Nacionalinis susivienijimas. Telkianti užsienio politika

Pasauliui gyvenant tarptautinių geopolitinių pokyčių metu, Lietuvai, kaip valstybei, kurios egzistavimas dažnai priklauso nuo tarptautinės teisės laikymosi ir susiklosčiusių galių balanso, itin aktualu turėti ir kurti išties stiprią ir savarankišką, nacionalinius interesus atitinkančią užsienio politiką. Deja, po įstojimo į NATO ir ES, kurios ateitis šiandien tampa vis sunkiau nuspėjama, Lietuva de facto atsisakė savarankiškos užsienio politikos ir ėjo užsienio politikos optimizavimo keliu. Tai buvo daroma tiek techniškai (atsisakoma savo ambasadų, mažinamas diplomatinis aparatas, paskutiniu metu – Seime mažinamas užsienio reikalų komiteto narių skaičius) tiek idėjiškai – atsisakyta kurti savarankiškas išlikimo strategijas, atsisakyta lyderystės siekimo Rytų partnerystės kontekste, Lietuvos užsienio politika pritaikyta aptarnauti ES poreikius, o ne nacionalinius šalies interesus. 

Toks atsainus požiūris kelia grėsmę, kad keičiantis tarptautinei padėčiai, aukščiausiu lygiu nebus suvokiama ir pasiruošta, kaip reaguoti arba kokie turėtų būti mūsų šalies interesai. Lietuva visiškai nebeinvestuoja į mąstymą užsienio politikos kategorijomis, pasitenkindama vien vidaus politikos problemų aptarinėjimu. Mūsų valstybė šiandien neturi savarankiškos užsienio politikos strategijos, kurios aspektus derintų prie kitų galių tarptautinėje arenoje, veikiau atvirkščiai, kitų galios centrų parengtose strategijose bandoma atrasti sau tinkamą vietą. 

Be problemų, kurias užsienio politikos srityje turime spręsti valstybės viduje, egzistuoja realios užsienio grėsmės ir veikėjai, kurie pokyčius išnaudoja savo naudai. Šiandien dvi pagrindinės išorinės grėsmės Lietuvos išnykimui yra ES federalizacija bei Rusijos imperializmas. 

Lietuva yra ES narė ir siekia tokia likti, tačiau laipsniškai tampa dabartinio ES integracijos projekto įkaite. Lietuva jungėsi į Europos Sąjunga siekdama didesnės gerovės, stabilumo ir saugumo savo rinkai, taip pat dėl Rusijos grėsmės. Lietuva stojo į Sąjungą, kurios sutartys numatė pagarbą šalių narių valstybingumui. Šiandien, ypač po Brexit, ES integracijos projekte įsivyrauja Europą federalizuoti siekiančios jėgos, visų pirma Vokietijoje ir Prancūzijoje kiekvieną iššūkį ar ES nesėkmę interpretuojančios kaip gilesnės integracijos poreikį. Suvokdami, jog visiškas suvereniteto atsisakymas mus paverstu ES administraciniu vienetu, politine prasme prilygstančiu Rusijos Federacijos sudėtyje esančioms respublikoms su vietos kalba ir autonomija, Lietuva turi visomis išgalėmis pasipriešinti tokiam projektui bei jo šalininkų fanatizmui. 

Nepaisant šios objektyvios būtinybės, šiandien minėtos tendencijos yra ignoruojamos, o visi, kurie kritikuoja dabartinį ES integracijos modelį ar vadovų veiksmus apšaukiami „euroskeptikais“. Šiandieninis Lietuvos partinis elitas labiausiai remia būtent eurofederalistines tendencijas diktuojančias politines jėgas ir institucijas, nuolankiai sutikdami su visai jų reikalavimais. Dar daugiau kitose šalyse ES federalizacijos krypčiai kritiškos jėgos Lietuvos politikų yra smerkiamos, mėginant juos vaizduoti Rusijos agentais ar satelitais. 

Lietuva, parengusi savo reformos planą Europai privalo siekti kartu su kitomis, nacionalinės savimonės nepraradusiomis šalimis, sustabdyti dabartinę federalizacijos kryptį, drauge siekti didesnio savarankiškumo. Nesugebėjimas tinkamai reaguoti į dabartinę situaciją ir ruošti aljansus gali baigtis dvejopai: išties susikuriant Europos federacijai ir sunaikinant svarbiausią Lietuvos ir kiekvienos šalies politinio gyvenimo pamatą – suverenitetą – arba privesti iki masinio politinio nuosmukio ir vidinio ES politinio konflikto, kuris baigtųsi ES subyrėjimu. Todėl bendrystė su kylančiomis nacionalinėmis jėgomis kitose valstybėse bei Lietuvos išlikimui palankiomis, ES reformų siekiančiomis partijomis Vyšegrado šalyse turi tapti užsienio politikos prioritetu, derantis dėl tolesnės ES ateities. 

Antroji išorinė grėsmė Lietuvai, kuri pakankamai suvokiama mūsų visuomenės ir partinio elito, yra Rusijos imperializmas, siekiantis susigrąžinti teritorijas arba įtaką valstybėms, prarastoms po SSRS griūties. Visgi nors tokios grėsmės informuotumas yra didelis, strategijos ir prioritetai siekiant daryti realią įtaką Rusijos imperializmo sustabdymui yra pasirenkami netinkamai. Plačiai žinoma, kad prieš ginkluotus karinius veiksmus valstybės-agresorės vykdo informacinį karą, kuriuo siekiama nuteikti agresijos taikiniu tapusią visuomenę nesipriešinti agresijos atveju. Oficialiai pripažįstama, kad toks karas vyksta, o pagrindiniai jo taikiniai – nusivylimo nepriklausoma Lietuvos valstybe, sovietmečio nostalgijos, abejonės rezistencijos prasme ir teisingumu kurstymas. Paprastai informacinio karo su Rusija srityje apsiribojama Rusijos propagandinių kanalų kritika, atlikėjų įvažiavimo į šalį draudimais, melagingų naujienų paneiginėjimu ir kalbėjimu apie demokratizaciją bei žmogaus teises Rusijoje, tačiau atsisakoma kelti išties skaudžius Rusijai klausimus, t. y. pereiti į puolimą. Reikia prisiminti, kad vienintelis realus Rusijos siekis kontroliuoti Lietuvos valstybę susijęs su Rusijos Kaliningrado srities egzistavimu bei noru apjungti savo išskaidytas teritorijas. Todėl būtina suvokti, jog Kaliningrado priklausomybės ir militarizacijos klausimas visada išliks tampriai susijęs su realios karinės grėsmės iš Rusijos galimybe. 

Kalbėdama apie demokratizaciją ar žmogaus teises Rusijoje Lietuva paskutinius keletą dešimtmečių pasirinko nebekalbėti apie Čečėnijos ir kitų nepriklausomybės siekiančių Rusijos respublikų padėtį, kuri yra akivaizdžiausias Rusijos imperializmo įrodymas ir agresyvumo variklis. Kontrolę, kurią pavyko įtvirtinti šiose respublikose, siekiama primesti ir kitoms, buvusioms SSRS šalims.

Neužtenka kalbėti tik apie tai, ką stabdome, privalome kalbėti ir apie tai kaip pasiekti Lietuvos užsienio politikos proveržį. Suvokiant Lietuvos geopolitinę padėtį, akivaizdu, kad visiškai neišnaudojamos galimybės Trijų jūrų politiniame projekte. Siekiant vieningos pozicijos su Vyšegradu Europos sudėtyje bei siekiant stabdyti Rusijos imperializmą Rytų Europoje, Lietuva atsiranda tobulame geopolitiniame trikampyje. Lietuvos siekiamybė ir pareiga, kylanti iš mūsų geopolitinės padėties ir istorinės patirties turėtų tarnauti ne tik kaip galimybė atlaikyti grėsmes, tačiau ir kaip būdas išplėsti Lietuvos įtaką užsienio arenoje tampant tiltu – politinių diskusijų ir tarptautinių sprendimų priėmimo vieta tarp dezintegruotis nuo Rusijos įtakos siekiančių tautų ir ES federalizacija nepatenkintų valstybių. Šiandieninis tokių formatų politinis ignoravimas yra didelė politinė klaida. 

Kalbėdami apie užsienio politiką mes taip pat privalome atsakyti į klausimus, kokie asmenys ir šalys ar politinės partijos užsienyje yra ir bus mūsų politiniai draugai, oponentai, pagal ką juos klasifikuosime ir atsirinksime. Kokius tarptautinius formatus palaikysime ir į kuriuos investuosime savo laiką ir pinigus? Kokios bus mūsų pozicijos tarptautinių įvykių, procesų, šalių klausimu?

Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta:

1. Lietuva, gyvendama nenuspėjamų ir pavojingų geopolitinių pokyčių laiku, turi kurti savarankišką užsienio politiką formuojančius smegenų centrus bei privalo įpareigoti Užsienio reikalų ministeriją ir Seimo Užsienio reikalų komitetą parengti veiksmų planą ES arba eurozonos žlugimo atveju. 

2. Lietuva, parengusi savo Europos integracijos viziją ir įtraukusi ją į ilgalaikės tautos ir valstybės išlikimo strategijos „Lietuva 2050“ gaires, privalo nuosekliai dirbti šią viziją plėtojant už Lietuvos ribų, palaikant santykius su užsienio partijomis ir jėgomis, palankiomis Lietuvos išlikimo strategijos gairėms.

3. Europoje vyraujant prieš anglosaksų politiką nukreiptai retorikai, Lietuva, siekdama geriausiai atstovauti savo saugumo interesus, privalo teikti išskirtinio pobūdžio NATO prioritetą bendravimui bei santykių plėtotei su Vašingtonu, Londonu ir Varšuva, siekdama aktualizuoti savo saugumo iššūkius, bei neleisti šioms jėgoms būti izoliuotoms likusios Europos kontekste. 

4. Lietuva privalo tinkamai pateikti savo karinius pasiekimus tarptautiniu mastu ir siekti NATO išlikimo bei kuo aktyvesnio dalyvavimo mūsų regione. 

5. Lietuvos valstybė savo užsienio politikoje privalo nuolat pabrėžti galimas Paryžiaus, Berlyno ir Maskvos bendradarbiavimo grėsmes bei besiformuojančias šių šalių ekonomikos, energetikos ir strateginės saugumo partnerystės ašis, kaip grėsmę Lietuvai bei visai Europai.

6. Lietuvos valstybė privalo imtis lyderystės Trijų jūrų (Intermariumo) iniciatyvos formate, bei vystyti Vidurio Rytų Europos šalių tarpusavio bendradarbiavimą, bendrą ekonomikos, energetikos ir saugumo sričių plėtrą. Ilgalaikis tikslas turi būti tapti šio formato „Briuseliu“.

7. Lietuvos valstybė, trijų jūrų politikos kontekste, privalo tapti moderatore ir lydere, siekiančia sutaikyti bei suartinti Vidurio Rytų Europos valstybes, sprendžiant tarpusavio istorinės atminties klausimus ir siekiant vieningos užsienio politikos pozicijos formavimo tiek Vakarų Europos, tiek Rusijos atžvilgiu.

8. Lietuvos valstybė privalo puoselėti energetinę diplomatiją, mažinančią Rusijos federacijos ekonomines galimybes. Lietuva privalo demonstruoti nepriklausomos arba kuo platesnį energetinės alternatyvos pasirinkimą turinčios šalies įvaizdį bei skatinti kitas Europos šalis sekti šiuo pavyzdžiu. 

9. Lietuvos valstybė privalo padėti Ukrainos, Baltarusijos, Moldovos ir Gruzijos valstybėms siekti visiškos nepriklausomybės bei teritorinio vientisumo atgavimo nuo agresyvios Rusijos Federacijos politikos. Taip pat Lietuvos valstybė įsipareigoja tiekti visą įmanomą diplomatinę pagalbą (įskaitant fondų steigimą), įgalinančią Ukrainos, Baltarusijos, Moldovos ir Gruzijos visuomenes siekti dezintegracijos nuo Rusijos federacijos.

10. Lietuvos valstybė, įvertindama Rusijos Federacijos imperialistines nuostatas, privalo toliau nuosekliai palaikyti, remti ir, esant reikalui, tarptautinėje bendruomenėje atstovauti kitų Rusijos federacijos sudėtyje esančių tautų siekius tapti nepriklausomomis valstybėmis.

11. Lietuva, drauge su Lenkija ir kitomis šalimis, privalo iš naujo kelti jokiomis tarptautinėmis sutartimis nepagrįstos Kaliningrado srities priklausomybės klausimą bei nuolat akcentuoti grėsmingą šio regiono militarizaciją. 

12. Lietuva privalo užimti poziciją kitų pasaulio šalių (Palestina, Šiaurės Airija, Katalonija, Škotija, Čečėnija, Tibetas, Taivanas) nepriklausomybės siekio klausimais.

13. Lietuva privalo įpareigoti savo atstovus tarptautinėse institucijose nuosekliai ginti gyvybės, prigimtinės šeimos, pasipriešinimo pasaulinei migracijai, pagarbos sienoms, suverenumui ir tautų lygybei principus. 

14. Vietoje tautų kultūroms ir tradicijoms prieštaraujančios savo esme kolonijinės kovos už postmodernių hedonistinių „žmogaus teisių“ apsaugą visame pasaulyje, Lietuva turi imtis iniciatyvos ginant nuo persekiojimo pasaulio krikščionis – didžiausią persekiojamą pasaulio gyventojų grupę.