiami ir apjuodinami, kad krikščionis negalėtų žavėtis niekuo, ką turi musulmonai. Tikslas yra sukelti neapykantą „engėjams [.]“ ... Eulogijus siekia parodyti, kad musulmonas yra ne Kristaus mergelių draugas, o galimas prievartautojas. (Saracens: Islam in the Medieval European Imagination, 93 psl.)

Tačiau, kaip jau buvo matyti, pats Mahometas – o ne koks nors „krikščionių polemikas“ – „kuria melą, skirtą sukrėsti“, o būtent tai, kad Marija bus jo amžina sugulovė.

Tai, beje, yra pagrindinė problema, kurios abrahamizmo platintojai nepripažįsta: islamas su Biblijos veikėjais nesielgia taip, kaip su jais elgiasi krikščionybė.

Krikščionys priima hebrajų Biblijos arba Senojo Testamento tekstą tokį, koks jis yra. Jie neprideda, neatima ir neiškraipo patriarchų liudijimų, kuriais remiasi ir žydai. Ir atvirkščiai, remdamasis Senojo ir Naujojo Testamento veikėjais – visų pirma dėl senovės ir jų vardams priskiriamo autoriteto svorio – islamas juos apibūdina visiškai skirtingomis savybėmis, kurios tik dar kartą patvirtina Mahometo religiją kaip vienintelį tikrąjį ir galutinį „apreiškimą“, priešingą judaizmui ir krikščionybei, kurių Biblijos pasakojimai apie šiuos veikėjus tada laikomi „iškreiptais“, nes jie skiriasi nuo vėlesnių islamo versijų.

Turėtų būti aišku, kad toks savinimasis ne kuria „bendrumus“, o sukelia konfliktus. Pavyzdžiui įsivaizduokite, kad turite senelį, kurį ypač mylite ir staiga nepažįstamasis, niekada net nesutikęs jūsų senelio, kaip niekur nieko pareiškia: „Ei, tai mano senelis!“ Tada – kad nepagalvotum, jog šis nepažįstamasis kažkodėl bando tapti tavo draugu, jis priduria: „Ir viskas, ką jūs manėte žinoję apie savo senelį, yra neteisinga! Tik aš žinau jo tikrąją gyvenimo istoriją “.

Ar tai sukurtų „tiltą“ tarp jūsų ir šio nepažįstamo žmogaus, kuris bando pasisavinti ir pakeisti  senelio įvaizdį?

Iš raymondibrahim.com vertė Andrius Balsevičius.