Tomas Senūta. Apverstas pasaulis (III): laisvė

Tomas Senūta yra Nacionalinio Susivienijimo narys, įvairių tekstų autorius ir projektų vadovas Pirma dalis yra  čia , antra dalis -  čia . P...

Tomas Senūta yra Nacionalinio Susivienijimo narys, įvairių tekstų autorius ir projektų vadovas

Pirma dalis yra čia, antra dalis - čia.

Pieter Bruegel vyresnysis „Kokeino šalis“, 1567 m.

Šį pasakojimą pradėsiu nuo iliustracijos ir asociacijos – ar pažvelgus į šį 1567 m. nutapytą paveikslą, kuris vadinasi „Kokeino šalis“, nepagalvojote apie kokainą? Nesu tikras ar šis veikia būtent taip, bet žmonės, pavaizduoti paveiksle, atrodo atsipalaidavę tarsi nuo narkotikų. Paveikslas vaizduoja viduramžiais paplitusią utopiją apie Kokeino šalį, kur „aplinkui laksto rūkyti paršai su peiliais nugarose, kad juos būtų lengviau supjaustyti, keptos žąsys skrenda tiesiai į burnas, virtos žuvys šokinėja iš vandens tau prie kojų. Oras visuomet švelnus, vynas liejasi laisvai, seksas – visuomet prieinamas, o visi žmonės džiaugiasi amžina jaunyste.“ Ši utopija panaudota ir pasakoje apie Pinokį (rusiškoje versijoje – apie Buratiną) vaizduojant Malonumų salą, rusiškoje versijoje - Kvailių salą. Prisimenu, kad į šią salą patekę berniukai nuo visų „malonumų“ pavirsdavo asiliukais ir būdavo parduodami į vergiją.

Ar ši asociacija yra atsitiktinė šiuolaikinės laisvės supratimui? Nemanau. Juk jau ir patys valdžioje turime ne bet kokią, o Laisvės partiją. Šios partijos programa, jeigu ją galima taip pavadinti, mums būtent ir žada (kai ką jau ir išpildė) tokią laisvę – laisvę nuo bet kokių suvaržymų malonumams ir nuo bet kokių nepatogumų. Laisvę parūkyti žolytės ir pasivolioti pliažiuke bet kurioje miesto aikštėje. To ir užtenka – juk jei dar sutvarkysime internetines teismų prieigas, turėsime ir tikrą teisingumą – tikrai laisvą, nes juk bus patogu, ar ne? Viskas panašu į tas pačias viduramžių valstiečių svajones.

Štai ir seksualiniuose santykiuose ištikimybės ir savęs dovanojimo principą pakeitė malonumų, t. y. orgazmo principas. Tačiau būrys šią mums itin aktualia tapusią temą, t. y. seksualinį pasitenkinimą, tyrinėjančių mokslininkų teikia išvadas, teigiančias, kad drastiškai auga tiek moterų, tiek vyrų nepasitenkinimas seksu ir seksualiniu gyvenimu ir to orgazmo pasiekti darosi vis sunkiau. Pagrindinės priemonės, kurių griebiamasi – masturbacija, atitinkamai vis auga nepasitenkinimas ir tokių įnorių atseit jau nebesugebančia patenkinti sekso žaislų industrija. Guodžiamasi nebent tyrimais nepagrįsta legenda, kad anais – „tamsiaisiais“ laikais moterys išvis nepatirdavo orgazmo. Ar tikrai?

Štai taip gyvenime vis bėgame nuo bet kokios kančios, skausmo ir nemalonumo vis skusdamiesi, kad malonumai – nebe tie. Malonumai nėra joks blogis savaime, tačiau jie turi kelis apgaulingus principus. Kas vakar buvo toks malonumas, kad kone ekstazė, šiandien – normalu, rytoj bus šiaip sau, o poryt – gal net ir nebemalonu. Malonumas, kaip ir skausmas, turi savo funkcijas, mat pastarasis signalizuoja, kad kažkas negerai, malonumas – kad viskas gerai. Daug žmonių, deja, yra linkę skausmą spręsti ne tvarkydamiesi su jo priežastimi, bet „numarindami“ kokiu nors malonumu – t.y. vartodami ką nors, kas smegenų receptoriams sugrąžintų apgaulingą malonumo pojūtį. Deja, nepanaikinus priežasties, skausmas sugrįžta ir ratas užsidaro.

Galbūt todėl civilizacijoje, kuri apibūdinama šūkiu „dirbk, pirk, mirk!“ labiausiai laisvais save laikantys žmonės yra kone nelaisviausi per žmonijos istoriją – daugelis žmonių dirba ilgiau ir sunkiau nei vergai senovės Romoje ir kaip niekad daug asmenų yra įklimpę į įvairiausias priklausomybes, tame tarpe - finansines, tame tarpe - nuo savo pačių susikurtų technologijų, kurios tarsi buvo kaip tik ir kuriamos tam, kad juos išlaisvintų. Tiesa, dirbama už daug rafinuotesnį atlyginimą, nei gaudavo antikos vergai – pvz., šie negaudavo atostogų ir nevykdavo į egzotiškas kelionės (kurios dėl suprantamų priežasčių ir nebuvo išvis populiarios). Nors... ir dabar pažįstų žmonių, daugybę metų „ariančių“ be atostogų ir net negalinčių leisti sau ištrūkti kokiam savaitgaliui prie jūros ar ežerų. Kad šiuolaikinės vergovės paveikslėlis būtų aiškesnis, verta pridurti ir tai, kad turime ir didžiausią kada nors Vakarų civilizacijoje egzistavusią nelygybę.

Užtai mes trokštame tapti neribotais. „No limits!“ (angl. – jokių ribų) – dar vienas pabėgimo nuo savęs į menamą dieviškumą laikmečio šūkis. Tam reikia atsisakyti visų tiesų ir susikurti savąsias – pvz., savo lytį, savo moralę, etc. Svaigina, turbūt, labiau nei kokainas – nuo šiol pasaulis po mano kojomis, nes visas taisykles valdau aš!

„Jūs pažinsite tiesą, ir tiesa padarys jus laisvus“ (Jn 8:32), kažkada sakė toks Jėzus Kristus. Ar apie tokią laisvę jis kalbėjo?

Panašu, kad ne, mat toji laisvė – neišmanėlių laisvė. Neišmanėlis yra nesubrendėlis, todėl jis atviras ne tik gėriui, bet ir blogiui, o pagal puolusios žmogiškosios prigimties taisykles – įprastai pastarajam daugiausiai. Laisvė jam pasireiškia tiesos reliatyvumu, t. y. atsisakymu nuo jos ir nebesugebėjimu atskirti gera nuo blogo. Pastarasis sugebėjimas būtent ir skiria žmogų nuo gyvūnų. Taigi, jo laisvė – tiesiog neprotingo gyvulio laisvė. 

Toks neišmanymas yra būdingas ir didžiausiems šių laikų intelektualams, galbūt netgi jiems ir pirmiausiai. Štai šiaip mano mėgstamas ir visam pasaulyje bei Lietuvoje labai populiarus istorikas Y. N. Harari (gal kas skaitėte jo „Sapiens istorija“ ar „Homo Deus“?) demonstruoja vaikams net nebūdingą nesusigaudymą tarp sąvokų. Jam viskas yra gerai, kas yra natūralu. Tačiau juk natūralu, normalu ir gerai yra trys nieko bendro neturinčios sąvokos. Natūralu yra viskas, kas yra gamtiška, bet ne antgamtiška, normalu – tai, kas papuola į statistinio pasiskirstymo vidurį pagal Gauso kreivę, o gera ar bloga jau yra etikos-moralės sąvokos. Taigi, sirgti gripu yra natūralu, normalu, bet blogai, būti genijumi – natūralu, nenormalu ir dažniausiai gerai ir t.t. Jei žinoma, genialumas nepainiojamas su populiarumu ir jam nepriskiriama teisė skelbti štai tokias „tiesas“.

Žmogiškoji tiesa turi savo ribas – 2 x 2 yra 4 ir negali būti tai 3, tai 5, tai dar kitaip. Tiesa yra tai, kas prasminga – jei 2 x 2 yra bet koks variantas, priklausomas tik nuo subjektyvaus pasirinkimo, tuomet lygybė 2 x 2 nebetenka prasmės. Nors, kaip sename anekdote į klausimą „kiek bus 2 x 2?“ atsako prityręs buhalteris – o kiek jums reikia? Dažnai norime pasirinkti ne tai, kaip yra, bet tai, kaip mums patogiau – kaip kad kitame sename anekdote – ieškoti pamesto rakto po gatvės žibintu, mat ten šviesiau ir patogiau, bet ne ten, kur iš tikrųjų jį pametėme.

Tikrai nenoriu teigti, kad pasaulyje ir gyvenime viskas yra taip paprasta kaip aritmetikoje ir panašu į 2 x 2. Labiau tik norėčiau atkreipti dėmesį, kad šiais laikais laisvė suprantama kaip sugebėjimas valdyti kitus ir aplinkybes, seniau – kaip sugebėjimas valdyti save. Šiais laikais daug daugiau žmonių atsisako maisto dėl sunkių priklausomybės nuo alkoholio, narkotikų arba anoreksijos simptomų arba bandydami įvairias dietas nuo nutukimo, bet ne pasninkaudami trokštant Dievo teisingumo.

Ir, galiausiai, jie vis vien kenčia. Kur ieškoti išeities? 

Be abejo, mes turime ne tik modernių politikų, bet ir filosofų, rašytojų, menininkų bei socialinių mokslininkų, kurie jums pateiks įvairių patarimų. Paprastai, kai paskaitai ar kitaip pamatai jų moderniąją kūrybą, šių situacijų sprendimas atrodo toks sudėtingas, kad bemąstydamas, ką tai reiškia, gali nusisukti galvą. Panagrinėjus jų kūrybą nuodugniau, supranti, kad, apart daug sofistikos, daugiau suprasti ten ko ir nėra.

Sudėtingumas niekuomet nebuvo išminties požymis. Jei perskaitęs ar pamatęs ką nors, pagalvoji „aš pats taip niekada nesugalvočiau“ – žinok, greičiausiai tame slypi kokia nors apgaulė. Išminties žodžiai visuomet prikelia iš tavo gelmių tai, kas buvo duota iš sveikosios prigimties, tačiau per laiką užsitraukė susikaupusio kultūrinio sluoksnio šiukšlėmis. Taigi, gal pradžiai verta mesti iš galvos visas „sudėtingąsias“ teorijas ir pabandyti pažvelgti į pasaulį paprasto žmogaus akimis?

Ką gi apie teisuolius, t. y. tuos, kurie pažįsta Tiesą, sako Jėzus Kristus? „Buvau išalkęs ir jūs mane pavalgydinote, buvau ištroškęs ir mane pagirdėte, buvau keleivis ir mane priglaudėte, buvau nuogas – mane aprengėte, ligonis – mane aplankėte, kalinys – atėjote pas mane.“ (Mt 25:35-36)

Taigi, jis nereikalauja iš mūsų kažin kokio sudėtingumo. Paprasčiausiai nori, kad būtume žmogiškais. Kaip į mus įsikūnys dieviškumas, jei nebūsime žmonėmis? Gal tuomet žmogiška taps ir valdžia, ta pati vadinamoji visuomenė bei valstybė ir net visas pasaulis? Ar to nenorėtumėte ir jūs? Ar tai nebūtų laisvė?


Susiję

Tomas Senūta 5346673322171542037
item