Vygandas Trainys. Dvigubi žmogaus teisių standartai

Tekstas publikuotas autoriaus Facebook paskyroje Garsiai šaukiantys apie žmogaus teises aktyvistai, įvairūs institutai, centrai ir centriuka...

Tekstas publikuotas autoriaus Facebook paskyroje

Garsiai šaukiantys apie žmogaus teises aktyvistai, įvairūs institutai, centrai ir centriukai klupinėja už savo pačių nenuoseklumo ir dvigubų standartų – vienos grupės uoliai ginamos (ir tai puiku, išskyrus akivaizdžius lazdos perlenkimus, kuriuos konkretizuosiu šiek tiek vėliau), o prieš kitus šiurkštaus piliečių teisių ir demokratijos mindymo pavyzdžius akys užmerkiamos; netgi plačiai nuskambėjus stulbinančių nesiskaitymų istorijoms, vandens iš burnų neišspjauna ir politikai, žinomi visuomenininkai, kultūrininkai, juristai, kone visa vedančioji inteligentija, savo elgesiu primenanti abejingą praeivį, kuris nė nestabteli pamatęs gatvėje nelaimės ištiktą auką. 

Plačiau priminsiu dvi tarpusavyje susijusias istorijas, kurios tarsi sušvelninti Rusijos ar Baltarusijos variantai mums signalizuoja, kad tai, ką per kraujus išsikovojome prieš kelis dešimtmečius, reikia saugoti kasdien, nes vieną-kitą-trečią kartą prasnaudus nė nepajusime, kaip kilpa vis smarkiau verš kaklus, nepastebesime, kaip artėjame link savo rytų kaimynių, kuriose kerziniais batais brutaliai trypiami pilietines visuomenės, žmogaus teisių ir laisvių daigai. 

1.Vienos istorijos heroję, mokytoją Astrą Genovaitę Astrauskę policija begėdiškai uždarė į „voronoką“ ir tąsė po komisariatą, teismą, kai praėjusių metų pradžioje viešoje vietoje sostinėje su keliais bendraminčiais ji paminėjo trispalvės iškėlimo Gedimino pilies bokšte metines, atsinešdama Lietuvos vėliavą ir uždegdama žvakutes, o kitai vilnietei, Eglei Mirončikienei, bandė prisiūti nuobaudą už policininkės K.Antipovos, dalyvavusios pedagogės „sėmime“, karikatūrą. 

Nesu nei „voronoke“ pabuvojusios A.G.Astrauskės, nei karikatūros autorės E.Mirončikienės bendražygis ar jų idėjų palaikytojas – pavyzdžiui, pedagogės radikalumas, jos performansai man yra svetimi, tačiau žmogaus teisių privalu paisyti nepriklausomai nuo pažiūrų ir įsitikimų. Kaip ir reaguoti į bet kokį, kad ir palyginti švelnų su rytais „kerzinio bato šou“, kuris numojus ranka į pirmą seriją, gali virsti ištisu su serialu su vis atgrasesniais epizodais. 

A.G.Astrauskę su savo kolegomis „sėmusi“ K.Antipova pažeidė, regis, viską, ką įmanoma pažeisti – nei sulaikinėti, nei vežti į komisariatą, nei  bausti pedagogės nebuvo jokio pagrindo, tai konstatavo ir Vilniaus apylinkės teismas.

Mokytoja nepažeidė Susirinkimo įstatymo ar kitų teisės aktų, tačiau pagal pačias šlovingiausias sovietines-rusiškas-baltarusiškas tradicijas gavo nemokamą kelialapį į „voronoką“ – po skandalo teisme peržiūrėjus vaizdo įrašus išaiškėjo, jog pareigūnai iš pat pradžių, nė nepasigilinę, kas vyksta, jai rezervavo vietą ratuotame „narve“, o tik paskui svarstė, kokį administracinį straipsnį prisiūti.

Tiek iškart po sulaikymo, tiek teismo salėje pasipylė apgailėtini policijos pritempinėjimai - tai vėliava buvo numesta į krūmus, tai mosuodama ja moteris galėjo sužaloti pareigūnus, tai žvakutės galėjo sukelti gaisrą, tai mokytoja neprisistatė (nors iš tikrųjų prisistatė - kiek pasimuisčiusi, praėjus nepilnoms dviem minutėms), tai nepateikė asmens dokumento, tarsi incidentas būtų įvykęs per karo stovį ar komendanto valandą, kai visiems privaloma nešiotis pasus. Čia panašiai kaip Rusijoje, kur straipsniai štampuojami kaip didelio tiražo laikraštis. 

Negalime sulaikyti už vėliavą, vietoje kalbėdama su kolegomis svarstė K.Antipova, nes ji nenumesta, o įsmeigta į žemę. 

Kartu buvusi jos bendradarbė pastebėjo, kad niekas ten nepažeista, bet po pokalbio telefonu su aukštesnėmis lūpomis SSRS vyravusius metodus nuspręsta pratęsti. 

Perskaitęs Lietuvos pareigūnų pašnekesį dėl visa ko pasitikrinau, ar čia per klaidą kalbama ne apie Minsko omonininkus: „Sulaikysime kaip mitingą. Pagrindas – mitingas neoficialus, vėliava negali būti krūmuose. Dabar ji paėmė vėliavą, dainuoja „Lietuva laisva“, daro taip mini mitingą“. 

Baisiausia šiuo atveju ne pati šiurkšti pareigūnų nekompencija (susirinkus mažiau nei 15 žmonių, jokių derinimų piketams ir mitingams nereikia, vien jau keturių žmonių būrelio prilyginimas mitingui kelia šypseną), o aršūs vadovybės mėginimai pateisinti žmogaus teisių mindymo atvejį. 

Teismas pažymėjo, jog policininkai komisariate neturėjo teisės tikrinti A.G.Astrauskės daiktų. 

Sprendimas uždaryti ją į laikiną sulaikymo patalpą taip pat buvo neteisėtas, tačiau mokytoja buvo patampyta po paragrafų labirintus, teismus, komisariatą, ir tai viską supliusavus, užtruko daugiau nei 9 mėnesius. 

Sprendžiant iš įvykių paveikslo, K.Antipova pažeidė visus įstatymus, kokius tik įmanoma buvo pažeisti – Policijos veiklos įstatymą, Policijos patrulių veiklos instrukciją, Administracinių nusižengimų kodeksą (įsiskaitykite į ANK 596, 597 str. apie administracinio sulaikymo, pristatymo į policiją atvejus, ir nurodykite bent vieną, kuris būtų pagrįstai taikytas A.G.Astrauskei), o vertindama Susirinkimų įstatymą, policininkė nuklydo į visiškai aukštas pievas.

Atvykusi K.Antipova neprisistatė, kaip reikalauja Policijos veiklos įstatymo 25 str. 3 p., Patrulių veiklos instrukcijos 31 str., nenurodė jiems savo atvykimo priežasties (PVI 31 str.), nepaaiškino A.G.Astrauskei, kokiu pažeidimu ji yra įtariama (PVI 35 str.), paėmus vėliavą reikalavo vietoje rašyti paaiškinimą, priešingu atveju žadėdama trispalvę, ne jai priklausantį daiktą, be jokio pagrindo išsivežti į komisariatą – žodžiu, tarnybiniais batais sumindė nemenkus savo dirvonų paragrafų plotus, jau nekalbant apie tokius „mažmožius“, kaip reikalavimai pareigūnams gerbti piliečių orumą, teises ir laisves, susilaikyti nuo komentarų („Elgiatės kaip mažas vaikas“), apie patruliams taikomus įpareigojimus jautriai reaguojančiam žmogui leisti nusiraminti (PVI 32 str.).

Tačiau pareigūnės munduras buvo išbalintas – tarnybinio patikrinimo metu pažeidimų jos veiksmuose nebuvo įžvelgta, tokiomis išvadomis kompromituojant visą policiją. 

Bet kokioje demokratinėje šalyje tokie pareigūnų veiksmai turėjo sukelti atgarsį – ne tik žiniasklaidos (ji dar sureagavo), bet ir politikų, visuomenininkų, ypač tų, kurie užsiima žmogaus teisių gynimu; tačiau vietoje reakcijos, diskusijų, svarstymų, ką daryti, kad tokie dalykai nepasikartotų, nuobaudų skyrimo atsakingiems pareigūnams, vykdytojams ir vadovams įvyko pats blogiausias dalykas – tyla.

2. Išskalbusi K.Antipovos uniformą, policija surengė dar vieną atgrasų žygį, nemenku rastu trankydama demokratijos pilies sienas. Tačiau šis atvejis taip pat sulaukė faktiškai nulinės reakcijos. 

E.Mirončienė, reaguodama A.G.Astrauskės sulaikymą ir pažeidimų siuvinėjimą, į savo feisbuko paskyrą įkėlė patrulės K.Antipovos karikatūrą, ‚apvilkdama“ ją sovietinės armijos uniforma ir „uždėdama“ kepurę su raudona žvaigžde.    

Karikatūros esmė daugiau nei aiški – sovietiniais metodais veikusi pareigūnė buvo palyginta su SSRS kareiviu ir jo „demokratiniais“ veiklos principais. 

Prie posto dar buvo prierašas apie nepagarbą žmogaus teisėms, valstybės simboliams, nekompetenciją, pastebėjimas, jog už „durnumą ir neišmanymą“ įstatymai pareigūnams nenumato atsakomybės. 

Prancūzijos policija nepersekiojo žurnalistų (jau nekalbant apie socialinių tinklų profilių valdytojus) už pranašo Mahometo karikatūrą, o Lietuvos policija užtąsė E.Mirončikienę už karikatūrinį pasišaipymą iš patrulės, pritaikiusios tarybmečio metodus „semiant“ mokytoją,

Sveriam viską ant svarstyklių. Pareigūnė su savo kolegėmis be pagrindo sulaiko žmogų, svarbios istorinės sukakties proga Trispalvės alėjoje atsinešusį trispalvę ir žvakutes. Jis buvo vežiojamas „voronoke“, tąsomas po komisariatą, teismus, neteisėtai tikrinti jo daiktai, šiurkščiai suvaržyta laisvė. 

Kitoje svarstyklių lėkštėje – žmogaus reakcija: nepasitenkinimas, suglumimas, pasipiktinimas, emocijos. Tai neuždrausta, kaip ir nedraudžiamos aštresnės formos. 

Ne, E.Mirončikienė „nesif...kino“ policijos atžvilgiu, kaip juodaodžių teisių gynimo aktyvistai Vilniuje, iškėlę atitinkamą plakatą, kuris buvo tiražuojamas per visas žiniasklaidos priemones nepalyginamai didesnei auditorijai nei karikatūros autorės profilyje. 

Ne, ji netaikė savo kritikos visai institucijai, o išreiškė savo reakciją konkrečios pareigūnės atžvilgiu dėl konkrečių jos ir jos kolegų neteisėtų veiksmų. 

Ir už karikatūrą socialiniame tinkle tąsyti po teismus, policijai, kaip instucijai, „kalant“ nuobaudas? Kokie dabar metai pagal baudikų roles pasirinkusių pareigūnų kalendorių? 1987-ieji? 

E.Mirončikienei buvo siuvami įvairūs administraciniai straipsniai, bet teismas, kaip ir A.G.Astrauskės atžvilgiu, pripažino, jog ji nieko nepažeidė, nepažemino, neįžeidė, o bausti už kritiką ir nuomonę nėra pagrindo. 

3. Dabar pereikime prie vienos įdomiausių dalių. Žmogaus teisių gynėjai, kurie (jei yra objektyvūs) vėlgi, turėjo šaukte šaukti, signalizuoti padidintu garsu apie nepagrįstą persekiojimą, bandymus nubausti už karikatūrą. 

Tačiau visi tylėjo, iš pradžių neužtardami A.G.Astrauskės, o paskui ir E.Mirončikienės. 

Tylėjo politikos tūzai. Tylėjo visuomenininkai. Tylėjo kultūros veikėjai. Inteligentijos žiedas prisisėmė į burnas gerą gurkšnį, neišspjaudamas jo per visą procesą. 

Neprabilo ir žmogaus teisių korifėjumi vadinamas, Žmogaus teisių stebėjimo instituto tarybos pirmininkas, advokatas Vytautas Mizaras. 

Tačiau tas pats juristas viešai gėdijo policiją, kaip ši drįstanti pradėti tyrimą kai kurių juodaodžių teisių gynimo aktyvistų atžvilgiu, atvirai „ant trijų raidžių“ pasiuntusių visą instituciją („F...ck the police!“). 

Dėl A.G.Astrauskės ir E.Mirončikienės nesipiktino ir kita žinoma advokatė, žmogaus teisių srities žinovė, LŽTC aktyviai besireiškusi Liudvika Meškauskaitė (jei visgi buvo šių dviejų garsių juristų ar žmogaus teisių organizacijų reakcija, patikslinkite, prašau, kur ir kada, nes aš internete jos neaptikau). 

Priešingai, L.Meškauskaitė patarinėjo FB Vaidui Giršvildui (čia tas pats policijos pareigūnas, kuris Švietimo ir mokslo ministerijoje nakvojusius mokytojus palygino su teroristais), kokį Administracinių nusižengimų kodekso straipsnį būtų galima prisiūti, atsiprašau, pritaikyti E.Mirončikienei – na, labiau tiktų 507-asis, jis griežtesnis, be to, galima taikyti civilinę atsakomybę. 

Įsiskaitykime dar kartą. Žmogaus teisių gynimu užsiimanti advokatė patarinėja policijai kaip čia griežčiau nubausti už karikatūrą? Skamba kaip anekdotas. Tiesa, liūdnas. 

4. Tikrai yra gerai, kai atkreipiamas dėmesys į juodaodžių, seksualinių mažumų, romų ar kitos tautybės žmonių teisių pažeidimus, ginamos jų teisės ir interesai, tačiau daugelis žmogaus teisių gynėjų, politikų ir t. t. primiršta, kad yra ir kiti žmonės ar jų grupės, kurioms skiriama gerokai mažiau laiko ir dėmesio. 

Arba, kaip minėti du pavyzdžiai, visiškai juos ignoruojant. 

Negalima sakyti, kad žmogaus teisių gynėjai neskiria dėmesio smurto šeimose aukoms, tačiau realybės vaizdas – prastas, teisėsauga ir kitos institucijos nepajėgia užkirsti kelio pakartotiniams smūgiams, ypač metų metus besikartojančiam psichologiniam terorui. 

Įstatymai šiuo klausimu negriežtinami, pokyčiai neinicijuojami arba tai daroma pernelyg lėtais tempais. 

Budulis, net ir sulaukęs oficialių įpareigojimų nebendrauti, nesiartinti prie aukos, piktybiškai juos pažeidinėja, tačiau kardomųjų priemonių jam dažniausiai niekas nesugriežtina. Net ir pranešus apie institucijoms. 

Teroras kartojasi, aukos verkia, padėtis nesikeičia – pozityvūs pokyčiai pramušinėjami pernelyg silpnai. 

Lietuvoje nėra galimybės rinktis į taikias spontaniškas protesto akcijas, netgi valstybės gynimo sambūrius, kai reikia žaibiškai reaguoti į įvykius, negeroves – net jei kiltų pavojus nepriklausomybei, uniformuotos antipovos galėtų „semti“ prie parlamento susirinkusius žmones, nes jie formaliai pažeistų Susirinkimų įstatymą. 

Be to, reikalavimas gauti iš valdininkų suderinimo dokumentą, jei renkasi daugiau nei 15 žmonių, yra perdėtai griežtas, šį skaičių galima būtų drąsiai kilstelti iki 50. Su sąlyga, žinoma, kad viskas vyks taikiai. 

Reikėtų panaikinti įpareigojimą pranešinėti savivaldybėms netgi apie kelių žmonių sambūrio planus, nes tai panašu į policinę valstybę blogąją prasme – graudu vienąsyk buvo žiūrėti, kaip Kauno policija užsirašinėjo penkių jaunučių studentų duomenis, atėjusių su plakatais, kritikuojančiais netoliese piketuojančius paleckininkus. 

Studentai nesikeikė, nesimušė, nė kiek nedrumstė rimties, bet pareigūnai juos tarsi sovietmečiu kamantinėjo pasakyti pavardes, adresus, studijų vietas. 

Žmogaus teisių aktyvistai neretai tyli arba kalba per mažai, kai reikia kalbėti, o kai kur (pavyzdžiui LŽTC ir Žmogaus teisių stebėjimo institutas, ieškodami nukentėjusių nuo neapykantos kurstymo grupių – romų, seksualinių mažumų, musulmonų, kiekvienam atsiliepusiajam netgi siūlė po 50 eurų, demonstruodami akivaizdų polinkį papirkinėti, paprekiauti skausmu), perlenkia lazdą. Apie perlenkimus byloja ir policijos „fuc... inimai“ per juodaodžių teisių gynėjų mitingą Vilniuje.    

Tokiuose jautriuose ir svarbiuose dirvonuose, kaip žmogaus teisės, norėtųsi daugiau objektyvumo, deramo dėmesio visiems, kam iš tikrųjų reikia pagalbos.



Susiję

Vygandas Trainys 8021819825272326909
item